Tarptautinės sutartys
5 (100%) 1 vote

Tarptautinės sutartys

11213141516171

Paveikslų sąrašas

1.1 paveikslas. Lietuvos Respublikos sutartys, sudarytos 1990 – 2002 metais 17

1.2 paveikslas. Tarptautinės sutartys, kurių dalyve yra Lietuvos Respublika 1990 – 2002 metais 23

ĮVADAS

Tarptautinės sutartys šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje traktuojamos kaip pagrindiniai šios savarankiškos teisės sistemos šaltiniai. Ne tik pastebimai išaugo tarptautinių sutarčių skaičius, bet kai kurios tarptautinės sutartys kodifikavo tarptautinės teisės šakas: tarptautinę jūrų teisę, diplomatinę teisę, konsulinę teisę, tarptautinę sutarčių teisę ir kitas. Išaugo ir tarptautinių sutarčių, kurių šalimi tapo atgavusi nepriklausomybę Lietuvos Respublika, skaičius.

Tarptautinių sutarčių teisė, kaip ir tarptautinės teisės šaka, reglamentuoja įvairius su tarptautinėmis sutartimis susijusius klausimus: tarptautinių sutarčių sudarymo, tarptautinių sutarčių negaliojimo, sutarčių registravimo, skelbimo ir kitus klausimus. Visi šie klausimai yra nagrinėjami tarptautinės teisės doktrinoje. Kiek mažiau yra išnagrinėtos konkrečių valstybių požiūris į tarptautinių sutarčių taikymą.

Ilgą laiką Lietuvos valstybėje buvo matyti įvairių tarptautinių sutarčių klausimų doktrinos spragos. Tiesa, per paskutinius penkerius metus pasirodė įvairaus lygio mokslinių darbų, iš kurių visų prima reiktų paminėti Eglės Radušytės 2001 metais apgintą socialinių mokslų daktaro disertaciją „Tarptautinės sutartys Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje“. Teritorinius tarptautinių sutarčių galiojimo aspektus Lietuvos Respublikos baudžiamojoje teisėje išnagrinėjo Andrius Nevera socialinių mokslų daktaro disertacijoje „Valstybės baudžiamosios jurisdikcijos principai ir jų įtvirtinimas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse“. Straipsnių tarptautinių sutarčių klausimais yra parengę prof. P. Kūris, prof. V. Vadapalas, prof. S. Katuoka, doc. D. Jočienė, dr. E. Radušytė. Tačiau tenka pažymėti, kad dar labai trūksta darbų, kuriuose būtų detaliai analizuojamas Lietuvos valstybės požiūris į tarptautines sutartis bei Lietuvos valstybės tarptautinių sutarčių taikymo praktiką, taip pat 1999m. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo nuostatas.

Baigiamojo darbo tikslas: išanalizuoti Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymo procesą, apžvelgti šios teisės šakos padėtį Lietuvoje bei aptarti perspektyvas.

Uždaviniai:

1. apžvelgti Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių šaltinius;

2. išnagrinėti sutarties sudarymo procesą;

3. išanalizuoti Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutartį.

Savo darbe naudojau šiuos mokslinio tyrimo metodus:

 Teisės aktų analizė;

 Literatūros šaltinių analizė;

 Metaanalizė.

Darbą sudaro keturios dalys. Pirmojoje dalyje pateikiamos bendrosios tarptautinių sutarčių nuostatos: tarptautinės sutarties sąvoka, forma, turinys bei pagrindiniai tarptautinių sutarčių šaltiniai. Antrojoje dalyje analizuojamas Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymas, kurį reguliuoja tiek tarptautinės teisės, tiek ir Lietuvos Respublikos teisės aktai. 1969 m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės ( nuo 1992 m. vasario 14 d. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė) reglamentuoja tarptautinių sutarčių sudarymą su užsienio valstybėmis, o sutarčių sudarymą su tarptautinėmis organizacijomis – 1986 m. Vienos konvencija dėl sutarčių tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų arba tarp tarptautinių organizacijų teisės ( ši Konvencija dar nėra įsigaliojusi, tačiau faktiškai ji įtvirtino tarptautines paprotines normas dėl tarptautinių organizacijų sudaromų tarptautinių sutarčių, todėl būtų galima teigti, kad Lietuvos Respublikai sudarant sutartis su tarptautinėmis organizacijomis minėtosios Konvencijos nuostatų turėtų būti laikomasi, nors prie šios Konvencijos Lietuva nėra prisijungusi). Šios Konvencijos reguliuoja tarptautinių sutarčių sudarymo klausimus, o Lietuvos Respublikos teisės aktai nustato vidinius teisinius tarptautinėms sutartims keliamus reikalavimus. Taip pat tarptautinės sutarties teksto rengimas, patvirtinimas ir autentiškumo nustatymas. Analizuojami Lietuvos Respublikos sutikimo laikyti tarptautinę sutartį įpareigojančia išreiškimo būdai. Trečiojoje dalyje aptariu tarptautinės sutarties pakeitimo, nutraukimo galimybes bei veikimo sustabdymą. Ketvirtojoje dalyje – Lietuvos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą sutarties analizė, kurios tikslas buvo supažindinti su Lietuvos stojimo į Europos Sąjunga sutartimi, kuri Lietuvos Respublikai tapus ES nare, padarys esminius pasikeitimus tarptautinių sutarčių teisės srityje. Taip pat trumpai aptarti Stojimo sutarties struktūrą.

1. BENDROSIOS TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ NUOSTATOS

1. 1. Tarptautinės sutarties sąvoka ir prigimtis

Doktrinoje nėra vieningo tarptautinės sutarties apibrėžimo, skirtingi autoriai akcentuoja skirtingus tarptautinės sutarties požymius. Istoriniai bandymai apibrėžti sutarties sąvoką buvo šie:

1. 1928 m. Havanos konvencija dėl tarptautinių sutarčių;

2. 1936 m. Harvardo Universiteto konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės;

3. 1966 m. Tarptautinės teisės komisijos projektas;

4. 1969 m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės;

5. 1986 m. Vienos konvencija
dėl sutarčių tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų arba tarptautinių organizacijų teisės;

6. 1978 m. Vienos konvencija dėl valstybių teisių tarptautinių sutarčių atžvilgiu perėmimo.

1969 metų Vienos konvencijos 2 straipsnio 1a punktas pateikia bendrą tarptautinės sutarties, sudarytos tarp valstybių, apibrėžimą: „Sutartis – tai raštu tarp valstybių sudarytas tarptautinis susitarimas, kuriam taikomos tarptautinės teisės normos, įtvirtintos viename ar keliuose susijusiuose dokumentuose, nesvarbu, koks būtų to susitarimo pavadinimas“

Čia, pirmiausia, reikia padaryti išlygą, kad tarptautiniai susitarimai gali būti sudaromi ir žodžiu ( taip vadinami „džentelmeniški susitarimai“ – gentelmen’s agreement ). Nors 1969 metų Vienos konvencija jiems netaikoma, tačiau tai, kaip nurodoma konvencijos 3 straipsnio a punkte, neliečia „šių susitarimų teisinės galios“. Tokie susitarimai dažniausiai pasiekiami derybų metu ir paprastai nefiksuojami raštu. „Džentelmeniški susitarimai“ paprastai neturi privalomojo teisinio pobūdžio. Juos sudarę asmenys, be abejo, turi teisę sudaryti susitarimus savo valstybių vardu, tačiau sudarydami tokį susitarimą, jie ketina jį vykdyti tik kaip garbės ir geros valios ( Bona fibes ) reikalą. „Iš tikrųjų šie aktai, kuriuos anglosaksų doktrina vadina gentlemen’s agreements arba non – bindings agreements (neprivalomi susitarimai), yra ne kas kita, kaip nesutartino pobūdžio, tačiau šalių suderinti aktai”.[ 23, psl.123]

Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties apibrėžimas:

1991 m.Lietuvos Respublikos įstatymas “Dėl tarptautinių sutarčių” pateikia tokį tarptautinės sutarties apibrėžimą: “Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis yra susitarimas, kurį raštu sudaro Lietuvos Respublika su užsienio valstybėmis arba tarptautinėmis organizacijomis nepriklausomai nuo susitarimo pavadinimo”.

1999 m. įstatymas dėl tarptautinių sutarčių teisės: “Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis – tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį raštu sudaro Lietuvos Respublika su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, nesvarbu, koks sutarties pavadinimas ir ar sutartį sudaro vienas, du ar keli tarpusavyje susiję dokumentai”.

Tarptautinė sutartis yra valstybių ar kitų tarptautinės teisės subjektų susitarimas, kuriuo nustatomi jų tarptautiniai įsipareigojimai. Tokiems tarptautiniams susitarimams pavadinti jie gali pasirinkti labai įvairius pavadinimus. Praktikoje tarptautinės sutartys vadinamos sutartimis, susitarimais, konvencijomis, protokolais, kompromisais, memorandumais, apsikeitimais, notomis ar laiškais ir pan.; anksčiau kartais buvo naudojamas traktato pavadinimas. Kartais pasirenkamas pavadinimas, gana tolimas nuo sutarties semantinės prasmės: deklaracija, komunikatas ir pan. Tarp sutarčių pavadinimų nėra jokios gradacijos: šalių pasirinktas pavadinimas „sutartis“ vietoje pavadinimo „susitarimas“ visiškai nereiškia, kad sutarties tarptautiniai įsipareigojimai bus „aukštesni“ už susitarimo įsipareigojimus. Be abejo, tam tikroms tarptautinių sutarčių rūšims labiau būdingi tam tikri pavadinimai. Taip, pvz., Jungtinių Tautų rėmuose sudaromoms universalioms sutartims įprastai naudojamas pavadinimas „konvencija“ ( pvz.; 1969 metų Vienos konvencija dėl Tarptautinių sutarčių teisės, 1982 metų Jungtinių Tautų konvencija dėl jūrų teisės it t.t.), tačiau pavadinimas „konvencija“ kartais naudojamas ir dvišalėse sutartyse. Pavyzdžiu gali būti 1992 metų Lietuvos Respublikos ir Kinijos Liaudies Respublikos konsulinė konvencija. „Kompromisu“ vadinamos tarptautinės sutartys, kuriomis dviejų valstybių konkretus ginčas perduodamas spręsti arbitražui ar tarptautiniam teismui. „Protokolu“ paprastai vadinama tarptautinė sutartis, kuri papildo kitą sutartį, pvz.; 1977 metų Papildomas protokolas 1949 metų rugpjūčio 12 dienos Ženevos konvencijoms, liečiantis tarptautinius ginkluotus konfliktus ( Protokolas I ). Protokolas taip pat gali būti ir sutarties priedas. Tokiu atveju jis yra sudėtinė pagrindinės sutarties dalis, jeigu pastaroji nenumato kitaip. Derybų susitikimo protokolas paprastai nėra tarptautinė sutartis ( nebent turinyje yra valstybių tarptautinių įsipareigojimų ir jį pasirašę asmenys turėjo įgaliojimus sudaryti sutartį).

Paprastai manoma, kad komunikatas ( communique) arba pranešimas spaudai nėra tarptautinė sutartis. Jame paprastai pranešama apie derybų rezultatus.

Reikia pabrėžti, kad tarptautine sutartimi galima laikyti tik tokį susitarimą, kurio šalys ketina sukurti ir sukuria tarptautinius įsipareigojimus. Ketinimas sukurti tarptautinius įsipareigojimus turi būti aiškus. [ 15, psl. 119].

Ne bet koks tarptautinis susitarimas yra tarptautinė sutartis. 1969 metų Vienos konvencijos 2 straipsnio 1a punkte apibrėžiančiame tarptautinę sutartį panaudotas išsireiškimas „reguliuojamas tarptautinės teisės tarptautinis susitarimas“ reiškia, kad turime omenyje tik tarptautinės viešosios teisės sutartys. Privatinės teisės kontraktas negali būti laikomas tarptautine sutartimi.

Pagal Vyriausybės 1992 metų sausio 7 d. nutarimą Nr. 5 „Dėl Lietuvos Respublikos Įstatymo dėl tarptautinių sutarčių įgyvendinimo tvarkos“ Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis nelaikomi tarptautiniai susitarimai, sudaromi
ministerijų ( Vyriausybės įstaigų) vardu, jeigu jie:

• Nenumato įsipareigojimų kitoms ministerijoms ( Vyriausybės įstaigoms ) arba įsipareigojimų, kuriuos vykdant turi tiesiogiai dalyvauti šios ministerijos ( Vyriausybės įstaigos), valstybinės tarnybos bei organizacijos;

• Reikalingi finansavimo, kurį gali užtikrinti pačios susitarimus sudarančios ministerijos ( Vyriausybės įstaigos);

• Yra užsienio kontraktai.

Reikia manyti, kad 1992 metais, ryšium su plačia užsienio valstybių technine ir metodine pagalba per savo ministerijas Lietuvos ministerijoms, tokios kategorijos tarptautinių susitarimų – kontraktų įtvirtinimas Lietuvos teisėje būtinas. Panaši kategorija žinoma ir kitų valstybių praktikoje. Tačiau Lietuvos praktika parodė, kad šia nuostata kartais buvo naudojamasi sudaryti tarptautinėms sutartims apeinant įstatymo nustatytą tarptautinių sutarčių sudarymo praktiką. Ar, pavyzdžiui, susitarimas tarp gynybos, vidaus reikalų ministerijų, saugumo tarnybų, muitinių ir pan. valstybei niekada „nesukuria tarptautinių įsipareigojimų“? Tai liečia visas ministerijas ir Vyriausybės įstaigas. Ministerija ar Vyriausybės įstaiga santykiuose su kitomis vyriausybinėmis institucijomis ( organais) yra aukščiausia šakinė ( funkcinė) valstybinio valdymo institucija, o ne privatinės teisės subjektas, ir todėl tokiuose santykiuose negali veikti savo vardu ir sukurti tarptautinius įsipareigojimus tik sau. Tai, kad atskiros ministerijos nuostatai gali suteikti jai galimybę sudaryti susitarimus su kitų valstybių institucijomis, dar nereiškia, jog ši ministerija turi teisę sudaryti tarptautines sutartis net jos veiklos sferoje. Todėl ji turi turėti savo valstybės įgaliojimus.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 1995 metų spalio 17 dienos nutarime “ Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 7 straipsnio ketvirtosios dalies ir 12 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nurodė, kad „tarptautiniai tarpžinybiniai susitarimai ( sutartys ) „neturi teisės šaltinio galios nei tarptautinės teisės, nei Lietuvos Respublikos teisės požiūriu.( Konstitucinis teismas nurodė: „Reikia pažymėti, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra išskirta atskira tarptautinių tarpžinybinių susitarimų (sutarčių) kategorija), tačiau Vyriausybės 1992 m. sausio 7d. nutarimo Nr. 5 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo dėl tarptautinių sutarčių įgyvendinimo tvarkos“ 11 punkte ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento 134 punkte kalbama apie tarptautinius susitarimus, sudaromus ministerijų ar Vyriausybės įstaigų vardu. Praktiškai tai dažniausiai yra ministerijų ir Vyriausybės įstaigų susitarimai dėl bendradarbiavimo su atitinkamomis užsienio valstybių įstaigomis. Tokie susitarimai nesukuria Lietuvos Respublikai tarptautinių įsipareigojimų ir todėl nėra tarptautinės sutartys. Vienos konvencijos 2 str. 1a punkto prasme: „…sutartis“ reiškia tarptautinį susitarimą sudarytą tarp valstybių rašytine forma ir reguliuojamą tarptautinės teisės…“. Teiginys „sudarytą tarp valstybių“ reiškia, kad tarptautinę sutartį gali sudaryti tik asmenys, turintys nuolatinius arba ad hoc įgaliojimus atstovauti valstybei. Vienos konvencijos 8 straipsnyje šiuo klausimu nustatyta: „Aktas dėl sutarties sudarymo, atliktas asmens, kuris negali būti laikomas įgaliotu atstovauti valstybei šiuo tikslu, neturi teisinių pasekmių, jeigu vėliau tokio akto ši valstybė nepatvirtina“. Tuo tarpu minėtiems susitarimams nereikia specialių įgaliojimų, taigi jie neturi teisės šaltinio galios nei tarptautinės teisės, nei Lietuvos Respublikos teisės požiūriu). Nors ši išvada yra teisinga, ji minėtų susitarimų teisinės galios problemos neišsprendžia. Kaip žinia, aukščiau nurodytas 1992 metų sausio 7 d. Vyriausybės nutarimas kvalifikuoja šiuos susitarimus kaip kontraktus. Teisinės kontrakto pasekmės yra gerai žinomos. Tačiau nagrinėjami susitarimai išeina už kontrakto ribų, – jie sudaromi tarp skirtingų valstybių ministerijų, t.y. viešosios teisės subjektų. Jų teisinės pasekmės tiesiogiai liečia valstybių tarptautinius santykius. Tai, kad atskiros ministerijos nuostatai gali nustatyti galimybę šiai ministerijai sudaryti susitarimus su kitų valstybių institucijomis, dar nesuteikia šiai ministerijai teisės sudaryti tarptautines sutartis net jos veiklos srityje.

Taigi išvada gali būti viena – Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje nėra ypatingos tarptautinių sutarčių rūšies – „tarptautinių tarpžinybinių susitarimų ( sutarčių)“. Jeigu Lietuvos Respublikos ministerija ar Vyriausybės įstaiga sudaro tarptautinį susitarimą su atitinkama užsienio valstybės ministerija ar Vyriausybės įstaiga, ji turi laikytis visų reikalavimų, keliamų Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, t.y. Vyriausybė turi suteikti jai įgaliojimus derėtis dėl tokios sutarties it ją sudaryti, šios sutartys turi būti registruojamos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių registre Užsienio reikalų ministerijoje. [ 16, psl. 128].

Tarptautinės teisės požiūriu nėra svarbu, kaip formuluojama tarptautinė sutartis: ar ji sudaroma tarp valstybių, tarp vyriausybių ar net tarp skirtingų valstybių ministerijų. tokio pobūdžio žodinės formuluotės nėra svarbios, nes svarbiausias tarptautinės
skiriamasis bruožas yra tas, kad ji nustato tarptautinės teisės subjektų įsipareigojimus pagal tarptautinę teisę. Taip pat yra „nesvarbu, koks valstybės organas sudarė tarptautinę sutartį ( valstybės vadovas, vyriausybės vadovas, užsienio reikalų ministras ir pan.), tarptautinės sutarties subjektas yra valstybė. Svarbu, kad tarptautinę sutartį sudarytų asmuo, galintis atstovauti sudarant tarptautinę sutartį savo valstybei, tarptautinei organizacijai ar kitam tarptautinės teisės subjektui.

Tarptautinė sutartis gali būti sudaryta iš kelių dokumentų : apsikeitimo notomis, laiškais, telegramomis. Tokia tarptautinės sutarties forma yra gana paprasta ir dažnai naudojama praktikoje. Notos, kuriomis apsikeičiama, paprastai yra identiškos notos, t.y. atsakomoji nota pakartoja gautos notos turinį ir nurodo, kad toks yra susitarimo turinys. [ 6]

1969 metų Vienos konvencija dėl sutarčių teisės 13 straipsnis ( sutikimas dėl tarptautinės sutarties privalomumo apsikeičiant dokumentais, sudarančiais sutartį) nustato: „Valstybių sutikimas dėl privalomumo tarptautinės sutarties, sudarytos iš dokumentų, kuriais jos apsikeitė, laikomas išreikštu, kai:

• šie dokumentai numato, kad apsikeitimas jais turės tokias pasekmes;

• kitu būdu nustatyta, kad šios valstybės susitarė, kad apsikeitimas dokumentais turės tokias pasekmes.

1.2. Pagrindiniai tarptautinių sutarčių šaltiniai ir rūšys

Pagrindiniai tarptautinių sutarčių teisės principai ir normos yra kodifikuoti dviejuose universaliose sutartyse : 1969 metų Vienos konvencijoje dėl sutarčių teisės ( Lietuva dalyvauja ) ir 1986 metų Vienos konvencijoje dėl sutarčių, sudaromų tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų bei tarptautinių organizacijų ( Lietuva nedalyvauja).

Pagrindiniai Lietuvos tarptautinių sutarčių teisės šaltiniai:

– 1999 m. birželio 22 d. LR Tarptautinių sutarčių įstatymas;

– 2001 m. spalio 1 d. LR Vyriausybės nutarimas dėl tarptautinių sutarčių rengimo ir sudarymo tvarkos patvirtinimo;

– 1995 m. sausio 24 d. LR Konstitucinio teismo išvada “dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4,5,9,14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo LR Konstitucijai”;

– 1995 m. spalio 17 d. LR Konstitucinio teismo nutarimas “dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ”dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių” 7 straipsnio ketvirtosios dalies ir 12 straipsnio atitikimo LR Konstitucijai”.

1986 metų Vienos konvencijoje dėl sutarčių, sudaromų tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų bei tarptautinių organizacijų skirta valstybių ir tarptautinių ( tarpvyriausybinių) organizacijų bei pačių tarptautinių organizacijų sutartims reguliuoti ir išplečia joms „iš esmės tas pačias mutatis mutandis ( su atitinkamais pakeitimais) normas, kurios taikomos sutartims tarp valstybių pagal 1969 metų Vienos konvenciją“ [ 23, psl. 121]. Todėl yra svarbu išnagrinėti pirmiausia 1969 metų Vienos konvencijos nuostatas, ir ypač dėl to, kad 1986 metų Vienos konvencija gali dar negreitai įsigalioti. Čia taip pat reikėtų pasakyti, kad kiekviena valstybė gali sudaryti tarptautines sutartis (1969 metų Vienos konvencijos 6 str. ), tuo tarpu tarptautinės organizacijos kompetenciją sudaryti tarptautines sutartis reguliuoja šios organizacijos normos ( 1986 m. Vienos konvencijos 6 str.). Tarptautinių sutarčių sudarymą, vykdymą, nutraukimą it t.t. taip pat reguliuoja tarptautiniai papročiai; tai patvirtina 1969 bei 1986 metų Vienos konvencijos preambulės, kuriose nurodoma, kad „tarptautinės privatinės teisės normos tebereguliuoja klausimus, nesureguliuotus šios konvencijos nuostatomis“.

Atskiros valstybės vidaus teisė taip pat gali reguliuoti šios valstybės organų ir pareigūnų kompetenciją sudaryti ir vykdyti šios valstybės tarptautines sutartis. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktas nustato, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas „pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti“, 138 straipsnis nustato kategorijas Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, kurias ratifikuoja ir denonsuoja Seimas, o taip pat, kad ratifikuotos sutartys yra Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Konkretūs Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymo ir taikymo vidaus teisiniai santykiai reguliuojami 1999 metų birželio 22 dienos Lietuvos Respublikos Įstatyme dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių , o taip pat kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Reikia pastebėti, kad daugelio kitų valstybių vidaus teisė yra mažiau detali šiuo atžvilgiu ir apsiriboja šių valstybių pagrindinėmis konstitucinėmis nuostatomis. Tokia padėtis gali būti aiškinama tuo, kad daugelio šalių vidaus teisės požiūriu tarptautinių sutarčių sudarymas, jų vykdymas ir t.t. yra vykdomoji veikla ir čia pakanka suteikti vykdomiesiems organams bendrą kompetenciją. Kita vertus, valstybės tarptautinių sutarčių sudarymas pirmiausia liečia valstybės užsienio politiką, o jo detalus reguliavimas vidaus teisės normomis vargu ar tikslingas. Pagaliau, tarptautinės sutartys yra pirmiausia tarptautinės teisės reguliavimo dalykas, ir šiuo atveju 1969 metų Vienos konvencijos dėl sutarčių normos yra pakankamai konkrečios.

Tarptautinių sutarčių rūšys. Tarptautinių
sutarčių praktika tokia plati, kad vargu ar būtų įmanoma išvardinti visas galimas tarptautinių sutarčių rūšis, todėl paminėsiu tik svarbiausias iš jų.

Pagal sutarties šalių skaičių tarptautinės sutartys gali būti suskirstytos į dvišales ir daugiašales. Daugiašalės savo ruožtu skirstomos į universalias ( bendrąsias) ir lokalines ( grupines). Universaliomis laikomos sutartys, sudarytos Jungtinių Tautų rėmuose.

Lokalinės ( grupinės) tarptautinės sutartys turi apibrėžtą dalyvių ratą. Taip, pvz., 1950 metų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ( 66 str. 1 d.) nustato, kad ši konvencija atvira pasirašyti Europos Tarybos nariams. Lokalinės sutartys paprastai yra uždaros, ir kitos valstybės gali būti pakviestos tik bendrų tokios sutarties dalyvių sutikimu. Pvz.; 1949 metų Šiaurės Atlanto Sutarties ( NATO sutarties) 10 str. numato, kad „Šalys gali bendru jų susitarimu pakviesti bet kurią kitą Europos valstybę, galinčią vykdyti šios sutarties principus ir prisidėti prie saugumo Šiaurės Atlanto zonoje, prisijungti prie šios sutarties“.

Tarptautinės sutartys gali būti klasifikuojamos pagal jų objektus. Išskiriamos politinės ( sąjungos, taikos, draugystės ir bendradarbiavimo ir pan.) bei ekonominės ( laisvos prekybos, techninės pagalbos, paskolų, žvejybos ir pan.) sutartys. Toks skirstymas yra labai sąlyginis, nes sunku įsivaizduoti „nepolitinę“ sutartį tarp valstybių.

Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys pagal Lietuos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio nuostatas pirmiausia gali būti suskirstytos į sutartis, kurios gali būti ratifikuotos ir sutartis, kurioms nereikia ratifikavimo. Toks skirstymas turi šias pasekmes Lietuvos Respublikos teisėje:

1. Sutartys, reikalaujančios Seimo ratifikacijos, negali būti sudarytos, nenumatant jose ratifikavimo sąlygos ar sąlygos, kad sutarčiai įsigalioti šalys atliks reikalingas konstitucines procedūras ( tai šių sutarčių sudarymo ir įsigaliojimo esminė konstitucinė sąlyga);

2. „Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“ ( Konstitucijos 138str. 3d)

3. Seimo ratifikuotos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys turi įstatymo galią.;

4. Šias sutartis nutraukti ar sustabdyti jų vykdymą turi teisę Lietuvos Respublikos Seimas ( be abejo, bet kokią sutartį galima nutraukti ar sustabdyti tik tarptautinės teisės ar pačios sutarties nustatomais pagrindais).

1.3. Tarptautinių sutarčių forma ir turinys. Ikisutartiniai santykiai

Dauguma konvencijų ir kitų tarptautinių sutarčių teisės šaltinių vienu ar kitu aspektu aptaria ir sutarties formos klausimus.

Tarptautinės, kaip ir nacionalinės, sutarčių teisės šaltiniams būdingas konsensualinio principo įtvirtinimas. Pvz., 1980m. Vienos konvencijos 11 straipsnis nustato nesant reikalaujama, kad tarptautinio prekių pirkimo – pardavimo sutartis būtų sudaryta ar patvirtinta rašytine forma arba turėtų atitikti kokį kitą formos reikalavimą. Jos sudarymo faktas gali būti įrodinėjamas bet kokiomis įrodinėjimo priemonėmis, tarp jų ir liudytojų parodymais. Tačiau, remiantis Konvencijos 96 str., valstybė, ratifikuodama Konvenciją, gali pareikšti netaikysianti šio straipsnio.

Konvencijos 29 str. numato, kad rašytinė sutartis, kurioje yra sąlyga, reikalaujanti bet kokį sutarties pakeitimą ar nutraukimą šalių susitarimu įforminti rašytine forma, negali būti pakeista ar nutraukta kitokia forma. Tačiau šalies elgesys gali užkirsti kelią remtis šia sąlyga tokia apimtimi, kokia kita šalis pasikliovė tokiu elgesiu. Konvencijoje naudojama “rašytinės sutarties” sąvoka apima ir teleksu siunčiamą pranešimą ar telegramą ( Konvencijos 13 str.)

Rašytinė sutarties forma nėra būtina ir pagal 1983 m. Ženevos konvenciją, reguliuojančią atstovavimo santykius, sudarant tarptautinio prekių pirkimo – pardavimo sutartis ( Konvencijos 11str. ).

Lietuvos nuostata laikytis formalių reikalavimų matyti ratifikuojant tarptautines konvencijas. Pvz., Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1980 m. Vienos konvenciją su išlyga, kad Lietuvai neprivalomas konvencijos 11 straipsnis, leidžiantis žodžiu sudaryti prekių pirkimo – pardavimo sutartį. Vargu ar tokios išlygos reikia. Nesilaikant paprastos privalomos rašytinės sutarties formos, kyla dvejopų teisinių padarinių – materialinių ir procesinių. Sutartis, sudaryta nesilaikant įstatymų įsakmiai nustatytų reikalavimų, yra negaliojanti. Šiuo atveju irgi svarbu, kad padarinius nustatytų tik įstatymas, o ne poįstatyminiai aktai.

Šalys, sudarydamos, sutartį, susitaria dėl tarpusavio teisių ir pareigų, jų vykdymo būdo terminų, ginčų sprendimo būdų, sutartiniams santykiams taikytinos teisės ir daugelio kitų dalykų. Kiekvienas susitarimas dėl šalių tarpusavio teisių, pareigų, kitais su sutartimi ir jos vykdymu susijusiais klausimais yra vadinamas sutarties sąlyga. Sutarties sąlygų visuma sudaro sutarties turinį.

Šiuolaikinė sutarčių teisė, pripažindama laisvės principą, kartu nustato ir jo ribas. Šalių teisė nustatyti sutarties turinį yra sudedamoji sutarties laisvės principo dalis. Pripažįstant šią šalių teisę, kartu egzistuoja imperatyvios teisės normos, nustatančios ribas, kurių šalys negali peržengti. Daugumos
valstybių sutarčių teisė atsisakė klasikinei sutarčių teisei būdingo indiferentiškumo sutarties turiniui. Standartinės sutartys tapo kasdieniniu reiškiniu. Tai reiškia,kad sutartis lemia vienos šalies valia. Tokiomis sąlygomis ir privataus silpnesnės šalies intereso, ir viešojo intereso apsauga reikalauja nustatyti tam tikrus kriterijus, kurių sutartį rengianti šalis negali nepaisyti. Privataus ir viešojo intereso pasauga pateisina valstybės kišimąsi į sutartinius santykius. Sutarties turinį kontroliuoja ne tik imperatyvios teisės normos. Labai svarbus vaidmuo tenka teismui: tik tinkamai taikydamas sąžiningumo, protingumo, teisingumo kriterijus, teismas sugebės kontroliuoti sutarties turinį. Antra vertus, nederėtų pamiršti ir kitų sutarties turinio kontrolės būdų. Teismas kontroliuoja jau sudarytos sutarties turinį. Tačiau svarbiau yra prevencinė veikla, užkertant kelią įtraukti į sutartį nesąžiningas, diskriminacines sąlygas. Šį darbą jau turi dirbti kitos institucijos; vartotojų teisių gynimo tarnybos, konkurencijos institucijos ir pan. Užsienio valstybių praktikos pavyzdžiu Lietuvoje būtų galima iš esmės pakeisti šių institucijų kompetenciją ir veiklos sritis bei formas [ 23, 129].

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 561 straipsnis numato, kad ikisutartiniai šalių santykiai privalo būti sąžiningi. Šalis, kuri pradėjo derybas ar elgiasi jose nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Derybos pripažįstamos pradėtos ar vedamos ar vedamos nesąžiningai priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, kai šalis:

• Žino ar turi žinoti esant aplinkybių, darančių sutartį negaliojančia, bet jų kitai šaliai nepraneša;

• Neatlieka ar netinkamai atlieka pareigą atskleisti informaciją;

• Dėl tos pačios sutarties sudarymo lygiagrečiai derasi su keliais kontrahentais ir apie tai jų neinformuoja;

• Be pakankamo pagrindo nutraukia derybas ir pan.

Pareiga teikti teisingą informaciją nėra naujas dalykas Lietuvos teisėje. Ji jau įtvirtinta ir galiojančiuose įstatymuose.

2. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ SUDARYMO PROCESAS

Tarptautinės sutarties sudarymas (siaurąja prasme) – valstybės valios prisiimti sutartyje numatytus įsipareigojimus išreiškimas. Plačiąja prasme – visuma veiksmų ir dokumentų, kurių pagalba sukuriama tarptautinė sutartis.

Tarptautinių sutarčių įvairovė ( vienašalės ir daugiašalės, atviros ar uždaros prisijungimui, reikalaujančios ratifikavimo ar ne, ir pan.) kartu yra ir jų sudarymo įvairovė. Vienoms sutartims sudaryti ( pvz., universalioms ratifikuojamoms sutartims) reikia keleto sudarymo stadijų, kitoms gi (pvz., apsikeitimui notomis) gali užtekti ir vienos. Įvairių sutarčių sudarymo procesas gali apimti sudarymą labai įvairių dokumentų, anglų ir prancūzų tarptautinėje teisinėje terminologijoje vadinamų „instrumentais“, kas gali būti lietuviško žodžio „raštai“ ar tarptautinio žodžio „dokumentai“ atitikmuo [ 16, 130]. Daugiašalės ratifikuojamos sutarties atveju paeiliui gali būti sudaromi šie dokumentai : suderintas ( dažniausiai parafavimo, t.y. atstovų inicialo įrašymo forma) tarptautinės sutarties tekstas, pasirašytas sutarties tekstas, sutarties ratifikavimo raštai, prisijungimo prie sutarties raštai ir kiti. Tačiau svarbiausia yra nustatyti, nuo kurio momento bet kokia tarptautinė sutartis laikoma sudaryta. „Tam, kad galima būtų pradėti tai nagrinėti, iš visų gausių termino „sudarymas“ reikšmių reikia išrinkti pačią trumpiausią: sutartis yra „sudaryta“ tada, kai valstybės galutinai išreiškė savo valią įsipareigoti.“Taip pat reikia skirti tarptautinės sutarties sudarymą nuo jos įsigaliojimo: dažniausiai sudarytoje sutartyje numatoma, kad ji įsigalios nuo tam tikro momento ( pvz., arba nuo apsikeitimo ratifikaciniais raštais momento, arba nuo nurodytos datos ir pan.).

Tarptautinių sutarčių sudarymo procesas į stadijas skirstomas sąlygiškai, įvairių autorių – skirtingai. Pavyzdžiui, V. M. Šuršalovas nurodo keturias šio proceso stadijas: derybų dėl sutarties projekto, sutarties pasirašymo, ratifikavimo ir registravimo JT Sekretoriate [ 21, p. 18 – 27]. 1969 metų Vienos konvencija dėl sutarčių teisės ( 8 – 11 straipsniai) išskiria dvi pagrindines sutarties sudarymo stadijas. Jos yra tokios:

1. Sutarties teksto patvirtinimas ir jo autentiškumo nustatymas;

2. Valstybių sutikimas, kad tarptautinė sutartis taptų privaloma.

Doktrina išskiria daugiau stadijų. „Tarptautinės sutarties sudarymas yra daugiaplanė operacija, apimanti šias stadijas:

1. Sutarties teksto patvirtinimas ir jo autentiškumo nustatymas;

2. Valstybės sprendimas įsipareigoti šia sutartimi;

3. Tarptautinis pranešimas apie šį sprendimą

4. Sutarties įsigaliojimas remiantis jos nuostatais tų valstybių, kurios išreiškė savo sutikimą, atžvilgiu.“

Čia negalima nepaminėti taip pat derybų dėl sutarties, tačiau derybos yra procesas, o mus domina „instrumentai“ , t.y. aktai, kurie liudija apie kiekvienos stadijos įvykdymą. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai derybose dėl sutarties sudaromas tik vienas „instrumentas“ – Savaime suprantama, kai kurie iš šių etapų gali pasirodyti nereikalingi: kartais, taip jau sakyta, valstybės nori nedelsiant įsipareigoti nenumatydamos papildomo uždelsimo, arba sutarties sudarymas faktiškai susiklosto taip, kad
nėra tikslo iš anksto patvirtinti teksto autentiškumą, kai sudaroma dvišalė sutartis dviem identiškais tekstais. [16, p. 132].

Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymas dėl šių sutarčių objektų įvairovės ir sudėtingumo bei dalyvių skaičiaus ir prigimties yra ilgas ir sudėtingas procesas, susidedantis iš kelių stadijų. Vienos tarptautinėms sutartims ( pvz., reikalaujančioms ratifikavimo) sudaryti reikia keleto stadijų ( pvz., pasikeitimui notomis) gali pakakti vienos. Tarptautine sutartimi yra suderinami skirtingų tarptautinės teisės subjektų interesai, todėl kiekviena šio proceso stadijų yra svarbi.1.1. Paveikslas. Duomenys paimti iš Katuoka S. „Tarptautinės sutartys ir Lietuvos valstybė“ Konstitucija XXI amžiuje, Jurisprudencija 30 ( 22), Vilnius. 2002.

Įgaliojimai tarptautinei sutarčiai sudaryti. Bet kokį aktą, liečiantį tarptautinės teisės sudarymą, gali atlikti tik valstybės ( ar kito tarptautinės teisės subjekto) įgaliotas asmuo. Kito asmens atlikti aktai neturi teisinių pasekmių, nebent valstybė vėliau tokį aktą patvirtintų ( 1969 metų Vienos konvencijos 8 str. )

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4472 žodžiai iš 8698 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.