Tarptautinės teisės sąvoka
5 (100%) 1 vote

Tarptautinės teisės sąvoka

LIETUVOS TEISĖS UNIVERSITETAS

Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos

teisės katedra

Policijos fakulteto

Teisės ir policijos veiklos programos

neakivaizdinių studijų

4 kurso 3 grupės studento

Redas Kašelionis

stud. knyg. Nr. 95080

RAŠTO DARBAS

Tema. TARPTAUTINĖS TEISĖS SĄVOKA

Namų adresas:

Vytauto g. 37, Seirijai

Tel. n. 8-268-58401



Vilnius

2001 m.

DARBO PLANAS

1. Įvadas

2. Tarptautinės teisės prigimtis ir apibrėžimo problema

4. Tarptautinės teisės sąvoka ir jos reikšmė

5. Tarptautinės teisės bruožai

6. Tarptautinės teisės apimtis

7. Išvados

8. Literatūros sąrašas

Įvadas

Šiuolaikiniame pasaulyje tarptautinės teisės vaidmuo ypač didelis. Norėčiau pabrėžti, kad šios

teisės normos apima vis naujas gyvenimo sritis ir šių normų efektyvumas didėja. Todėl galima būtų

teigti, kad teisėtumas ir teisingumas tarptautiniuose santykiuose tampa realybe. “Tai gali atrodyti

banalu, bet būtina priminti, kad pozityvi tarptautinė teisė yra tokia teisė, kuri efektyviai taikoma

santykiuose tarp valstybių todėl, kad pastarosios pripažįsta jos privalomą pobūdį. Tokio taikymo

pagrindas ir apimtis pagrįsti tuo, kiek jos normos atitinka tvarkos ir teisingumo poreikius tarptauti-

niuose santykiuose” – taip teigė Charles de Visscher, Teorijos ir realijos viešojoje tarptautinėje teisėje*.

Tarptautinės teisės didelę reikšmę ir svarbą rodo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Tie

siekiai buvo pagrįsti tarptautine teise. Taip pat yra susijęs Lietuvos valstybingumo stiprinimas ir nacio-

nalinių interesų gynimas. Tai akivaizdu Europos integracijos srityje. Tarptautinė teisė prasiskverbė ir į

tradicinę valstybių vidaus teisės sferą – individo teises. Maža pasakyti to, kad tarptautinė teisė įtvirtina

žmogaus teises ir pagrindines laisves, bet, būtina pabrėžti, kad yra sukurtos tarptautinės institucijos,

kurios gina žmogaus teises. Susirūpinta žmogaus teisių apsauga tarptautiniu mastu. Todėl 1950 m.

buvo priimta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Ši konvencija yra

ypatingas tarptautinės teisės šaltinis, kurio tikslas yra siekti, kad Visuotinėje žmogaus teisių deklaraci-

joje skelbiamos teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos.

Rašto darbe paminėsiu problemas, susijusias su tarptautinės teisės apibrėžimu, bendro-

sios ir regioninės tarptautinės teisės sampratą, tarptautinės teisės bruožus, jos apimtį, šiek tiek istorijos,

teisės sąvoką, tarptautinės teisės vietą tarptautinėje sistemoje. Rašant darbą siekiau atskleisti tarptau-

tinės teisės atsiradimo pasekmes, sampratą, išanalizuoti naujas tendencijas, kurios pastaruoju metu

išryškėjusios tarptautinės teisės doktrinoje. Susidūriau su literatūros savo mieste stoka ir tai,

kad ji yra labai pasenusi, ne visa literatūra buvo prieinama.

__________________________________________________

* Charles de Visscher. Teorijos ir realijos viešojoje tarptautinėje teisėje. Paryzius. 1970 m., p. 163

Tarptautinėje teisėje pokyčių būta iš tiesų daug. Šiuolaikinės tarptautinės teisės normos, pir-

miausia tarptautinių sutarčių nuostatos, tampa daugelio Europos valstybių nacionalinės teisės dalimi.

Tarptautinės teisės normos taikomos teisinėje praktikoje, o tarptautinių teismų praktika vis dažniau

liečia nacionalinės teisės subjektus.

Ypač svarbu paminėti tai, kad sąvoka “tarptautinė teisė” pirmą kartą pavartojo Jeremes

Benthamas 1780 m. savo kūrinyje “Įvadas į moralės ir įstatymų leidimo principus”. Savotišku “tarp-

tautinės teisės tėvu” – yra laikomas Hugo Grocijus, olandų teisininkas, diplomatas, poetas ir filosofas.

Jam priklauso tarptautinės teisės teorijos pagrindų sukūrimo laurai.

Tarptautinės teisės prigimtis ir apibrėžimo problema

Kaip jau minėjau įvade, tarptautinės teisės sąvoką pirmą kartą pavartojo Jeremy Benthamas,

1780 m. savo kūrinyje Introduction to the Principles of Morals and Legislation. Iki laikotarpio

tarp dviejų pasaulinių karų neiškildavo problemų apibrėžiant viešąją tarptautinę teisę, kaip teisę, kuri

reguliuoja valstybių tarpusavio santykius. Vyravusi pozityvistinė doktrina teigė, kad tik valstybės gali

būti tarptautinės teisės subjektai tarptautinio teisinio subjektiškumo turėjimo prasme, ir tik jos gali

turėti teises ir pareigas. Taip pat buvo įskaitoma teisė reikšti tarptautines pretenzijas. Tačiau tai ne

visiškai atspindėjo netgi to meto realybe. Šventasis Sostas, nors ir nebuvo valstybė, bet buvo pripa-

žintas turinčiu tarptautinį teisinį subjektiškumą*. Todėl šis klausimas pasidarė komplikuotas dėl

tarptautinės teisės reguliavimo ekspansijos į naujas sritis, dėl naujų subjektų, kitokių nei valstybės (pvz.

valstybių sukurtos tarpvyriausybinės organizacijos, privačių asmenų įsteigtos nevyriausybinės

organizacijos, transnacionalinės kompanijos ir kt.). Kai kurie iš šių
subjektų įgijo tarptautinį teisinį

subjektiškumą arba bent tam tikrų teisių pagal tarptautinę teisę, nors jos ir buvo suteiktos pagal sutartis,

sudarytas tarp valstybių. Ši problema atspindėta apibrėžime, kuris pateiktas Amerikos teisės instituto

leidinyje Foreign Relations Law of the United States-Restatement **. Pagal šį apibrėžimą “tarptautinė

teisė susideda iš bendro taikymo normų ir principų, reguliuojančių valstybių ir tarptautinių organizaci-

jų veiklą bei jų santykius inter se, taip pat kai kuriuos jų santykius tiek su fiziniais, tiek su juridiniais

asmenimis”. Pavyzdžiui, profesorius S. Aleksejevas savo 1981-ųjų metų knygoje “Obščaja teorija

prava” teigia, kad “tarptautinė viešoji teisė yra ne teisės šaka, o vieninga teisės sistema, egzistuojanti

lygiagrečiai ne su valstybių vidaus teisės šakomis, o su valstybių vidaus teise apskritai”.

Pastebėta 1990 m. I. Brownlie leidinyje Principles of Public International Law, 4 leidime, kad

net nemėginama apibrėžti tarptautinės teisės, o iš karto yra nagrinėjami šaltiniai. Dažniausiai

tarptautinę teisę kuria bei įgyvendina valstybės. Tarptautinės organizacijos priklauso nuo teritorijų ir jų

____________________________________________________________

* M. Akehurst, P. Malanczuk “Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas”. 2000 m., p. 25

**M. Akehurst, P. Malanczuk “Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas”. 2000 m., p. 26

vyriausybių noro jas remti. Juk tik valstybės gali būti JTO narės ir tik jos turi teisę kreiptis į JT

Saugumo Tarybą grėsmės taikai ir saugumui atveju. Be to, tik valstybės gali būti ginčo šalys

Tarptautinio Teisingumo Teisme, tik jos gali reikšti pretenzijas dėl savų piliečių, kurių interesus

pažeidė kita valstybė. Juk asmuo yra priklausomas nuo valstybės, kurios pilietis jis yra. Kaip

pabrėžiama, kad tarptautinė teisinė sistema ir toliau lieka priklausoma pirmiausia nuo tarptautinių

valstybių, kurioms atstovauja jų vyriausybės, bendrijos*. Įžymus belgų teisininkas tarptautininkas ir

buvęs užsienio reikalų ministras Charles de Visscher savo knygoje “Teorijos ir realijos viešojoje

tarptautinėje teisėje” rašė, kad “tarptautinė bendrija yra teisėtvarka, turinti galią tik žmonių vaizduotėje;

ji neatitinka efektyviai nustatytos tvarkos sampratos. Tam, kad ji būtų teisėtvarka, jai trūksta jėgos

panaudojimo teisinės kontrolės, o tam iš esmės reikia trijų dalykų: vieningos nuomonės dėl to, kuo

skiriasi jėgos teisėtas panaudojimas nuo neteisėto sutaikinimo sistemos sukūrimo ir agresijos

kolektyvinio nubaudimo organizavimo”. Autorius sako, kad tik valdžios žmogiškieji tikslai gali sukurti

moralinį pagrindą, tik sugrįžtant prie žmogaus, suteikiant asmeniui koncepciją valstybės, kaip

organizacijos ir priemonės, o asmuo yra valstybės tikslas, neabejotinai atrandama, kad

bendražmogiškose, bet ne asmeninėse vertybėse yra tarptautinės teisės privalomumo moralinis ir

teisinis pagrindimas.

Derėtų pabrėžti, kad tarptautinėje teisėje yra išskiriama teritorinė ir nacionalinė jurisdikcija.

Pats terminas “jurisdikcija” reiškia teisės normomis nustatytus valstybės institucijų įgaliojimus taikyti

teisę**. Teritorinė jurisdikcija galioja tam tikroje teritorijoje, o nacionalinė – galioja valstybės

piliečiams ir tada, kai jie yra užsienyje. Tačiau nacionalinė jurisdikcija taikoma tiks savo valstybės

teritorijoje. Todėl yra svarbu, kad jurisdikciją kiekviena organizacija taikytų pagal kompetenciją.

Niekada tarptautinės teisės negalima vertinti nacionalinės teisės kriterijais. O tai todėl, kad ji

veikia kitokioje visuomenėje – tokioje, kur naudojami kiti teisės kūrimo, taikymo ir realizavimo būdai.

_______________________________________________

* M. Akehurst, P. Malanczuk “Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas”. 2000 m., p. 26

**S. Katuoka “Policija ir žmogaus teisės”, 1998 m., Vilnius., p. 68

Tarptautinė teisė yra ypatinga teisinė sistema. Tarptautinė teisė negali veikti ir neveikia įsakymo būdu,

su kuriuo mes įpratę turėti reikalus vidaus teisinėse sistemose. Na, o tai ko reikalauja tarptautinė teisė

dėl davo decentralizuotos prigimties – yra žymiai didesnis dėmesys normų laikymuisi ir efektyvumui.

Literatūroje yra vartojamos tokios sąvokos kaip klasikinė ir šiuolaikinė tarptautinė teisė. Šios

sampratos turi savo prasmę tarptautinės teisės doktrinoje ir praktikoje. Sakydami “šiuolaikinė tarptau-

tinė teisė” turima, principai ir normos, kurie susiformavo Jungtinių Tautų Įstatų pagrindu. Tai pirmiau-

sia yra draudimas tarptautiniuose santykiuose naudoti jėgą ir ją grasinti, tai turima galvoje tautų laisvo

apsisprendimo teisę, pareigą gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves, taip pat teisės šakas kaip

kosmoso teisė, tarptautinio vystymosi teisė bei naujas kategorijas – išimtinė ekonominė zona, jūros

dugnas už kontinentinio šelfo ribų ir kt. Klasikinė tarptautinė teisė apima laikotarpį nuo Grocijaus iki

Jungtinių Tautų Įstatų priėmimo 1945 m. ar bent iki 1928 m. kai buvo priimta Bendroji sutartis dėl

atsisakymo nuo karo. Olandų
Hugo Grocijus, taip pat yra laikomas “tarptautinės teisės

tėvu”. Jam priklauso tarptautinės teisės teorijos pagrindų sukūrimo laurai. Klasikinės tarptautinės

teisės principai ilgą laiką buvo grindžiami Grocijaus išvadomis. bės, nesikišimo į vidaus reikalus.

Galima daryti išvadą, kad iš ribotų Europos šaknų tarptautinė teisė tapo universali sistema. Ta-

čiau šią sistemą veikia tarptautiniai santykiai tarp didelių valstybių, nacionalinių teisinių sistemų, po-

litinių ir ekonominių struktūrų, įvairių kultūrų įvairovė. Konceptualus požiūris grindžiamas tarptautinės

teisės istorine perspektyva, o dinamiškas pobūdis akcentuojamas kaip procesas.

Tarptautinės teisės sąvoka ir jos reikšmė

Tarptautinė teisė kilo iš žmogaus pastangų perkelti į tarpvalstybinių santykių sferą valstybės

viduje praktikuojamas tvarkos taisykles ir pagarbą įstatymui. Paprastai – ir pagal tradiciją – tarptautinė

teisė apibrėžiama kaip visuma taisyklių, reguliuojančių santykius tarp valstybių. Kadangi valstybių

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1625 žodžiai iš 5401 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.