Socializmas socialistinės valstybės šiandien
5 (100%) 1 vote

Socializmas socialistinės valstybės šiandien

1121

Socializmas.

Socialistinės valstybės šiandien

(pataisyta)

DARBO TIKSLAI IR UŽDAVINIAI:

· Daugiau sužinoti apie politinę doktriną- socializmą.

· Sužinoti, kokios valstybės XXI amžiuje tebėra socialistinės.

· Išsiaiškinti, kuo ypatinga jų valdymo forma.

· Išsiaiškinti, kuo tarpusavyje skiriasi dabartinės socialistinės valstybės bei jų valdymas.

· Pasidomėti, kaip socialistinę valstybių santvarką vertina kai kurios demokratinės šalys.

Socializmas-viena iš trijų stambiausių politinių ideologijų. Socializmas iškelia pamatines lygybės, solidarumo ir teisingumo vertybes. Pagrindinė pirmųjų socialistų iškelta tezė buvo ta, kad gamybos priemonės turi priklausyti yiems, kurie jas naudoja- proletariatui. XIX amžiaus antroje pusėje išsiskyrė kelios socializmo srovės- anarchizmas, marksizmas, fabianizmas, kiek vėliau sparčiai ėmė populiarėti ir socialdemokratija. Socializmo ideologai iškeli bendrąjį gėrį aukščiau individo interesų, nors daugelis socializmo srovių ir nereikalauja visiško asmeninių interesų atsisakymo. Socialistinė visuomenė remiasi kooperacija, o ne konkurencija. Didelius socialinius ir turtinius skirtumus socializmas laiko blogybe, tačiau skirtingos socializmo srovės siūlo skirtingas priemones jiems mažinti. Jei marksistai pasisako už visišką privačios nuosavybės panaikinimą, tai socialdemokratai apsiriboja daliniu turto perskirstymu per mokesčių sistemą. Šiu metu apibendrinti socializmo ideologiją sudėtinga, nes dabar dominuojanti socializmo forma- socialdemokratija, taip pat XX amžiaus pabaigoje išpopuliarėjęs „trečiojo kelio socializmas“ labai skiriasi nuo ankstyvųjų socializmo šaknų. Praktiniai poreikiai privertė moderniuosius socialistus perimti nemąžą dalį liberaliosios ideologijos nuostatų. Jei ankstyvasis socializmas, kartais įvardijamas kaip utopinis, kvietė kurti visuomenę be valstybės ir be privačios nuosavybės, t.y. sunaikinti tiek politinę, tiek ekonominę prievartą, tai socialdemokratijai šie šūkiai nebūdingi ir socialistinė visuomenė kuriama šiuolaikinės, demokratinės valstybės rėmuose, leidžiant funkcionuoti dalinai kontroliuojamai kapitalistinei rinkos ekonomikai.

Socializmo ideologijos skirstomos pagal kelis parametrus. Pirmiausia išskiriamas evoliucinis ir revoliucinis socializmas. Pirmasis siūlo kurti socialistinę visuomenę palaipsniui, remiantis masių švietimu ir atsargiomis reformomis. Revoliucinis socializmas, ryškiausiu kuri pavyzdžiu galima laikyti marksizmą, pasisako už smurtinę revoliuciją, kurios metu būtų sunaikinta kapitalistinė visuomenė ir sukurta nauja, socialistinė. Taip pat skiriasi požiūris į valstybę. Social-anarchizmas, utopinis socializmas ir kai kurios kitos srovės pasisako už valstybių panaikinimą, visą valdžią perduodant darbininkų bendruomenėms, tuo tarpu leniizmas siūlo perduoti valstybiai tiesioginį visos ekonomikos valdymą. Socialdemokratija pasisako už politine demokratija pagrįstą valstybę bei rinkos ekonomiką.

Socializmo ištakas galima rasti labai anksti, tokių mąstytojų kaip Tomo Moro, Žano Žako Ruso darbuose. Pats žodis atsirado XIX amžiaus pradžioje. Socializmo sąvoka buvo vartojama skirtingomis prasmėmis skirtingais laikotarpiais ir skirtingose šalyse, tiek individų ir grupių, laikiusių save socialistais, tiek ir jų priešininkų. Nors populiariausia ši ideologija buvo XIX- XX amžiuose, tačiau dabar vis dar yra išlikę keletas socialistinių valstybių. Ryškiausias jų- Kiniją, Šiaurės Korėją ir Kubą čia ir apžvelgsiu.

KUBA

Kuba yra socialistinė valstybė, parlamentinė respublika, kurioje valdžios monopolis yra komunistų partijos rankose. Pagal konstituciją kitos partijos yra nelegalios. Šalį nuo 1959 metų valdo Fidelis Kastro, pirma kaip premjeras, o nuo 1976 metų- kaip valstybės ir ministrų tarybos prezidentas. Jis taip pat ir komunistų partijos pirmasis sekretorius bei karo pajėgų vadas. Kubos parlamente dirba 609 nariai, renkami penkerių metų kadencijai (beveik be konkurencijos). Kandidatai nebūtinai yra partijos nariai, juos siūlo socialinės ir politinės organizacijos, nes komunistų partija pagal konstituciją negali siųlyti savo kandidatų.

1959 metais Fidelis Kastro Kuboje įvykdė revoliuciją. Tuo metu valdęs diktatorius Somosa buvo priverstas bėgti. Vieną diktatūrą pakeitė kita- F.Kastro sukurta kompartija kontroliuoja visą šalies gyvenimą. Daugybę metų Kuba buvo SSRS išlaikytinė. Po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusijos atstovai pripažino, kad šalis kasmet kubai teikdavo finansinę paramą.

Nors Fidelis Kasto valdo šalį griežtais, diktatūriniais metodais, tačiau turi didelės visuomenės dalies paramą. Ilgametė propaganda padėjo- dauguma kubiečių vertina F.Kastro, tiki juo, o mažiau išsilavinę gyventojai netgi vadina jį tautos galbėtoju ir tėvu.

Dėl Kubos politinės sistemos manoma, jog ši šalis išgyvena sąstingį, joje nieko nevyksta. Tai nėra visiška tiesa. Kuboje gan aukštas sporto lygis, kadangi jį remia ir palaiko valstybė. Nors šalyje tėra 11 milijonų gyventojų, ji neblogai pasirodo olimpinėse žaidynėse ir kitose varžybose. Ten taip pat puikiai sutvarkyta medicinos sfera. Daug ligonių, daug gydytojų. Tačiau gydytojas Kuboje uždirba apie 20 dolerių per mėnesį (tai vidutinis atlyginimas šalyje), taigi sunkiai išgyvena. Nors kuba
turi neblogą vaistų pramonę ir gerus mokslininkus, kuriančius naujus preparatus, gerai dirbančius genų inžinerijos srityje, vaistų labai trūksta, mažas jų asortimentas.

Didžiąją dalį pajamų kuba gauna iš užsienio turizmo. Tai nenuostabu, kadangim Kuba garsėja gražia gamta, saulėtais paplūdimiais… Užsieniečiams poilsis Kuboje labai pigus, o sąlygos geros, kadangi darbo jėga šalyje nebrangi, o modernius viešbučius dažniausiai stato užsienio firmos. Taip pat nemažą dalį pajamų valstybė gauna iš cukraus ir tabako eksporto.

Kuboje labai ryškūs gyventojų socialiniai sluoksniai. Dalis žmonių teuždirba 15- 20 dolerių per mėnesį, tuo tarpu kita gyventojų dalis, susijusi su turizmu, gyvena gan turtingai.

Iki 1991 metų gavusi Rusijos finansinę paramą Kuba patyrė šoką staiga ją nutraukus. Iš dalies dėl nesutarimų su Rusija 1992 metais Kuboje priimta nauja konstitucija, kurioje marksizmą –leninizmą pakeitė Chose Marti idėjos. Buvo užtikrinta užsienio kapitalo juridinė apsauga, uždrausta nacionalizacija, likviduota užsienio prekybos monopolija, dar po metų- legalizuota dolerio cirkuliacija. Tačiau turtas taip ir liko neprivatizuotas. Kadangi Kubos sala turtinga naudingųjų iškasenų (vario, nikelio, sidabro, aukso, chromo, magnio, švino, cinko), net septyniolikos šalių kompanijos eksploatuoja čia esančias rūdų kasyklas. Naftą taip pat siurbia užsienio kompanijos.

Kuba keičiasi. Dauguma išsilavinusių kubiečių siekia išsaugoti socialistinius principus naudojant ne tik socialistines, bet ir kapitalistines priemones. Ar tai šaliai pabyks, paaiškės ateityje.

ŠIAURĖS KORĖJA

Šiaurės Korėjoje yra įsitvirtinęs totalitarinis režimas, labiausiai primenantis Stalinistinį režimą buvusioje Sovietų Sąjungoje. Oficialiai valstybė yra demokratinė, tačiau realiai visą valdžią yra užgrobęs Kim Jong Ilas, Šiaurės Korėjos Darbininkų Partijos Centro Komiteto pirmininkas. Tai yra bene paskutinė pasaulio valstybė, kurioje egzistuoja koncentracijos stovyklos, kuriose įkalinti keli tūkstančiai žmonių. Šiaurės korėja plėtoja branduolinę programą, beveik visus valstybės resursus investuoja į kariuomenę. Valstybėje visą laiką trūksta maisto, kurio komunistinė sistema negali pasigaminti, ir gauna didelę paramą maistu iš daugelio pasaulio valstybių, ypač Pietų Korėjos.

Radikaliai pasikeitusiame pasaulyje, žlugus Sovietų Sąjungai, pasaulyje liko tik keletas tokių režimų. Bene griežčiausias režimas išliko būtent Šiaurės Korėjoje. Šalyje beveik niekas nepasikeitė nuo pokario laikų, kai Šiaurės Korėja liko Maskvos įtakos zonoje.

1950 metų birželio 25 prasidėjo Korėjos karas. Dabartinio diktatoriaus tėvo vadovaujama ir Kinijos bei Sovietų Sąjungos pritarimo sulaukusi Šiaurės Korėjos kariuomenė įsiveržė į Pietų Korėją. Tuometinis Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Ir Senas tikėjosi „liaudies revoliucijos“, t.y. kad Pietų Korėjoje veikianti komunistų partija perims valdžią. Tačiau taip neatsitiko. Pietų Korėjos armija pasipriešino, negailestingai sutriuškino Kim Ir Seno kariuomenę. Tuomet Kinijos vadovas Mao Czedunas atvyko į pagalbą Šiaurės Korėjai. Nors Kinija patyrė didžiulių nuostolių, jai pavyko sustapdyti tolesnį Pietų Korėjos, padedamos amerikiečių armijos, skverbimąsi į Šiaurės Korėją. Būtent tada buvo susitarta dėl demarkacinės linijos, skiriančios abi Korėjas. Nuo to laiko Pietų Korėja pasiekė stulbinančių ekonominių laimėjimų, o dauguma Šiaurės Korėjos gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, izoliuoti nuo pasaulio ir nesuprasdami, kad aplinkinėse valstybėse gyvenimas labai pasikeitęs.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 1309 žodžiai iš 2459 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.