Sutarčių ršys
5 (100%) 1 vote

Sutarčių ršys

11213141

Turinys

Įvadas 2

1. Sutartys 4

2. Žodinės (verbalinės) sutartys 4

3. Rašytinės (literalinės) sutartys 5

4. Realinės sutartys 6

4.1. Paskolos sutartys 6

4.2. Panaudos sutartys 8

4.3. Pasaugos sutartys 8

4.4. Įkeitimo sutartys 9

5. Konsensualinės sutartys 9

5.1. Pirkimo pardavimo sutartys 9

5.2. Nuomos sutartys 11

5.3. Bendrovės sutartys 11

5.4. Pavedimo sutartys 12

5.5. Bevardės sutartys 12

6. Paktai 13

6.1. Pretorių paktai 13

6.2. Įstatyminiai paktai 13

7. Išvados 15

8. Literatūra ir kiti informacijos šaltiniai 16

Įvadas

Sutartis – tai tam tikras dviejų ar daugiau subjektų susitarimas sukurti, pakeisti ar baigti civilinius teisinius santykius. Primityvioje visuomenėje ne bet koks susitarimas turėjo teisinių padarinių. Žinoma, jau seniausiais laikais žmonės skolinosi, mainė, dovanojo ir t. t. Tačiau šie veiksmai dar neturėjo prievolinio teisinio pobūdžio. Apgaulė, žodžio nesilaikymas ir kita sukeldavo tokią pat nukentėjusiojo reakciją kaip ir bet kuri kita skriauda – kerštą. Seniausiais laikais baudžiamasis nusikaltimas (crimina publica) ir civilinės teisės pažeidimas (delictd) nesiskyrė.

Tačiau pasitikėti vien kerštu kreditoriui ne visuomet buvo naudinga, todėl jis stengėsi nustatyti tam tikras papildomas garantijas, kad skolininkas įvykdytų savo įsipareigojimus. Iš tokių papildomų garantijų būtų galima paminėti, pavyzdžiui, priesaiką, dėl kurios sutartis tapdavo ginama kanonų teisės, o už jos nevykdymą galėjo būti taikoma sakralinė sankcija . Pamažu ir valstybės valdžia ėmė reguliuoti sutartinius santykius. Iš pradžių skolininkas galėjo gintis nuo kreditoriaus keršto savo jėgomis, o vėliau atsirado valstybės garantuojamas skolos išieškojimas. Tiesa, iš pradžių šis išieškojimas iš esmės dar buvo savivalė, bet jau sankcionuota ir kontroliuojama valstybės.

Tik Petelijaus įstatymas 326 m. uždraudė kaustyti skolininkus grandinėmis, užmušti, parduoti trans Tiberim. Be to, kreditorius įpareigotas pirmiausiai įrodyti savo reikalavimą teisme. Taigi nexum, be abejo, buvo prievolės atsiradimo pagrindas: sutartis, sukelianti teisinių padarinių ir užtikrinta gynyba remiantis ieškiniu. Nexum — tai vienintelė sandorio, sukeliančio prievolės atsiradimą, forma Dvylikos lentelių įstatymuose.

Respublikos laikotarpiu, plėtojantis civiliniams turtiniams santykiams, atsiranda vis naujų turinių ryšių, kurių net patys gudriausi romėnų teisės interpretatoriai negalėjo įsprausti į ankštus ius civile rėmus. Naujiems santykiams išreikšti reikėjo rasti naujų, lankstesnių teisinių formų.

Labai svarbus žingsnis tobulinant civilinę teisę buvo sponsio arba stipulatio sutartis. Stipulatio – tai formalus žodinis susitarimas klausimo ir atsakymo forma. Kreditorius klausė, pavyzdžiui, „decem milia mihi darispondesne?“, o skolininkas atsakė paprastai, nekartodamas pažado turinio, — „spondeo“. Stipulatio – taip pat formalus sandoris, kaip ir nexum, bet tai jau abstraktus susitarimas. Būdama lanksti ir abstrakti, stipuliacija gana greitai imta plačiai taikyti ir procese.

Didelę įtaką prievolių teisės raidai turėjo ir formuliarinio proceso atsiradimas. Žinome, kad formuliarinis procesas suteikė pretoriui galimybę imtis ginti net ir tuos asmenų tarpusavio santykius, kurių formaliai negynė ius civile. Pretorius gana aktyviai naudojosi tokia galimybe. Tad buvo pripažinta gana daug naujų prievolinių teisinių santykių.

Stebėdama poreikius, romėnų teisė sankcionuodavo konkrečius sutarčių tipus. Pamažu sankcionuota tiek daug sutartinių santykių tipų, kad buvo galima patenkinti visus svarbiausius poreikius.

Kiekvienas sutarčių tipas apėmė griežtai nustatytas sutarčių rūšis (1 pav.). Ši klasifikacija reiškė išsamų teisės pripažįstamų sutarčių sąrašą. Apskritai romėnų sutarčių teisėje ypač aiškiai matyti jų teisininkų gebėjimas formaliai, neišsižadant konservatizmo, būdingo romėnų teisei, pripažinti ir įforminti naujus visuomeninius santykius, stimuliuoti jų raidą. Štai kodėl romėnų teisė tiko ne tik Romos, bet ir vėlesnių epochų ūkiniam gyvenimui reguliuoti.

Daug Romėnų teisės bruožų yra ir dabar galiojančioje Lietuvos respublikos civilinėje teisėje. Savo darbe bandysiu ieškoti, Romos imperijos gyvavimo metu galiojusių sutarčių ir dabar galiojančio Civilinio kodekso apibrėžtų, sandorių, atitikimo ar bendrų bruožų.

1. pav. Sutarčių rūšys.

1. Sutartys

Romėnų teisėje sutartys, kaip ir jų pagrindu atsirandančios prievolės, skirstytos į vienašales ir dvišales, o šios savo ruožtu – į dvišales lygiavertes (sina-lagmatines) ir nelygiavertes. Vienašalės sutartys yra tokios, kai tik viena šalis yra kreditorius (t. y. turi reikalavimo teisę), o kita- tik skolininkas (t. y. turi pareigą atlikti tam tikrus veiksmus). Vienašalės buvo žodinės ir rašytinės sutartys. Dvišalėmis pripažįstamos sutartys, kai abi šalys viena kitai yra (arba gali būti) ir kreditorius, ir skolininkas. Dvišalės lygiavertės (sinalag-matinės) sutartys yra tokios, kai prievolės atsiradimo momentu abi šalys yra vienu metu viena kitai ir kreditorius, ir skolininkas
(konsensualinės sutartys). Dvišalėmis nelygiavertėmis sutartimis vadinamos tokios, kai atsirandant prievolei viena šalis yra tik kreditorius, o kita – tik skolininkas. Tačiau vykdydamas sutartinį įsipareigojimą skolininkas galėjo įgyti tam tikrų reikalavimo teisių ir kreditoriui, t. y. tapti jo kreditoriumi. Tokiomis sutartimis buvo pripažįstamos realinės sutartys, išskyrus paskolos sutartį. Paprastai šių sutarčių dalykas buvo neatlygintinas tam tikrų paslaugų teikimas ar daikto perdavimas. Vykdydamas šias sutartis skolininkas galėjo patirti tam tikrų išlaidų, ir jas savo ruožtu kreditorius privalėjo atlyginti .

Dabar galiojantis civilinis kodeksas skelbia, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Sandoriai gali būti vienašaliai, dvišaliai ir daugiašaliai. Vienašaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios. Iš vienašalio sandorio atsiranda pareigos jį sudariusiam asmeniui. Kitiems asmenims iš vienašalio sandorio pareigos atsiranda tik įstatymų nustatytais atvejais arba kai tie asmenys sutinka. Dvišaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia ir daugiašaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti reikalinga suderinta trijų ir daugiau šalių valia .

2.Žodinės (verbalinės) sutartys

Svarbiausia žodinė sutartis buvusi stipuliacija (sponsio). Ji buvo sudaroma labai formaliai. Kreditorius klausė: „centum mihi dare spondes?“ Debitorius atsakė – ,spondeo“. Pasakymą „spondes – spondeo“ vartojo tik piliečiai, ir tada sutartis vadinta sponsio. Peregrinai turėjo vartoti kitas formules: promittis -promitto, dabis – dabo,facies -faciam ir t.t., tada sutartis vadinta stipulatio. Vėliau jokio juridinio sponsio ir stipulatio skirtumo neliko.

Labiausiai paplitusi nuomonė (P. F. Žiraro ir kt), kad sponsio iš pradžių buvo priesaika, kuria įsipareigojęs asmuo patvirtindavo savo pažadą. Sponsio tada gynė tik bažnytinės teisės normos, vėliau – ir valstybė. Išsilaisvinusi iš sakralinės formos, sponsio dėl paprastumo pasirodė tinkama ir peregrinams. Taigi greta sutarties civilinės formos sponsio atsirado ius gentium forma – stipulatio.

Žodinį susitarimą įrodinėti sunku. Todėl, daugėjant sutarčių, reikėjo ieškoti būdų palengvinti jų įrodinėjimą. Dėl to po žodinio susitarimo imta sudarinėti rašytinį dokumentą — cautio. Iš pradžių cautio buvo tik stipuliacijos įrodymas ir savarankiškos prievolinės galios neturėjo. Vėliau atsirado rašytinio dokumento tikrumo prezumpcija.

Kaip ir senovės Romos teisėje dabartinis civilinis kodeksas numato žodinius sandorius.

Sandorį sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma. Žodinė sandorių forma galioja taip pat kaip ir rašytiniai sandoriai. Sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu .

3. Rašytinės (literalinės) sutartys

Rašytinių sutarčių teisinė prigimtis yra tokia, kad prievolė atsiranda ne iš paprasto, o iš rašytinės formos susitarimo: „litterisfit obligatio“ (raidė (raštas) kuria prievolę).

Prievolės, atsirandančios iš rašytinių sutarčių, buvo vienašalės, formalios ir abstrakčios. Rašytine sutartimi formintos tik piniginės prievolės. Todėl ji buvo ne tokia patogi kaip stipuliacija. Rašytinės sutarties privalumas tas, kad ją galėjo sudaryti ne vienoje vietoje esančios šalys, taip pat nebyliai. Rašytinė sutartis taikyta tik romėnams. Peregrinai naudojosi kitokiais skolos dokumentais: singrafa buvo surašoma trečiuoju asmeniu dalyvaujant liudytojams. Tokią sutartį pasirašė skolininkas ir liudytojai. Chirografa buvo surašoma pirmuoju asmeniu ir pasirašoma skolininko. Imperijos laikotarpiu chirografomis naudojosi ir romėnai .

Dabar rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais. Rašytinės formos dokumentui prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą . Kaip skelbia LR civilinis kodeksas, paprasta rašytine forma turi būti sudaromi :

1) fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu;

2) juridinių asmenų steigimo sandoriai;

3) prekių pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartys;

4) draudimo sutartys;

5) arbitražiniai susitarimai;

6) kilnojamojo daikto nuomos ilgesniam nei vienerių metų

terminui sutartys;

7) preliminarinės sutartys;

8) asmens išlaikymo iki gyvos galvos (rentos) sutartys;

9) taikos sutartys;

10) kiti sandoriai, kuriems šis kodeksas ar kiti įstatymai nustato privalomą paprastą rašytinę formą.

4. Realinės sutartys

Realinėmis vadinamos sutartys, kurioms galioti nepakanka paprasto šalių susitarimo, o reikalaujama faktiškai perduoti daiktą. Kol daiktas (sutarties dalykas) neperduotas, susitarimas teisinės reikšmės neturi. Pavyzdžiui, šiandieninis susitarimas su kuo nors rytoj paskolinti tam tikrą
kontrahentų dar neįpareigoja.

LR civiliniame kodekse taip pat pasakyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.

4.1. Paskolos sutartys

Paskolos (mutuum) sutartimi viena šalis (kreditorius) duoda kitai (skolininkui) nuosavybėn tam tikrą kiekį pinigų arba kitokių rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų, o skolininkas įsipareigoja, suėjus tam tikram terminui arba kreditoriui pareikalavus, sugrąžinti jam tokį pat kiekį pinigų arba tokių pačių daiktų.

Mutuum – tai seniausia realinių sutarčių rūšis, neformali paskola. Seniausioje teisėje paskola forminta nexum. Pagal sudarymo formą nexum buvo analogiška mancipacijai. Tai sandoris, sudaromas dalyvaujant penkiems liudytojams ir svėrėjui. Skolininkas turėjo grąžinti skolą pagal analogišką aktą. Skolininkui laiku nesumokėjus, įvyksta condemnatio, paskirta skolininkui sudarant nexum – dažniausiai manus iniectio.

Nexum dėl griežtumo ir formalumo visiškai netiko įprastiems buitiniams santykiams. Todėl jau seniausiais laikais greta nexum, matyt, sudaryti ir neformalūs, „kaimyniški“ paskolos sandoriai, nors, žinoma, ieškinio galios iš pradžių jie neturėjo. Tik vėliau prieita prie išvados, kad palikti turtą, gautą mutuum būdu, skolininkui nėra pagrindo, ir kreditoriui suteikta teisė pateikti civilinį ieškinį dėl nepagrįsto skolininko praturtėjimo. Tačiau toks ieškinys rėmėsi ne paskolos sutarties pripažinimu, o paprastu faktu, kad daiktas be pagrindo perėjo iš kreditoriaus skolininkui. Taigi nusistovėjo būsimoji mutuum, kaip realinės sutarties, prigimtis.

Sutartinė mutuum prigimtis išryškėjo vėliau. Vis dėlto ir vėlesnėje teisėje išliko pirmykštės pažiūros į šiuos santykius bruožų. Pirmiausia, mutuum sukūrė griežtai vienašalę prievolę. Jokios priešinės pretenzijos šioje sutartyje neleidžiamos. Antra, kreditorius gali reikalauti tik to, ką perdavė skolininkui. Vėliau pripažintos palūkanos turėjo būti numatytos atskira stipuliacija.

Kas dėl paskolos palūkanų Cicerono laikais nustatyta maksimali 12 proc. metinė norma. Ji galiojo visą klasikinį laikotarpį. Justinianas ją sumažino iki 6 procentų. Procentai, viršijantys šią normą, įskaityti į pagrindinės skolos padengimą. Iš procentų gautai sumai prilygstant skolai, procentai nebemokėti. Justiniano kodifikuota teisė uždraudė procentus nuo procentų, t. y. lupikavimą .

Šiuolaikiniame mūsų civiliniame kodekse paskolos sutartis ir palūkanos apibrėžiamos sekančiai: paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis

nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Paskolos gavėjas tampa jam perduotų daiktų (pinigų) savininku. Nuo daiktų perdavimo momento paskolos gavėjui tenka daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų . Palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu .

4.2. Panaudos sutartis

Commodatum (panauda) — tai sutartis, kuria vienas asmuo — komodatorius (commodator), perduoda kitam – komodantui (commodans) tam tikrą daiktą laikinai nemokamai naudotis.

Taigi panaudos dalykas gali būti tik individualiais požymiais apibrėžtas daiktas. Tuo ši sutartis skiriasi nuo paskolos. Kitas skirtumas yra tas, kad daiktas perduodamas ne nuosavybėn, o tik naudotis.

Panauda turi būti nemokama, nes kitaip tai nuomos sutartis.

Panauda – tai dvišalė sutartis. Komodantas privalo grąžinti daiktą sveiką. Sugadinęs arba pražudęs, už tai atsako, kad ir kokia būtų jo kaltė (omnis culpa).

Kita vertus, panaudos gavėjas galėjo pareikšti komodatoriui tam tikrų reikalavimų, pavyzdžiui, jeigu panaudai gautas daiktas padarąs turtui nuostolių (sergąs vergas apkrėtė kitus). Apkaltintas neatsargumu arba tyčia (dolus, culpa lata), komodatorius atsakė už nuostolius .

Dabartinė panaudos sutarties samprata tokia: neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės .

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2230 žodžiai iš 4386 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.