Stilistinė skyryba
5 (100%) 1 vote

Stilistinė skyryba

Turinys

I. Skyrybos stilistika ………………………………………………………….. 3

a) Objektas. Jo turinys …………………………………………………….. 3

b) Skyrybos funkcijos ……………………………………………………… 3

c) Fakultatyvioji skyryba ir stilistika …………………………………. 4

d) Autoriaus (ir autorinė) skyryba ……………………………………… 4

e) Tekstai be skyrybos. Stilistiniai jų ištekliai ……………………… 5

II. Skyrybos ženklų stilistinės išgalės ir vartosena …………………… 7

a) Taškas …………………………………………………………………………. 7

b) Kabliataškis …………………………………………………………………. 8

c) Kablelis ……………………………………………………………………….. 9

d) Dvitaškis ……………………………………………………………………… 10

e) Brūkšnys ……………………………………………………………………… 11

f) Daugtaškis ……………………………………………………………………. 13

g) Klaustukas …………………………………………………………………… 16

h) Šauktukas ……………………………………………………………………. 17

i) Kabutės ………………………………………………………………………… 18

j) Skliausteliai ………………………………………………………………….. 19

III. Išvados …………………………………………………………………………… 21

Šaltinių sutrumpinimai …………………………………………………….. 23

Literatūra ……………………………………………………………………….. 24

Skyrybos stilistika. Objektas, jo turinys

Skyrybos stilistika – „tai kalbos skyrybos sistemos teikiamų stilistinių išgalių, skyrybos ženklų aktualios, paveikios stilistinės vartosenos apžvalga, nagrinėjimas, vertinimai ir apibendrinimas “ (Abaravičius, Juozas, 2002, 7).

Skyrybos stilistikai priskiriama: skyrybos reiškiniai saistomi norminės skyrybos, kuriais naudojasi stilistika; nereguliuojama skirtukų vartosena, stilistiškai ir išmoningai įprasminanti turinio sklaidą; kiekvieno skyrybos ženklo galimybės kurti raiškią loginę, vaizdžią informaciją; stiliaus priemones, figūras bei būdus įforminanti, įprasminanti skyrybos ženglų vartosena; visiškas arba dalinis skyrybos ženklų atsisakymas; tyčiniai nukrypimai nuo skyrybos normų, siekiant meninės komunikacijos.

Skyryba apibrėžiama kaip „taikomoji sintaksės atšaka, kurios objektą sudaro skyrybos ženklų vartojimo rašto kalboje taisyklių nustatymas“ (Gaivenis, Keinys, 1990, 186). O jos sistemą sudaro 10 pagrindinių ženklų: taškas, klaustukas, šauktukas, daugtaškis, kablelis, kabliataškis, dvitaškis, brūkšnys, kabutės, skliausteliai. Prie šių pagrindinių skyrybos ženklų dar galima būtų priskirti kablelį ir brūkšnį kaip sudėtinį intonacinį ženklą.

Skyrybos ženklai skaido, derina, harmonizuoja kalbos vienetų perteikiamas reikšmes, vertinamuosius bei emocinius ekspresinius jų komponentus, padeda įprasminti loginį ar emocinį kalbos turinį. Skyrybos ženklai padeda kurti siužetinę ar emocinę pasakojimo įtampą, suaktyvina personažo vidinę kalbą.

Skyrybos funkcijos

Pagrindinės skyrybos sistemos funkcijos: 1) adekvačiai realizuoti ir patikslinti rašo kalboje sintaksinius santykius; 2) reikšti rašytinio kūrinio stilistinius atspalvius. Tačiau specialiuose darbuose pirmenybė teikiama pirmajai arba antrajai skyrybos funkcijai. Su kurios nors funkcijos vyravimu siejami apibendrinti skyrybos tipai. Tikrąjį lietuvių kalbos skyrybos tipą galima nustatyti tik apibendrinus rūpimus statistinius parametrus.

Teigiama, jog skyryba rodo: 1) teksto skaidymą; 2) emotyvumą (konstatavimas, klausimas, nustebimas); 3) kontaktiškai išdėstytų vienetų santykišką reikšmingumą.

Šiuo metu taip pat dar yra skyrybos specialistų, aptariančių skyrybos ženklų funkcijas. R. Makarova teigia, kad skyrybos ženklai atlieka 14 semasiologinių funkcijų : atskiriamąją, išskiriamąją, priešinamąją, priduriamąją, aiškinamąją apibrėžiamąją, jungiamąją, įspėjamąją, išskaičiuojamąją, emocinę ekspresinę, modalinę, ribinę, visumos, nebaigtumo ir elipsės funkcijas ( žr. Maкарова 1969, 13-16 ).

„Dauguma tų funkcijų, pradedant atskiriamąja ir išskiriamąja, grindžiamos struktūriniu (gramatiniu) principu, bet glaudžiai susijusiu su sintaksės vienetų, jų komponentų semantika. Tokia sintaksės vienetų sandaros ir semantikos dermė yra skyrybos taisyklių pastovumo šaltinis“.(Abaravičius, Juozas, 2002, 13).

Fakultatyvioji skyryba ir stilistika

Fakultatyvioji skirtukų vartosena glaudžiai siejama su autorių pastangomis savitai pasinaudoti skyrybos pagrindinių struktūrinių, intonacinių, stilistinių, o taip pat ir semantinių principų
sąlygišku lankstumu. Tokio lankstumo nemažai ir mūsų bendrinės kalbos skyryboje.

Meninio bei publicistinio stilių tekstų autoriai gali laisvai rinktis skyrybos ženklus. Tai jiems padeda aiškiau perteikti ir įprasminti mintis, ypač rašant meniniu stiliumi. Su šia laisva valia rinktis skirtukus tyrėjai sieja sąvoką autoriaus ženklai. Terminas autoriaus ženklai savo turiniu yra artimas terminui privalomieji ženklai (Baлгинa 1979, 36). “ O šie yra ne kurie nors kiti, o gramatiniai ženklai, taigi skirtukai, žymintys struktūrinį (sintaksinį) sakinio skaidymą. O prasminiai ir intonaciniai ženklai esantys fakultatyvūs, nes jie autoriaus vartosenos individualizuoti“ (Abaravičius, Juozas, 2002, 26).

Kita skyrybos fakultatyvumo atmaina – vienas kitą šalinantys skyrybos ženklai. Čia gali būti toks variantas, kur reikia kablelio prieš jungtuką arba po jo, pvz.: Jai niekada nepatiko mano sumanymai todėl, kad aš nemokėjau kaip reikiant jų pateikti ir Jai niekada nepatiko mano sumanymai, todėl kad aš nemokėjau kaip reikiant jų pateikti. Tačiau tai daugiau skyrybinio redagavimo dalykai. Autoriui, stilistui ar redaktoriui reikia nuspręsti : kas čia svarbiau, aktualiau, kuriuos minties atspalvius reiktų iškelti, o kuriuos – paslėpti.

Trečiasis fakultatyvumo variantas – variatyvusis fakultatyvumas. “ Tai tokių pat ar analogiškų skyrybos situacijų variantinis, o iš esmės sinoniminis skyrybinis įforminimas“(Abaravičius, Juozas, 2002, 28). Tai stilisto kūrybinių rūpesčių bei atradimų sritis.

Sinonimiški skirtukai yra šie : taškas – kablelis, kabliataškis; kablelis – kabliataškis, dvitaškis – brūkšnys, kablelis – brūkšnys, skliausteliai – brūkšnys, kabutės – brūkšnys, klaustukas – brūkšnys, klaustukas – šauktukas, daugtaškis – brūkšnys, daugtaškis – kablelis ir brūkšnys.

Štai kaip J. Strielkūnas vietoj kablelio panaudoja tašką : Basa./Tyli./ Tolyn./ Iš lėto./ O ant galvos – juoda skara. Čia moters išvaizda, požymiai ne išskaičiuojami vienarūšiškai, o vardijami kaip atskiros, taškais skiriamos, svarbesnės vaizdo detalės.

Autoriaus (ir autorinė) skyryba

Tai, kad autorius pagal taisykles sudeda skyrybos ženklus, dar nėra autorinė skyryba.

Autoriaus ženklų apibūdinimas tesiejamas tik su emocine kalbos sandara.Tie ženklai padeda kurti ekspresiją arba stiprina kalbos srauto dinamiškumą.

Vieno ženklo rašytojų turbūt nerasime, „todėl negalima sutikti, kad vieno kurio skyrybos ženklo bendrosios semantikos ar stilistinių išgalių suaktyvinimas, daugiafunkciškumas ir sudaro autorinės skyrybos sąvoką. Lygiai kaip negalima sutikti su tuo, kad tik grynai stilistinę funkciją atliekantys skyrybos ženklai, tegu ir kuriantys emocinę rašytojo […] kalbos sandarą, ekspresiją, sudaro autorinę skyrybą.“ ( Abaravičius, Juozas, 2002, 40).

Dar galima teigti, jog autoriaus skyryba yra dvejopa : visiško ir dalinio autentiškumo. Pirmoji, t.y. visiško autentiškumo skyryba, yra vien autoriaus valia kuriama bei tvarkoma autentiška tekstų skyrybos sistema. Ji yra nepaveikta kitų rašytojų skyrybos, taisyklių ir kitų pašalinių įtakų. Kita,

dalinio autentiškumo skyryba, gali būti įvairių derinių. Skyrybą tvarkęs gali būti tik pats autorius, o ją koregavęs redaktorius. Tokia skyryba pagrįstai gali būti laikoma individualia sistema, nes ją yra lėmęs pačio autoriaus minties judėjimas, jos skaidymas pagal adresanto nuostatas į sintaksinius, semantinius ir pauzių elementus.

Tekstai be skyrybos. Stilistiniai jų ištekliai

Šiandien galima teigti, jog skyrybos ženklų atsisakymas tekste yra retorinė figūra. Kartais tokia skyryba pavadinama „nuline skyryba“, bet geriau ją būtų vadinti tiesiog neženkline arba beženkle skyryba.

Pažymėtina, kad tokiame tekste sumenkėja sintaksinio ir intonacinio skaidymo akivaizdumas. Tekstas be skyrybos ženklų yra netekęs intonacijos, ekspresyvumo bei emocionalumo, slaptesnio minties įprasminimo. Nėra rašto formos santykio su intonacine minties dėstymo forma. Dėl to tokį tekstą yra sunku suvokti, atsiranda dviprasmybių, semantiškai neaiškios kalbos bei minties apraiškų. Tačiau ir negalime teigti, jog skyrybos ženklai tekstui yra viskas. Ir be jų tekste esama to, kas kompensuoja nepanaudotas skyrybos ženklų galimybes.

„Sintaksinės teksto sandaros kontūrus, minties dinamikos žymes labiausiai padeda išsaugoti sintagmų linijiškumas, nepažeisti, nesuardyti jų perteikiamos reikšmės, taigi ir prasmės santykiai“ (Abaravičius, Juozas, 2002, 49). Suvokti prasmės visumą poetinėje kalboje padeda tekstų kalbos ritminio organizavimo, melodinio įforminimo specifika. Taigi skyrybos netektis dažnai nėra nuostolis.

Čia, kaip pavyzdį, apžvelgsiu S. Gedos eilėraščio „Nostalgija“ ištrauką iš rinkinio „Skrynelė dvasioms pagauti“.

Nostalgija nostalgija

smėlėtas ūžesys

kai baltos ugnys skeldėja

ir užkemša ausis

dar sninga balso mėlyno

naktis o vakare

nostalgija nostalgija

nostalgija žydra

nostalgijos pavasaris

kai nendrė pražydės

nostalgija o ašaros

į kiaukutus riedės

o buvo širdys mėlynos

o snigo neramu

nostalgija kaip vėliava

nostalgijų žydrų […]

Šio eilėraščio „nulinė“ skyryba tarytum išlaisvina kalbos tėkmę

įprastinių jos įforminimo suvaržymų, atpalaiduoja, o kartu ir įtempia vaizduotę, paskatina susimąstyti, kas čia yra svarbiausia. Neaiški lyrinio subjekto būsena, ji labai paslaptinga, ko nebūtų, jei čia būtų bent keli kableliai, šauktukai ar daugtaškiai.

„Skyrybos nesaistoma teksto minties dinamika dažnai sukuria įvairiopos įtampos :

1) sintagminės, 2) emfatinės, 3) batizminės (vidinės, vertikaliosios) (Abaravičius, Juozas, 2002, 50).

Sintagminę teksto įtampą dažnai sukelia ar stiprina mįslingesnė, be skirtukų – ne taip automatiškai, ne taip kryptingai dekoduojama, ypač per tam tikrą nuotolį išdėstytų arba nedarnių, prieštaringų sintagmų reikšmė, dėl to aktyvinanti ir jaudinanti vaizduotę, jauseną. Skaitytoją ypač intriguoja ilgesnės sintagmų eilės, jų kuriama prasmė dažnai kelia stilistinio netikėtumo efektą. Tačiau kartais atsitinka taip, kaip visai nesitikima: sintagmų virtinės, žadinusios skaitytojo susidomėjimą, vis jį stiprinusios, kulminacijoje ar pabaigoje nuvilia, taigi baigiamos stilistinio nusivylimo efektu. Žnoma, džnai iškyla klausimas: kam tos sintagmų eilės, jei jomis nieko nesiekta, jokio netikėtumo nesulaukta. Vis dėlto, sintagmos reikalingos, o ypač poezijoje.

Emfatinę įtampą taip pat kuria skyrybiškai nežymėtos rašytinės kalbos santykis su vos juntama intonacine kalbos forma. Tokios įtampos tekste atsiranda dėl žodžių atrankos savitumo, sakinio sandaros, žodžių tvarkos pokyčių, kai nėra kur reikia skyrybos ženklų.

Sintagminės ir emfatinės įtampos dažniausiai siekiama dviem būdais :

1. Kai nepaisoma griežtos sintaksės vienetų kategorizacijos, jie tiesiog siejami vienas su kitu.

2. Stiprėjanti sintagminė ir emfatinė įtampa skatina daug ką sakyti savarankiškiau, pabrėžiamai.

Vidinės įtampos tekste atsiranda todėl, kad žodžiai, nesaistomi skyrybos įsakymų, kitaip jungiasi vieni su kitais, kitaip pasiskirsto loginiai kirčiai.

„Taigi beženklė (beskirtukė) skyryba turi nemaža veikiamosios komunikacinės ir emfatinės vidinės jėgos, nemažaų minties raiškumo ir pagaulumo išteklių. Skyrybos ženklų nevartojimas, ypač poetiniame tekste, perkoduoja teksto vienetų reikšmę, susilpnina jų struktūriškumą, sulieja gramatinių kategorijų ribas […]“ (Abaravičius, Juozas, 2002, 56).

Skyrybos ženklų stilistinės išgalės ir vartosena

Taškas

Taškas yra pagrindinis kalbos tėkmės skaidytojas į santykiškai išbaigtus minties vienetus. Šį kalbos srauto skaidymą lemia autoriaus komunikacinės ir estetinės nuostatos. Taškas paprastai yra „nulinio“, neutralaus minties emocingumo ženklas. Ilgesniuose aprašymuose gali žymėti ir emocines pauzes. Dažniausiai žymi teksto minties vientisumą ir dinamiką, padeda perteikti įvykių kaitą. Taškas yra baigtumo, ribos ženklas.

„Taškas yra regimasis simbolis, signalas skaitytojui, kad prieš jo akis – santykiškai savarankiškų sintaksės vienetų sankirta, prasmės komponentų sandūra, galop atskirų prozodijų sandūra, atsiradusi rašančiojo valia, jo „duota“ (Abaravičius, Juozas, 2002, 72).

Taškas padeda skaidyti, reikšti pagal autoriaus valią. Tai rodo, kad kalbos veiksmo tikslas yra savaip interpretuojami dalykai, reiškiniai. Pvz.: Žaidimas baigtas. Tuoj prisėlins. / Tuoj apipuls žiauri ruja. / Ir aš… Deja, aš ne Danielius. / Aš žūsiu liūtų duobėje. J. Strielkūnas „Lapkričio nakties kelionė“, TVŠV, 75; Rytą nebelis. / Dieną nebelis. / Bus šviesu per vasarą kieme. / Auga obelis. / Auga obuolys. / Auga kirmėlė jame. J. Strielkūnas „Nuobodžiai vienodi rūmai“, PA,356; Tu sutvėrei mane ir laikyk. / Nesutvėrei manęs, nelaikyk. / Tu davei man gyvybę ir saugok. Nedavei man gyvybės, nesaugok. […] S. Geda „20 antinomijų“, SKSV, 291.

Tokiais atvejais diskurso pauzes, taškus, ritmą rikiuoja jausena, o ne autoriaus logika.

Taškas taip pat apramina, apmalšina skatinamąją sakinių semantiką, daro ją nuosaikią, nerėksmingą. Pvz.: Gerkit. / Melskitės. / Melskitės. / Gerkit – / Į mane kaip į žemę suėję. S. Geda “ Stačios akys medinių dievukų“, VPM, 14. Čia po žodžių Gerkit, Melskitės, norėtųsi šauktukų, tačiau autorius pasirinko blankesnę tonaciją, todėl padėjo tašką. Renkantis tašką ar šauktuką dera atsižvelgti į tai, ką sako skatinamojo sakinio leksikos sudėtis, kontekstas, minties tonacija.

Stilistiškai reikšmingas ir pertrūkių taškas, pažeidąiantis sakinio vientisumą,sutraukiantis įprastinius sandaros, intonacijos bei prasmės ryšius. Taigi taškas nėra vien tik pabaigos simbolis. Jis autoriaus valia gali suskaidyti įprastinę gramatinę frazės sandarą, kitaip išdėstyti loginius prasmės centrus, aktualizuoti žodžių ir jų grupių reikšmę, sukurti raiškesnius, emocingesnius prasmės ir intonacijos akcentus.

„Pertrūkių taško raiškumo kuriamasis vaidmuo yra susijęs su dviem afektyviosios sintaksės reiškiniais – skaidymu, vadinamąja parceliacija, ir pridūrimu“ (Abaravičius, Juozas, 2002, 75). Parceliacija yra sakinio skaidymas į gramatiškai savarankiškas dalis, norint pabrėžti atskiras sakinio dalis, žodžius. Pridūrimas yra emocinis ekspresinis sintaksiškai nevientisai išdėstytų dėmenų santykis.Kartais perceliacija ir pridūrimas eina
Dažnai parceliuotosios ir priduriamosios konstrukcijos padeda perteikti šnekamosios kalbos intonacijas. Pvz.: Lapkritis. Rūkas. Mirkstantis kelias. / Grįžt savo miestan vėl vėlinies. J. Strielkūnas „Lapkričio nakties kelionė“, TVŠV, 75 . Čia daug lemia sintaksės, semantikos intonacijos bei ritmo taikymas. Dažnai rašto kalboje pasitaiko ir kitų specifinių intonacijos pertvarkymo būdų, pvz., taško dėjimas ten, kur jo nereikia. Pvz.:

Prie kelio – ir žydi, ir žydi. / Ir laimina tuos, kas važiuoja. / Ir smelkias į žmogų mažytį. / Gamtos begalinė užuojauta. J. Strielkūnas “ Nuo darbo kasdienio, niekingo…“, PA, 150.

J. Strielkūnas bei S.Geda labai mėgsta tašką rašyti tarp vienarūšių sakinio dalių, pvz.: Palikti. Pamiršti. Pasmerkti. / Be vilties. Be pastogės. / Be židinio. / Tartum budelio įsukti / Ant gyvenimo gergždžiančio skridinio […] J. Strielkūnas „Tarp šunžmogių“, TVŠV, 81. Kaulakys. Kamarnykas. / Dominykas. Siratos. / Vyžos. Senas giesmynas. / Ir Drazdauskas, ir Strazdas […] S. Geda „Žemės arimas“, SKSV, 25, ( kiti pavyzdžiai kortelėse nr.11-13). Taip ypač pabrėžiama kiekvieno eilėraščio žodžio svarba, ypač tų, kurie eina po taško.

„Taškas žymi teksto minčių, sakinių ir jų grupių santykišką vientisumą bei aktualią komunikacinę kaitą, dinamiką; autoriaus nuožiūra skaido objektyvią ir subjektyvią informaciją; padeda žymėti denotacinę situaciją, jos įvykius, dalyvius, šių veiksmus“ (Abaravičius, Juozas, 2002, 249).

Kabliataškis

Kabliataškis aktualizuoja objektyvios ir subjektyvios informacijos svarbumo signalus, loginei ir estetinei komunikacijai svarbias minties grandis. Padeda kurti kalbos vienetų perteikiamos prasmės pusiausvyrą, žymi sakinio dalių, dėmenų stilistiškai reikšmingus ryšius, rodo teksto komponavimo tvarką.

Šio ženklo funkcijos dažnai sutampa su kablelio, kartais su taško ar net dvitaškio. Kartais kabliataškis rašomas vietoj kablelio, kad išvengti monotoniškumo. Kabliataškio perteikiama informacija turėtų skirtis nuo kablelio intonacijos ir ryškiai krintančiu tonu, ir ilgesne pauze.

Kabliataškio reikia logikos ir kalbos bei kompozicijos hierarchinei tvarkai tekste ar ilgesnėje frazėje įvesti, autoriaus meninėms nuostatoms realizuoti. Pvz.:

Mano jaunų dienų sugėrovas […] / buvo toks pats, / žergtakojis ir plikagalvis, / tik paausiuos, nelyginant už Vilkijos, – / rudavo viena kita vilkžolė; / kalbėdamas apie kultūrą ir civilizaciją, / vis įterpdavo (lyg nubudęs) / gyvų pastabų apie nekrofiliją […] S. Geda „Vaikinas iš kitos gatvės“, JM, 61.

Šiuo sakiniu perteikiama informacija yra palyginti objektyvi, bet autorius ją savaip sustato į tam tikras vietas.

Neretai kabliataškis pavartojamas ten, kur pagal sakinio modelį, sintaksinius jo elementus reikėtų kito skyrybos ženklo, pvz. kablelio ar taško. Plg.: Yra žmonių, kurie nejaučia vėjo, / O skruzdės uodžia su beždžionių ūsais; / Taip uosdavo velionis Michelangelas. S. Geda „Vėjas“, SDP, 351. […] gaila, dvasios nedaug, neišpjaustymai, / visi užsklendimai greičiau iš / tingėjimo; būna, tiesa, kad specialiai, / kaip senovėje (Jonas Mekas) viską / vėl nori bent tarp medžio lentelių, / amžinai užrakinti, / kad pasaugotų dvasią […] S. Geda „Kokios knygos gražesnės“, SDP, 366. Pirmajame sakinyje įprastas būtų brūkšnys arba kablelis, o antrajame – kablelis arba taškas. Kiti pavyzdžiai kortelėse nr. 145-147.

„[…] kabliataškis saugo nuo anemiško skyrybos vienaženkliškumo, pavyzdžiui, tam tikros kablelio ekspansijos. Jis padeda kurti prasmės komponentų, simetrijos ir asimetrijos formų žaismą ar pusiausvyros ritmą“ (Abaravičius, Juozas, 2002, 87).

Kablelis

Kablelis žymi sintaksės vienetų dinamiką tekste; padeda įprasminti stiliaus figūrų, būdų bei priemonių kartojimą, išvardijimą, laipsniavimą, priduriamąsias konstrukcijas ir kt. Kableliu kartais silpninami kai kurių sintaksės vinetų ryšiai (plg. tiesioginės kalbos modelio redukavimą: „Pasižiūrėk, sakau, į mane“).

„Keblu apibūdinti, apibrėžti kablelio santykį su objektyviąja prasme ten, kur jis atskiria vienarūšes sakinio dalis vientisiniame sakinyje, kur jis atskiria ar išskiria sudėtinių sakinių predikatinius ar kitokius dėmenis, apskritai kur jis padeda ženklinti tai, kiek denotacinės situacijos įvykių vyksta ir kiek yra tų įvykių dalyvių“ (Abaravičius, Juozas, 2002, 89). Plg.:

Kas lieka žydui, kuomet dega namai, / Žydui reikia važiuoti, išpažint savo nuodėmes, / Kuomet dega pasaulis, atpažystam save, / Niekas nedega šitam slėny, / Vien tik žydų išgaidrintos širdys. S. Geda „Sugrįžimo elegija“, SDP, 371. Tai bėkim, skubėkim vaikus pasivyti, / Kol blaiva, kol Vaiva padangėje švyti, / Kol žalia, kol skelia žemelę želmuo, / Kol stovi ant kelio – nenori namo… J. Strielkūnas „Pavasarį“, PA, 125.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2759 žodžiai iš 9077 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.