Tarptautinės teisės sąvoka
5 (100%) 1 vote

Tarptautinės teisės sąvoka

TURINYS

1. Tarptautinės teisės prigimties ir termino istorija…………………………………………3

2. Klasikinės ir šiuolaikinės tarptautinės teisės sampratos………………………………….3

3. Tarptautinės teisės sampratos apibrėžimas……………………………………………….5

4. Tarptautinės teisės ypatumai………………………………………………………………6

1. Tarptautinės teisės prigimties ir termino istorija

Jokia visuomenė negalėtų egzistuoti neturėdama elgesio taisyklių, padedančių suderinti tos visuomenės narių interesus ir užtikrinančių bendrų visuomenės interesų apsaugą. Atsiradus visuomenei iškilo poreikis reglamentuoti visuomenės narių santykius, atsiradus valstybėms – valstybių santykius. Be abejo, pati tarptautinė teisė atsirado gerokai anksčiau negu imtas vartoti šiuo metu įprastas jos pavadinimas.

Pagal savo esmę tarptautinė teisė yra klasinis ir istorinis reiškinys, atsiradęs tam tikroje visuomenės raidos stadijoje. Tarptautinės teisės atsiradimą lėmė objektyvios valstybių raidos sąlygos, būtinumas palaikyti politinius, ekonominius, kultūrinius ir kitokius ryšius. Ji atsirado kaip tam tikros elgesio taisyklės ir normos tarpvalstybiniams santykiams reguliuoti. Keičiantis ir vystantis tarptautiniams santykiams, keičiantis visuomeninėms – ekonominėms formacijoms, kinta ir tarptautinė teisė. Tarptautinės teisės istorija yra skirstoma į laikotarpius, todėl galima skirti vergovinės, feodalinės visuomenės tarptautinę teisę, buržuazinę tarptautinę teisę, taip pat šiuolaikinę tarptautinę teisę.

„Pirmasis terminą tarptautinė teisė (international law) pavartojo anglų filosofas Jeremy Bentham 1780 metais savo knygoje „ Įvadas į moralės ir įstatymų leidimo principus“, lygindamas tarptautinę teisę su „nacionaline teise“(national law), kurią dar vadino „vietine teise“(municipal law). Tačiau iš esmės jis atgaivino terminą “ius inter gentes”(teisė tarp tautų), kurį teisininkas ir teologas domininkonas Francisco de Vitoria (1480-1546) naudojo savo knygoje Relectiones theologicae“.

Bet vis dėlto iš pradžių buvo “tautų teisė “ (ius gentium), terminas, atsiradęs romėnų teisėje. Romėnų teisėje terminas ius gentium reiškė normas, reguliuojančias Romos piliečių santykius su ne Romos piliečiais, taip pat pastarųjų santykius Romos mieste, tačiau ne santykius tarp valstybių. Ilgainiui terminas ius gentium reiškė taip pat santykius tarp tautų ir buvo modifikuotas į “ius inter gentes” ir toks buvo naudojamas iki pat XX a., kol neįsigalėjo “tarptautinė teisė”.

Sąvoka tarptautinė teisė lyg ir turėtų reikšti, kad ši teisė reguliuoja santykius tarp tautų, bet iš tikrųjų ji reglamentuoja ne tautų, o valstybių ir kai kurių kitų subjektų santykius. Todėl teisės moksle ne kartą buvo siūlomi kiti pavadinimai – „valstybių teisė“(E.Kantas), „ valstybių išorinė teisė“ ar „tarpvalstybinė teisė“( (Hegelis ir Holcendorfas). Šie terminai buvo pernelyg riboti, nes tam tikrais atvejais tarptautiniuose santykiuose gali dalyvauti tiesiogiai tautos, kovojančios už nepriklausomybę, tarptautinės organizacijos. Dėl šių priežasčių nei vienas iš minėtų terminų ir neprigijo.

2. Klasikinės ir šiuolaikinės tarptautinės teisės sampratos

Jau viduramžiais tarp valstybių ėmė formuotis ir atsirado atitinkamos tarptautinės teisės normos. Ilgainiui šių normų turinys kito, todėl pagrindiniams tarptautinės teisės istorijos etapams nusakyti kartais vartojami terminai „klasikinė tarptautinė teisė” ir „šiuolaikinė tarptautinė teisė“.

„Klasikinė tarptautinė teisė apima laikotarpį nuo Grocijaus iki Jungtinių Tautų Įstatų priėmimo 1945 metais ar bent iki 1928 metų, kai buvo priimta Bendroji sutartis dėl atsisakymo nuo karo (Paryžiaus Paktas arba Briano-Kelogo Paktas)“. Klasikinei tarptautinei teisei pagrindus padėjo olandų teisininkas Hugo Grocijus (1583-1645m.). Jis išleido 3 tarptautinės teisės knygas – “Karo ir taikos teisė”, kuriose sistemizavo jus gentium principus ir normas. Padėjo pagrindus tarptautinei jūrų teisei. Grocijus dažnai laikomas tarptautinės teisės pradininku, tėvu. Į tarptautinę teisę jis žiūrėjo kaip į karo teisę. Taigi tarptautinė teisė jam atsiskleidė per tarptautinius konfliktus.

Klasikinė tarptautinės teisės sistema buvo grindžiama suverenios valstybės pripažinimu vieninteliu tarptautinės teisės subjektu. Šios teisės svarbiausias bruožas buvo tas, kad joje nebuvo jokio valstybių teisės apribojimo naudoti jėgą ir pradėti karą, kuris buvo laikomas valstybių suvereniteto ir lygybės neatskiriamu požymiu. Klasikinės tarptautinės teisės principai: kaip valstybių suvereniteto gerbimo, suverenios valstybių lygybės, nesikišimo į vidaus reikalus principas tebelieka tarptautinės teisės principais iki šiol, nors jų taikymas ir turinys yra pasikeitęs.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 685 žodžiai iš 2253 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.