Socialinių ir ekonominių veiksnių įtaka komercijos plėtrai Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Socialinių ir ekonominių veiksnių įtaka komercijos plėtrai Lietuvoje

Turinys

Įvadas …………………………………………………………………….3

Smulkaus ir vidutinio verslo kūrimosi perspektyvos ……………………4

Smulkių ir vidutinių įmonių strateginiai tikslai, pereinant į rinką ………10

Įmonės vystymosi strategijų prioritetai …………………………………12

Įmonės socialinė politika ……………………………………………….15

Gyvenimo lygio, kaip socialinio veiksnio, įtaka šalies raidai ………….16

Smulkus ir vidutinis verslas: dabartis ir problemos ……………………22

Smulkiojo ir vidutinio verslo problemos Lietuvoje ……………………29

Pensijos bus diferencijuojamos ………………………………………..37

Smulkių ir vidutinių įmonių verslo sąlygos Lietuvoje …………………37

Priedas (lentelės) ……………………………………………………….41

Išvados ………………………………………………………………….43

Naudota literatūra ………………………………………………………44

Įvadas

Analizuojant socialinių ir ekonominių veiksnių įtaką komercijos plėtrai Lietuvoje galima neabejotinai teigti, kad šie veiksniai daro didžiulę įtaką įmonių formavimuisi. Kalbėdama apie komercines įmones, aš savo darbe pirmiausia analizuosiu smulkias ir vidutines įmones. Smulkaus ir vidutinio verslo problemos, manau, yra prioritetinė sritis mūsų valstybėje. Perėjus nuo komandinės ekonomikos prie rinkos ekonomikos, vykstant privatizavimo procesams Lietuvoje, smulkaus ir vidutinio verslo formavimasis susiduria su daugybe problemų, iškylančių socialinėse, ekonominėse ir politinėse srityse. Šalies politinė ir ekonominė situacija įtakoja verslo įmonių plėtrą ir ta įtaka daro stabdantį poveikį verslo plėtrai. Mūsų šalies ekonomika, dabar formuodamasi ant naujo – rinkos ekonomikos pagrindo, patiria daugybę įvairių nesėkmių, yra nestabili. Tam įtakos turi ir politiniai veiksniai, priimami nutarimai. Tat, be abejo, atsiliepia ir komercinių įmonių formavimuisi mūsų šalyje. Nestabili ekonominė būklė daro nestabilų ir privatų verslą Lietuvoje. Smulkus ir vidutinis verslas mūsų šalyje nesulaukia pakankamo politikų dėmesio arba netgi politinių sprendimų neigiamų pasekmių. Ant nestabilaus ekonominio pamato verslas negali būti stabilus. Ekonominių veiksnių įtaka smulkiam ir vidutiniam verslui visuomet bus labai svarbi ir darys neabejotiną įtaką.

Visuomenės socialinė raida taip pat labai svarbi smulkaus ir vidutinio verslo formavimuisi. Perėjus nuo socialistinės sistemos modelio prie kapitalistinės sistemos modelio, pasikeitė ir socialinė aplinka.

Dabartinėje sistemoje visuomenė vis labiau susiskaido į turtinius sluoksnius. Atsiranda labai turtingi žmonės ir neturtingieji. Taip pat formuojasi vadinamųjų “vidutiniokų” sluoksnis, kurie priskiria save vidutiniam socialiniam sluoksniui. Savaime suprantama, kad kuo daugiau bus pasiturinčių žmonių, tuo bus didesnė galimybė plėtotis komercinėms įmonėms. Valstybės socialinės sistemos formavimuisi didelę įtaką turi vyriausybės nutarimai. Taigi galima neabejojant teigti, kad komercijos plėtrai labai svarbūs yra ir ekonominiai, ir socialiniai, ir politiniai veiksniai.

Smulkaus ir vidutinio verslo kūrimosi perspektyvos

Pirmiausia pabandysiu pateikti mintis apie smulkaus ir vidutinio verslo užuomazgas ir jų vertinimą bei perspektyvas pereinant nuo komandinės ekonomikos prie rinkos ekonomikos.

Laisvosios rinkos šalims būdinga mišri ekonomika, ir mūsų akimis tiesiog fantastiška socialinės gerovės sistema. Perėjimas iš komandinės į rinkos ekonominę sistemą diktuoja ir ūkio – struktūros pertvarkymą.

Lietuvos pramonės įmonės buvo pritaikytos dirbti tik Rytų rinkai. Dėl atsilikusių technologijų šios įmonės sunaudoja kur kas daugiau įvairių išteklių nei analogiškos Vakaruose. Suirus sovietinei sistemai bei Lietuvai tapus nepriklausoma, akivaizdu, kad už žaliavas Rytų šalims teks mokėti laisvai konvertuojama valiuta ne mažiau negu tarptautinėje rinkoje. Tačiau, mano supratimu, bėda ne ta, kad Rusija ar kitos buvusios Sąjungos respublikos pareikalaus mokėti pasaulinėmis kainomis, o ta, kad daugelis pramonės įmonių nesugebės pagaminti produkcijos tokiomis sąnaudomis, kuriomis gamino išsivysčiusios šalys. Naivu tikėtis, kas stambios Lietuvos pramonės įmonės vien savo pastangų dėka per kelerius metus pasivys Vakarų Europą ir pradės su ja konkuruoti. Rytų ekonominėje erdvėje irgi teks susidurti su ta pačia Vakarų įmonių konkurencija. Taigi stambių įmonių tarpe bus nemaža tokių, kurios pardavusios savo produkciją, išmokėjusios darbuotojams atlyginimus, nepajėgs atnaujinti gamybai reikalingų išteklių, nekalbant jau apie kitas reikmes. Jos bankrutuos. Daugeliui Respublikos įmonių darbuotojų gresia nedarbas. Kartu kyla ir pigios darbo jėgos grėsmė.

Perėjimas iš komandinės į laisvą ekonomiką yra skausmingas. Tą ypač pajuto Lenkija. Pramonės gamyba sumažėjo, 1,4 mln. darbininkų ir tarnautojų tapo bedarbiais. Susijungus abiems Vokietijoms ir nutrūkus ekonominiams ryšiams su buvusios Sovietų Sąjungos respublikomis, palyginti per trumpą laiką
sustojo dauguma Rytų Vokietijos gamyklų. Milijardinės Vakarų Vokietijos investicijos į Rytų Vokietijos ūkį padėjo sušvelninti socialinį smūgį, tačiau net Vokietijai, vienai iš turtingiausių pasaulio valstybių, sunkiai sekasi neutralizuoti šio socialinio smūgio pasekmes.

Ką daryti Lietuvai, kuri neturi milijardų dolerių pramonei modernizuoti, jos profiliui pakeisti bei nedarbo pašalpoms išmokėti?

Bet kuri socialinė sistema yra labai sudėtinga ir prognozuoti ar numatyti jos vystymąsi – bergždžias, nedėkingas ir, tam tikra prasme, neatsakingas dalykas. Tuo labiau, kad dar neturime savo valiutinės sistemos, pasireiškia didžiulė infliacija, neaiški rinkos struktūra, lėtai vyksta privatizacija, neaiškūs investicijų rezultatai. Pagaliau nestabili Rytų valstybių valstybinė padėtis ypač trukdo formuoti pastovius ir patikimus ekonominius ryšius. Tačiau abejoti dėl bendrų, strateginių Respublikos ūkio reformos vystymo tendencijų, manyčiau, nėra pagrindo. Todėl svarbiausias tikslas – integruoti respubliką į pasaulio ekonomiką. Konkurencija tarptautinėje arenoje verčia išmintingai naudoti išteklius ir efektyviai taikyti naujausias technologijas. Šio principo įgyvendinimas Lietuvoje, mano supratimu, tai užsienio kapitalo pritraukimas. Todėl Respublikoje reikėtų kuo skubiau sudaryti kuo palankiausias sąlygas užsienio investitoriams, ypač gamyboje, steigiant bendras su užsieniu firmas, plačiai apie tai reklamuojant užsienyje. Kapitalas plaukia ten, kur tikimasi gauti didesnės naudos, o mūsų pramonei modernizuoti reikia didelių kapitalo investicijų.

Vienas iš nedarbo naštos palengvinimo būdų yra smulkių įmonių steigimas. Tai žinome iš Turkijos, Taivanio, Singapūro, Honkongo ir, pagaliau, iš Vengrijos ar net Lenkijos patirties. Ten smulkios įmonės, kuriose dirba apie 50 žmonių, sugeba gaminti gerą produkciją ir prisitaikyti prie rinkos. Todėl Respublikos pramonėje reikia kurti mažas įmones, reikia sudaryti kuo palankiausias sąlygas gauti licenzijas ir lengvatinį kreditą. Įmonių registracija turėtų būti paprasta, užtrunkanti tik kelias dienas.

Antra vertus, šiandieną sunkiau teisingą įvertinti smulkaus verslo idėją. Trūkstant patirties ir praktinių žinių, pasitikėjimo savo jėgomis, esant reikiamos informacijos trūkumui, sunku įžvelgti galimas kliūtis, įvertinti alternatyvius sprendimus. Net ir turint verslo idėją, bei tvirtai nusprendus pradėti verslą, tenka atsakyti į daugybę klausimų: kas yra potencialūs vartotojai ir ar jų bus pakankamai; ar planuojamos prekės (paslaugos) rinka auganti; ar labai yra stipri konkurencija, ir kodėl vartotojas turėtų pasirinkti būtent pasiūlytą prekę ar paslaugą; kur rasti partnerius; kur gauti kompetentingą konsultaciją; kaip sekti situaciją rinkoje; kaip išspręsti patalpų, tiekimo, realizacijos problemas.

Be verslininkystę skatinančios valstybinės programos ir paramos (lengvatų) verslininkams reikalinga plati ir prieinama informacinė, metodinė ir konsultacinė parama. Reikia išspręsti konsultacinių – koordinacinių firmų ar organizacijų problemą. Jų funkcijos galėtų būti tokios: pradedančiųjų verslininkų teisių bei interesų gynimas santykiuose su valstybės valdymo organais; verslų vystymo Respublikoje tyrimas; įvairių skatinančių verslininkystę paslaugų teikimas, tame tarpe informacijos apie užsienio prekybą ir verslus rinkimas, platinimas bei konsultacijų apie galimus partnerius užsienyje teikimas; komercinės reklamos, parodų ir prekybinių mugių organizavimas; kvalifikacijos kėlimo organizavimas, seminarų, konferencijų, komercinių derybų rengimas.

Laisvos rinkos ekonominę sistemą tam tikra prasme galima traktuoti kaip savaime susiderinančią sistemą. Laisvoje verslininkystėje svarbu pasiekti, kad būtų sudarytos prielaidos, užtikrinančios minimalų tokio mechanizmo “susiderinimo” laiką.

Pereinant prie rinkos ekonomikos, tikimės, jog Lietuvoje bus ne tik prekių ir paslaugų gausa, bet ir jų įvairovė. Civilizuoto pasaulio praktika patvirtino, kad viena pagrindinių prielaidų ekonomikai efektyviai funkcionuoti yra subalansuota ūkio gamybinė struktūra. Tai pasiekiama sąveikaujant stambioms įmonėms su vidutinėmis ir mažomis. Jos nėra vienos kitų priešprieša, o papildoma priemonė subalansuoti ekonomikos gamybinę struktūrą. Ekonominio, organizacinio bei technologinio pobūdžio negatyvūs reiškiniai ir atsirado dėl stambios, monopolinės gamybos priešpastatymo smulkiai ir vidutinei. Užsienio specialistai teigia, kad geriausia gamybinės veiklos forma demokratinėje visuomenėje – mažos įmonės stambiame koncerne. Mažų ir vidutinių struktūrų kūrimas aktualus Respublikos ekonomikai. Maža įmonė efektyvesnė dėl mažo valdymo personalo, lanksčiai gali spręsti materialinio aprūpinimo klausimus, operatyviai reaguoti į rinką, kurią tik pradedame kurti.

Mūsų Respublikoje mažų įmonių kūrimo galimybėmis Vyriausybės lygyje domimasi nuo 1989 m. birželio 28 d. Tuomet MT valdymo, planavimo ir ūkininkavimo mechanizmo tobulinimo komisija rekomendavo ministerijoms ir žinyboms supažindinti pavaldžias įmones ir organizacijas su mažų įmonių darbo principais ir padėti joms kurti tokias įmones.

Aišku, taip greit mūsų samprata nepasikeitė ir mažų įmonių plėtojimo klausimu. Ištisus dešimtmečius nedidelio
ekonominė veikla buvo vertinama kaip atgyvenusi. Stambinti gamybą – toks vyravo vienpusis požiūris, atnešęs neigiamus rezultatus. Respublikos pramonėje yra daug susivienijimų, didelių įmonių, į kurias dažnai buvo apjungiamos įmonėlės, cechai, išsibarstę po visą Lietuvą. Mažos įmonės (Lietuvos Respublikos mažųjų įmonių įstatyme numatyta iki 100 darbuotojų) pagal priimtus įstatymus ir vyraujantį pasaulio valstybių pripažinimą sudaro tik 12% visų pramonės įmonių, turinčių savarankišką balansą. Produkcijos jose pagaminama už 1 mln. rb. Palyginimui reikia pasakyti, kad tokių įmonių JAV – 60%, Japonijoje – 75%. Respublikoje yra per 5000 įrengimų remonto, statybos detalių gamybos, lentpjūvystės ir kitų įmonių bei gamybą, nesančių pirminių organizacijų balanse. Jose dirba 30 tūkst. Žmonių. Daugumoje nedidelių įmonių daug nekvalifikuoto rankų darbo, produkcija gaminama pasenusiais įrengimais, todėl prasta kokybė, nenašus darbas.

Lietuvos Respublikos mažųjų įmonių įstatyme pasakyta, kad jis netaikomas valstybinėms ir valstybinėms akcinėms įmonėms. Lyg apsidraudžiama, kad didelės įmonės nesusiskaidytų į mažas. Tačiau, jeigu nuo didžiųjų įmonių atsiskirtų dirbtinai prie jų prijungti pagalbiniai cechai, tai jei taptų savarankiški. Mažos įmonė sneturėtų būti diferencijuojamos pagal nuosavybės formą. Valstybė turi sukurti būtinas sąlygas rinkos mechanizmui funkcionuoti kintančiomis vidinėmis ir išorinėmis sąlygomis. Visi apribojimai, lengvatos, mokesčiai turi būti taikomi veiklai, o ne ūkiniams subjektams, ir sudaryti vienodas galimybes visoms nuosavybės formoms bei vidiniams ūkiniams subjektams. Konkrečios vidinės (socialinės, ekonominės, psichologinės) sąlygos Lietuvoje – dalies valstybės aparato darbuotojų senovinis mąstymas, silpnas teritorinis kooperavimas bei skeptiškas valstybės institucijų požiūris į smulkų verslą gali iškreipti formuojamą struktūrinę politiką.

Respublikos vartojimo reikmenų gamyboje išplėsti smulkių įmonių sistemą yra realių galimybių. Atsižvelgiant į vidaus poreikius, būtina plėsti siuvimo pramonę, pirmiausia steigiant mažas įmones. Tai galima įgyvendinti taip pat ribojant vilnonių ir šilkinių audinių gamybą, tam tikru mastu perprofiliuojant trikotažo pramonę. Mašinų gamybos pramonėje taip pat yra galimybių vietoje atskirų struktūrinių padalinių formuoti mažas savarankiškas įmones. Respublikoje iš 1924 įmonių tik 136 turi savarankišką balansą, 813 yra kitų mašinų gamybos įmonių balansuose ir 975 – žemės ūkio organizacijose.

Taigi, ūkinę veiklą siekiant paversti nevalstybine, turime dekoncentruoti gamybą, kurti konkuruojančias įmones, panaikinti neefektyvius susivienijimus. Funkcionuojančių filialų, cechų, barų pagrindu galima steigti mažas įmones. Tuo tikslu reikėtų surengti Lietuvos rinkos tyrimą – apklausą, analizuojant pirmiausia Baltijos, Rytų Europos šalių bei pasaulinę rinką. Inventorizuojant Lietuvoje gaminamas prekes, sugretinant jas su įvežamų prekių nomenklatūra, galėtume prognozuoti gamybinių jėgų pasikeitimą, nustatytume, kokią produkciją ir kurios mažos įmonės galėtų gaminti. Savo ruožtu stambios įmonės, linkusios teikti pastangas tose srityse, kur mato augimo perspektyvą, per mažas įmones praktikoje nuolat aprobuotų perspektyvius techninius projektus, įsitikintų jų komerciniu rentabilumu. Mažų įmonių veiklos profilis galėtų būti labai platus – Estijos pavyzdžiu tai net 12 skirtingų grupių įmonės. Pagal veiklos sritis mažų organizacinių struktūrų įmones galima taip skirstyti: gamybinės ir techninės paskirties produkcija, statyba ir kapitalinis remontas, remontas ir eksploatacijos darbai, įmonių ir organizacijų aptarnavimas, gyventojų kultūrinis ir medicininis aptarnavimas, projektavimo darbai, konsultacinė veikla, moksliniai tyrimai, elektronikos ir skaičiavimo technikos darbai, vartojimo prekių gamyba, reklaminė veikla bei kitos veiklos rūšys. Vadinasi, mažos įmonės – tai neišsenkantis darbo vietų šaltinis, siekiant prekių pasiūlos ir paklausos subalansavimo. Tačiau pasaulio praktikoje visos valstybės deda daugiau ar mažiau pastangų mažo biznio egzistavimo užtikrinimui. Valstybės dėmesys pasireiškia lengvatų, skatinančių mažų įmonių steigimą ir palengvinančių jų funkcionavimą įstatyminiu įtvirtinimu. Visų pirma, svarbu suteikti mokesčių ir kreditų lengvatas. Todėl mažų įmonių egzistavimu pirmiausia turi būti suinteresuota valstybė. Valstybės parama yra ne labdara, o griežatas, turintis tikslą, nukreiptas į perspektyą, apskaičiavimas. Mažose įmonėse yra didesni gamybos ir cirkuliacijos kaštai, jos turi įdėti daugiau lėšų rinkai tirti, kadrams rengti. Todėl valstybės rūpesčiu mažoms ir stambioms įmonėms turi būti sudarytos vienodos ūkininkavimo sąlygos. Japonijoje mažoms įmonėms kreditas duodamas brangiau negu stambioms, todėl būtinas įmonės mokamojo pajėgumo garantas. Garantais išstoja įvairios asociacijos, veikiančios kaip visuomeninės organizacijos komercijos pagrindais. Asociacija ima 1% paskolos sumos ir iš tų lėšų sudaro savo draudimo fondą. Jai maža įmonė negali grąžinti kredito, visiškai apmoka asociacija – garantas, kuris gauna draudimo sumą iš draudimo organizacijos ir turi
išskaityti nuostolius iš įmonės. Smulkaus biznio vystymo užsienyje patirtį galima pritaikyti ir Respublikoje. Mažų organizacinių struktūrų kūrimo ir plėtojimo politika turi būti Respublikos viso ūkio vystymo ekonominės strategijos dalis. Tikslinga būtų įkurti prie Vyriausybės asociaciją mažų įmonių veiklai remti ir skatinti jų interesams ginti. Jos paskirtis – padėti steigtis mažoms įmonėms, konsultuoti galimų užsakymų jų prekėms ir paslaugoms klausimais, teikti valdymo, techninę bei informacinę paramą ir parengti mažų įmonių vystymo programą Respublikoje.

Galima teigti, kad pradėjus vystytis rinkos ekonomikai mūsų šalyje, taigi ir privačioms įmonėms, valstybė lyg ir skyrė nemažą dėmesį smulkaus ir vidutinio verslo plėtojimuisi Lietuvoje ir laikė tai prioritetiniu klausimu.

Rinkos ekonomikos sąlygomis Lietuvos ūkis turi patirti didžiules ir esmines permainas.

Smulkių ir vidutinių įmonių strateginiai tikslai, pereinant į rinką

Pereinant į rinkos ekonomiką, svarbu siekti ūkio sistemos funkcionavimo efektyvumo didėjimo. Tam tikslui Lietuvoje vyksta aktyvi naujų ekonominių ūkininkavimo būdų paieška, analizuojama pasaulinė patirtis. Vienok pasaulinėje praktikoje nėra tokio modelio, kurį pritaikius, Respublikos ūkiui būtų garantuotas ekonomikos stabilizavimas ir neskausmingas perėjimas iš vadinamosios socializmo sistemos į rinką. Be abejonės, svarbiausios gairės, sprendžiant įvairiausias ūkio problemas, turėtų būti ryžtingas atsisakymas komandinių – administracinių ūkininkavimo bei valdymo metodų, stambios monopolinės valstybinės gamybos priešpastatymo smulkiai ir vidutinei, siekiant sukurti subalansuotą, mobilią Respublikos ūkio struktūrą.

Norint to pasiekti, būtina atsižvelgti į praktikos patikrintas pasaulines tendencijas:įmonių dydžių mažėjimo palyginti su jų dydžiu ankstesniu laikotarpiu. Stambios įmonės turi pasidalyti į mažesnius padalinius;

valdymo grandžių sumažėjimo įmonių valdymo struktūroje. Kartu plečiamo ir ugdomi horizontalūs ryšiai tarp žmonių, darančių sprendimus;

“žmogiškojo veiksnio” formuojant naujus valdymo metodus platesnio atskleidimo ir panaudojimo;

naujų santykių tarp produkcijos gamintojų ir vartotojų formavimo, sudarant ilgalaikio bendradarbiavimo keičiantis informacija, sąlygas, apimančias visas ūkinės – komercinės veiklos problemas.

Lietuvos mažos ir vidutinės įmonės, kurių nuosavybės formos labai įvairios, galėtų būti labiausiai ugdomos šiose srityse:

liaudies vartojamų prekių (iš jų žemės ūkio produktų perdirbimo) gamybos, visuomeninio maitinimo ir prekybos;

mokamų buitinių paslaugų (statybos, butų remonto, transporto ir kt.) konsultacijų, spaudos, reklamos sferose;

mašinų, įrengimų ir kitos technikos (pvz., buitinės) remonto ir techninio aptarnavimo;

taros ir įpakavimo priemonių gamybos;

tarpšakinės visuomeninio naudojimo mašinų gamybos produkcijos gamybos;

stambių įmonių arba kitų partnerių gamybinio, mokslinio ir techninio, informacinio ir komercinio aptarnavimo.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2581 žodžiai iš 8583 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.