Tarptautinės teisės sąvoka
5 (100%) 1 vote

Tarptautinės teisės sąvoka

1121

TURINYS

1. Tarptautinės teisės prigimties ir termino istorija…………………………………………3

2. Klasikinės ir šiuolaikinės tarptautinės teisės sampratos………………………………….3

3. Tarptautinės teisės sampratos apibrėžimas……………………………………………….5

4. Tarptautinės teisės ypatumai………………………………………………………………6

1. Tarptautinės teisės prigimties ir termino istorija

Jokia visuomenė negalėtų egzistuoti neturėdama elgesio taisyklių, padedančių suderinti tos visuomenės narių interesus ir užtikrinančių bendrų visuomenės interesų apsaugą. Atsiradus visuomenei iškilo poreikis reglamentuoti visuomenės narių santykius, atsiradus valstybėms – valstybių santykius. Be abejo, pati tarptautinė teisė atsirado gerokai anksčiau negu imtas vartoti šiuo metu įprastas jos pavadinimas.

Pagal savo esmę tarptautinė teisė yra klasinis ir istorinis reiškinys, atsiradęs tam tikroje visuomenės raidos stadijoje. Tarptautinės teisės atsiradimą lėmė objektyvios valstybių raidos sąlygos, būtinumas palaikyti politinius, ekonominius, kultūrinius ir kitokius ryšius. Ji atsirado kaip tam tikros elgesio taisyklės ir normos tarpvalstybiniams santykiams reguliuoti. Keičiantis ir vystantis tarptautiniams santykiams, keičiantis visuomeninėms – ekonominėms formacijoms, kinta ir tarptautinė teisė. Tarptautinės teisės istorija yra skirstoma į laikotarpius, todėl galima skirti vergovinės, feodalinės visuomenės tarptautinę teisę, buržuazinę tarptautinę teisę, taip pat šiuolaikinę tarptautinę teisę.

„Pirmasis terminą tarptautinė teisė (international law) pavartojo anglų filosofas Jeremy Bentham 1780 metais savo knygoje „ Įvadas į moralės ir įstatymų leidimo principus“, lygindamas tarptautinę teisę su „nacionaline teise“(national law), kurią dar vadino „vietine teise“(municipal law). Tačiau iš esmės jis atgaivino terminą “ius inter gentes”(teisė tarp tautų), kurį teisininkas ir teologas domininkonas Francisco de Vitoria (1480-1546) naudojo savo knygoje Relectiones theologicae“.

Bet vis dėlto iš pradžių buvo “tautų teisė “ (ius gentium), terminas, atsiradęs romėnų teisėje. Romėnų teisėje terminas ius gentium reiškė normas, reguliuojančias Romos piliečių santykius su ne Romos piliečiais, taip pat pastarųjų santykius Romos mieste, tačiau ne santykius tarp valstybių. Ilgainiui terminas ius gentium reiškė taip pat santykius tarp tautų ir buvo modifikuotas į “ius inter gentes” ir toks buvo naudojamas iki pat XX a., kol neįsigalėjo “tarptautinė teisė”.

Sąvoka tarptautinė teisė lyg ir turėtų reikšti, kad ši teisė reguliuoja santykius tarp tautų, bet iš tikrųjų ji reglamentuoja ne tautų, o valstybių ir kai kurių kitų subjektų santykius. Todėl teisės moksle ne kartą buvo siūlomi kiti pavadinimai – „valstybių teisė“(E.Kantas), „ valstybių išorinė teisė“ ar „tarpvalstybinė teisė“( (Hegelis ir Holcendorfas). Šie terminai buvo pernelyg riboti, nes tam tikrais atvejais tarptautiniuose santykiuose gali dalyvauti tiesiogiai tautos, kovojančios už nepriklausomybę, tarptautinės organizacijos. Dėl šių priežasčių nei vienas iš minėtų terminų ir neprigijo.

2. Klasikinės ir šiuolaikinės tarptautinės teisės sampratos

Jau viduramžiais tarp valstybių ėmė formuotis ir atsirado atitinkamos tarptautinės teisės normos. Ilgainiui šių normų turinys kito, todėl pagrindiniams tarptautinės teisės istorijos etapams nusakyti kartais vartojami terminai „klasikinė tarptautinė teisė” ir „šiuolaikinė tarptautinė teisė“.

„Klasikinė tarptautinė teisė apima laikotarpį nuo Grocijaus iki Jungtinių Tautų Įstatų priėmimo 1945 metais ar bent iki 1928 metų, kai buvo priimta Bendroji sutartis dėl atsisakymo nuo karo (Paryžiaus Paktas arba Briano-Kelogo Paktas)“. Klasikinei tarptautinei teisei pagrindus padėjo olandų teisininkas Hugo Grocijus (1583-1645m.). Jis išleido 3 tarptautinės teisės knygas – “Karo ir taikos teisė”, kuriose sistemizavo jus gentium principus ir normas. Padėjo pagrindus tarptautinei jūrų teisei. Grocijus dažnai laikomas tarptautinės teisės pradininku, tėvu. Į tarptautinę teisę jis žiūrėjo kaip į karo teisę. Taigi tarptautinė teisė jam atsiskleidė per tarptautinius konfliktus.

Klasikinė tarptautinės teisės sistema buvo grindžiama suverenios valstybės pripažinimu vieninteliu tarptautinės teisės subjektu. Šios teisės svarbiausias bruožas buvo tas, kad joje nebuvo jokio valstybių teisės apribojimo naudoti jėgą ir pradėti karą, kuris buvo laikomas valstybių suvereniteto ir lygybės neatskiriamu požymiu. Klasikinės tarptautinės teisės principai: kaip valstybių suvereniteto gerbimo, suverenios valstybių lygybės, nesikišimo į vidaus reikalus principas tebelieka tarptautinės teisės principais iki šiol, nors jų taikymas ir turinys yra pasikeitęs.

Klasikinė ir šiuolaikinė tarptautinė teisė yra sąvokos, turinčios savo konkrečią prasmę tarptautinės teisės
moksle ir praktikoje. „Teisininkas tarptautininkas sakydamas „šiuolaikinė tarptautinė teisė“ turi omenyje principus ir normas apimančias, draudimą tarptautiniuose santykiuose naudoti jėgą ir grasinti jėga, tautų laisvo apsisprendimo teisę, pareigą gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves, o taip pat tokias naujas tarptautinės teisės šakas, kaip kosmoso teisė, tarptautinė teisinė gamtos apsauga, tarptautinė vystymosi teisė, bei naujas kategorijas – išimtinė ekonominė zona, jūros dugnas už kontinentinio šelfo ribų ir pan.“.

Šiuolaikinės tarptautinės teisės plėtojimasis apibrėžiamas šiomis stadijomis: laikotarpis nuo Pirmojo pasaulinio karo iki Antrojo pasaulinio karo; Tautų Sąjungos sukūrimą, nuo JTO sukūrimo iki dekolonizacijos (1945-1960m.); nuo tarptautinės bendrijos tolesnės plėtros iki Šaltojo karo pabaigos (1960-1989m.).

Tačiau terminas “šiuolaikinė teisė” turi būti siejamas ne su laiko faktoriumi, o su kokybiniais pasikeitimais, paveikusiais tarptautinę teisę:

Ų šiuolaikinė tarptautinė teisė – taikos ir saugumo teisė;

Ų labai išaugo tarptautinių organizacijų vaidmuo: Jungtinių Tautų Organizacija (toliau -JTO), Europos Sąjunga, Europos Taryba, specializuotos Jungtinių Tautų organizacijos, Pasaulinė sveikatos organizacija, Civilinės aviacijos organizacija ir t.t.

Ų jos reguliavimo sfera – reiškiniai, kurie buvo traktuojami kaip vidaus valstybės reikalas. Šiuolaikinė tarptautinė teisė ypač rūpinasi žmogaus teisėmis. Jos dėka individas iš dalies tampa tarptautinės teisės subjektu.

Šiuo metu terminas tarptautinė teisė (kaip tautų teisė) taip pat neatspindi visų santykių įvairovės, ypač plečiantis subjektų ratui. Pats žodis “tarptautinė” neatspindi visų pokyčių tarptautinėje teisėje, įvykusių pastaraisiais 50 metų. Šis žodis žymi klasikinę tarptautinę teisę, kuri buvo kuriama ir reguliavo santykius tarp tautų, tarp valstybių. Tad terminas “tarptautinė teisė” nėra tikslus. Tiksliau būtų “tarptautinės bendruomenės (bendrijos) teisė”.

3. Tarptautinės teisės sampratos apibrėžimas

Įvairūs autoriai skirtingai aiškina tarptautinės viešosios teisės sampratą ir apibrėžimą.

Pats paprasčiausias klasikiniu laikytas tarptautinės teisės apibrėžimas – normų, reguliuojančių santykius tarp valstybių (tautų) sistema. Tačiau šis apibrėžimas seniai nebeatitinka išsiplėtusio subjektų rato.

Kituose apibrėžimuose neretai pabrėžiama sutartinė ir paprotinė normų kilmė, taip pat akcentuojama, kad tarptautinė teisė reguliuoja santykius pirmiausia tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų.

Profesorius S.Aleksejevas pabrėžia, kad tarptautinė viešoji teisė yra ne teisės šaka, o “vieninga teisės sistema egzistuojanti lygiagrečiai ne su valstybių vidaus teisės šakomis, o su valstybių vidaus teise apskritai”

Taigi norint suvokti, kas yra tarptautinė teisė, reikia suvokti aplinką, kurioje ji veikia. Tai tarptautinė sistema. Santykių ypatumas yra tas, kad jie išeina už vienos valstybės ribų. Pavyzdžiui M.Akehurst, teigia, kad „tarptautinė teisė susideda iš bendro taikymo normų ir principų, reguliuojančių valstybių ir tarptautinių organizacijų veiklą bei jų santykius, taip pat kai kuriuos jų santykius tiek su fiziniais tiek su juridiniais asmenimis“. Šie santykiai yra tarptautinės politikos rezultatas, t. y.atsiranda valstybėms įgyvendinant ir derinat savo politinius bei su jais susijusius ekonominius, socialinius, kultūrinius, humanitarinius ir kitokius interesus. Taigi tarptautinę teisę galima apibūdinti kaip ypatingą sistemą teisės normų, kuriomis reguliuojami valstybių ir kitų jos subjektų tarptautiniai santykiai, atsirandantys jiems įgyvendinant ir derinant politinius interesus bei atliekant su tuo susijusias viešojo pobūdžio funkcijas“.

Šiuo metu Jūs matote 55% šio straipsnio.
Matomi 1231 žodžiai iš 2253 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.