Tarptautine teise
5 (100%) 1 vote

Tarptautine teise

1121314151617181

Tarptautinės teisės samprata. Tarptautinės teisės ypatybės. Tarptautinė teisė – TT normų sistema, reglamentuojančių santykius tarp valstybių. (1930 m.) Tarptautinė teisė – tarptautinių sutarčių ir paprotinių teisės normų sistema, normų: -atsirandančių iš esmės, valstybių valių derinimo procese, -reglamentuojančių TT santykius tarp TT subjektų, -siekiant užtikrinti pasaulyje taiką ir saugumą, vystyti valstybių bendradarbiavimą, -o užtikrinant normas taikyti individualias ar kolektyvines poveikio priemones.

Tarptautinės teisės dalykas – tarptautiniai santykiai, kurie išeina už vienos valstybės ribų (nereglamentuoja santykių valstybės viduje).

Tarptautinės teisės metodas – koordinacinio pobūdžio. Subjektų lygybė. Pasirašius sutartį, privaloma jos laikytis. Pasirašyti ar ne, tai jau pačio subjekto pasirinkimo teisė.

Tarptautinės teisės šaltiniai: 1) sutartys, 2) papročiai.

Tarptautinės teisės normos (iš kur atsiranda?) – valstybių valių derinimo rezultatas, tarptautinės teisės organizacijų veikla.

Valstybės valią lemia – 1) ekonomika, 2) politika, 3) teisinė sąmonė.

Konsensuso principas – valstybių valių derinimas. Klausimai sprendžiami paketais (nuolaida vienam klausimui, kad laimėti kitame klausime). Susilaikė = už.

Teisės normų specifika – jas užtikrina valstybė. Tam valstybė kuria daug institucijų. TT nėra institucijų užtikrinančių tarptautines teisės normas (išimtis – JT Saugumo taryba gali nuspręsti panaudoti jėgą. TT normos užtikrinamos pačių TT subjektų.

Priemonės: 1) retorsijos, 2) represalijos. Retorsijos – valstybės reakcijos priemonės (kai dar nėra teisės pažeidimo): diplomatinių santykių nutraukimas, muitų padidinimas, uždraudimas atvykti kitos valstybės piliečiams, embargas – uždraudimas pirkti tam tikros valstybės tam tikras prekes. Represalijos – individuali valstybės reakcija (į teisės pažeidimą atsakoma t. pažeidimu). Pvz.: viena valstybė nacionalizavo kitos valstybės piliečių turtą.

Kolektyvinės priemonės – TT karo tribunolai (po II pasaul. Karo) Niurenbergo ir Tokijo tribunolai, Romos statutu įkurtas nuolatinis karo tribunolas.

Tarptautinės teisės subjektai: 1) valstybės, 2) organizacijos, 3) tautos, siekiančios nepriklausomybės, 4) valstybinio pobūdžio vienetai (Šv. sostas), 5) laisvieji miestai, 6) fiziniai asmenys (tik tam tikrose srityse: žm.t. srityje, kai išnaudoti visi vidaus gynimo būdai).

Tarptautinės teisės periodai: 1) klasikinis, 2) šiuolaikinis. Klasikinis – H.Grocijus “Karo ir taikos teisė”, padėjo pagrindus jūrų teisei. Karo ir taikos teisė (nugalėtojo teisė). Šiuolaikinės TT bruožai:

1.pasikeitė tikslai – Taikos ir saugumo teisė;

2.išaugęs TT organizacijų vaidmuo (1945 m. JTO įkūrimas, ES, ET ir kt. organizacijos);

3.didelis dėmesys žmogaus teisėms (tampa TT subjektu);

4.tampa kodifikuota (10 000 sutarčių, Lietuvos Respublika pasirašė 530).

Terminas “Tarptautinė teisė” netikslus. Turėtų būti “Tarptautinės bendrijos teisė”.

1. Valstybės sienos sąvoka. Valstybės sienos režimas.

Valstybės siena yra linija ir šia linija einantis vertikalus paviršius, apibrėžiantis Lietuvos Respublikos teritorijos sausumos, vandenų, žemės gelmių, oro erdvės ribas. (LR Valstybės sienos įst. 1992 06 25) 3 str.: valstybės siena eina: sausumoje – linija einančia per TT sutartimi nustatytus taškus; jūroje – linija, ribojančia teritorinę jūrą; upėse – priklausomai nuo to, ar tai laivybinė(farvateriu), ar nelaivybinė(upės viduriu) upė. jei valstybės siena eina per tiltą ar konstrukcijas, tai valstybės siena nustatoma per tilto ar konstrukcijos vidurį ar technologinę ašį.

Valstybės sienos sąvoka susijusi su teritorijos sąvoka. Valstybės teritorija – žemės rutulio dalis susidedanti iš sausumos, gelmių, vandenų ir oro (120 km. aukštis) teritorijos, kurias riboja valstybės siena ir kurių režimas priklauso valstybės suverenitetui.

Jus imperium (išorinis suverenitetas) – valstybės teritorijoje aukščiausia yra valstybės valdžia, negali egzistuoti kitos valstybės valdžios.

Jus dominum (vidinis suverenitetas) – valstybė valdo tą teritoriją ir valdydama ją prisiima TT įsipareigojimus(nustatyti valstybės režimą, jį užtikrinti).

Į valstybės teritorijos sąvoką neįeina diplomatinių – konsulinių įstaigų teritorijos, oro, jūrų laivai.

TT teritorijos: Kosmosas, Antarktis, TT upės (Dunojus, Amazonė), atviroji jūra.

Teritorijos įgijimo būdai: 1) okupacija, 2) senatis, 3) natūralus teritorijos perleidimas, 4) nukariavimas, 5) teritorijos padidėjimas. Okupacija – seniausias būdas, t.y. teritorijos, kuri anksčiau niekam nepriklausė, užėmimas. Tačiau to nepakanka, reikia jus dominum. Senatis – istorinės teisės į teritoriją. Jei egzistuoja pasyvus valstybės elgesys teritorijos atžvilgiu, galima sakyti, kad ji atsisako tos teritorijos.

Valstybės sienos režimą reglamentuoja: 1) LR Valstybės sienos įst. 1992 06 25, 2) LR Valstybės sienos apsaugos įst. Valstybės sienos režimas: -valstybės sienos perėjimo tvarka, -krovinių ir kitų vertybių gabenimo per valstybės sieną tvarka, -Lietuvos ir užsienio laivų plaukiojimo teritorinėje jūroje bei vidaus vandenyse tvarka, -oro laivų skraidymo tvarka, -valstybės sienos priežiūros bei įvairių darbų prie valstybės
sienos atlikimo tvarka.

Valstybės sienos nustatymas vyksta derybų keliu, būtinas ratifikavimas. Procesas: delimitavimas ir ratifikavimas.

Delimitavimas – valstybės sienos nustatymas bei aprašymas TT sutartyje, pažymint sieną žemėlapyje (sudaromos dvišalės komisijos, geodezininkai).

Demarkacija – sienos nustatymas natūroje delimitavimo pagrindu, pastatant pasienio stulpus. Nustatomas pasienio režimas – spec. režimas, kuris reglamentuoja asmenų judėjimą ir kitokią veiklą. Nustatomas pasienio ruožas (juosta) ir pasienio zona.

Pasienio zona – 5 km. pločio sausumos juosta, einanti į teritorijos gilumą nuo valstybės sienos linijos arba nuo kranto linijos, taip pat nuo TT oro, jūrų uostų.

Pasienio juosta (ruožas) – 5 m. pločio juosta, kurioje draudžiama bet kokia veikla, išskyrus valstybės sienos apsaugą.

Valstybės sienos perėjimas: 1) tik nustatytose vietose, 2) tam nustatytuose punktuose, pateikiant pasus ar kitus TT dokumentus, 3) kroviniai ir transporto priemonės praleidžiami atlikus muitinės procedūras, 4) užsieniečiai gali kirsti sieną, turėdami vizas (išskyrus bevizį įvažiavimą).

Valstybės sienos režimas susijęs su užsienio laivų plaukiojimu teritorinėje jūroje: – užsienio laivai turi taikaus plaukimo teisę; -negali būti pažeista valstybės tvarka, saugumas ir taika; -šių veiksmų negali atlikti: manevrai, ginklų panaudojimas, žvejyba, moksliniai tyrinėjimai, hidrografinė veiklai ir kt.; -povandeniniai turi praplaukti nesustojant, paviršiuje -leidimo praplaukti reikalaujama iš tų valst. laivų, kurios reikalauja iš LR laivų leidimo. -karo ir nekomerciniai laivai įplaukia į LR vidaus vandenis pagal nustatytą leidimų išdavimo tvarką, -karo laivui norint įplaukti į Klaipėdos uostą, būtina kreiptis į URM prieš 30 d., leidimai išduodami atsižvelgiant į LR politinę padėtį ir gynybinius interesus.

Per LR teritoriją draudžiama gabenti branduolinį ar kt. masinio naikinimo ginklą.

Užsienio valst. kariuomenės kontingentas, kariniai kroviniai tranzitu gali būti gabenami tik LR TT sutarčių pagrindu.

2. Ekstradicija tarptautinėje teisėje: sąvoka ir principai.

Ekstradicija- išdavimas asmenų, kuriems gali būti iškelta baudžiamoji byla. TT literatūroje ne visi kalba taip atsargiai kaip dėstytojas. Ekstradicija – tai nusikaltėlio išdavimas.Prof. Kūris TT apybraižose: nusikaltėlių išdavimas arba ekstradicija yra asmens, kaltinamo padarius baudžiamąjį nusikaltimą, ar asmens, nuteisto už baudžiamąjį nusikaltimą, perdavimas iš valstybės, kurios teritorijoje jis yra, kitai valstybei, kurios teritorijoje jis padarė nusikaltimą, siekiant tokį asmenį nubausti ar įvykdyti nuosprendį.Nusikaltėlio išdavimas gali būti suprantamas kaip jo perdavimas valstybės, kurios teritorijoje jis yra, kitai valstybei, kurios pilietis jis yra, arba kurios teritorijoje jis padarė nusikaltimą arba valstybei, nukentėjusiai nuo šio nusikaltimo, tam kad jį bausti arba teisti.

Išdavimas dviejų kategorijų asmenų: – asmenys, įtariami padarę nusikaltimą; -asmenys, jau nuteisti, jam vykdoma bausmė, ir juos reikia išduoti, kad, kad būtų tęsiamas bausmės vykdymas.1957 m. Europos taryba priėmė sutartį – Konvencija dėl ekstradicijos. Konvenciją sudarančios šalys, vadovaujantis konvencijoje nustatytomis taisyklėmis, įsipareigoja perduoti viena kitai asmenis, kuriems prašančios šalies kompetentinga valdžia kelia bylą arba kurių minėta šalis reikalauja, kad galima būtų įvykdyti nuosprendį arba tuos asmenis sulaikyti.

Asmens išdavimas vyksta valstybės iniciatyva. Iniciatyvos priežastys turi būti įrodytos. Europos konvencijos apibrėžimas – universalesnis.

Lietuva 1995 m. ratifikavo Europos konvenciją dėl ekstradicijos, o taip pat 1975 m. Europos Konvencijos dėl ekstradicijos papildomą protokolą ir 1978 m. Europos konvencijos dėl ekstradicijos antrąjį papildomą protokolą.

Nusikaltėlio išdavimo institutas yra kompleksinis. Visų pirmą šį institutą sudaro: – nacionalinės teisės normos; (baudžiamoji šaka, baudžiamasis procesas); – tarptautinės teisės institutas (ekstradicijos).

Reglamentuojamos trys grupės klausimų:

I.Teisiniai nusikaltėlių išdavimo klausimai: – tarptautinės sutartys; -nacionaliniai įstatymai; – abipusiškumo principas.

Lietuva yra pasirašiusi daugybę sutarčių dėl teisinės pagalbos civilinėse ir baudžiamose bylose (pvz.,Latvija, Estija, Turkija ir t.t.) Tai neprieštarauja Europos ekstradicijos konvencijai.

II. Išdavimo sąlygos:

1) jei išdavimo pagrindas – tarptautinė sutartis, tai galima išduoti tik už tas veikas, kurios numatytos tarptautinėje sutartyje. Yra 3 metodai, kaip nustatyti tas veikas:

• tiesiog išvardijamos veikos, už kurias asmuo turi būti išduotas (šis metodas nėra progresyvus, nes gali atsirasti vis naujų nusikaltimų rūšių),

• asmuo išduodamas už tas veikas, už kurias skiriama sankcija laisvės temimas daugiau kaip 1 metai (naudojama Europos konvencija dėl ekstradicijos)

• sujungiant a) ir b).

2) asmuo gali būti išduodamas tik už nusikaltimus, kuriuos numato abiejų valstybių baudžiamieji kodeksai. Čia iškyla problema, kurią bandė išspręsti konvencijos II protokolas – finansinių nusikaltimų problema. Protokolas suformavo taisyklę: už finansinius nusikaltimus ekstradicijos galima reikalauti tik tada, kai kitos šalies įstatymai tokio
pobūdžio nusikaltimą. Terminu “tokio pobūdžio nusikaltimu” apbrėžiama nusikaltimo esmė, bet nereikalaujama, kad ta veika abiejų valstybių teisės normų aktuose būtų vienodai išdėstyta.

3) Išduotas asmuo gali būti teisiamas už nusikaltimą, už kurį jis buvo išduotas, Asmenys už politinius nusikaltimus nėra išduodami.

4) asmeniui, kuris yra išduotas, negali būti taikoma mirties bausmė, jeigu valstybėje, kuri išduoda asmenį, mirties bausmė nėra taikoma.Principai užtikrinti žmogaus teises ir vykdyti teisingumą gali susikirsti. Sojeringo byla prieš Jungtinę Karalystę, UK neišdavė žudiko, įvykdžiusio nusikaltimą JAV.

Jei valstybė neišduoda, tai tos valstybės kompetentingos institucijos privalo apsvarstyti valstybės prašymą ir priimti sprendimą.

Asmenys neišduodami šiais atvejais: 1) savos valstybės piliečiai; 2) neišduodami asmenys dėl politinių nusikaltimų ir privataus kaltinimo bylose; 3) jeigu asmenys padarė nusikaltimą valstybėje, iš kurios prašoma išduoti; 4) jeigu yra suėjusi senatis; 5) jeigu yra išteisinamasis teismo nuosprendis; 6) asmenys jau atliko bausmę už tą veiką.

III Išdavimo tvarka: Turi sekti suinteresuotos valstybės prašymas, (Lietuvoje – Teisingumo ministerija arba Generalinė prokuratūra). Jeigu asmuo, dėl kurio prašoma išduoti, kelia grėsmę, jis turi būti sulaikytas. Derybos dėl asmens išdavimo įgyvendinamos diplomatiniais kanalais ar per oficialias institucijas.

3. Tarptautinės teisės sistema

Teisės sistema – tai teisės vidinė struktūra su tam tikrais diferencijuotais ir kartu priklausomais elementais: 1) Teisės šakos, 2) Teisės institutas, 3) Teisės normomis.TT sistema sudaryta iš bendrosios ir ypatingosios (specialiosios) dalies. Dalis susideda iš šakų ir pošakių: Bendrojoje dalyje numatomi pagrindai (principai, tikslai, metodai). Ypatingoji dalis – tai skirstymas į šakas, institutus, normas.Tarptautinės teisės šakos: Diplomatinė ir konsulinė teisė, Tarptautinė sutarčių teisė, Tarptautinė oro teisė, Tarptautinė kosmoso teisė, Tarptautinė humanitarinė teisė, Tarptautinių organizacijų teisė, Tarptautinė ekonominė teisė, Tarptautinė jūros teisė ir t.t.

Šios teisės šakos jungia smulkesnius elementus – teisės institutus. Jie reglamentuoja susijusius giminingus santykius. Pvz., jūrų teisę sudaro institutai: vidaus vandenų, gretutinės jūros, atvirosios jūros institutas, kontinentinio šelfo…Pats institutas susideda dar iš smulkesnių elementų – tarptautinės teisės normų. Pvz., regioninės tarptautinės normos (pvz., Europos sąjungos)Tarptautinės teisės sistema – savarankiška specifinė teisės sistema.2 lygiavertės sistemos : nacionalinės teisės ir tarptautinės teisės.

Tarptautinės teisės sistema kaip: – tarptautinių santykių reguliatorius, – mokslo sistema.

Tarptautinės teisės kursas: bendroji dalis (kas tai yra, kokie subjektai, atsakomybė) ir ypatingoji dalis (konkrečios šakos : jūrų, sutarčių…).Lietuvoje tarptautinės teisės mokslininkai: prof. Pranas Kūris, prof. Vilius Vadapalas.

JTO tarptautinis teismas: kompetencija ir struktūra. Teismo veikla reglamentuojama Statutu. Jis yra sudėtinė JTO įstatų dalis. Pagal šį Statutą teismą sudaro 15 teisėjų, renkamų 9-iems metams. Teisėjais gali būti kvalifikuoti teisininkai, teisėjų kvalifikacija turi būti tokia, kad savo pilietybės valstybėse jie galėtų užimti aukščiausias teismines pareigas arba būti teisininkais turinčiais pripažintą kompetenciją tarptautinės teisės srityje. Teisėjai turi veikti nepriklausomai. Taip pat teisėjai turi atstovauti visoms pasaulio teisinėms sistemoms. Rinkimų procedūra yra sudėtinga, teisėjui išrinkti reikia absoliučios balsų daugumos tiek Saugumo Taryboje, tiek Generalinėje Asamblėjoje, abiem šiems organams posėdžiaujant atskirai. Tarptautinio teismo funkcijos: 1. Spręsti ginčus tarp valstybių 2. Teikti konsultacines išvadas Saugumo tarybos, Generalinės asamblėjos ir spec. įstaigų prašymus.

Tam kad ginčas būtų nagrinėjamas, būtina, kad valstybės pripažintų teismo jurisdikciją. Jos pripažinimas gali vykti trimis būdais:

1. Pasakant aplamai, kad pripažįstama JTO jurisdikcija;

2. Išvardinant konvencijas, dėl kurių kilę ginčai bus nagrinėjami teisme

3. Išvardinti klausimus dėl kurių ginčai bus nagrinėjami teisme.

Šis teismas nėra efektyvus, nes 1) jo jurisdikciją pripažįsta labai ribotai, ginčas bus nagrinėjamas, kai abi sutiks; 2) atskleidė JAV ir NIKARAGVOS byla. JAV sutiko, bet kai ginčas buvo išspręstas neigiamai, JAV pasakė, kad nepripažįsta T teismo sprendimų.

Procesas. Teismo procesas dėl ginčo apima rašytinę stadiją, kurioje šalys pateikia ir apsikeičia pareiškimais ir žodine viešo nagrinėjimo stadija, kurios metu į Teismą kreipiasi ginčo šalių atstovai ir advokatai. Pasibaigus žodinei nagrinėjimo stadijai, teismo teisėjai posėdžiauja uždarame posėdyje ir paskui paskelbia sprendimą viešai. Sprendimas yra galutinis ir apeliacinė tvarka neskundžiamas. Prieš spręsdamas bylą iš esmės, Teismas paprastai turi išnagrinėti keletą išankstinių prieštaravimų. Klausimas dėl išankstinių prieštaravimų išsprendžiamas atskirai, preliminariu sprendimu, tačiau kartais Teismas nusprendžia dėl jų vieningame kontekste, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės.

Ad hoc kolegijos. Atsirado po
m. Tarptautinio Teismo procesinių taisyklių pakeitimo.Paprastai Teismas nagrinėja bylas esant 15 teisėjų, o kolegijų naudojimas suteikia šalims galimybę daryti įtaką teisėjų, kurie spręstų bylą skaičiui bei kolegijos sudėčiai. Tokie sprendimai kai kurių kritikuojami, nes ad hoc kolegijų galiojimai labai platūs ir tai daro Teismą panašiu į arbitražą, o ne į Teismą.

Sumarinio proceso kolegija sudaroma kiekvienais metais, bet ja praktikoje nebuvo pasinaudota. Po 1993 m. atsirado ir kolegija su aplinkos apsauga susijusiems ginčams nagrinėti. Kolegiją sudaro 7 teisėjai.

Sprendimų užtikrinimas. Teismo sprendimai yra privalomi. Pagal JT įstatų 94 str. Saugumo Taryba gali taikyti tiktai priemones, numatytas Įstatų VI skyriuje – dėl taikaus ginčų sureguliavimo, tačiau ne griežtesnes priemones pagal VII skyrių, kurių galima imtis tik tiesioginės grėsmės taikai atveju. Užtikrinimo problema nėra rimta jei valstybė Teismo jurisdikciją nori pripažinti konkrečioje byloje, ji paprastai pasirengusi vykdyti Teismo jurisdikciją; sunkiau yra įtikinti valstybę pripažinti Teismo jurisdikciją arba laikytis savo išankstinio įsipareigojimo dėl jurisdikcijos pripažinimo.

Teismo konsultacinė jurisdikcija nėra atvira valstybėms. Teisę prašyti konsultacinės išvados turi 6 JTO organai ir 16 specializuotų įstaigų. Tokios išvados turi liesti abstrakčią teisinę problemą, o ne konkretų ginčą Prašymą priėmus Teismas prašo valstybių ir organizacijų, galinčių suteikti naudingos informacijos, pateikti rašytinius arba žodinius paaiškinimus.

Kitaip nei sprendimai konsultacinės išvados yra neprivalomos jų paprašiusioms institucijoms ir yra tik konsultacinio pobūdžio. bet jos turi politinę įtaką ir dauguma atvejų jų laikomasi. Kai kurios konsultacinės išvados smarkiai pakeitė tarptautinės teisės plėtojimosi kryptį. Palyginus su bylų dėl ginčo skaičiumi ir Teisingumo Teismo atitinkama veikla, konsultacine jurisdikcija naudotasi mažai.

4. Pagrindiniai tarptautinės teisės principų samprata

Sąvoka. Teisės principu reikėtų laikyti idėją, vadovaujančias nuostatas. Tarptautinės teisės komisija, apibendrinusi JTO dokumentus, kuriuose įvardijamas terminas principas, atskleidė kelis požymius: 1. Tarptautinės teisės (TT) principas – vadovaujantis pradas, aukštesnio lygio TT norma; 2. tai norma, kuri nusako TT tikslus; 3. tai norma, kuri traktuojama kaip programinio pobūdžio norma; 4. tai norma. kuri traktuojama kaip apibendrinančio pobūdžio norma.

TT principas – tai TT pradas, atskleidžiantis TT esmę bei vystymosi kryptis.

Teisės principų sistema. 1. Bendrieji. (teisingumas, humanizmas); 2. Šakiniai (būdingi kiekvienai teisės šakai); 3. Principai, būdingi institutams.

Bendrieji – TT pagrindiniai principai. Pagrindiniai principai TT:

1. Pagrindiniai principai yra visuotinai pripažintos TT teisės normos; JTO narės pripažįsta tas normas. Jų turinys gali būti keičiamas tik daugumos valstybių sutarimu.

2. pagrindiniai principai reglamentuoja pagrindinius TT klausimus;

3. Šie pagrindiniai principai yra universalios normos. Jos galioja visoje TT sistemoje.

4. Tai imperatyvinės normos (ius cogens): a) jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimas; b) ginčų sprendimas taikiomis priemonėmis; c) bendradarbiavimas; d) tautų apsisprendimo teisė; e) nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus principas; f) principas, įpareigojantis laikytis tarptautinių sutarčių; g) valstybių suverenios lygybės principas.

1975 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje priimtas Helsinkio baigiamasis aktas. Jame atkartoti visi principai ir suformuluoti dar trys:

1. Valstybių teisių ir laisvių pagarbos principas;

2. Sienų neliečiamumo principas;

3. Teritorijos vientisumo principas.

4.1 Jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principas

šiuolaikinės tarptautinės teisės principas. Klasikinėje teisėje šis principas objektyviai negalėjo egzistuoti, nes galiojo teisės į karą principas. Jėga buvo geriausias būdas apginti bet kokią teisę, bet tarptautinei bendrijai susidūrus su pasauliniais karais buvo pradėta kalbėti apie universalios tarptautinės organizacijos įkūrimą, kurios pagrindinis tikslas būtų – taikos ir saugumo palaikymas.

1918 m. organizacija įkurta Versalio sutarties pagrindu, nes sudėtine dalimi buvo Tautų sąjungos statutas. Jame nebuvo aiškaus jėgos uždraudimo, todėl tarptautinė bendrija ėmėsi žingsnių pasirašyti konkrečias sutartis, draudžiančias jėgos naudojimą tarptautiniuose santykiuose.

1928 m. Paryžiuje buvo pasirašyta pirmoji tarptautinė sutartis, vadinama Paryžiaus ar Brijano Kelogo paktu. Ją pasirašė 15 valstybių, iki II pasaulinio karo prisijungė 48 valstybės. Aiški nuostata, kad karas kaip nacionalinės politikos priemonė yra draudžiamas. 1945 m. priimti JTO įstatai aiškiai įtvirtino jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principą;

Imperatyviai uždraudė jėgos naudojimą ir grasinimą jėga, bet numatė išimtis. remiantis JTO įstatais, jėgos naudojimas galimas: 1. savigynos atveju; 2. saugumo tarybos sprendimu; 3. Realizuojant tautų apsisprendimo teisę.

Šio principo turinį papildė Niurnbergo ir Tokijo kariniai tribunolai. Jie nubaudė vadovus, pradėjusius karą.

Tarptautinė bendrija neišsprendė vienos svarbios problemos – jai nepavyko suformuluoti agresijos apibrėžimo.
Valstybių pastangos pateikti agresijos apibrėžimą buvo ryškios prieš II – ąjį pasaulinį karą.

1933 m. Londone buvo pasirašytą konvencija dėl agresijos apibrėžimo, bet tai tik istorinis dokumentas, nes ją pasirašė tir 6 šalys (Afganistanas, Latvija, Iranas, Lenkija, Rumunija ir SSSR). Kai kurios prisijungė vėliau (Suomija, Turkija, Jugoslavija). Konvencija netapo masine sutartimi, todėl JTO ėmėsi iniciatyvos pateikti išsamų agresijos apibrėžimą. JTO iniciatyva 1967 m. buvo sukurtas specialus komitetas, kuriam pavesta parengti agresijos apibrėžimo projektą. Komisija pateikė tris agresijos apibrėžimo variantus. Iškilo problema, kuri įtvirtinta JTO statute – savigynos klausimas.

Nuomonė, kad turi būti pabrėžta, kad niekam neatimama teisė vykdyti kolegialią ar individualią savigyną. Tačiau savigynos teise galima naudotis tik atremiant ginkluotą užpuolimą. Ekonominis, ideologinis, politinis spaudimas negali būti preventyvaus karo priežastimi. Vyko daug ginčų dėl veiksmų sąrašo, kurie klasifikuojami kaip agresijos aktai.

1974 m. gruodžio 14 d. buvo priimtas agresijos apibrėžimas. JTO patvirtintame agresijos apibrėžimo preambulėje nurodoma, kad agresija – viena iš sunkiausių ir pavojingiausių neteisėtos jėgos panaudojimo būdų. Kiekviena valstybė JTO narė privalo ginčus spręsti tik taikiomis priemonėmis, nesukeldama pavojaus taikai ir saugumui. Agresijos apibrėžimas sukonstruotas remiantis 2 būdais:

1. pateiktas bendras apibrėžimas nurodant, kad agresija – tai bet kokios ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinę neliečiamybę ar politinę priklausomybę, pažeidžiant bet kokiu būdu išvardintiems prieštaraujančiu JTO įstatams.

2. pateikiamas veiksmų sąrašas, kuriuos įvykdžius, galima sakyti, kad tai agresija. 3 str. įvardinti konkretūs veiksmai:

1. valstybės ginkluotų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją arba jos užpuolimas ar bet kokia karinė okupacija, aneksija, panaudojant jėgą kitos valstybės teritorijoje. Okupacija – agresoriaus karinių pajėgų laikymas svetimoje teritorijoje. Aneksija – prievartinis teritorijos prijungimas prie kitos valstybės teisinėmis priemonėmis.

2. kitos valstybės teritorijos bombardavimas, bet kokio ginklo prieš kitą valstybę panaudojimas.

3. valstybės uostų ir pakrančių blokada kitos valstybės ginkluotosiomis pajėgomis.

4. valstybės sausumos, jūros ar oro ginkluotų pajėgų užpuolimas kitomis ar kitos valstybės ginkluotosiomis pajėgomis.

5. valstybės ginkluotųjų pajėgų, esančių kitos valstybės teritorijoje pagal sutartį panaudojimas pažeidžiant sutarties sąlygas arba ginkluotųjų pajėgų palikimas pasibaigus sutarties terminui.

6. valstybės, kuri suteikia savo teritoriją kitai valstybei, veiksmai, leidžiantys teritoriją naudoti vykdant agresiją prieš trečią valstybę (bendrininkavimo forma). Tai netiesioginės agresijos pavyzdys.

7. valstybės ar jos vardu siunčiamos į kitos valstybės teritoriją ginkluotos gaujos, grupės, nereguliarios kariuomenės pajėgos ar samdiniai, kurių vykdomi ginkluoti užpuolimai yra tokie pavojingi, kad tai tolygu anksčiau išvardintiems agresijos aktams arba žymus valstybės dalyvavimas tokiuose agresijos aktuose.

Antras būdas konkretesnis, nes leidžia nustatyti agresijos buvimo faktą ir imtis atitinkamų priemonių.Aktualus branduolinio ginklo nenaudojimo klausimas. Sprendžiamas pasirašant sutartis: 1. sutartis dėl branduolinio ginklo neplatinimo; 2. dėl bandymų uždraudimo.

4.2 Taikaus ginčų sprendimo principas.

Kalbant apie jo turinį pabrėžti imperatyvą – spręsti ginčus tik taikiomis priemonėmis. Jei viena nepadėjo, būtina imtis kitos priemonės. Iškyla sąvokinė problema – ką laikyti tarptautiniu ginču?

TT doktrinoje dauguma autorių palaiko tarptautinio teisingumo teismo pateiktą ginčo definiciją. Byloje Graikija prieš Didžiąją Britaniją 1924 m. pažymėjo:

Ginčas – tai nesutarimas fakto ar teisės normos atžvilgiu, kai konfliktas tarp šalių interesų, tarp situacijos teisinio įvertinimo. Prof. Braunli teigė, kad valstybė pareikšdama pretenzijas visada turi jas pagrįsti teisės normomis. Taigi pretenzijos turi būti grindžiamos tarptautinės teisės normomis. Galima konstatuoti, kad ginče bus taikoma situacija, kai bus nustatytas ginčo dalykas ir kai bus suformuluotos teisinės pretenzijos.

Pagal JTO įstatus, ginčai gali būti dviejų rūšių: 1) ginčai, kurių buvimas sukelia pavojų taikai ir saugumui; 2) ginčai, kurių buvimas tokio pavojaus nesukelia.

Pirmu atveju tokį ginčą privalo konstatuoti saugumo taryba, imtis priemonių, kad nebūtų sukeltas pavojus taikai ir saugumui. Šie ginčai turi būti sureguliuoti pradinėje stadijoje.

Dar ginčai skirstomi į: – juridinius; -politinius.

TT doktrinoje nusistovėjo taikių priemonių sąrašas, kuriomis galima spręsti ginčus. Jos taikomos pradiniame ginčo etape. Dauguma ginčų derybų pagalba sureguliuojami:

1) derybos

2) geros paslaugos. Dalyvauja kita valstybė

3) tarpininkavimas. tai trečios valstybės veiksmai siūlant ne tik teritoriją bet ir ginčo sprendimo variantus. Gali tarpininkauti tiek valstybės, tiek tarptautinės organizacijos. Smulkiems ginčams spręsti (pasienio) gali būti sudaromos taikinamosios komisijos.

4) teisminė procedūra. Ar tai būtų arbitražas, ar
viena iš kvalifikuočiausių formų, bet nėra iš efektyviausių, nes ginčą turi geranoriškai spręsti abi valstybės, taigi jos turi sutikti, kad ginčą nagrinės teismas.

Kai buvo įkurtas Teisingumo teismas, jis nagrinėjo vos daugiau kaip 100 ginčų.

4.3 Valstybių bendradarbiavimo principas

Pagal JTO įstatų 1 str. organizacijos tikslai yra palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, vystyti draugiškus santykius tarp tautų, įgyvendinti tarptautinį bendradarbiavimą sprendžiant ekonominio, socialinio, kultūrinio ir humanitarinio pobūdžio tarptautines problemas. Siekiant įgyvendinti šiuos tikslus, svarbų vaidmenį vaidina valstybių bendradarbiavimo principas.

Pagrindinės bendradarbiavimo sritys – tarptautinės taikos ir saugumo palaikymas, žmogaus teisių apsauga, visų formų rasinės ir religinės diskriminacijos panaikinimas, tarptautinių santykių vystymas ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, teisinėje ir prekybos srityse pagal suverenios lygybės ir nesikišimo principą.

4.4 Tautų apsisprendimo teisė

Šio principo turinį sudaro visų tautų teisė laisvai, be kišimosi iš kitur, nustatyti savo faktinį statusą, vystyti ekonomiką, kultūrą. Kiekviena valstybė turi gerbti šią teisę, bendrais ir pavieniais principais prisidėti prie tautų lygiateisiškumo principo įgyvendinimo. Tautų apsisprendimo teisės įgyvendinimo būdai yra suverenios ir nepriklausomos valstybės sukūrimas, laisvas prisijungimas prie nepriklausomos valstybės, susijungimas su ja, tautos laisvai pasirinkto politinio statuso nustatymas.

4.5 Nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus principas.

Nepaisant valstybių savitarpio santykių draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai, individualiai ir kolektyviai kištis į vidaus ir užsienio reikalus, priklausančius kitos valstybės vidaus kompetencijai. Šis draudimas apima ginkluotą kišimąsi, grasinimą tokiu įsikišimu, politinius, ekonominius ar kitus prievartos aktus, kuriais siekiama priversti tarnauti savo interesams įgyvendinimą kitos valstybės teisių būdingų jos suverenumui ir tokiu būdu garantuoti bet kokius pranašumus, tiesioginės ir netiesioginės pagalbos teikimą teroristinei ar ardomajai veiklai, kuria siekiama nuversti smurtu kitos valstybės režimą. Kištis į kitos valstybės vidaus reikalus neturi teisės ir tarptautinės organizacijos.

4.6 Principas, įpareigojantis laikytis tarptautinių sutarčių.

Atsirado kaip paprotinės teisės norma “pacta sunt servanda”. Šio principo turinys: kiekviena valstybės privalo sąžiningai vykdyti įsipareigojimus, prisiimtus pagal JTO įstatus, įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų ir principų, prievoles pagal tarptautines sutartis. Šis principas įtvirtintas 1969 m. Vienos konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių teisės Baigiamajame akte.

4.7 Valstybių suverenios lygybės principas.

Susideda iš dviejų susijusių dalių: valstybinio suvereniteto ir lygiateisiškumo. Valstybinis suverenitetas reiškia valstybių nepriklausomybę užsienio ir vidaus reikaluose, teisę savarankiškai nustatinėti savo veikimo būdą tarptautiniuose santykiuose ir visuomeninę bei politinę santvarką valstybės viduje. Suverenumas yra neatskiriama kiekvienos valstybės savybė. Jis egzistuoja nepriklausomai nuo tarptautinės teisės, bet juo remdamosi valstybės dalyvauja tarptautiniuose santykiuose ir kuria tarptautinės teisės normas.

Kiekvienos valstybės suverenumui būdingi šie elementai:

• teisę į juridinę lygybę, vienodas su kitais teises ir pareigas;

• teisę į teritorinį vientisumą;

• laisvė ir politinė nepriklausomybė;

• teisė laisvai pasirinkti ir ugdyti savo politines, socialines ekonomines bei kultūrines sistemas;

• teisė įvesti savo įstatymus ir administracines taisykles;

• teisė priklausyti ar nepriklausyti tarptautinėms organizacijoms;

• teisė dalyvauti ar nedalyvauti tarptautinėse organizacijose;

• teisė dalyvauti ar nedalyvauti dvišalėse arba daugiašalėse sutartyse, sąjunginėse sutartyse, būti neutraliu;

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4377 žodžiai iš 8737 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.