LIETUVOS TEISĖS UNIVERSITETAS
Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos
teisės katedra
Policijos fakulteto
Teisės ir policijos veiklos programos
neakivaizdinių studijų
4 kurso 3 grupės studento
Redas Kašelionis
stud. knyg. Nr. 95080
RAŠTO DARBAS
Tema. TARPTAUTINĖS TEISĖS SĄVOKA
Namų adresas:
Vytauto g. 37, Seirijai
Tel. n. 8-268-58401
Vilnius
2001 m.
DARBO PLANAS
1. Įvadas
2. Tarptautinės teisės prigimtis ir apibrėžimo problema
4. Tarptautinės teisės sąvoka ir jos reikšmė
5. Tarptautinės teisės bruožai
6. Tarptautinės teisės apimtis
7. Išvados
8. Literatūros sąrašas
Įvadas
Šiuolaikiniame pasaulyje tarptautinės teisės vaidmuo ypač didelis. Norėčiau pabrėžti, kad šios
teisės normos apima vis naujas gyvenimo sritis ir šių normų efektyvumas didėja. Todėl galima būtų
teigti, kad teisėtumas ir teisingumas tarptautiniuose santykiuose tampa realybe. “Tai gali atrodyti
banalu, bet būtina priminti, kad pozityvi tarptautinė teisė yra tokia teisė, kuri efektyviai taikoma
santykiuose tarp valstybių todėl, kad pastarosios pripažįsta jos privalomą pobūdį. Tokio taikymo
pagrindas ir apimtis pagrįsti tuo, kiek jos normos atitinka tvarkos ir teisingumo poreikius tarptauti-
niuose santykiuose” – taip teigė Charles de Visscher, Teorijos ir realijos viešojoje tarptautinėje teisėje*.
Tarptautinės teisės didelę reikšmę ir svarbą rodo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Tie
siekiai buvo pagrįsti tarptautine teise. Taip pat yra susijęs Lietuvos valstybingumo stiprinimas ir nacio-
nalinių interesų gynimas. Tai akivaizdu Europos integracijos srityje. Tarptautinė teisė prasiskverbė ir į
tradicinę valstybių vidaus teisės sferą – individo teises. Maža pasakyti to, kad tarptautinė teisė įtvirtina
žmogaus teises ir pagrindines laisves, bet, būtina pabrėžti, kad yra sukurtos tarptautinės institucijos,
kurios gina žmogaus teises. Susirūpinta žmogaus teisių apsauga tarptautiniu mastu. Todėl 1950 m.
buvo priimta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Ši konvencija yra
ypatingas tarptautinės teisės šaltinis, kurio tikslas yra siekti, kad Visuotinėje žmogaus teisių deklaraci-
joje skelbiamos teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos.
Rašto darbe paminėsiu problemas, susijusias su tarptautinės teisės apibrėžimu, bendro-
sios ir regioninės tarptautinės teisės sampratą, tarptautinės teisės bruožus, jos apimtį, šiek tiek istorijos,
teisės sąvoką, tarptautinės teisės vietą tarptautinėje sistemoje. Rašant darbą siekiau atskleisti tarptau-
tinės teisės atsiradimo pasekmes, sampratą, išanalizuoti naujas tendencijas, kurios pastaruoju metu
išryškėjusios tarptautinės teisės doktrinoje. Susidūriau su literatūros savo mieste stoka ir tai,
kad ji yra labai pasenusi, ne visa literatūra buvo prieinama.
__________________________________________________
* Charles de Visscher. Teorijos ir realijos viešojoje tarptautinėje teisėje. Paryzius. 1970 m., p. 163
Tarptautinėje teisėje pokyčių būta iš tiesų daug. Šiuolaikinės tarptautinės teisės normos, pir-
miausia tarptautinių sutarčių nuostatos, tampa daugelio Europos valstybių nacionalinės teisės dalimi.
Tarptautinės teisės normos taikomos teisinėje praktikoje, o tarptautinių teismų praktika vis dažniau
liečia nacionalinės teisės subjektus.
Ypač svarbu paminėti tai, kad sąvoka “tarptautinė teisė” pirmą kartą pavartojo Jeremes
Benthamas 1780 m. savo kūrinyje “Įvadas į moralės ir įstatymų leidimo principus”. Savotišku “tarp-
tautinės teisės tėvu” – yra laikomas Hugo Grocijus, olandų teisininkas, diplomatas, poetas ir filosofas.
Jam priklauso tarptautinės teisės teorijos pagrindų sukūrimo laurai.
Tarptautinės teisės prigimtis ir apibrėžimo problema
Kaip jau minėjau įvade, tarptautinės teisės sąvoką pirmą kartą pavartojo Jeremy Benthamas,
1780 m. savo kūrinyje Introduction to the Principles of Morals and Legislation. Iki laikotarpio
tarp dviejų pasaulinių karų neiškildavo problemų apibrėžiant viešąją tarptautinę teisę, kaip teisę, kuri
reguliuoja valstybių tarpusavio santykius. Vyravusi pozityvistinė doktrina teigė, kad tik valstybės gali
būti tarptautinės teisės subjektai tarptautinio teisinio subjektiškumo turėjimo prasme, ir tik jos gali
turėti teises ir pareigas. Taip pat buvo įskaitoma teisė reikšti tarptautines pretenzijas. Tačiau tai ne
visiškai atspindėjo netgi to meto realybe. Šventasis Sostas, nors ir nebuvo valstybė, bet buvo pripa-
žintas turinčiu tarptautinį teisinį subjektiškumą*. Todėl šis klausimas pasidarė komplikuotas dėl
tarptautinės teisės reguliavimo ekspansijos į naujas sritis, dėl naujų subjektų, kitokių nei valstybės (pvz.
valstybių sukurtos tarpvyriausybinės organizacijos, privačių asmenų įsteigtos nevyriausybinės
organizacijos, transnacionalinės kompanijos ir kt.). Kai kurie iš šių
subjektų įgijo tarptautinį teisinį
subjektiškumą arba bent tam tikrų teisių pagal tarptautinę teisę, nors jos ir buvo suteiktos pagal sutartis,
sudarytas tarp valstybių. Ši problema atspindėta apibrėžime, kuris pateiktas Amerikos teisės instituto
leidinyje Foreign Relations Law of the United States-Restatement **. Pagal šį apibrėžimą “tarptautinė
teisė susideda iš bendro taikymo normų ir principų, reguliuojančių valstybių ir tarptautinių organizaci-
jų veiklą bei jų santykius inter se, taip pat kai kuriuos jų santykius tiek su fiziniais, tiek su juridiniais
asmenimis”. Pavyzdžiui, profesorius S. Aleksejevas savo 1981-ųjų metų knygoje “Obščaja teorija
prava” teigia, kad “tarptautinė viešoji teisė yra ne teisės šaka, o vieninga teisės sistema, egzistuojanti
lygiagrečiai ne su valstybių vidaus teisės šakomis, o su valstybių vidaus teise apskritai”.
Pastebėta 1990 m. I. Brownlie leidinyje Principles of Public International Law, 4 leidime, kad
net nemėginama apibrėžti tarptautinės teisės, o iš karto yra nagrinėjami šaltiniai. Dažniausiai
tarptautinę teisę kuria bei įgyvendina valstybės. Tarptautinės organizacijos priklauso nuo teritorijų ir jų
____________________________________________________________
* M. Akehurst, P. Malanczuk “Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas”. 2000 m., p. 25
**M. Akehurst, P. Malanczuk “Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas”. 2000 m., p. 26
vyriausybių noro jas remti. Juk tik valstybės gali būti JTO narės ir tik jos turi teisę kreiptis į JT
Saugumo Tarybą grėsmės taikai ir saugumui atveju. Be to, tik valstybės gali būti ginčo šalys
Tarptautinio Teisingumo Teisme, tik jos gali reikšti pretenzijas dėl savų piliečių, kurių interesus
pažeidė kita valstybė. Juk asmuo yra priklausomas nuo valstybės, kurios pilietis jis yra. Kaip
pabrėžiama, kad tarptautinė teisinė sistema ir toliau lieka priklausoma pirmiausia nuo tarptautinių
valstybių, kurioms atstovauja jų vyriausybės, bendrijos*. Įžymus belgų teisininkas tarptautininkas ir
buvęs užsienio reikalų ministras Charles de Visscher savo knygoje “Teorijos ir realijos viešojoje
tarptautinėje teisėje” rašė, kad “tarptautinė bendrija yra teisėtvarka, turinti galią tik žmonių vaizduotėje;
ji neatitinka efektyviai nustatytos tvarkos sampratos. Tam, kad ji būtų teisėtvarka, jai trūksta jėgos
panaudojimo teisinės kontrolės, o tam iš esmės reikia trijų dalykų: vieningos nuomonės dėl to, kuo
skiriasi jėgos teisėtas panaudojimas nuo neteisėto sutaikinimo sistemos sukūrimo ir agresijos
kolektyvinio nubaudimo organizavimo”. Autorius sako, kad tik valdžios žmogiškieji tikslai gali sukurti
moralinį pagrindą, tik sugrįžtant prie žmogaus, suteikiant asmeniui koncepciją valstybės, kaip
organizacijos ir priemonės, o asmuo yra valstybės tikslas, neabejotinai atrandama, kad
bendražmogiškose, bet ne asmeninėse vertybėse yra tarptautinės teisės privalomumo moralinis ir
teisinis pagrindimas.
Derėtų pabrėžti, kad tarptautinėje teisėje yra išskiriama teritorinė ir nacionalinė jurisdikcija.
Pats terminas “jurisdikcija” reiškia teisės normomis nustatytus valstybės institucijų įgaliojimus taikyti
teisę**. Teritorinė jurisdikcija galioja tam tikroje teritorijoje, o nacionalinė – galioja valstybės
piliečiams ir tada, kai jie yra užsienyje. Tačiau nacionalinė jurisdikcija taikoma tiks savo valstybės
teritorijoje. Todėl yra svarbu, kad jurisdikciją kiekviena organizacija taikytų pagal kompetenciją.
Niekada tarptautinės teisės negalima vertinti nacionalinės teisės kriterijais. O tai todėl, kad ji
veikia kitokioje visuomenėje – tokioje, kur naudojami kiti teisės kūrimo, taikymo ir realizavimo būdai.
_______________________________________________
* M. Akehurst, P. Malanczuk “Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas”. 2000 m., p. 26
**S. Katuoka “Policija ir žmogaus teisės”, 1998 m., Vilnius., p. 68
Tarptautinė teisė yra ypatinga teisinė sistema. Tarptautinė teisė negali veikti ir neveikia įsakymo būdu,
su kuriuo mes įpratę turėti reikalus vidaus teisinėse sistemose. Na, o tai ko reikalauja tarptautinė teisė
dėl davo decentralizuotos prigimties – yra žymiai didesnis dėmesys normų laikymuisi ir efektyvumui.
Literatūroje yra vartojamos tokios sąvokos kaip klasikinė ir šiuolaikinė tarptautinė teisė. Šios
sampratos turi savo prasmę tarptautinės teisės doktrinoje ir praktikoje. Sakydami “šiuolaikinė tarptau-
tinė teisė” turima, principai ir normos, kurie susiformavo Jungtinių Tautų Įstatų pagrindu. Tai pirmiau-
sia yra draudimas tarptautiniuose santykiuose naudoti jėgą ir ją grasinti, tai turima galvoje tautų laisvo
apsisprendimo teisę, pareigą gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves, taip pat teisės šakas kaip
kosmoso teisė, tarptautinio vystymosi teisė bei naujas kategorijas – išimtinė ekonominė zona, jūros
dugnas už kontinentinio šelfo ribų ir kt. Klasikinė tarptautinė teisė apima laikotarpį nuo Grocijaus iki
Jungtinių Tautų Įstatų priėmimo 1945 m. ar bent iki 1928 m. kai buvo priimta Bendroji sutartis dėl
atsisakymo nuo karo. Olandų
Hugo Grocijus, taip pat yra laikomas “tarptautinės teisės
tėvu”. Jam priklauso tarptautinės teisės teorijos pagrindų sukūrimo laurai. Klasikinės tarptautinės
teisės principai ilgą laiką buvo grindžiami Grocijaus išvadomis. bės, nesikišimo į vidaus reikalus.
Galima daryti išvadą, kad iš ribotų Europos šaknų tarptautinė teisė tapo universali sistema. Ta-
čiau šią sistemą veikia tarptautiniai santykiai tarp didelių valstybių, nacionalinių teisinių sistemų, po-
litinių ir ekonominių struktūrų, įvairių kultūrų įvairovė. Konceptualus požiūris grindžiamas tarptautinės
teisės istorine perspektyva, o dinamiškas pobūdis akcentuojamas kaip procesas.
Tarptautinės teisės sąvoka ir jos reikšmė
Tarptautinė teisė kilo iš žmogaus pastangų perkelti į tarpvalstybinių santykių sferą valstybės
viduje praktikuojamas tvarkos taisykles ir pagarbą įstatymui. Paprastai – ir pagal tradiciją – tarptautinė
teisė apibrėžiama kaip visuma taisyklių, reguliuojančių santykius tarp valstybių. Kadangi valstybių