Tarptautinės sutartys lietuvos respublikos teisės šaltinių sistemoje
5 (100%) 1 vote

Tarptautinės sutartys lietuvos respublikos teisės šaltinių sistemoje

11213141516171

LIETUVOS KONSTITUCINĖS TEISĖS RAŠTO DARBAS

TEMA: TARPTAUTINĖS SUTARTYS LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISĖS ŠALTINIŲ SISTEMOJE

Turinys

Įvadas 3

1. Lietuvos tarptautinių santykių istorija. 4

2. Teisės šaltinio samprata. 6

2.1. Teisės šaltinio samprata teisėje 6

2.2. Teisės šaltinio samprata konstitucinėje teisėje. 7

2.3. Teisės šaltinio samprata tarptautinėje teisėje. 7

3. Tarptautinių sutarčių teisė. 9

3.1. Tarptautinės teisės principai. 9

3.2. Tarptautinės sutartys, jų rūšys. 9

3.3. Tarptautinių sutarčių sudarymas ir vykdymas. 11

4. Lietuvos teisės sistema ir tarptautinės sutartys. 13

4.1. Lietuvos teisės sitema konstitucinės teisės požiūriu. 13

4.2. Tarptautinės sutartys Lietuvos teisės sistemoje. 15

5. Išvados. 18

Literatūros sąrašas. 20

Įvadas

Lietuvos siekis atgauti nepriklausomybę, kurti teisinę valstybę, neatsiejamas nuo siekio įsijungti į tarptautinius santykius. Šiek tiek daugiau kaip dešimt metų praėjo nuo pirmojo tarptautinio Lietuvos pripažinimo, ir per tą laiką atliktas didžiulis darbas ne tik įtvirtinant Lietuvą kaip tarptautinių santykių subjektą, bet ir priderinant Lietuvos teisinę sistemą prie pasaulinių standartų. Plečiasi Europos Sąjunga, griuvus Tarybų Sąjungai pasikeitė jėgų pusiausvyra, praeitin nugrimzdo “šaltasis karas”, tačiau nerimsta lokaliniai konfliktai, pavojingą ribą pasiekė tarptautinis terorizmas. Negalima išlikti abejingu visiems šiems procesams, todėl natūralus noras geriau suvokti tarptautinio bendravimo principus, Lietuvos ir tarptautinės teisės santykį, išsiaiškinti egzistuojančius ryšius, priklausomybes, mechanizmus, kurių pagrindas – tarptautinės sutartys. Tai ir tapo pagrindiniu stimulu pasirenkant temą. Kita priežastis – temos “platumas” – ją nagrinėjant daugiau ar mažiau tenka susidurti su dauguma studijuojamos Konstitucinės teisės mokslo sąvokų, apibrėžimų, pajusti įvairių teisės šakų tarpusavio ryšį.

Vadovėlyje “Lietuvos konstitucinės teisės įvadas” pateikiamas konstitucinės teisės objekto apibrėžimas: “Konstitucinės teisės mokslo tyrinėjimo ir mūsų studijų objektas yra materialioji konstitucinė teisė – visos teisės normos, reglamentuojančios visuomeninius santykius, susijusius su valstybės ir valstybės valdžios sutvarkymu bei asmens teisine padėtimi valstybėje” [ 9 , p. 11]. Tema “Tarptautinės sutartys Lietuvos Respublikos teisės šaltinių sistemoje” išskiria nagrinėjimo poaibius – teisės šaltinio sampratą, tarptautines sutartis, Lietuvos Respublikos teisės sistemos sąvoką ir nusako šių poaibių nagrinėjimo ryšį, kurie ir yra analizės objektais. Nagrinėjama vadovaujantis šiuolaikine teisės samprata, todėl neapsiribojama vien normomis; jų kūrimas, valstybės orientacija, grindžiama asmens interesais, tautos suverenitetu ir valdžios, kaip atstovaujančios institucijos samprata.

Darbe naudojamas sisteminis ( filosofinis) metodas. Jo pagalba nagrinėsime tarptautines sutartis Lietuvos Respublikos teisės šaltinių sistemoje kaip dinamišką ir su egzistuojančia socialine tikrove susijusį reiškinį, turintį savo raidą iki “čia ir dabar” ; visapusiškai, problemą skaidant į dalis, derinant bendrų sąvokų, požymių apibrėžimą su jų veikimą konkretizuojančiais pavyzdžiais.

Darbo suskirstymas į dalis susijęs su objekto skaidymu – pirmame skyriuje trumpai pateikiama istorinė raida; antrame analizuojama teisės šaltinio samprata, trečiame – tarptautinės sutartys, ketvirtame – Lietuvos teisinė sistema, nustatant tarptautinių sutarčių vietą joje. Penktas skyrius – išvados – apibendrina temą.

Atskirai reikia pažymėti naudotos literatūros sąrašo formavimo principą. Visi norminiai aktai gauti naudojant Teisinės informacijos centro duomenų bazę “LITLEX”, kuri nėra oficialus šaltinis, todėl jie ir nėra išskirti į atskirą norminių aktų grupę. Gale kaip papildomas priedas įdėti norminių aktų, susijusių su 1991m ir 1999m. tarptautinių sutarčių įstatymais, sąrašai; jie gauti naudojant minėtą “LITLEX” sistemą, įdomūs mokomuoju požiūriu ir gali būti naudingi, ieškant konkrečių sutarčių.

1. Lietuvos tarptautinių santykių istorija.

Lietuvos valstybės atsiradimas XIIIa. siejamas su didžiuoju kunigaikščiu Mindaugu, pastangos siekti tarptautinio pripažinimo – Didžiuoju Kunigaikščiu Gediminu. Jo laiškuose Popiežiui ir Vakarų Europos miestams – seniausiuose rašytiniuose Lietuvos tarptautinių santykių dokumentuose – akcentuojami teisiniai klausimai, tame tarpe – pirkliams garantuojama, kad jie galės naudotis savo teise, o jei norės – vietine, kuri ne blogesnė; kalbama apie teismus – atvykęs pirklys gali kreiptis į teismą, o jei sprendimas jo netenkins – į Didįjį kunigaikštį. Šiuose laiškuose galima įžvelgti vienašalių tarptautinių sutarčių – įsipareigojimų bruožus.

XIV-XV a. mūsų temos požiūriu galima vertinti kaip sutarčių sudarymo ir jų nesilaikymo periodą, įdomų ir tuo, kad dalis sutarčių buvo sudaromos su tarptautine organizacija – Kryžiuočių ordinu. Tai daugiausia sutartys, susiję su karais, jėgos ir paramos užsitikrinimu valdžiai perimti, taikos sudarymais – dažniau
siekiant laiko jėgos telkimui, pergalės (pralaimėjimo) rezultatų įtvirtinimu, negu abipusiu taikos siekimu lygiateisiais pagrindais.

A.Šapokos “Lietuvos istorijoje” išsamiai aprašomas vienos pirmųjų tarpvalstybinės sutarties, žinomos “Krėvos unijos” vardu, sudarymas – buvo sudaryta derybų delegacija, vadovaujama Skirgailos, derybiniai susitikimai Krokuvoje ir Krėvoje, sutarties patvirtinimas specialiu aktu 1385.08.14 [17, p.105].

1569m. liepos 1d. Lietuvai ir Lenkijai pasirašius Liublino uniją sudaryta viena svarbiausių Lietuvos istorijoje tarptautinių sutarčių, dažnai vertinama kaip tam tikras Lietuvos suvereniteto praradimas. Tačiau būtina atkreipti dėmesį į pagrindinį konstitucinės teisės šaltinį ( to meto prasme) – Lietuvos Statutus, kuriais kodifikuota Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisė ir kuriuose Lietuva buvo konstruojama kaip savarankiška valstybė. Lietuvos diplomatijos pastangomis, pasinaudojus to meto Lenkijos sunkumais, III Lietuvos Statutas, patvirtintas Zigmanto Vazos 1588.01.28 privilegija, įtvirtino lietuviškąjį unijos – lygių suverenių valstybių federacijos – supratimą. Liko atskiros valstybių teritorijos, atskira valdžia, kariuomenė, iždas. Seimai buvo bendri, bet juose kiekviena valstybė svarstė savo reikalus ir leido sau reikalingus įstatymus. Net pilietybės institucija liko atskira – remiantis Statutu ribotos užsieniečių, tame tarpe lenkų, teisės. Bandymai vietoj federacijos sukurti vieningą valstybę taip ir užstrigo.

Periodas nuo 1795 iki 1918 – Lietuvos okupacija reiškė faktinį suvereniteto, o tuo pačiu ir tarptautinės teisės subjekto statuso praradimą.

Po Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimo 1918.02.16 pirmasis svarbus dokumentas, turėjęs didelės įtakos Lietuvos tarptautiniam pripažinimui, buvo Vokietijos kaizerio Vilhelmo II 1918.03.23 pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo aktas. Jis ypač svarbus ir tuo, kad tuo metu Lietuvos teritorija tebebuvo užimta vokiečių kariuomenės ir kitos valstybės nebuvo užtikrintos Lietuvos stabilumu ir sugebėjimu vykdyti valstybės valdymo funkcijas. Pirmieji Lietuvos kreipimaisi dėl nepriklausomybės pripažinimo į Prancūziją, Angliją, Šveicariją, Popiežių buvo nesėkmingi – gauti neigiami atsakymai ( čia ir toliau pagal [ 16, p. 445-453]), todėl ypač svarbia tapo 1920.07.12 Taikos sutartis su Rusija, kuria Lietuva buvo pripažinta de jure. 1921.09.12 Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą ir tapo pilnateise pasaulio valstybių bendrijos nare. Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuva užmezgė diplomatinius ryšius su 33 valstybėmis. 1919 – 1940 m. Lietuva sudarė per du šimtus tarptautinių sutarčių. Pusė jų – ekonominės, šeštadalis – ekstradicijos, teismo pagalbos bei taip vadinamos techninės ( geležinkelių, žvejybos, ryšių, sienų) sutartys. Pirmoji tokia sutartis – 1919.01.01 Sutartis su Vokietija dėl pašto susisiekimo. Sudaryta virš 20 politinių sutarčių, kurių pirmoji ir paskutinė – su Tarybine Rusija – reiškė valstybingumo pradžią ir pabaigą (1920.07.12 Taikos sutartis ir 1939.10.10 pagalbos sutartis, pagal kurią Lietuvoje buvo įkurdinti Raudonosios armijos daliniai). Remiantis jėga Lietuva buvo priversta pasirašyti sutartis dėl Klaipėdos krašto ( 1939.03.22), Lenkija sulaužė Suvalkų sutartį ( dar neįsigaliojusią) ir okupavo Vilniaus kraštą. Pažymėtina ir sutartys su Latvija dėl tarptautinio arbitražo sienos klausimu, 1934.09.12 trišalė Lietuvos, Latvijos, Estijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartis. 1927.09.27 pasirašytas Konkordatas su Šv.Sostu. Viso su Latvija pasirašyta 41 sutartis, mažiau su Vokietija, Anglija, Tarybų Sąjunga, Estija (13).

1940 – 1990m. Lietuva vėl neteko valstybingumo. Dauguma valstybių nepripažino Lietuvos aneksijos, tačiau suvereniteto valdyti valstybę praradimas atėmė teisę būti tarptautinių santykių subjektu.

1990m. kovo 11 atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę įsijungimas į tarptautinę bendriją ir tuo pačiu oficialus pripažinimas taip pat nebuvo lengvi. Pirmoji tarptautinė sutartis ( tuo metu oficialiai taip vertintina dar negalėjo būti) – Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekonominio bendradarbiavimo sutartis, pasirašyta 1990.04.12. Vėliau sekė sutartys su kitomis buvusios TSRS respublikomis – Azerbaidžanu, Tadžikija, Kirgizija, Turkmėnija, Armėnija, Tatarstanu, Ukraina, Moldova. Ypatingai svarbi dar iki pučo – 1991.07.29d. sutartis tarp Lietuvos ir Rusijos Tarybų Federatyvinės Socialistinės Respublikos dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų. Iš “tikrojo” užsienio valstybių vienintelė Islandija 1991.02.11 pripažino Lietuvą, kitos valstybės dvejojo, suvokdamos, kad tai reiškia agresyvaus milžino –Tarybų Sąjungos – irimą ir neprognozuojamas šio proceso pasėkmes tarptautiniam stabilumui. Tačiau po žlugusio 1991.08.19-21d. pučo situacija iš esmės pasikeitė – valdžia Rusijoje perėjo B.Jelcino vadovaujamai Rusijos vyriausybei, kuri dar iki to buvo įsipareigojusi gerbti visų trijų Baltijos valstybių suverenitetą, ir per mėnesį Lietuvos Respublikos nepriklausomybę pripažino per 80 valstybių. 1991.09.17 Lietuva kartu su Latvija ir Estija konsensuso būdu priimta į Jungtinių Tautų organizaciją, tais pačiais metais tampa Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo konferencijos nare.

Iki 1997m. užmegzti diplomatiniai
111 valstybių, 1999m. Lietuva turėjo 48 įvairaus lygio diplomatines atstovybes (įskaitant generalinius konsulatus); iki 1998m. pasirašyta per 250 dvišalių tarptautinių sutarčių ir įsijungta į daugiau kaip 140 tarptautinių daugiašalių konvencijų, Lietuva tapo svarbiausių tarptautinių organizacijų nare. Šie skaičiai pakankamai iškalbingai kalba apie Lietuvos požiūrį į tarptautinį bendravimą, paremtą tarptautinėmis sutartimis.

2. Teisės šaltinio samprata.

2.1. Teisės šaltinio samprata teisėje.

Vadovaujantis pilietine teisės samprata, pagal kurią teisės šaltinį sudaro bendrosios žmogaus vertybės (gyvybė, sveikata, laisvė, susikurtas turtas ir kitos), egzistuojančios anksčiau nei valstybė ir nepriklausomai nuo jos, dėl kurių patys žmonės sudaro tarpusavio sutartis ir normina jomis savo elgesį, turėsime pripažinti teisės ( šių sutarčių) pirmumą prieš valstybę. Ir tas pirmumas čia reiškia, kad valstybė nustato teisės normas ne savavališkai, o atsižvelgdama į minėtas vertybes ir dėl jų sudarydama piliečių tarpusavio sutartis [ 13, p. 122]. Demokratinėje visuomenėje pagrindine sutartimi, pagrindiniu dokumentu, priimamu tautos, išreiškiančiu tautos valią ir interesus, nustatančiu valdžios kompetenciją, yra Konstitucija. Tai minimali Konstitucijos samprata, tinkanti teisinei teisėtumo valstybei, kur atstovaujamosios valdžios galios teisėkūroje ribojamos galiojančiomis teisės normomis. Teisingumo teisinėje valstybėje Konstitucija papildomai išreiškia piliečių valios ir interesų kompromisą bei teisinės sistemos įsipareigojimą teisingumui, socialinėje valstybėje – ir socialinį įsipareigojimą valstybės priemonėmis visiems užtikrinti žmogaus vertą egzistavimą. Remiantis šiais apibrėžimais gali susidaryti įspūdis, kad vieninteliu teiės šaltiniu yra žmogaus pagrindinės ( prigimtinės) teisės, interesai ir jų derinimas. Tačiau toks vienpusiškumas, kaip ir kiekvienas vienpusiškumas yra perdaug ribotas. Iš tiesų, teisinė žmogaus sąmonė apibrėžiama kaip “…sistema vaizdinių, teorijų, kurias susikuria tam tikrais interesais besivadovaujantys žmonės apie galiojančią ir pageidaujamą teisę, apie galiojančių įstatymų sutikimą ar nesutikimą su jų interesais ( teisingumu)…” [ 13, p. 169]. Iš kur šie vaizdiniai? Lietuvos Respublikos atkūrimas kaip tik puikiai tai demonstruoja. Tarybų Lietuvoje egzistavo gerai išvystyta teisės sistema, žmonės pakankamai gerai žinojo įstatymus – kas leidžiama, kas baudžiama, ir tuo naudojosi, tačiau tautoje buvo gyvi prisiminimai apie trėmimus, pokarį, Antrąją Lietuvos Respubliką; akivaizdžiai matėsi skirtumai tarp deklaruojamos ir egzistuojančios teisės; geležinė uždanga nepajėgė sulaikyti informacijos apie kitose šalyse egzistuojančią teisę. Visa tai ir buvo daugumos intereso ir siekio – atkurti Nepriklausomą Lietuvą – šaltiniu. Valstybės sutvarkymas – ypatingai sudėtingas procesas. Nėra ir nebus nė vienos valstybės ( tautos), paneigusios visą teisinį istorinį, savo nacionalinį ir kitų šalių paveldą, patirtį, geriausiai atsispindintį teisės normose, papročiuose, todėl visų laikų teisės normos yra ir bus vienu iš teisės šaltinių. Nepriklausomos Lietuvos teisė vystosi palaipsniui pereinant nuo galiojusių Tarybų Lietuvos teisės normų prie naujų, ir šiame procese ypatingą reikšmę turi visos žmonijos patirtis, siekiai, moralės principai, atsispindintys tarptautinių organizacijų dokumentuose. Tarptautinė teisė įtakoja ne tik pagrindinius vidinius valstybės – piliečių santykius, ne tik užtikrina jėgos panaudojimą esant žmonijai nepriimtinam tam tikros valstybės valdžios ar atskirų pareigūnų, asmenų elgesiui, bet, per globalizacijos ir integracijos procesus skverbiasi ir į kitas sritis, laikytas grynai vidiniu šalies reikalu – informatika, gamtosauga, transportas, sveikatos apsauga, moksliniai tyrimai ir t.t., taigi, tarptautinės teisės kaip teisės šaltinio vaidmuo pastaruoju metu itin stiprėja.

Teisės teorijoje ([ 13, 237]) skiriami du “teisę” konkretinantys terminai: teisės normų šaltinis – žmonių interesai ir juos teisės normomis paverčiančios teisėkūros procedūros; teisinės minties šaltinis – teisės normos, kodeksai, įstatymai, teisiniai papročiai, teisės moksliniai darbai, doktrinos – tiek dabar egzistuojančios, tiek istorinės. Toks išskyrimas kartu leidžia atskirti teisės šaltinį nuo teisės formos ir išvengti normatyvistinei ( estatistinei) teisės sampratai būdingo šaltinio tapatinimo su įstatymais. Nagrinėjant toliau teisės normų šaltiniai skirstomi į materialiuosius ir formaliuosius. Materialieji – žmonių interesai, moralinės, dorovės nuostatos, religiniai įsitikinimai (požiūris į religiją). Formalieji – teisėkūros procedūros ir tuo pačiu teisėkūros institucijų kompetencija vykdyti procedūras, kuriomis materialieji šaltiniai teisėkūros procese virsta privalomomis elgesio taisyklėmis – teisės normomis. Šių normų išraiškos forma – oficialių dokumentų tekstai, ideografiniai simboliai, konkliudentiniai veiksmai, kuriais objektyvizuojamos teisės normos ir iš kurių sprendžiama apie jų juridinę galią. Išorinei išraiškos formai labai svarbiu tampa teisės akto pavadinimas, nusakantis teisės normos
juridinę galią ir leidžiantis normą priskirti rūšiai – teisės normų aktas, tarptautinė sutartis, norminio turinio sutartis, teisinis precedentas, teisinis paprotys. Toks skirstymas į rūšis yra tiesiogiai susijęs su teisėkūros procedūromis ( formaliuoju teisės normų šaltiniu) – originalioji teisėkūra, tarptautinės sutarties ratifikavimas, sankcionavimas. ( pagal [13, p. 238-239]).

2.2. Teisės šaltinio samprata konstitucinėje teisėje.

Nagrinėdami temą konstitucinės teisės požiūriu atkreipiame dėmesį į šios teisės šakos vietą teisės sistemoje, sąlygojamą specifiniais šios teisės šakos požymiais – reguliavimo objektu (žmogaus – visuomenės – valstybės santykių pagrindai visose srityse, įskaitant žmogaus ir piliečio teises, socialinę, ekonominę ir politinę sistemą, teritorinę sandarą ir valdžios institucijų sistemą, teisėkūrą ir teisės taikymą); teisės normų įtvirtinimo forma ir juridine galia. Ypatinga konstitucinės teisės normų svarba, padidinta galia ir apsauga – visuomeninės santvarkos stabilumo garantas; Lietuvos teisės sistemos priklausomybė romanų – germanų teisės šeimai, pasižyminčiai aiškia, konkrečia normų hierarchija; Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisminio precedento neigimas ( 109str. 3d. [1, p. 49]) ; noras kurti suderintą, vieningą, išvengiančią kolizijų ir spragų teisės sistemą sąlygoja tam tikrą šaltinių ribojimą. Nevardindami visų šaltinių klasifikavimo būdų atkreipiame dėmesį į vieną – pagal poveikį teisėkūrai skiriami privalomi ir neprivalomi konstitucinės teisės šaltiniai. Lietuvoje pagrindiniu privalomu teisės šaltiniu pripažįstamas norminis teisės aktas [ 14, p.45]. Teismo precedentas, itin svarbus “bendrosios teisės” šalyse, konstitucinis paprotys, teisinė doktrina, teisingumo principai nėra privalomi tiesioginiai Lietuvos konstitucinės teisės šaltiniai, tačiau, kaip matysime nagrinėdami tarptautinių sutarčių įtaką Lietuvos teisės sistemai, netiesioginis jų poveikis yra didžiulis. Lietuvai siekiant narystės Europos Sąjungoje neprivalomai privalomu šaltiniu tapo Europos Sąjungos teisė – praktiškai visa Lietuvos teisės sistema pertvarkoma prisiderinant prie jos reikalavimų. Remiantis konstitucine teise [ 14, p. 45] Lietuvos teisės šaltinių sistemą teisinės galios mažėjimo kryptimi sudaro:

– Lietuvos Respublikos Konstitucija;

– Konstitucijos sudedamosios dalys ir Konstitucijos pataisos;

– Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys, Europos žmogaus teisių teismo precedentai;

– paprastieji įstatymai; Konstitucinio Teismo nutarimai;

– poįstatyminiai teisės aktai.

Kartu pripažįstama, kad ši teisės šaltinių hierarchija ateityje gali keistis. Šiuolaikinės tarptautinės teisės doktrinos kūrėjas Vienos mokyklos atstovas Hansas Kelzenas išvystė vieningą sistemą, kurioje tarptautinės ir nacionalinės teisės normos apjungtos hierarchiniu principu. Viršūnėje – tarptautinės teisės normos. Pagal Kelzeną nacionalinės teisės galiojimo šaltinį galima rasti tarptautinėje teisėje. Tai suprantama – tarptautinė teisė yra valstybių egzistavimo garantas. Neatsitiktinai Lietuva, paskelbusi atstatanti Nepriklausomybę, taip siekė ir vertino tarptautinį pripažinimą. Veikdamos kartu pasaulio valstybės sukūrė viršvalstybę – Jungtinių Tautų Organizaciją. Kiekvienos valstybės vidaus reikalas, kokią vietą nacionalinėje teisės sistemoje ji skiria tarptautinei teisei, tarptautinės teisės požiūriu nacionalinis įstatymas jau seniai yra paprastas faktas [15, p.49]. Būtent todėl yra prasmė kalbant apie teisės šaltinius panagrinėti ir tarptautinės teisės šaltinius.

2.3. Teisės šaltinio samprata tarptautinėje teisėje.

Tarptautinės teisės šaltinių sąrašas pateiktas Tarptautinio Teisingumo Teismo Statuto 38 str.- tarptautinės konvencijos, tarptautiniai papročiai, bendri civilizuotoms tautoms teisės principai, teismų sprendimai, teisės doktrinos [ 15, p. 109]. Tarptautinė sutartis – labiausiai formalizuotas tarptautinės teisės šaltinis, geriausiai telpantis į Lietuvos konstitucinės teisės apibrėžiamą šaltinių sistemą. O papročiai, bendrieji teisės principai, precedentas, doktrina? Jų įkomponavimas tiesioginis “bendrosios teisės” valstybėse, valstybėse, kuriose tarptautinei teisei pripažįstama viršenybė nacionalinių įstatymų atžvilgiu, valstybėse, kuriose teismai įgalinami spręsti bylas pagal įstatymą ir teisingumą, tačiau sudėtingesnis – per tarptautinių sutarčių institutą – Lietuvoje. Galimi ir kitokie netiesioginiai šių šaltinių įtvirtinimo būdai: Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 str. sakoma: “Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės” [ 1, p. 11], tačiau tiesiai nepasakoma, kad prigimtinėmis laikomos teisės ir laisvės, išvardintos tolesniuose straipsniuose. Prigimtinių teisių samprata – teisės mokslo, doktrinos objektas, o tai reiškia doktrinos pripažinimą. 135str. sakoma “…siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo” [ 1, p.59]. Iš to, kad kalbama apie “šalį” ir “tarptautinę tvarką” seka, kad “šalis” įjungiama į “tarptautinę” visumą ir “šaliai” taip pat taikomas “teise
ir teisingumu” pagrįstos tvarkos siekis. Tačiau “teisingumo” sąvoka platesnė nei “teisinės normos”, nes remiasi visuotinai, ne tik konkrečioje valstybėje konkrečiu periodu priimtinais bendraisiais teisės ir moralės principais.

Tarptautinės teisės kaip nacionalinės teisės šaltinio svarbą pabrėžia ir tas faktas, kad pagrindinis šalies įstatymas – Konstitucija – priimtas 1992 lapkričio 6d., tuo tarpu Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. kovo 12 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Tarptautinės žmogaus teisių chartijos dokumentų“. Šiuo aktu Lietuvos Respublika išreiškė ištikimybę visuotinai pripažintoms žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms bei pripažino valstybės pareigą apsaugoti jas. Šiuo nutarimu Lietuva iškilmingai įsipareigojo laikytis JTO Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ir prisijungti prie Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto; tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto; Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvinio protokolo. 1991 m. gegužės 21d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą “Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių”, kurio 12str. tarptautinėms sutartims Lietuvos respublikoje suteikia įstatymo galią, taigi galima teigti, kad tarptautinė teisė ir tarptautinės sutartys tapo ir pačios Konstitucijos šaltiniu.

3. Tarptautinių sutarčių teisė.

3.1. Tarptautinės teisės principai.

Pagrindiniai tarptautinės teisės principai, apsprendžiantys ir tarptautinių sutarčių teisės principus, yra išdėstyti Jungtinių Tautų Įstatų 2 str. ir 1970m. spalio 24 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų, liečiančių draugiškus santykius ir bendradarbiavimą tarp valstybių, pagal Jungtinių Tautų Įstatus:

1. Principas, pagal kurį valstybės susilaiko jų tarptautiniuose santykiuose nuo grąsinimo jėga ar jos panaudojimo prieš bet kurios valstybės teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę, ar bet kokiu kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų Tikslais.

2. Principas, pagal kurį valstybės sprendžia jų tarptautinius ginčus taikiomis priemonėmis tokiu būdu, kad nesudarytų pavojaus tarptautinei taikai ir saugumui bei teisingumui.

3. Principas, liečiantis pareigą nesikišti į reikalus, esančius bet kurios valstybės vidaus jurisdikcijoje sutinkamai su Įstatais,

4. Valstybių pareiga bendradarbiauti vienai su kita remiantis Įstatais.

5. Tautų lygiateisiškumo ir laisvo apsisprendimo principas.

6. Valstybių suverenios lygybės principas.

7. Principas, pagal kurį valstybės sąžiningai vykdo prisiimtus įsipareigojimus remiantis Įstatais. [ 15, p.42].

Saugumo ir Bendradarbiavimo Europoje pasitarimo Baigiamojo Akto Principų Deklaracija, priimta Helsinkyje 1975m. rugpjūčio 1d. įtvirtino žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių gerbimo principą ir sienų neliečiamybės bei valstybių teritorinio vientisumo principą, o taip pat rekomendacinį nusiginklavimo principą. Tarptautinės teisės doktrina imperatyviais pripažįsta jėgos draudimo, tautų laisvo apsisprendimo bei bei žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių principus, ir teigia, kad sutartys, juos pažeidžiančios, yra niekinės. Lygiareikšmiais minėtiems principams yra “įsipareigojimai visų atžvilgiu”, liečiantys visas valstybes, ir visos valstybės laikomos turinčiomis teisę juos ginti. Tokie įsipareigojimai visų pirma siejami su agresija, genocidu, vergija, rasine diskriminacija, kitais šiurkščiais, sistemingais ir masiniais žmogaus teisių pažeidimais. Tokie nusižengimai žmonijai tiksliai įvardijami Tarptautinio Kriminalinio Teismo Statute [12].

3.2. Tarptautinės sutartys, jų rūšys

Pagrindiniai tarptautinių sutarčių teisės principai ir normos išdėstyti 1969m. Vienos konvencijoje dėl sutarčių teisės ir 1986m. Vienos konvencijoje dėl sutarčių, sudaromų tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų bei tarp tarptautinių organizacijų. Antroji sutartis yra pirmosios išplėtimas visų pirma susijęs su tarptautinių organizacijų teise sudaryti tarptautines sutartis. 1969m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės, 2 straipsnio 1. a) punkte nurodyta, kad „sutartis reiškia tarptautinį susitarimą, sudarytą raštu ir reguliuojamą tarptautinės teisės, neatsižvelgiant į tai, ar šį susitarimą sudaro vienas dokumentas, du ar keli tarpusavyje susiję dokumentai, ir neatsižvelgiant į jo pavadinimą“ [2]. Vienos konvencijos dėl sutarčių tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų teisės, pasirašytos Vienoje 1986 m. kovo 21 d. (prie šios Konvencijos Lietuvos Respublika nėra prisijungusi, be to, ir pati Konvencija dar nėra įsigaliojusi. Kadangi ši Konvencija faktiškai įtvirtino tarptautines paprotines normas dėl tarptautinių organizacijų sudaromų tarptautinių sutarčių, galima teigti, kad Lietuvos Respublikai sudarant sutartis su tarptautinėmis organizacijomis, minėtosios Konvencijos nuostatų turėtų būti laikomasi), 2 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad „sutartis reiškia tarptautinės teisės reguliuojamą rašytinį tarptautinį susitarimą, sudarytą tarp: i) vienos ar kelių valstybių ir vienos ar
kelių tarptautinių organizacijų arba ii) tarp tarptautinių organizacijų, nepriklausomai nuo to, ar toks susitarimas susideda iš vieno dokumento, dviejų ar keleto tarpusavyje susijusių dokumentų, taip pat nepriklausomai nuo susitarimo pavadinimo“ [3]. Atkreiptinas dėmesys į žodį – rašytinės, kadangi tarptautinėje teisėje egzistuoja ir nerašytinės sutartys – “džentelmeniški susitarimai”, tačiau jų nenagrinėsime.

Kaip matyti iš pateiktų apibrėžimų, tarptautinių sutarčių subjektais gali būti valstybės ir tarptautinės organizacijos. Sutartys, kurių vienas iš subjektų nėra valstybė arba tarptautinė organizacija ( pavyzdžiui – ministerija, žinyba, visuomeninė organizacija) arba žodinės sutartys lieka tarptautinėmis, tačiau joms netaikoma Vienos konvencija [ 3, 3str.]. Teisinėje literatūroje, tarptautinių sutarčių praktikoje subjekto sinonimais vartojami ir kiti terminai – “dalyvis”, šalis”, “kontrahentas”, dalyvaujančioji derybose valstybė (organizacija)”, “susitariančioji valstybė (organizacija)”, “trečioji šalis ( valstybė, organizacija)” ir kt. Dalyvaujanti derybose valstybė arba organizacija – valstybė arba organizacija, kuri dalyvavo rengiant ir priimant sutarties tekstą; dalyvis arba susitariančioji šalis – valstybė ar organizacija, kurios sutinka, kad sutartis būtų jai privaloma, terčioji šalis – valstybė ar organizacija, kuri nėra sutarties dalyvė. Tarptautinėje sutarčių teisėje egzistuoja vienas esminis skirtumas tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų – valstybės gali sudaryti bet kurias sutartis, kai tuo tarpu tarptautinė organizacija – tik jos įstatuose arba steigimo sutartyje apibrėžtose srityse.

Be bendriausio pavadinimo – “sutartis” tarptautiniai susitarimai gali turėti ir kitokius pavadinimus, leidžiančius spręsti apie dokumento juridinę galią ir susitarimo esmę, galimą dalyvių skaičių, priskirti dokumentą tam tikrai grupei. Dažniausiai vartojami terminai – sutartis, susitarimas, konvencija, protokolas, kompromisas, memorandumas, apsikeitimas notomis, laiškais, deklaracija, komunikatas, traktatas, konkordatas [ 15, p.123]. Hierarchija tarp šių pavadinimų neegzistuoja, visos sutartys, kaip jos besivadintų, lygiareikšmės tarptautinės teisės požiūriu. Konkretūs pavadinimai dažniausiai vartojami šiais atvejais:

Konvencija – dažniausiai universali daugiašalė sutartis, reguliuojanti tarpvalstybinius santykius tam tikrose apibrėžtose srityse ( pavyzdžiui, konsulinių santykių, žmogaus, vaiko teisių apsaugos ir pan.).

Deklaracija – tarptautinės sutarties galią turintis dokumentas, kuriame išdėstomos šalių tarpusavio teisės ir pareigos. Dažnai vartojamas vienašaliams tarptautinių organizacijų ir valstybių aktams, o ne sutartims įvardinti.

Sutartis – dažniausiai vartojamas ir kartu bendriausias pavadinimas visiems tarptautiniams susitarimams. Jis taikomas valstybių susitarimams esminiais valstybių santykių klausimais – politiniais, ekonominiais, taikos, bendradarbiavimo, savitarpio pagalbos, prekybos ir kt.

Paktas – vartojamas itin svarbioms politinėms sutartims pavadinti, tuo suteikiant joms ypatingą moralinę ar politinę prasmę ( pavyzdžiui, nepuolimo paktas).

Konkordatas – tarptautinė sutartis, kurios viena iš šalių yra Vatikanas.

Protokolas – tarptautinių pasitarimų arba konferencijų nutarimų aktas, turintis tarptautinės sutarties galią. Dažniau šis terminas vartojamas priedams prie sutarčių, taip pat aktams, kuriais sutartys iš dalies keičiamos arba papildomos, įvardinti.

Kompromisas – dvišalė sutartis, kuria konkretus ginčas tarp valstybių perduodamas spręsti arbitražui arba tarptautiniam teismui.

Komunikatas – paprastai ne sutartis, o pranešimas, tačiau yra atvejų, kai šalys paskelbia komunikatą kokiu tai klausimu ir tai atitinka tam tikrą jų susitarimą.

Apsikeitimas notomis ar laiškais taip pat pakankamai paplitęs. Valstybės apsikeičia identiškais raštais, kuriais prisiima viena kitos atžvilgiu tam tikrus įsipareigojimus ar suteikia veina kitai tam tikras teises, ir nors nėra vieno bendro dokumento, tai atitinka sutartį.

Būtina aptarti ir tarptautinių sutarčių klasifikavimą remiantis kitais kriterijais.

Pagal sutarties šalių skaičių sutartys skirstomos į dvišales ir daugiašales. Daugiašalės būna: a) universalios – jose gali dalyvauti visos valstybės; tokios sutartys paprastai sudaromos Jungtinių Tautų rėmuose; b) lokalios – skirtos tam tikrai dalyvių grupei ( pvz., Europos Sąjunga) – kitos šalys dalyvės paprastai kviečiamos prisijungti bendru lokalios grupės narių sprendimu.

Pagal objektus sutartys skirstomos į politines, ekonomines ir specialiąsias. Politinėms priskiriamos taikos, valstybių sąjungų ar kitokių darinių formavimo, draugystės ir savitarpio pagalbos, karinės pagalbos, sienų delimitavimo ir kitos tarpvalstybinio bendravimo klausimais. Ekonominės sutartys apima ekonominio ir finansinio bendradarbiavimo sritis. Tai sutartys dėl muitų, paskolų ir kreditų, susitarimai dėl kai kurių objektų statybos, žvejybos ir t.t. Specialiosios sutartys apima bendradarbiavimą tam tikrose šakose, pavyzdžiui, švietime, moksle, transporte, telekomunikacijose – galimi susitarimai praktiškai bet kurioje srityje. Toks skirstymas yra gana sąlyginis, nes dažniausiai
tarpvalstybinėse sutartyse persipina politiniai, ekonominiai ir specialieji klausimai ( pagal [16, psl. 558]).

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4333 žodžiai iš 8560 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.