LIETUVOS TEISĖS UNIVERSITETAS
Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos
teisės katedra
Policijos fakulteto
Teisės ir policijos veiklos programos
neakivaizdinių studijų
4 kurso 3 grupės studento
Redas Kašelionis
stud. knyg. Nr. 95080
RAŠTO DARBAS
Tema. TARPTAUTINĖS TEISĖS SĄVOKA
Namų adresas:
Vytauto g. 37, Seirijai
Tel. n. 8-268-58401
Vilnius
2001 m.
DARBO PLANAS
1. Įvadas
2. Tarptautinės teisės prigimtis ir apibrėžimo problema
4. Tarptautinės teisės sąvoka ir jos reikšmė
5. Tarptautinės teisės bruožai
6. Tarptautinės teisės apimtis
7. Išvados
8. Literatūros sąrašas
Įvadas
Šiuolaikiniame pasaulyje tarptautinės teisės vaidmuo ypač didelis. Norėčiau pabrėžti, kad šios
teisės normos apima vis naujas gyvenimo sritis ir šių normų efektyvumas didėja. Todėl galima būtų
teigti, kad teisėtumas ir teisingumas tarptautiniuose santykiuose tampa realybe. “Tai gali atrodyti
banalu, bet būtina priminti, kad pozityvi tarptautinė teisė yra tokia teisė, kuri efektyviai taikoma
santykiuose tarp valstybių todėl, kad pastarosios pripažįsta jos privalomą pobūdį. Tokio taikymo
pagrindas ir apimtis pagrįsti tuo, kiek jos normos atitinka tvarkos ir teisingumo poreikius tarptauti-
niuose santykiuose” – taip teigė Charles de Visscher, Teorijos ir realijos viešojoje tarptautinėje teisėje*.
Tarptautinės teisės didelę reikšmę ir svarbą rodo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Tie
siekiai buvo pagrįsti tarptautine teise. Taip pat yra susijęs Lietuvos valstybingumo stiprinimas ir nacio-
nalinių interesų gynimas. Tai akivaizdu Europos integracijos srityje. Tarptautinė teisė prasiskverbė ir į
tradicinę valstybių vidaus teisės sferą – individo teises. Maža pasakyti to, kad tarptautinė teisė įtvirtina
žmogaus teises ir pagrindines laisves, bet, būtina pabrėžti, kad yra sukurtos tarptautinės institucijos,
kurios gina žmogaus teises. Susirūpinta žmogaus teisių apsauga tarptautiniu mastu. Todėl 1950 m.
buvo priimta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Ši konvencija yra
ypatingas tarptautinės teisės šaltinis, kurio tikslas yra siekti, kad Visuotinėje žmogaus teisių deklaraci-
joje skelbiamos teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos.
Rašto darbe paminėsiu problemas, susijusias su tarptautinės teisės apibrėžimu, bendro-
sios ir regioninės tarptautinės teisės sampratą, tarptautinės teisės bruožus, jos apimtį, šiek tiek istorijos,
teisės sąvoką, tarptautinės teisės vietą tarptautinėje sistemoje. Rašant darbą siekiau atskleisti tarptau-
tinės teisės atsiradimo pasekmes, sampratą, išanalizuoti naujas tendencijas, kurios pastaruoju metu
išryškėjusios tarptautinės teisės doktrinoje. Susidūriau su literatūros savo mieste stoka ir tai,
kad ji yra labai pasenusi, ne visa literatūra buvo prieinama.
__________________________________________________
* Charles de Visscher. Teorijos ir realijos viešojoje tarptautinėje teisėje. Paryzius. 1970 m., p. 163
Tarptautinėje teisėje pokyčių būta iš tiesų daug. Šiuolaikinės tarptautinės teisės normos, pir-
miausia tarptautinių sutarčių nuostatos, tampa daugelio Europos valstybių nacionalinės teisės dalimi.
Tarptautinės teisės normos taikomos teisinėje praktikoje, o tarptautinių teismų praktika vis dažniau
liečia nacionalinės teisės subjektus.
Ypač svarbu paminėti tai, kad sąvoka “tarptautinė teisė” pirmą kartą pavartojo Jeremes
Benthamas 1780 m. savo kūrinyje “Įvadas į moralės ir įstatymų leidimo principus”. Savotišku “tarp-
tautinės teisės tėvu” – yra laikomas Hugo Grocijus, olandų teisininkas, diplomatas, poetas ir filosofas.
Jam priklauso tarptautinės teisės teorijos pagrindų sukūrimo laurai.
Tarptautinės teisės prigimtis ir apibrėžimo problema
Kaip jau minėjau įvade, tarptautinės teisės sąvoką pirmą kartą pavartojo Jeremy Benthamas,
1780 m. savo kūrinyje Introduction to the Principles of Morals and Legislation. Iki laikotarpio
tarp dviejų pasaulinių karų neiškildavo problemų apibrėžiant viešąją tarptautinę teisę, kaip teisę, kuri
reguliuoja valstybių tarpusavio santykius. Vyravusi pozityvistinė doktrina teigė, kad tik valstybės gali
būti tarptautinės teisės subjektai tarptautinio teisinio subjektiškumo turėjimo prasme, ir tik jos gali
turėti teises ir pareigas. Taip pat buvo įskaitoma teisė reikšti tarptautines pretenzijas. Tačiau tai ne
visiškai atspindėjo netgi to meto realybe. Šventasis Sostas, nors ir nebuvo valstybė, bet buvo pripa-
žintas turinčiu tarptautinį teisinį subjektiškumą*. Todėl šis klausimas pasidarė komplikuotas dėl
tarptautinės teisės reguliavimo ekspansijos į naujas sritis, dėl naujų subjektų, kitokių nei valstybės (pvz.
valstybių sukurtos tarpvyriausybinės organizacijos, privačių asmenų įsteigtos nevyriausybinės
organizacijos, transnacionalinės kompanijos ir kt.). Kai kurie iš šių
subjektų įgijo tarptautinį teisinį
subjektiškumą arba bent tam tikrų teisių pagal tarptautinę teisę, nors jos ir buvo suteiktos pagal sutartis,
sudarytas tarp valstybių. Ši problema atspindėta apibrėžime, kuris pateiktas Amerikos teisės instituto
leidinyje Foreign Relations Law of the United States-Restatement **. Pagal šį apibrėžimą “tarptautinė
teisė susideda iš bendro taikymo normų ir principų, reguliuojančių valstybių ir tarptautinių organizaci-
jų veiklą bei jų santykius inter se, taip pat kai kuriuos jų santykius tiek su fiziniais, tiek su juridiniais
asmenimis”. Pavyzdžiui, profesorius S. Aleksejevas savo 1981-ųjų metų knygoje “Obščaja teorija
prava” teigia, kad “tarptautinė viešoji teisė yra ne teisės šaka, o vieninga teisės sistema, egzistuojanti
lygiagrečiai ne su valstybių vidaus teisės šakomis, o su valstybių vidaus teise apskritai”.
Pastebėta 1990 m. I. Brownlie leidinyje Principles of Public International Law, 4 leidime, kad
net nemėginama apibrėžti tarptautinės teisės, o iš karto yra nagrinėjami šaltiniai. Dažniausiai
tarptautinę teisę kuria bei įgyvendina valstybės. Tarptautinės organizacijos priklauso nuo teritorijų ir jų
____________________________________________________________
* M. Akehurst, P. Malanczuk “Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas”. 2000 m., p. 25
**M. Akehurst, P. Malanczuk “Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas”. 2000 m., p. 26
vyriausybių noro jas remti. Juk tik valstybės gali būti JTO narės ir tik jos turi teisę kreiptis į JT
Saugumo Tarybą grėsmės taikai ir saugumui atveju. Be to, tik valstybės gali būti ginčo šalys
Tarptautinio Teisingumo Teisme, tik jos gali reikšti pretenzijas dėl savų piliečių, kurių interesus
pažeidė kita valstybė. Juk asmuo yra priklausomas nuo valstybės, kurios pilietis jis yra. Kaip
pabrėžiama, kad tarptautinė teisinė sistema ir toliau lieka priklausoma pirmiausia nuo tarptautinių
valstybių, kurioms atstovauja jų vyriausybės, bendrijos*. Įžymus belgų teisininkas tarptautininkas ir
buvęs užsienio reikalų ministras Charles de Visscher savo knygoje “Teorijos ir realijos viešojoje
tarptautinėje teisėje” rašė, kad “tarptautinė bendrija yra teisėtvarka, turinti galią tik žmonių vaizduotėje;
ji neatitinka efektyviai nustatytos tvarkos sampratos. Tam, kad ji būtų teisėtvarka, jai trūksta jėgos
panaudojimo teisinės kontrolės, o tam iš esmės reikia trijų dalykų: vieningos nuomonės dėl to, kuo
skiriasi jėgos teisėtas panaudojimas nuo neteisėto sutaikinimo sistemos sukūrimo ir agresijos
kolektyvinio nubaudimo organizavimo”. Autorius sako, kad tik valdžios žmogiškieji tikslai gali sukurti
moralinį pagrindą, tik sugrįžtant prie žmogaus, suteikiant asmeniui koncepciją valstybės, kaip
organizacijos ir priemonės, o asmuo yra valstybės tikslas, neabejotinai atrandama, kad
bendražmogiškose, bet ne asmeninėse vertybėse yra tarptautinės teisės privalomumo moralinis ir
teisinis pagrindimas.
Derėtų pabrėžti, kad tarptautinėje teisėje yra išskiriama teritorinė ir nacionalinė jurisdikcija.
Pats terminas “jurisdikcija” reiškia teisės normomis nustatytus valstybės institucijų įgaliojimus taikyti
teisę**. Teritorinė jurisdikcija galioja tam tikroje teritorijoje, o nacionalinė – galioja valstybės
piliečiams ir tada, kai jie yra užsienyje. Tačiau nacionalinė jurisdikcija taikoma tiks savo valstybės
teritorijoje. Todėl yra svarbu, kad jurisdikciją kiekviena organizacija taikytų pagal kompetenciją.
Niekada tarptautinės teisės negalima vertinti nacionalinės teisės kriterijais. O tai todėl, kad ji
veikia kitokioje visuomenėje – tokioje, kur naudojami kiti teisės kūrimo, taikymo ir realizavimo būdai.
_______________________________________________
* M. Akehurst, P. Malanczuk “Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas”. 2000 m., p. 26
**S. Katuoka “Policija ir žmogaus teisės”, 1998 m., Vilnius., p. 68
Tarptautinė teisė yra ypatinga teisinė sistema. Tarptautinė teisė negali veikti ir neveikia įsakymo būdu,
su kuriuo mes įpratę turėti reikalus vidaus teisinėse sistemose. Na, o tai ko reikalauja tarptautinė teisė
dėl davo decentralizuotos prigimties – yra žymiai didesnis dėmesys normų laikymuisi ir efektyvumui.
Literatūroje yra vartojamos tokios sąvokos kaip klasikinė ir šiuolaikinė tarptautinė teisė. Šios
sampratos turi savo prasmę tarptautinės teisės doktrinoje ir praktikoje. Sakydami “šiuolaikinė tarptau-
tinė teisė” turima, principai ir normos, kurie susiformavo Jungtinių Tautų Įstatų pagrindu. Tai pirmiau-
sia yra draudimas tarptautiniuose santykiuose naudoti jėgą ir ją grasinti, tai turima galvoje tautų laisvo
apsisprendimo teisę, pareigą gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves, taip pat teisės šakas kaip
kosmoso teisė, tarptautinio vystymosi teisė bei naujas kategorijas – išimtinė ekonominė zona, jūros
dugnas už kontinentinio šelfo ribų ir kt. Klasikinė tarptautinė teisė apima laikotarpį nuo Grocijaus iki
Jungtinių Tautų Įstatų priėmimo 1945 m. ar bent iki 1928 m. kai buvo priimta Bendroji sutartis dėl
atsisakymo nuo karo. Olandų
Hugo Grocijus, taip pat yra laikomas “tarptautinės teisės
tėvu”. Jam priklauso tarptautinės teisės teorijos pagrindų sukūrimo laurai. Klasikinės tarptautinės
teisės principai ilgą laiką buvo grindžiami Grocijaus išvadomis. bės, nesikišimo į vidaus reikalus.
Galima daryti išvadą, kad iš ribotų Europos šaknų tarptautinė teisė tapo universali sistema. Ta-
čiau šią sistemą veikia tarptautiniai santykiai tarp didelių valstybių, nacionalinių teisinių sistemų, po-
litinių ir ekonominių struktūrų, įvairių kultūrų įvairovė. Konceptualus požiūris grindžiamas tarptautinės
teisės istorine perspektyva, o dinamiškas pobūdis akcentuojamas kaip procesas.
Tarptautinės teisės sąvoka ir jos reikšmė
Tarptautinė teisė kilo iš žmogaus pastangų perkelti į tarpvalstybinių santykių sferą valstybės
viduje praktikuojamas tvarkos taisykles ir pagarbą įstatymui. Paprastai – ir pagal tradiciją – tarptautinė
teisė apibrėžiama kaip visuma taisyklių, reguliuojančių santykius tarp valstybių. Kadangi valstybių
socialinių ir tarpvalstybinių įsipareigojimų suvokimas sparčiai kito dėl įvykių (naujų valstybių
susidarymas bei padidėjęs individo vaidmuo), o tai atsispindėjo Jungtinių Tautų raidoje, pasidarė
reikalinga tarptautinės teisės platesnė sąvoka.
Taigi, tarptautinė teisė gali būti apibrėžta kaip visuma įstatymų, sudarytų daugiausia iš elgesio
principų ir taisyklių, kurių laikytis valstybės jaučiasi įsipareigojusios, tad paprastai ir laikosi bendrau-
damos tarpusavyje, taip pat apima:
1. teisės normos, susijusios su tarptautinių institucijų ar organizacijų funkcionavimu, jų tarpu-
savio santykiais bei jų santykiais su valstybėmis ir individais, ir
2. tam tikras teisės normas, reguliuojančias individų ir nevalstybinių institucijų santykius tiek,
kiek tokių individų ir nevalstybinių institucijų teisės ir pareigos yra susijusios su tarptautine bendrija*-
taip teigiama knygoje “Diplomatijos vadovas”.
Profesorius S. Aleksejevas pabrėžia tokią tarptautinės teisės sąvoką, kad tarptautinė teisė yra ne
teisės šaka, o vieninga teisės sistema, egzistuojanti lygiagrečiai ne su valstybių vidaus teisės šakomis,
o su valstybių vidaus teisę apskritai**.
Tarptautinės sistemos atžvilgiu tarptautinės teisės sąvoka yra normatyvinė posistemė, nustatanti
visų pirma valstybių užsienio politikos privalomuosius parametrus. Taigi, pati tarptautinės teisės są-
voka yra ypatinga teisės normų sistema, kurią sudaro sutarčių teisė, tarptautinių organizacijų teisė,
tarptautinio saugumo teisė, tarptautinė jūrų teisė, tarptautinė diplomatinė teisė.
Pats terminas “tarptautinė teisė” tarptautinėje praktikoje ir doktrinoje buvo pradėtas vartoti
gana neseniai – XVII a., nors pati, kaip minėjau, tarptautinė teisė, kaip privalomos normos
tarpvalstybiniuose santykiuose, atsirado dar senovėje. Vartodami sąvoką “tarptautinė teisė”, kalbame
tik apie tarptautinių santykių sritį, kur valstybė iškyla kaip suvereninės valdžios reiškėja, teisės normų,
reguliuojančių valdingus santykius, kūrėja.
Vadinasi, tarptautinės teisės normos, reguliuodamos santykius, atsirandančius už konkrečios
valstybės ribų, už valstybinio reguliavimo sferos, neįeina į jokios valstybės teisės sistemą, o sudaro
atskirą specifinę teisės sistemą. Taigi, tarptautinę teisę trumpai būtų galima apibrėžti kaip ypatingą
tarptautinės teisės sistemą normų, reguliuojančių tarptautinius santykius, kuriems būdinga valstybių
valios išraiška ir šių normų laikymasis. Tokius ypatumus sąlygoja pačios tarptautinės sistemos, kuriose
egzistuoja ir veikia tarptautinė teisė.
_______________________________________________
* R. G. Feltham. Diplomatijos vadovas. Vilnius, 1997 m., p. 132
** S.S. Aleksejevas. Obščaja teorija prava. M., 1981m., 1 tomas, p. 77
Rusų autorius P. H. Buriukov pateikia tokią tarptautinės teisės sąvoką:*
“Tarptautinė teisė – ypatinga teisės sistema, suderintų tarptautinės teisės normų ir tarptautinių
principų visuma, sukurtų tarptautinės teisės subjektų ir reguliuojamų santykių tarp valstybių, tautų,
kurios kovoja už savo nepriklausomybę, tarptautinių organizacijų, o taip pat atskirais atvejais ir san-
tykius tarp fizinių ir juridinių asmenų.”
Vadinasi, tarptautinė teisė yra ypatinga teisė, nes ji yra valstybės suverenios valdžios šaltinis,
iš kur kyla sugebėjimas reguliuoti santykius tarp valstybių, tautų, išreiškiančių savo valią. Svarbu
valstybių valia, kadangi nustatomos privalomos normos ir visos normos nepriklausomai nuo formalių
šaltinių turi sudaryti vieningą darnią sistemą. Tarptautinė teisė yra atskira savarankiškai egzistuojanti
teisinė sistema. Tarptautinė teisinė praktika pripažįsta, jog valstybė turi teisę savarankiškai nustatyti
vidaus valstybines priemones ir metodus, taip pat ir teisinius, kurių reikia tarptautiniam įsipareigojimui
įvykdyti.
Profesorius A. Jaščenka, dėstęs tarptautinę teisę Kauno Vytauto Didžiojo Universitete, aiškino,
kad tarptautinė teisė yra universalinė, pasaulinė žmonijos teisė,
reguliuojanti tarptautinius, t.y. išeinan-
čius už atskiros valstybės ribų, santykius**. Bet tokios sąvokos nepakanka. Ji yra formali, dogmatiška,
visiškai neatskleidžia tarptautinės teisės esmės prigimties ir socialinės paskirties. Todėl autorius
A. Kūris savo 1972 m. knygoje “Tarptautinės teisės teorijos pagrindai” pateikia tokią sąvoką “šiuolai-
kinė tarptautinė teisė yra visuma valstybių susitarimu sukurtų normų, taikaus sambūvio pagrindu regu-
liuojančių tarptautinius santykius ir garantuojamų, reikalui esant, valstybių individualiai ar kolektyviai
vykdoma prievarta”.
Manau, kad ši sąvoka šiuo metu netinkanti. Kadangi dabar tarptautinė teisė reguliuoja santykius
ne tik tarp valstybių, bet ir tarp tarptautinių organizacijų. Sakydami, “šiuolaikinė tarptautinė teisė”, tu-
rime mintyje principus ir normas, susiformavusias Jungtinių Tautų Įstatų pagrindu ir apimančias, visų
_____________________________________________
* P. H. Buriukov. Meždunarodnoje pravo. 2 leidimas, Maskva, 2000 m., p. 12
** A. Kūris. Tarptautinės teisės teorijos pagrindai. Vilnius, 1972 m., p. 6
pirma, draudimą tarptautiniuose santykiuose naudoti jėgą ir grąsinti jėga, tautų laisvo apsisprendimo
teisę, pareigą gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves.
Manau teisingiausia sąvoka būtų tokia, kad tarptautinė teisė – tai sutartinių ir paprotinių teisių
sistema ypatingų normų, kurios reguliuoja tarptautinius santykius tarp tarptautinės teisės subjektų,
kurios atsiranda valstybių valių derinimo procese, kurios užtikrinamos individualiomis, specifinėmis
poveikio priemonėmis, ir kurių pagrindinis tikslas užtikrinti taiką ir saugumą, vystyti tarpvalstybinį
bendradarbiavimą. Taigi, iš šios sąvokos išplaukia tai, kad valstybės išreiškia bendrą valią tiek dėl
normų turinio, tiek dėl tam tikrų taisyklių pripažinimo tarptautine teisės norma ir, kad normos yra
užtikrinamos specifinėmis poveikio priemonėmis.O be to, tarptautinės teisės normų tikslas – užtikrinti
taiką ir saugumą, vystyti tarpvalstybinį bendradarbiavimą.
Nors P. Kūrio ir M. Požarsko knygoje “Tarptautinės teisės apybraižos” pateikta tarptautinės
teisės sąvoka iš dalies irgi yra priimtina, tai, kad tarptautinė teisė yra valstybių susitarimu sukurtų
normų, reguliuojančių tarptautinius santykius siekiant užtikrinti tarptautinį bendravimo dalyvių taikų
bendradarbiavimą, bei garantuojamų, kai reikia, valstybių individualiai ar kolektyviai vykdoma
prievarta, visuma*.
Kalbant apie tarptautinės teisės sąvoką reikėtų pabrėžti, kad pasaulyje egzistuoja skirtingi
požiūriai į “bendrą” tarptautinės teisės sąvoką, į statusą visuomenėje. Tarptautinės teisės tikroji reikšmė
ir galimybės reguliuojant santykius tarp valstybių neturi būti pervertintos. Tarptautinės teisės vaidmuo
tarptautiniuose santykiuose visada buvo ribotas, bet negalima teigti, kad nereikšmingas. Tarptautinės
teisės svarba išaugo dėl didėjančios globalinės tarpusavio priklausomybės bei valstybių siekio, kad jų
santykiai abipusiškai būtų reguliuojami. Todėl ginčai tarp valstybių išaiškinami remiantis tarptautine
teise. Įvairių kritikų argumentuose yra akcentuojamas įstatymų leidžiamosios valdžios nebuvimas bei
sankcijų ir jų užtikrinimo klausimas. Teisės sistema, skirta išoriniams valstybių santykiams reguliuoti,
_______________________________________
* P. Kūris, M. Požarskas. Tarptautinės teisės apybraižos. Vilnius, 1985 m., p. 50
nefunkcionuoja kaip bet kuri kita valstybės vidinė teisinė sistema. Taip pat negalima manyti, kad
tarptautinė teisė turėtų kopijuoti nacionalinės teisės centralizuotus modelius. Tarptautinė teisė jos