Tarptautinė teisė
5 (100%) 1 vote

Tarptautinė teisė

1121314151617181

Į v a d a s

Viešosios tarptautinės teisės istorija yra neatskiriama tarptautinių santykių istorijos dalis. Tarptautinė teisė yra istorinė kategorija, egzistuojanti konkrečiose istorinėse sąlygose. Tačiau skirtingai nei nacionalinė teisė, tarptautinė teisė nėra tokia dinamiška. Tarptautiniam papročiui atsirasti ar pasikeisti reikia ilgesnio laiko, negu įstatymui priimti ar pakeisti. Tam reikia nusistovėjusios tarptautinės praktikos, kurią valstybės dar turi pripažinti privaloma. Lygiai taip pat ir tarptautinė sutarties sudarymo ar pakeitimo procedūra yra paprastai sudėtingesnė ir ilgesnė, negu įstatymo priėmimo ar pakeitimo procedūra. Tarptautinių teisinių santykiųsistema keičiasi lėčiau, negu valstybės vidaus teisinių santykių sistema. Dėl šių priežasčių tarptautinė teisė turi savo raidos periodus, kurie nebūtinai sutampa su bendrosios pasaulio istorijos periodais.

Brandžiausias ir siekiantis mūsų dienas tarptautinės teisės raidos periodas yra neatskiriamas nuo naujųjų laikų Europos istorijos. apskritai tarptautinės teisės raidoje ryškiausia yra Europos valstybių įtaka. Europoje atsirado moderni valstybė, čia taip pat atsirado šiuolaikinis gamybos būdas, sąlygojęs tarptautinių prekybos santykių ir kartu tarptautinės teisės veržlų vystymąsi. Kartu su Europos kolonializmu praktiškai visam kitam pasauliui buvo primesti Europos tarpvalstybinių santykių ir net vidaus teisės principai.

Geografine prasme didžiausią indėlį į tarptautinės teisės pradmenų kūrimą įnešė Viduržemio jūros regionas: Senovės Graikija, Roma, Šventoji Romos Imperija, Ispanija, Italija, Prancūzija. Pats terminas jus gentium, kuris ilgą laiką buvo naudojamas kaip viešosios tarptautinės teisės sinonimas, atsirado, kaip žinia, romėnų teisėje.

Be abejo, nereikia absoliutizuoti Europos indėlio į tarptautinės teisės vystymąsi. Pirmieji žinomi tarptautinės teisės šaltiniai sukurti Azijoje. Tūkstantmečiais tarpvalstybinių santykių normos čia gyvavo nepriklausomai nuo Europos įtakos. Tiesa, kaip ir ilgą laiką Europoje, Azijoje tarpvalstybinių santykių normos neišėjo iš atskirų regionų rėmų (Kinija, Indija, Mesopotamija, Egiptas ir kt.). Dėl Europos reikėtų vis dėlto padaryti vieną išlygą: Europoje įsigalėjus krikščionybei, susikūrė bendri Europos valstybių tarpusavio santykių principai, tuo tarpu Azijoje ir Afrikoje tik islamas kūrė plačiam regionui bendrus principus. Kaip ten bebūtų, bendrosios tarptautinės teisės atsiradimas galų gale sutapo su kolonijinės sistemos formavimusi, kai Europos valstyubės savo tarpusavio santykių normas pradėjo taikyti visur ten, kur kėlė savo vėliavas. Tuo pačiu formavosi klasikinė tarptautinė teisė, kuri pati dar praėjo ilgą kelią iki tol, kol susiformavo normų sistema, vadinama šiuolaikine tarptautine teise.

Taigi galima išskirti du pagrindinius viešosios tarptautinės teisės vystymosi periodus: formavimasis regionuose ir vystymasis universaliu mastu. Tai sutampa su gerai žinomu visuotinės istorijos periodizavimu į du laikotarpius, kurių skiriamoji linija yra Prancūzų revoliucija.

I. A n t i k a

Pirmasis žinomas rašytinis tarptautinės teisės šaltinis yra iš Mesopotamijos. Tai sutartis, kurią apie 2100 metus pr. Kr. sudarė dviejų miestų-valstybių – Lagašo ir Umos valdovai. Ji buvo surašyta ant akmens bloko ir nustatė sieną tarp abiejų valstybių, kurią pažeidusį turėjo nubausti Šumerų dievai. Kita, žinoma “Perlo sutarties” vardu, reikšminga privaloma tarptautinė sutartis buvo sudaryta apie 1292 metus pr. Kr. tarp Egipto faraono Ramzio II ir Hetitų karaliaus Hatusilo IV; ji nustatė amžiną taiką ir brolybę, įpareigojo gerbti abiejų šalių teritorinį vientisumą, išduoti politinius pabėgėlius, nutraukė karo stovį ir sukūrė gynybinę sąjungą. Nuo to laiko Artimųjų Rytų regione buvo sudaryta nemažai politinės sąjungos sutarčių. Nustatyta, kad tuo metu čia buvo susikūręs platus diplomatinių santykių tinklas. Jį aptarnavo karališkieji pasiuntiniai, turintys specialias privilegijas, naudojantys bendrą diplomatinę kalbą ir raštą.

Reikia pažymėti ir senovės Izraelio praktiką. Čia santykiams su kitomis tautomis pradėti taikyti universalūs dorovės ir teisingumo reikalavimai, ypač kiek tai lietė karo vedimo taisykles. Pranašas Izaokasskelbė, kad susitarimai, sudaryti prisiekus, net jei jie sudaryti su priešu, turi būti vykdomi. Taika ir teisingumas, o ne jėga buvo žmogaus būties garantijos. Šie reikalavimai, pasiekę mus per Senąjį Testamentą, veikė ne vieną vėlesnią kartą.

Ryškų pėdsaką tarptautinės teisės istorijoje paliko senovės Graikija. Klasikinės Graikijos miestai-poliai pasiekė savo vystymosi viršūnę Atėnų demokratijoje, kol IV amžiaus viduryje pr. Kr. jų nenukariavo Aleksandras Makedonietis. Klasikinės Graikijos miestams būdinga izoliacija buvo nuolatinis karų net tarp pačių miestų šaltinis. Šiuose, kaip ir Rytų karuose, pasigailėjimo nebuvo. Vis dėlto tik karo grėsmė gali būti nuolatinė. Pats karas negali būti amžinas. Ne kartą sutartys tarp Atėnų ir Spartos skelbė taiką; sutartis su Persija, sudaryta 386 metais pr. Kr., skelbė net amžiną taiką.

Taikos santykiai saktino prekybą ir pačių miestų vystymąsi. V amžiuje
pr. Kr. Atėnai tapo galingu jūrų prekybos uostu. Santykiai tarp miestų įgavo nuolatinįpobūdį. Tai, kas skyrė šiuos santykius nuo santykių Rytuose, buvo miestų gyventojų rasinis, civilizacinis, religinis, kultūrinis ir kalbinis bendrumas. Jie jautėsi graikais, kuriems priešpastatydavo barbarus. Todėl jų tarpvalstybiniams santykiams buvo būdingas didesnis bendrumas ir bendradarbiavimas.

Kaip ir rytiečiai, graikai savo tarptautiniuose santykiuose naudojo dvi pagrindines poveikio priemones: diplomatiją ir sutartis. Bet svarbesnės buvo graikų įvestos naujovės: tarptautinėse sutartyse pradėta nustatyti karo paskelbimo tvarka ir jo vedimo humaniškos taisyklės, ginčų atveju buvo įsipareigojama perduoti juos spręsti arbitražui. Arbitražas, nežinomas Rytuose, tarp senovės Graikijos miestų penkių amžių bėgyje buvo panaudotas net 110 kartų. Atsirado ir tarptautiniskomercinis arbitražas. Tarptautinė prekyba vertė nustatyti užsieniečių apsaugos garantijas. Buvo sudaromos tarptautinės prekybos sutartys, nustatančios abipuses pirklių privilegijas, apsaugančias jų asmenį bei turtą. Steigiamos prokseno, savotiško konsulo, pareigos.

Religinis graikų bendrumas leido jiems kurti tam tikrus tarptautinės organizacijos pradmenis, skirti apsaugoti ir kartu valdyti šventoves. Tokios sąjungos buvo vadinamos amfikcijonijomis. Delfų šventovei apsaugoti sukurta amfikcijonija jungė 12 miestų ir turėjo savo sudėtingą struktūrą. Kolektyvinės gynybos sąjungos buvo vadinamos simachijomis; jos kartais net virsdavo tikromis valstybių federacijomis, kur veikė laisvo stojimo ir lygiateisiškumo principai. Atėnai du kartus – 476 ir 378 metais pr. Kr. – steigė savotiškas “konfederacijas” arba “lygas”, tačiau dėl Atėnų imperelistinių siekių jos neišsilaikė ilgiau nei dvidešimt metų.

Klasikinės Graikijos era paliko gilius pėdsakus Europos minties istorijoje. Kritiškas ir racionalus mąstymas, nuolatinis siekimas išsiaiškinti žmogaus ir gamtos esmę, argumentuoti ir ginčyti išplito Europoje ir Viduržemio jūros baseine kartu su Romos imperija, kuri perėmė Graikijos kultūrą. Vėliau dar kartą graikiška tradicija sugrįžo į Europą kartu su Renesansu. Prigimtinės teisės idėja taip pat yra senovės graikų palikimas.

Roma, kaip manoma, perėmė graikų lygų sistemą. V amžiuje tarptautine sutartimi lygiateisiškumo pagrindu buvo sukurta Lotynų lyga tarp Romos ir Latiumo miestų. Lygiateisė sutartis (foedus oequum) apie 306 metus pr. Kr. Buvo sudaryta tarp Romos ir Kartagenos, siekiant užtikrinti taiką apsikeičiant įtakos zonomis, darant abipuses nuolaidas ir įsipareigojant apsaugoti vieni kitų pavaldinius. Taigi, tikri tarptautiniai santykiai susidarė tarp Romos ir jos pagrindinių kaimynų, iš jų ir graikų. Apskritai, romėnai turėjo gilią pagarbą teisei ir tvarkai. Teisė palaikė valstybės vienybę ir leido kiekvienam piliečiui ginti savo interesus.

Romos lygiateisiški santykiai su kaimynais išsilaikė neilgai. Savo viršenybę prieš kaimynus romėnai laikė prigimtine savybe; kaimyninių tautų jie nelaikė sau lygiomis. Todėl dėsningas buvo Kartagenos sunaikinimas ir Graikijos užkariavimas. Greitai foedus oequum pakeitė foedus iniquum (nelygiateisė sutartis), o ji nesuderinama su tarptautine teise, pagrįsta santykiais tarp lygių. Todėl vyrauja bendra nuomonė, kad Roma neturėjo ypatingos įtakos tarptautinės teisės raidai. Tai yra tiesa su viena svarbia išlyga: romėnų teisė ypatingai stipriai įtakojo teisės vystymąsi aaplamai, o jus civile (civilinės teisės) konstrukcijos ir terminija – tarptautinės teisės konstrukcijų ir terminijos išsirutuliojimą.

Santykius su kitomis tautomis romėnai stengėsi grįsti jų religine teise – jus fetiale, kad šiuose santykiuose dievai saugotų Romą. Šių santykių bei teisės aiškinimas ir net taikymas buvo pavestas kunigams – broliams fecijams, kurie romėnų laikais buvo tikriausi ambasadoriai. Fecijai šiuo pagrindu turėjo asmens neliečiamybę ir pasikėsinimas į juos buvo tolygus pasikėsinimui į dievus. Jus fetiale skirstė karus į teisingus ir neteisingus, tačiau šis skirstymas nebuvo “tarptautinė norma”. Teisingi karai buvo tokie, kuriuos Roma nuspręsdavo pradėti, ir laikydamasi ceremonialo, šio sprendimo liudytojais kviesdavo dievus, o ceremonialą atlikdavo pagal savo religijos taisykles.

Pasibaigus Respublikos ir prasidėjus Imperijos periodui, pretoriai ir juriskonsulai sukūrė jus gentium (tautų teisę), skirtą reguliuoti santykius su užsieniečiais ir tarp užsieniečių, kurie tuo metu jau užplūdo amžinąjį miestą. Jus gentium iš esmės reguliavo komercinius santykius, buvo privatinė teisė ir jau vien dėl to negali būti laikoma viešąja tarptautine teise. Tokios teisės Romos Imperijos laikais iš viso nebuvo, nes Imperija kitų tautų nelaikė sau lygiomis. Tačiaus jus gentium buvo universali ta prasme, kad buvo pagrįsta jus naturale – prigimtine teise, bendra visiems žmonėms.

Jus fetiale institucijos ir jus gentium idėja pergyveno Romą ir prigijo Europoje. Pasiuntinių neliečiamybė ir jų šventa misija atgimė viduramžiais, lygiai kaip ir teisingų ir neteisingų karų idėja.

Klasikinės romėnų teisės normas kompiliavo ir papildė Rytų romėnų Imperijoje Bizantijos filofofai 534 metais Corpus Iuris Civilis forma. Tokiu keliu neraštinga ankstyvųjų
viduramžių Europa po Romos žlugimo gavo gatavą ir išlaikiusį amžių išbandymą teisės normų sąvadą. Vėliau romėnų teisės konstrukcijos ir terminija paplito ne tik kontinentinėse Europos teisinėse sistemose, bet perėjo ir į tarptautinę teisę. Čia geriausias pavyzdys yra principas pacta sunt servanda – sutarčių reikia laikytis.

Tuo metu už Viduržemio jūros gimė ir išsivystė islamo teisė. Jos požiūris į nemusulmonų pasaulį buvo priešiškas (karas prieš netikėlius yra “džichad”, arba šventasis karas), tačiau tarp islamo tikybos šalių, t.y. islamo teritorijoje (dar al-Islam) turėjo viešpatauti vienybė. Visa kita teritorija buvo laikoma karo teritorija, arba dar al-harb. Užkariautos tautos turėjo paprastą pasirinkimą: arba priimti islamą, arba žūti. Čia taip pat atsirado humaniškos karo vedimo taisyklės. Reikia pastebėti, kad “knygos žmonės” (žydai ir krikščionys), gyvenę dar al-Islam ir už savo religijos išpažinimą mokėję mokestį Valdovui (Imamui), islamo teisėje turėjo tam tikras teises, kurių neturėjo “netikėliai”. “Knygos žmonės” buvo laikomi Imamo pavaldiniais, o tai suteikdavo jiems Imamo apsaugą. Islamui išsiplėtus geografiškai, jame atsirado normos, skirtos santykiams su nemusulmonais. Pasiuntiniai turėjo būti priimami svetingai, jiems turėjo būti garantuojama apsauga, o sutartims pradėta taikyti pagarbos duotam pažadui taisyklė.

II. V i d u r a m ž i a i

Jei apie viduramžius kalbama kaip apie tamsos laikmetį, tai yra teisinga tik ankstyvųjų viduramžių atžvilgiu. 476 metais žlugus Vakarų Romos Imperijai, Europoje iš tikrųjų įsiviešpatavo chaosas, sukeltas barbarų antpuolių. Tačiau XI amžiaus pradžioje prasidėjo viduramžių “žydėjimas”. Išsivystė amatai ir prekyba, o susikūrus Hanzos Lygai, – savotiškai miestų politinei ir prekybiniai sąjungai, paklūstančiai tik imperatoriui (kartais atskiri miestai dar paklusdavo vietos princo valdžiai), atsirado platus prekybos tinklas, jūrų keliai, tarptautinės mugės. Tuo pačiu kūrėsi tarptautinės prekybos teisės, tarptautinės jūrų teisės pradmenys. Anglų teisėje susikūrė Law Merchant – universaliųnormų, liečiančių pirklius, kodeksas. Europoje steigėsi prekybos teismai ginčams tarp pirklių įvairiose mugėse nagrinėti. Jūrų papračiai, bizantiečių surašyti Rodoso Jūros Teisyne, išplito po visas Viduržemio ir Europos Atlanto pakrantes.

Bet svarbiausia buvo tai, kad krikščionybė sujungė europą į vieningą krikščionišką bendriją. Europos monarchijas jungė bendra religija, kultūra ir, pagaliau, romėnų teisės doktrina, kurios mokė visi Europos universitetai.

Viduramžiams ypač būdingas Katalikų Bažnyčios ir Šventosios Imperijos viešpatavimas tarptautiniuose santykiuose. Europa tapo vientisu regionu, kuriame Popiežius siekė turėti ne tik bažnytinę, bet pasaulietinę valdžią. Imperatorius taip pat siekė, kad Europoje viešpatautų vienas valdovas, kuriam paklustų visi monarchai. Pastarieji, kad apsaugotų savo valdžią, buvo priversti kariauti dviem frontais: monarchijos viduje su vasalais ir išorėje su Šventojo Tėvo ir Imperatoriaus viešpatavimu.

Bažnyčios ir Popiežiaus viešpatavimą Europoje pripažino Karolis Didysis, 800 metais atkūręs Vakarų Romos Imperiją. Tačiau karoliniška frankų Imperija išsilaikė tik iki 843 metų, kai Imperatoriaus karūna perėjo germanų suverenams. Naujoji Šventoji Romos (Germanų) Imperija pradėjo konkuruoti su Šventojo Tėvo valdžia ir pretenduoti į lygiateisiškumą su juo Europoje.

Geregorijus VII priešpastatė tam žinomą Dviejų kalavijų doktriną, kurioje kalavijas simbolizuoja valdžią. Iš pat pradžių Šventasis Tėvas tiesiogiai iš Dievo rankų gauna tiek šventą, tiek pasaulietišką kalavijus. Gregorijaus reforma teisine prasme pasireiškė per Dictatus Papae (Popiežiaus nurodymus, taisykles), kurių pagalba buvo vienvaldiškai organizuota Popiežiaus valdžia ir jai suteiktos pasaulinės monarchijos savybės. Krikščioniškasis princas gaudavo karūną iš Šventojo Tėvo rankų, o kilus ginčui tarp princų, Šventasis Tėvas vykdė privalomą tarpininkavimą ar arbitražą. Kaip vyriausiasis tikėjimo gynėjas, jis turėjo galią panaikinti monarcho priimtus įstatymus ar papročius, jei jie prieštaravo dieviškiems įstatymams. Turėdamas aukščiausią valdžią, jis galėjo savo galutiniu ir neapskundžiamu sprendimu atiduoti kuriam nors iš princų “niekieno žemę”. Taip, pavyzdžiui, Kryžiuočių ordinui buvo atiduota Lietuva.

Viduramžiais išryškėjo besiformuojančios tarptautinės teisės normų skirstymas į karo ir taikos teisę, kurį vėliau perėmė Grocijus. Teisingo ir neteisingo karo sąvokos įgavo naują turinį. Bažnyčia nesmerkė karų prieš pagonis. Tačiau pagal jos mokymą karas teisingas, jei jį pradėjo teisėtas monarchas, atsakydamas į neteisybę ir vesdamas karą tik todėl, kad už šią neteisybę nubaustų. Tai – karo-sankcijos doktrina. Kartu leidžiamos represalijos, t.y. prievartos priemonės, kurių paskirtis – išreikalauti žalos atlyginimą (reparaciją). Buvo leidžiamos privačios represalijos, kai užsienyje nukentėjęs pirklys gaudavo savo suvereno leidimą atimti užsienio pavaldinio turtą, kad tai atlygintų jo patirtus nuostolius. Popiežiai stengėsi pertraukti karą, sklbdami dieviškąją
(truga Dei arba pax Dei) tam tikromis dienomis, kuriomis kariuoti buvo draudžiama, – X a. pabaigoje Prancūzijoje, pavyzdžiui, buvo draudžiama kariauti nuo ketvirtadienio vakaro iki pirmadienio ryto. Popiežiaus pavyzdžiu sekė monarchai, skelbdami Landfrieden, King’s peace. Panašiai buvo bandoma apginti nuo sunaikinimų per karą bažnučių ir vienuolynų pastatus, kunigus ir keliaujančius maldininkus.

Taikos teisėje rutuliojosi sutarčių ir arbitražo praktika. Arbitražas taip pat buvo naudojamas kaip priemonė išvengti karo. Arbitru būdavo Popiežius arba monarchas. Atsirado kapituliacijos kategorija. Kapituliacija reiškė, kad nekrikščioniškoje valstybėje krikščioniškojo monarcho pavaldiniams ar aplamai visiems krikščionims buvo suteikiamos ypatingas apsaugos statusas, kartais tolygus neliečiamybės statusui. Šių užsieniečių interesus gindavo konsulas. Viduramžiais Viduržemio jūros baseino šalyse – Prancūzijoje, Ispanijoje ir Italijoje, o vėliau ir Bosnijoje, Serbijoje ir Bulgarijoje, atsirado nuolatinės diplomatinės atstovybės. 1446 metais Milanas išsiuntė savo pasiuntinį į Florenciją, 1450 metais – Florencija į Milaną, o vėliau – Milanas į Neapolį ir Genują.. nuolatinės diplomatijos pagalba kuriamomis sąjungomis buvo pasiekiama tų tikslų, kurie anksčiau buvo pasiekiami karo kaina.

Turtingi Italijos miestai-valstybės ir Hanzos miestai, intensyviai prekiavę, dažniausiai jūrų keliu, labiausiai prisidėjo prie jūrų teisės kūrimo: buvo nustatomas prekybos laivo apsaugos statusas, atsirado normos, skirtos jūrų kontrabandai, jūrų blokadai, teisei užeiti į uostą, korsarams ir t.t. visoje Europoje jau susiformavo diplomatinių imunitetų ir privilegijų institutas. Šalia to išsirutuliojo diplomatinio protokolo ir ceremonialo taisyklės. Todėl galima daryti išvadą, kad antrame, arba vėlyvųjų viduramžių, periode (apie 1300-1500 m.m.) reikia ieškoti pagrindinių šiuolaikinės tarptautinės teisės pradmenų.

III. R e n e s a n s a s. I s p a n i š k o j i e r a

Renesanso periodo tarptautinei teisei pirmiausia buvo būdinga tai, kad Popiežiui praradus savo valdžią atskirų monarchų atžvilgiu, pradėjo formuotis suverenios valstybės. Pažanga laivininkystėje paskatino prekybos vystymąsi, daugelio didžiulių kolonijų grobimo pradžią, o kartu ir neeuropietiškų tautų evangelizaciją. Krikščioniška tautųbendrija išėjo už Europos ribų. Kartu plėtojosi diplomatija, buvo steigiamos nuolatinės diplomatinės misijos. Bandymai pasisavinti pagrindines jūrų komunikacijas (Ispanija) nepasisekė ir tai paskatino atvirosios jūrų laisvės principo atsiradimą. Tarptautinės normos giliau įsiskverbė ir į karo teisę, ypač jūrų karo teisę, pradėjo formuotis neutraliteto kare institutas. Iš pradžių tarptautinės normos buvo fragmentiškos, tačiau vėliau iš jų susiformavo visuma – teisė tarp valstybių arba, tradiciškai tariant, teisė tarp tautų – atsirado jus inter gentes. Tai atsitiko tada, kai, pirmiausia, Europoje susikūrė tarpvalstybinė sistema, kurios santykių visumą ėmė apimti ši teisė. Tai jau buvo klasikinė tarptautinė teisė.

Renesanso laikotarpis tarptautinėje teisėje buvo “ispaniškoji era”. Ispanijos Habsburgų Imperija apjungė nemažai Vakarų ir Rytų Europos šalių ir kartu nemažą teisinę erdvę. Ispanijos grėsmė išvystė jėgų balanso Europoje idėją – nuo būtinumo mažoms valstybėms jungtis į sąjungą iki būtinumo atsverti stiprios valstybės galią. Pirmą kartą ši idėja buvo įgyvendinta Italijos diplomatijoje XV amžiuje. Ši idėja tapo pagrindine Europos politikų idėja ilgiems šimtmečiams ir tebeplėtojama iki šiol.

Kolumbui atradus Ameriką, Ispanija ėmė pretenduoti į visišką monopoliją naujųjų žemių atžvilgiu, tačiau tam priešinosi Portugalija. Po ilgų derybų 1493 metais Popiežiaus Aleksandro VI ediktu visos sausumos žemės ir salos vakaruose atiteko Ispanijai su sąlyga, kad ši ten vykdys misionierišką veiklą. 1494 metais, jau nedalyvaujant Popiežiui, Ispanija ir Portugalia persidalino Naująjį pasaulį. Ispanijos kolonijinė ekspansija ir ginčas dėl Vest-Indijos paskatino atsiradimą normų, reguliuojančių teritorijos įgijimą ir iškėlė iškėlė klausimą, kaip turi būti elgiamasi su kolonijų čiabuviais. Ispanijos kolonijinė administracija pretendavo į “barbariškų tautų narių” laisvę, tikėjimą ir nuosavybę. Kita svarbi problema – kaip krikščioniškajame pasaulyje turi būti elgiamasi santykiuose tarp skirtingų konfesijų valstybių (katalikiškos ir reformatų valstybės). 1555 m. Augsburgo Taikos sutartis padėjo pagrindus religinei taikai, nors valstybių viduje konfliktas tarp katalikų ir protestantų dar tęsėsi ištisus šimtmečius. Naujos teisinės problemos atsirado ir kitose srityse – Nyderlandų išsivadavimas iš Ispanijos viešpatavimo iškėlė valstybių pripažinimo klausimą. Kartu iškilo ir intervencijos į kitos valstybės reikalus teisėtumo klausimas, ypač intervencijos ryšium su religiniais motyvais.

IV. P r a n c ū z i š k o j i e r a

Vestfalijos taika (1648) buvo skiriamoji riba ne tik Europos istorijoje, bet ir tarptautinės teisės istorijoje. Ji užbaigė Trisdešimties metų karą, kurio metu protestantiškos Vokietijos kunigaikštystės kariavo prieš Imperatorių, pripažino Šveicarijos Konfederaciją
Nyderlandų nepriklausomybę. Vikietijos valstybės gavo statusą, artimą suverenitetui, nes Imperatoriaus valdžia joms liko tik simbolinė. Vestfalijos sutartis, kaip žinoma, davė pradžią Europos kongresams ir Europos kolektyvinių sutarčių sudarymo tradicijai (1815 m. Vienos Kongresas, 1856 m. Paryžiaus Taikos sutartis, 1878 m. Berlyno Kongresas, 1919 m. Versalio ir Sen-Žermeno taikos sutartys, 1945 m. Berlyno (Potsdamo) Konferencija, 1975 m. Helsinkio Konferencija).

Vestfalijos sutartys (jos buvo dvi) numatė labai pažangų ginčų sprendimo mechanizmą: valsybė,tapusi įsipareigojimų pažeidimo auka, pirmiausia turėjo kreiptis su pretenzija į valstybę-pažeidėją, op ats konfliktas turėjo būti sprendžiamas taikiomis sureguliavimo priemonėmis, arbitražu. Konflikto nesureguliavus per 3 metus, kitos Vetsfalijos sutarčių dalyvės turėjo padėti nukentėjusiai šaliai “patarimu ir jėga ištaisyti skriaudą”.

Tarptautinės teisės prasme Vestfalijos taika buvo svarbi taip pat tuo, kad jos sutartys įtvirtino šias normas: pacta sunt servanda; konfliktas dėl nustatytos taikos Europoje pirmiausia turėjo būti sprendžiamas taikiomis priemonėmis (derybomis, sutaikymu, tarpininkavimu ar arbitražu) ir tik po to buvo galima pradėti teisingą (teisėtą) karą prieš pažeidėję; karas, pradėtas be teisingos priežasties, būtų neteisėtas ir Vestfalijos Taikos dalyvės turėjo kartu priešintis taikos drumstėjui. Tai atitiko tuo metu jau vyravusią bellum justum (teisingo karo) doktriną. Terminas justum (teisingas) reiškia ne moralinį teisingumą, bet teisėtumą pagal tarptautinę teisę ir galiojančias sutartis. Net jei “teisinga” priežastis buvo tik pretekstas, suinteresuotos valstybės turėjo įsikišti kaip tarpininkės.

Po Vestfalijos taikos lotynų kalbą diplomatijoje pakeitė prancūzų kalba, ir tai buvo vienas iš “Prancūziškosios epochos” tarptautinėje teisėje požymių.

Vestfalijos taika buvo pagrįsta idėja užtikrinti status quo Europoje, tačiau tai pasirodė neįmanoma. Ji užtikrino taikius santykius sąlyginai ilgai, jos pagrindu buvo sudaryta 16 vėlesnių sutarčių ir net Paryžiaus Taikos sutartyje 1763 metais Prancūzija, Didžioji Britanija ir Ispanija rėmėsi Vestfalijos taikos sutartimi.

Šveitimo epochai, be abejo, buvo būdingas ir teorijų, kurios nagrinėjo tarpvalstybinių santykių ir teisės problemas, kūrimas. Doktrinos tėvu sąraše pagal pirmenybę laike ir įtaką pirmasis yra florentietis Niccolo Machiavelli. Makiavelio teorija sukūrė pagrindą valstybės, kaip galutinio tikslo, sąvokai, suabsoliutintam suvereniam vienetui, kurio tarptautiniai įsipareigojimai nelaikomi teisiniais ar nuo jų gali būti atsisakyta, kai iš esmės pasikeičia aplinkybės, kurioms esant buvo duoti šie įsipareigojimai.

Valstybės suvereniteto teoriją sukūrė prancūzų teisininkas Žanas Bodenas savo veikale “Šešios knygos apie Respubliką”. Šio veikalo lotyniškoje versijoje yra vėliau visuotinai pripažintas suvereniteto apibrėžimas: suverenitetas yra įstatymų nevaržomos valdžios pavaldiniams visuma. Pagal bodeną suvereni valdžia yra valstybės esminė savybė. Nėra valstybės be suvereniteto.

Šiuolaikinės tarptautinės teisės dokrinos pradininkai buvo Francisco de Vitoria (1480-1546), Francisco Suarez (1548-1617), Alberico Gentili (1552-1608) ir Hugo Grotius (1583-1617).

De Vitoria buvo dominikonas teologijos profesorius Salamankos universitete, kurio paskaitas studentai išsaugojo ir todėl jos vėliau buvo išleistos. De Vitoria įrodinėjo, kad indėnų tautos turi būti vertinamos kaip tautos, turinčios savo teisėtus interesu. Karas prieš juos gali būti teisėtas tik esant teisingo karo pagrindu, pavyzdžiui, jei priešinamasi misionierių veiklai. De Vitoria atsisakė nuo romėnų kilmės termino jus gentim ir pakeitė jį į jus inter gentes (teisė tarp tautų). Taigi, Francisko de Vitoria yra tarptautinės teisės termino autorius.

Ispanas vienuolis jėzuitas teologijos profesorius Francisko Suarei dėstė Koimbros universitete Portugalijoje. Jis atskyrė tarptautinę teisę nuo prigimtinės teisės. Iš prigimtinės teisės išplaukia ne tarptautinės teisės turinys, o jos privaloma galia. Prigimtinės teisės principas pacta sunt servanda daro tarptautinės teisės normas privalomomis. Suvereniteto teisės valstybei atsiranda iš tarptautinės teisės.

Alberico Gentili gimė Šiaurės Italijoje, tačiau ją paliko dėl religinių persekiojimų. Anglijoje jis atsivertė į protestantizmą ir tapo Oksfordo universiteto profesoriumi. Čia jis parašė pirmuosius diplomatinės teisės ir karo teisės vadovėlius. Didžiausias Alberico Gentili indėlis į tarptautinės teisės doktriną yra tas, kad jis atskyrė teologiją nuo tarptautinės teisės ir laikė ją savarankiška disciplina.

Hugo Grotius visiškai pagrįstai laikomas tarptautinės teisės tėvu. Savo veikale “Trys knygos apie karo ir taikos teisę” (1626) jis apibendrino visą tarptautinės teisės teoriją ir praktiką. Greitai ši knyga tapo pagrindinių Europos universitetų programų privaloma dalimi ir 1758 metais jau buvo išversta į visas Europos kalbas. Nors Grotius jau buvo žinomas savo veikalu apie atvirosios jūros laisvę bei išvadomis apie nuolatines diplomatines misijas nei neutralitetą, jo pagrindinis indėlis į tarptautinę teisę yra ne išvados konkrečiais tarptautinės teisės
bet tai, kad jis pirmasis atskleidė tarptautinės teisės esmę kartu su visa jos sistema. Grotius ne tik nuo tarptautinės teisės atskyrė teologiją, bet ir parodė tarptautinės teisės savarankiškumą. Jis teigė, kad karas yra teisingas tada, kai yra vedamas atsakant į neteisybę. Neteisybė įvykdoma tada, kai kėsinamasi į suverenių valstybių pagrindines teises: teisę į lygybę, į nepriklausomybę, į išlikimą, į pagarbą, į tarptautinę prekybą. Kai užsienio valstybė kėsinasi į šias teises, nukentėjusioji valstybė įgyja teisę į savigyną.

Laikotarpis tarp Vestfalijos taikos ir Vienos Kongreso (1815) gali būti vadinamas klasikinės tarptautinės teisės susiformavimo laikotarpiu.

Vestfalijos taika 1648 metais ir po jos sekusi 1659 metais Pirėnų taika tarp Prancūzijos ir Ispanijos, Ispanijos pralaimėjimas Olandijoje atvėrė vartus Prancūzijos įtakai Europoje. Ne atsitiktinai profesorius Greve pavadino šį laikmetį (1648-1815) prancūzų amžiumi tarptautinėje teisėtvarkoje. Karalius Saulė Louis XIV, kardinolas Rišeljė ir pagaliau – Napoleonas buvo svarbiausi to laikmečio asmenys.

Klasikinės tarptautinės teisės formavimosi laikotarpiu Anglijoje (1660) buvo paskelbtas Habeas Cirpus Act, įtvirtinęs asmens laisvę ir neliečiamybę bei teisę į teisminę gynybą, jei kas kėsinasi į asmens laisvę. Habeas Cirpus Act vėliau tarptautiniu mastu tapo asmens laisvės neliečiamybės simboliu, o XX amžiuje – žmogaus teisių istoriniu-teisiniu pagrindu. Reikia taip pat pabrėžti, kad XVII amžiuje sukurta britų parlamentinė monarchija tapo valdžios pasidalijimo modeliu visam civilizuotam pasauliui.

Nuolatinių diplomatinių misijų steigimas tapo visuotine praktika. Monarchai išsireikalavo specialaus statuso ir privilegijų sau ir savo atstovams. Taip pagrindinių Europos monarchų dvaruose formavosi diplomatinis korpusas. Jau apie 1700 metus Europoje įsitvirtino trys diplomatinių atstovų klasės: ambasadorius, pasiuntinys ir reikalų patikėtinis (chargé d’affaires). Vienos Kongresas 1815 metais tik įtvirtino šią tvarką.

Augo tarptautinių sutarčių skaičius. Sutarčių preambulėse paprastai buvo remiamasi Dievu ir Šventąja Trejybe. Kartu išnyko paprotys patvirtinti sutarties sudarymą priesaika. Sutartys buvo sudaromos ir su nekrikščioniškomis valstybėmis (Kinija, Japonija, Turkija ir kt.). tuo faktiškai pripažinta, kad ir nekrikščioniškos valstybės yra tarptautinės teisės subjektai. Atsirado nauja sutarčių rūšis – prekybos sutartys. Jau XVIII amžiaus pradžioje buvo sudarytos pirmos prekybos ir navigacijos sutartys, kuriose susitariančios šalys nustatydavo viena kitai didžiausio palankumo statusą, reiškiantį, kad kitai valstybei, jos piliečiams, laivams ir prekėms kitos susitariančios valstybės teritorijoje bus suteikiamas palankiausias režimas, koks tik buvo šioje valstybėje kada nors suteiktas kokiai nors užsienio valstybei. Tačiau iki laisvos prekybos režimo buvo dar toli.

Didžiausia Europos valstybių gėda tapo vergų prekyba. Pirmoji ją pradėjo Ispanija. Jau XVI a. pradžioje ji išdavinėjo licencijas pirkliams įsigyti negrus iš vergų medžiotojų Afrikoje ir parduoti juos Ispanijos ir Britanijos kolonijose. 1713 metais Didžioji Britanija sutartimi su Ispanija įgijo monopoliją tiekti vergus į Ispanijos kolonijas. Nuo 1680 iki 1786 metų vien tik anglų pirkliai išvežė 2 milijonus vergų į Ameriką. Tik Vienos Kongresas 1815 metais uždraudė šią gėdingą praktiką.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4530 žodžiai iš 9043 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.