Tarptautinė teisė
5 (100%) 1 vote

Tarptautinė teisė

Į v a d a s

Viešosios tarptautinės teisės istorija yra neatskiriama tarptautinių santykių istorijos dalis. Tarptautinė teisė yra istorinė kategorija, egzistuojanti konkrečiose istorinėse sąlygose. Tačiau skirtingai nei nacionalinė teisė, tarptautinė teisė nėra tokia dinamiška. Tarptautiniam papročiui atsirasti ar pasikeisti reikia ilgesnio laiko, negu įstatymui priimti ar pakeisti. Tam reikia nusistovėjusios tarptautinės praktikos, kurią valstybės dar turi pripažinti privaloma. Lygiai taip pat ir tarptautinė sutarties sudarymo ar pakeitimo procedūra yra paprastai sudėtingesnė ir ilgesnė, negu įstatymo priėmimo ar pakeitimo procedūra. Tarptautinių teisinių santykiųsistema keičiasi lėčiau, negu valstybės vidaus teisinių santykių sistema. Dėl šių priežasčių tarptautinė teisė turi savo raidos periodus, kurie nebūtinai sutampa su bendrosios pasaulio istorijos periodais.

Brandžiausias ir siekiantis mūsų dienas tarptautinės teisės raidos periodas yra neatskiriamas nuo naujųjų laikų Europos istorijos. apskritai tarptautinės teisės raidoje ryškiausia yra Europos valstybių įtaka. Europoje atsirado moderni valstybė, čia taip pat atsirado šiuolaikinis gamybos būdas, sąlygojęs tarptautinių prekybos santykių ir kartu tarptautinės teisės veržlų vystymąsi. Kartu su Europos kolonializmu praktiškai visam kitam pasauliui buvo primesti Europos tarpvalstybinių santykių ir net vidaus teisės principai.

Geografine prasme didžiausią indėlį į tarptautinės teisės pradmenų kūrimą įnešė Viduržemio jūros regionas: Senovės Graikija, Roma, Šventoji Romos Imperija, Ispanija, Italija, Prancūzija. Pats terminas jus gentium, kuris ilgą laiką buvo naudojamas kaip viešosios tarptautinės teisės sinonimas, atsirado, kaip žinia, romėnų teisėje.

Be abejo, nereikia absoliutizuoti Europos indėlio į tarptautinės teisės vystymąsi. Pirmieji žinomi tarptautinės teisės šaltiniai sukurti Azijoje. Tūkstantmečiais tarpvalstybinių santykių normos čia gyvavo nepriklausomai nuo Europos įtakos. Tiesa, kaip ir ilgą laiką Europoje, Azijoje tarpvalstybinių santykių normos neišėjo iš atskirų regionų rėmų (Kinija, Indija, Mesopotamija, Egiptas ir kt.). Dėl Europos reikėtų vis dėlto padaryti vieną išlygą: Europoje įsigalėjus krikščionybei, susikūrė bendri Europos valstybių tarpusavio santykių principai, tuo tarpu Azijoje ir Afrikoje tik islamas kūrė plačiam regionui bendrus principus. Kaip ten bebūtų, bendrosios tarptautinės teisės atsiradimas galų gale sutapo su kolonijinės sistemos formavimusi, kai Europos valstyubės savo tarpusavio santykių normas pradėjo taikyti visur ten, kur kėlė savo vėliavas. Tuo pačiu formavosi klasikinė tarptautinė teisė, kuri pati dar praėjo ilgą kelią iki tol, kol susiformavo normų sistema, vadinama šiuolaikine tarptautine teise.

Taigi galima išskirti du pagrindinius viešosios tarptautinės teisės vystymosi periodus: formavimasis regionuose ir vystymasis universaliu mastu. Tai sutampa su gerai žinomu visuotinės istorijos periodizavimu į du laikotarpius, kurių skiriamoji linija yra Prancūzų revoliucija.

I. A n t i k a

Pirmasis žinomas rašytinis tarptautinės teisės šaltinis yra iš Mesopotamijos. Tai sutartis, kurią apie 2100 metus pr. Kr. sudarė dviejų miestų-valstybių – Lagašo ir Umos valdovai. Ji buvo surašyta ant akmens bloko ir nustatė sieną tarp abiejų valstybių, kurią pažeidusį turėjo nubausti Šumerų dievai. Kita, žinoma “Perlo sutarties” vardu, reikšminga privaloma tarptautinė sutartis buvo sudaryta apie 1292 metus pr. Kr. tarp Egipto faraono Ramzio II ir Hetitų karaliaus Hatusilo IV; ji nustatė amžiną taiką ir brolybę, įpareigojo gerbti abiejų šalių teritorinį vientisumą, išduoti politinius pabėgėlius, nutraukė karo stovį ir sukūrė gynybinę sąjungą. Nuo to laiko Artimųjų Rytų regione buvo sudaryta nemažai politinės sąjungos sutarčių. Nustatyta, kad tuo metu čia buvo susikūręs platus diplomatinių santykių tinklas. Jį aptarnavo karališkieji pasiuntiniai, turintys specialias privilegijas, naudojantys bendrą diplomatinę kalbą ir raštą.

Reikia pažymėti ir senovės Izraelio praktiką. Čia santykiams su kitomis tautomis pradėti taikyti universalūs dorovės ir teisingumo reikalavimai, ypač kiek tai lietė karo vedimo taisykles. Pranašas Izaokasskelbė, kad susitarimai, sudaryti prisiekus, net jei jie sudaryti su priešu, turi būti vykdomi. Taika ir teisingumas, o ne jėga buvo žmogaus būties garantijos. Šie reikalavimai, pasiekę mus per Senąjį Testamentą, veikė ne vieną vėlesnią kartą.

Ryškų pėdsaką tarptautinės teisės istorijoje paliko senovės Graikija. Klasikinės Graikijos miestai-poliai pasiekė savo vystymosi viršūnę Atėnų demokratijoje, kol IV amžiaus viduryje pr. Kr. jų nenukariavo Aleksandras Makedonietis. Klasikinės Graikijos miestams būdinga izoliacija buvo nuolatinis karų net tarp pačių miestų šaltinis. Šiuose, kaip ir Rytų karuose, pasigailėjimo nebuvo. Vis dėlto tik karo grėsmė gali būti nuolatinė. Pats karas negali būti amžinas. Ne kartą sutartys tarp Atėnų ir Spartos skelbė taiką; sutartis su Persija, sudaryta 386 metais pr. Kr., skelbė net amžiną taiką.

Taikos santykiai saktino prekybą ir pačių miestų vystymąsi. V amžiuje
pr. Kr. Atėnai tapo galingu jūrų prekybos uostu. Santykiai tarp miestų įgavo nuolatinįpobūdį. Tai, kas skyrė šiuos santykius nuo santykių Rytuose, buvo miestų gyventojų rasinis, civilizacinis, religinis, kultūrinis ir kalbinis bendrumas. Jie jautėsi graikais, kuriems priešpastatydavo barbarus. Todėl jų tarpvalstybiniams santykiams buvo būdingas didesnis bendrumas ir bendradarbiavimas.

Kaip ir rytiečiai, graikai savo tarptautiniuose santykiuose naudojo dvi pagrindines poveikio priemones: diplomatiją ir sutartis. Bet svarbesnės buvo graikų įvestos naujovės: tarptautinėse sutartyse pradėta nustatyti karo paskelbimo tvarka ir jo vedimo humaniškos taisyklės, ginčų atveju buvo įsipareigojama perduoti juos spręsti arbitražui. Arbitražas, nežinomas Rytuose, tarp senovės Graikijos miestų penkių amžių bėgyje buvo panaudotas net 110 kartų. Atsirado ir tarptautiniskomercinis arbitražas. Tarptautinė prekyba vertė nustatyti užsieniečių apsaugos garantijas. Buvo sudaromos tarptautinės prekybos sutartys, nustatančios abipuses pirklių privilegijas, apsaugančias jų asmenį bei turtą. Steigiamos prokseno, savotiško konsulo, pareigos.

Religinis graikų bendrumas leido jiems kurti tam tikrus tarptautinės organizacijos pradmenis, skirti apsaugoti ir kartu valdyti šventoves. Tokios sąjungos buvo vadinamos amfikcijonijomis. Delfų šventovei apsaugoti sukurta amfikcijonija jungė 12 miestų ir turėjo savo sudėtingą struktūrą. Kolektyvinės gynybos sąjungos buvo vadinamos simachijomis; jos kartais net virsdavo tikromis valstybių federacijomis, kur veikė laisvo stojimo ir lygiateisiškumo principai. Atėnai du kartus – 476 ir 378 metais pr. Kr. – steigė savotiškas “konfederacijas” arba “lygas”, tačiau dėl Atėnų imperelistinių siekių jos neišsilaikė ilgiau nei dvidešimt metų.

Klasikinės Graikijos era paliko gilius pėdsakus Europos minties istorijoje. Kritiškas ir racionalus mąstymas, nuolatinis siekimas išsiaiškinti žmogaus ir gamtos esmę, argumentuoti ir ginčyti išplito Europoje ir Viduržemio jūros baseine kartu su Romos imperija, kuri perėmė Graikijos kultūrą. Vėliau dar kartą graikiška tradicija sugrįžo į Europą kartu su Renesansu. Prigimtinės teisės idėja taip pat yra senovės graikų palikimas.

Roma, kaip manoma, perėmė graikų lygų sistemą. V amžiuje tarptautine sutartimi lygiateisiškumo pagrindu buvo sukurta Lotynų lyga tarp Romos ir Latiumo miestų. Lygiateisė sutartis (foedus oequum) apie 306 metus pr. Kr. Buvo sudaryta tarp Romos ir Kartagenos, siekiant užtikrinti taiką apsikeičiant įtakos zonomis, darant abipuses nuolaidas ir įsipareigojant apsaugoti vieni kitų pavaldinius. Taigi, tikri tarptautiniai santykiai susidarė tarp Romos ir jos pagrindinių kaimynų, iš jų ir graikų. Apskritai, romėnai turėjo gilią pagarbą teisei ir tvarkai. Teisė palaikė valstybės vienybę ir leido kiekvienam piliečiui ginti savo interesus.

Romos lygiateisiški santykiai su kaimynais išsilaikė neilgai. Savo viršenybę prieš kaimynus romėnai laikė prigimtine savybe; kaimyninių tautų jie nelaikė sau lygiomis. Todėl dėsningas buvo Kartagenos sunaikinimas ir Graikijos užkariavimas. Greitai foedus oequum pakeitė foedus iniquum (nelygiateisė sutartis), o ji nesuderinama su tarptautine teise, pagrįsta santykiais tarp lygių. Todėl vyrauja bendra nuomonė, kad Roma neturėjo ypatingos įtakos tarptautinės teisės raidai. Tai yra tiesa su viena svarbia išlyga: romėnų teisė ypatingai stipriai įtakojo teisės vystymąsi aaplamai, o jus civile (civilinės teisės) konstrukcijos ir terminija – tarptautinės teisės konstrukcijų ir terminijos išsirutuliojimą.

Santykius su kitomis tautomis romėnai stengėsi grįsti jų religine teise – jus fetiale, kad šiuose santykiuose dievai saugotų Romą. Šių santykių bei teisės aiškinimas ir net taikymas buvo pavestas kunigams – broliams fecijams, kurie romėnų laikais buvo tikriausi ambasadoriai. Fecijai šiuo pagrindu turėjo asmens neliečiamybę ir pasikėsinimas į juos buvo tolygus pasikėsinimui į dievus. Jus fetiale skirstė karus į teisingus ir neteisingus, tačiau šis skirstymas nebuvo “tarptautinė norma”. Teisingi karai buvo tokie, kuriuos Roma nuspręsdavo pradėti, ir laikydamasi ceremonialo, šio sprendimo liudytojais kviesdavo dievus, o ceremonialą atlikdavo pagal savo religijos taisykles.

Pasibaigus Respublikos ir prasidėjus Imperijos periodui, pretoriai ir juriskonsulai sukūrė jus gentium (tautų teisę), skirtą reguliuoti santykius su užsieniečiais ir tarp užsieniečių, kurie tuo metu jau užplūdo amžinąjį miestą. Jus gentium iš esmės reguliavo komercinius santykius, buvo privatinė teisė ir jau vien dėl to negali būti laikoma viešąja tarptautine teise. Tokios teisės Romos Imperijos laikais iš viso nebuvo, nes Imperija kitų tautų nelaikė sau lygiomis. Tačiaus jus gentium buvo universali ta prasme, kad buvo pagrįsta jus naturale – prigimtine teise, bendra visiems žmonėms.

Jus fetiale institucijos ir jus gentium idėja pergyveno Romą ir prigijo Europoje. Pasiuntinių neliečiamybė ir jų šventa misija atgimė viduramžiais, lygiai kaip ir teisingų ir neteisingų karų idėja.

Klasikinės romėnų teisės normas kompiliavo ir papildė Rytų romėnų Imperijoje Bizantijos filofofai 534 metais Corpus Iuris Civilis forma. Tokiu keliu neraštinga ankstyvųjų
viduramžių Europa po Romos žlugimo gavo gatavą ir išlaikiusį amžių išbandymą teisės normų sąvadą. Vėliau romėnų teisės konstrukcijos ir terminija paplito ne tik kontinentinėse Europos teisinėse sistemose, bet perėjo ir į tarptautinę teisę. Čia geriausias pavyzdys yra principas pacta sunt servanda – sutarčių reikia laikytis.

Tuo metu už Viduržemio jūros gimė ir išsivystė islamo teisė. Jos požiūris į nemusulmonų pasaulį buvo priešiškas (karas prieš netikėlius yra “džichad”, arba šventasis karas), tačiau tarp islamo tikybos šalių, t.y. islamo teritorijoje (dar al-Islam) turėjo viešpatauti vienybė. Visa kita teritorija buvo laikoma karo teritorija, arba dar al-harb. Užkariautos tautos turėjo paprastą pasirinkimą: arba priimti islamą, arba žūti. Čia taip pat atsirado humaniškos karo vedimo taisyklės. Reikia pastebėti, kad “knygos žmonės” (žydai ir krikščionys), gyvenę dar al-Islam ir už savo religijos išpažinimą mokėję mokestį Valdovui (Imamui), islamo teisėje turėjo tam tikras teises, kurių neturėjo “netikėliai”. “Knygos žmonės” buvo laikomi Imamo pavaldiniais, o tai suteikdavo jiems Imamo apsaugą. Islamui išsiplėtus geografiškai, jame atsirado normos, skirtos santykiams su nemusulmonais. Pasiuntiniai turėjo būti priimami svetingai, jiems turėjo būti garantuojama apsauga, o sutartims pradėta taikyti pagarbos duotam pažadui taisyklė.

II. V i d u r a m ž i a i

Jei apie viduramžius kalbama kaip apie tamsos laikmetį, tai yra teisinga tik ankstyvųjų viduramžių atžvilgiu. 476 metais žlugus Vakarų Romos Imperijai, Europoje iš tikrųjų įsiviešpatavo chaosas, sukeltas barbarų antpuolių. Tačiau XI amžiaus pradžioje prasidėjo viduramžių “žydėjimas”. Išsivystė amatai ir prekyba, o susikūrus Hanzos Lygai, – savotiškai miestų politinei ir prekybiniai sąjungai, paklūstančiai tik imperatoriui (kartais atskiri miestai dar paklusdavo vietos princo valdžiai), atsirado platus prekybos tinklas, jūrų keliai, tarptautinės mugės. Tuo pačiu kūrėsi tarptautinės prekybos teisės, tarptautinės jūrų teisės pradmenys. Anglų teisėje susikūrė Law Merchant – universaliųnormų, liečiančių pirklius, kodeksas. Europoje steigėsi prekybos teismai ginčams tarp pirklių įvairiose mugėse nagrinėti. Jūrų papračiai, bizantiečių surašyti Rodoso Jūros Teisyne, išplito po visas Viduržemio ir Europos Atlanto pakrantes.

Bet svarbiausia buvo tai, kad krikščionybė sujungė europą į vieningą krikščionišką bendriją. Europos monarchijas jungė bendra religija, kultūra ir, pagaliau, romėnų teisės doktrina, kurios mokė visi Europos universitetai.

Viduramžiams ypač būdingas Katalikų Bažnyčios ir Šventosios Imperijos viešpatavimas tarptautiniuose santykiuose. Europa tapo vientisu regionu, kuriame Popiežius siekė turėti ne tik bažnytinę, bet pasaulietinę valdžią. Imperatorius taip pat siekė, kad Europoje viešpatautų vienas valdovas, kuriam paklustų visi monarchai. Pastarieji, kad apsaugotų savo valdžią, buvo priversti kariauti dviem frontais: monarchijos viduje su vasalais ir išorėje su Šventojo Tėvo ir Imperatoriaus viešpatavimu.

Bažnyčios ir Popiežiaus viešpatavimą Europoje pripažino Karolis Didysis, 800 metais atkūręs Vakarų Romos Imperiją. Tačiau karoliniška frankų Imperija išsilaikė tik iki 843 metų, kai Imperatoriaus karūna perėjo germanų suverenams. Naujoji Šventoji Romos (Germanų) Imperija pradėjo konkuruoti su Šventojo Tėvo valdžia ir pretenduoti į lygiateisiškumą su juo Europoje.

Geregorijus VII priešpastatė tam žinomą Dviejų kalavijų doktriną, kurioje kalavijas simbolizuoja valdžią. Iš pat pradžių Šventasis Tėvas tiesiogiai iš Dievo rankų gauna tiek šventą, tiek pasaulietišką kalavijus. Gregorijaus reforma teisine prasme pasireiškė per Dictatus Papae (Popiežiaus nurodymus, taisykles), kurių pagalba buvo vienvaldiškai organizuota Popiežiaus valdžia ir jai suteiktos pasaulinės monarchijos savybės. Krikščioniškasis princas gaudavo karūną iš Šventojo Tėvo rankų, o kilus ginčui tarp princų, Šventasis Tėvas vykdė privalomą tarpininkavimą ar arbitražą. Kaip vyriausiasis tikėjimo gynėjas, jis turėjo galią panaikinti monarcho priimtus įstatymus ar papročius, jei jie prieštaravo dieviškiems įstatymams. Turėdamas aukščiausią valdžią, jis galėjo savo galutiniu ir neapskundžiamu sprendimu atiduoti kuriam nors iš princų “niekieno žemę”. Taip, pavyzdžiui, Kryžiuočių ordinui buvo atiduota Lietuva.

Viduramžiais išryškėjo besiformuojančios tarptautinės teisės normų skirstymas į karo ir taikos teisę, kurį vėliau perėmė Grocijus. Teisingo ir neteisingo karo sąvokos įgavo naują turinį. Bažnyčia nesmerkė karų prieš pagonis. Tačiau pagal jos mokymą karas teisingas, jei jį pradėjo teisėtas monarchas, atsakydamas į neteisybę ir vesdamas karą tik todėl, kad už šią neteisybę nubaustų. Tai – karo-sankcijos doktrina. Kartu leidžiamos represalijos, t.y. prievartos priemonės, kurių paskirtis – išreikalauti žalos atlyginimą (reparaciją). Buvo leidžiamos privačios represalijos, kai užsienyje nukentėjęs pirklys gaudavo savo suvereno leidimą atimti užsienio pavaldinio turtą, kad tai atlygintų jo patirtus nuostolius. Popiežiai stengėsi pertraukti karą, sklbdami dieviškąją
(truga Dei arba pax Dei) tam tikromis dienomis, kuriomis kariuoti buvo draudžiama, – X a. pabaigoje Prancūzijoje, pavyzdžiui, buvo draudžiama kariauti nuo ketvirtadienio vakaro iki pirmadienio ryto. Popiežiaus pavyzdžiu sekė monarchai, skelbdami Landfrieden, King’s peace. Panašiai buvo bandoma apginti nuo sunaikinimų per karą bažnučių ir vienuolynų pastatus, kunigus ir keliaujančius maldininkus.

Taikos teisėje rutuliojosi sutarčių ir arbitražo praktika. Arbitražas taip pat buvo naudojamas kaip priemonė išvengti karo. Arbitru būdavo Popiežius arba monarchas. Atsirado kapituliacijos kategorija. Kapituliacija reiškė, kad nekrikščioniškoje valstybėje krikščioniškojo monarcho pavaldiniams ar aplamai visiems krikščionims buvo suteikiamos ypatingas apsaugos statusas, kartais tolygus neliečiamybės statusui. Šių užsieniečių interesus gindavo konsulas. Viduramžiais Viduržemio jūros baseino šalyse – Prancūzijoje, Ispanijoje ir Italijoje, o vėliau ir Bosnijoje, Serbijoje ir Bulgarijoje, atsirado nuolatinės diplomatinės atstovybės. 1446 metais Milanas išsiuntė savo pasiuntinį į Florenciją, 1450 metais – Florencija į Milaną, o vėliau – Milanas į Neapolį ir Genują.. nuolatinės diplomatijos pagalba kuriamomis sąjungomis buvo pasiekiama tų tikslų, kurie anksčiau buvo pasiekiami karo kaina.

Turtingi Italijos miestai-valstybės ir Hanzos miestai, intensyviai prekiavę, dažniausiai jūrų keliu, labiausiai prisidėjo prie jūrų teisės kūrimo: buvo nustatomas prekybos laivo apsaugos statusas, atsirado normos, skirtos jūrų kontrabandai, jūrų blokadai, teisei užeiti į uostą, korsarams ir t.t. visoje Europoje jau susiformavo diplomatinių imunitetų ir privilegijų institutas. Šalia to išsirutuliojo diplomatinio protokolo ir ceremonialo taisyklės. Todėl galima daryti išvadą, kad antrame, arba vėlyvųjų viduramžių, periode (apie 1300-1500 m.m.) reikia ieškoti pagrindinių šiuolaikinės tarptautinės teisės pradmenų.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2720 žodžiai iš 9043 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.