Tarptautinės teisės sąvoka
5 (100%) 1 vote

Tarptautinės teisės sąvoka

1121314151

LIETUVOS TEISĖS UNIVERSITETAS

Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos

teisės katedra

Policijos fakulteto

Teisės ir policijos veiklos programos

neakivaizdinių studijų

4 kurso 3 grupės studento

Redas Kašelionis

stud. knyg. Nr. 95080

RAŠTO DARBAS

Tema. TARPTAUTINĖS TEISĖS SĄVOKA

Namų adresas:

Vytauto g. 37, Seirijai

Tel. n. 8-268-58401



Vilnius

2001 m.

DARBO PLANAS

1. Įvadas

2. Tarptautinės teisės prigimtis ir apibrėžimo problema

4. Tarptautinės teisės sąvoka ir jos reikšmė

5. Tarptautinės teisės bruožai

6. Tarptautinės teisės apimtis

7. Išvados

8. Literatūros sąrašas

Įvadas

Šiuolaikiniame pasaulyje tarptautinės teisės vaidmuo ypač didelis. Norėčiau pabrėžti, kad šios

teisės normos apima vis naujas gyvenimo sritis ir šių normų efektyvumas didėja. Todėl galima būtų

teigti, kad teisėtumas ir teisingumas tarptautiniuose santykiuose tampa realybe. “Tai gali atrodyti

banalu, bet būtina priminti, kad pozityvi tarptautinė teisė yra tokia teisė, kuri efektyviai taikoma

santykiuose tarp valstybių todėl, kad pastarosios pripažįsta jos privalomą pobūdį. Tokio taikymo

pagrindas ir apimtis pagrįsti tuo, kiek jos normos atitinka tvarkos ir teisingumo poreikius tarptauti-

niuose santykiuose” – taip teigė Charles de Visscher, Teorijos ir realijos viešojoje tarptautinėje teisėje*.

Tarptautinės teisės didelę reikšmę ir svarbą rodo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Tie

siekiai buvo pagrįsti tarptautine teise. Taip pat yra susijęs Lietuvos valstybingumo stiprinimas ir nacio-

nalinių interesų gynimas. Tai akivaizdu Europos integracijos srityje. Tarptautinė teisė prasiskverbė ir į

tradicinę valstybių vidaus teisės sferą – individo teises. Maža pasakyti to, kad tarptautinė teisė įtvirtina

žmogaus teises ir pagrindines laisves, bet, būtina pabrėžti, kad yra sukurtos tarptautinės institucijos,

kurios gina žmogaus teises. Susirūpinta žmogaus teisių apsauga tarptautiniu mastu. Todėl 1950 m.

buvo priimta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Ši konvencija yra

ypatingas tarptautinės teisės šaltinis, kurio tikslas yra siekti, kad Visuotinėje žmogaus teisių deklaraci-

joje skelbiamos teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos.

Rašto darbe paminėsiu problemas, susijusias su tarptautinės teisės apibrėžimu, bendro-

sios ir regioninės tarptautinės teisės sampratą, tarptautinės teisės bruožus, jos apimtį, šiek tiek istorijos,

teisės sąvoką, tarptautinės teisės vietą tarptautinėje sistemoje. Rašant darbą siekiau atskleisti tarptau-

tinės teisės atsiradimo pasekmes, sampratą, išanalizuoti naujas tendencijas, kurios pastaruoju metu

išryškėjusios tarptautinės teisės doktrinoje. Susidūriau su literatūros savo mieste stoka ir tai,

kad ji yra labai pasenusi, ne visa literatūra buvo prieinama.

__________________________________________________

* Charles de Visscher. Teorijos ir realijos viešojoje tarptautinėje teisėje. Paryzius. 1970 m., p. 163

Tarptautinėje teisėje pokyčių būta iš tiesų daug. Šiuolaikinės tarptautinės teisės normos, pir-

miausia tarptautinių sutarčių nuostatos, tampa daugelio Europos valstybių nacionalinės teisės dalimi.

Tarptautinės teisės normos taikomos teisinėje praktikoje, o tarptautinių teismų praktika vis dažniau

liečia nacionalinės teisės subjektus.

Ypač svarbu paminėti tai, kad sąvoka “tarptautinė teisė” pirmą kartą pavartojo Jeremes

Benthamas 1780 m. savo kūrinyje “Įvadas į moralės ir įstatymų leidimo principus”. Savotišku “tarp-

tautinės teisės tėvu” – yra laikomas Hugo Grocijus, olandų teisininkas, diplomatas, poetas ir filosofas.

Jam priklauso tarptautinės teisės teorijos pagrindų sukūrimo laurai.

Tarptautinės teisės prigimtis ir apibrėžimo problema

Kaip jau minėjau įvade, tarptautinės teisės sąvoką pirmą kartą pavartojo Jeremy Benthamas,

1780 m. savo kūrinyje Introduction to the Principles of Morals and Legislation. Iki laikotarpio

tarp dviejų pasaulinių karų neiškildavo problemų apibrėžiant viešąją tarptautinę teisę, kaip teisę, kuri

reguliuoja valstybių tarpusavio santykius. Vyravusi pozityvistinė doktrina teigė, kad tik valstybės gali

būti tarptautinės teisės subjektai tarptautinio teisinio subjektiškumo turėjimo prasme, ir tik jos gali

turėti teises ir pareigas. Taip pat buvo įskaitoma teisė reikšti tarptautines pretenzijas. Tačiau tai ne

visiškai atspindėjo netgi to meto realybe. Šventasis Sostas, nors ir nebuvo valstybė, bet buvo pripa-

žintas turinčiu tarptautinį teisinį subjektiškumą*. Todėl šis klausimas pasidarė komplikuotas dėl

tarptautinės teisės reguliavimo ekspansijos į naujas sritis, dėl naujų subjektų, kitokių nei valstybės (pvz.

valstybių sukurtos tarpvyriausybinės organizacijos, privačių asmenų įsteigtos nevyriausybinės

organizacijos, transnacionalinės kompanijos ir kt.). Kai kurie iš šių
subjektų įgijo tarptautinį teisinį

subjektiškumą arba bent tam tikrų teisių pagal tarptautinę teisę, nors jos ir buvo suteiktos pagal sutartis,

sudarytas tarp valstybių. Ši problema atspindėta apibrėžime, kuris pateiktas Amerikos teisės instituto

leidinyje Foreign Relations Law of the United States-Restatement **. Pagal šį apibrėžimą “tarptautinė

teisė susideda iš bendro taikymo normų ir principų, reguliuojančių valstybių ir tarptautinių organizaci-

jų veiklą bei jų santykius inter se, taip pat kai kuriuos jų santykius tiek su fiziniais, tiek su juridiniais

asmenimis”. Pavyzdžiui, profesorius S. Aleksejevas savo 1981-ųjų metų knygoje “Obščaja teorija

prava” teigia, kad “tarptautinė viešoji teisė yra ne teisės šaka, o vieninga teisės sistema, egzistuojanti

lygiagrečiai ne su valstybių vidaus teisės šakomis, o su valstybių vidaus teise apskritai”.

Pastebėta 1990 m. I. Brownlie leidinyje Principles of Public International Law, 4 leidime, kad

net nemėginama apibrėžti tarptautinės teisės, o iš karto yra nagrinėjami šaltiniai. Dažniausiai

tarptautinę teisę kuria bei įgyvendina valstybės. Tarptautinės organizacijos priklauso nuo teritorijų ir jų

____________________________________________________________

* M. Akehurst, P. Malanczuk “Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas”. 2000 m., p. 25

**M. Akehurst, P. Malanczuk “Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas”. 2000 m., p. 26

vyriausybių noro jas remti. Juk tik valstybės gali būti JTO narės ir tik jos turi teisę kreiptis į JT

Saugumo Tarybą grėsmės taikai ir saugumui atveju. Be to, tik valstybės gali būti ginčo šalys

Tarptautinio Teisingumo Teisme, tik jos gali reikšti pretenzijas dėl savų piliečių, kurių interesus

pažeidė kita valstybė. Juk asmuo yra priklausomas nuo valstybės, kurios pilietis jis yra. Kaip

pabrėžiama, kad tarptautinė teisinė sistema ir toliau lieka priklausoma pirmiausia nuo tarptautinių

valstybių, kurioms atstovauja jų vyriausybės, bendrijos*. Įžymus belgų teisininkas tarptautininkas ir

buvęs užsienio reikalų ministras Charles de Visscher savo knygoje “Teorijos ir realijos viešojoje

tarptautinėje teisėje” rašė, kad “tarptautinė bendrija yra teisėtvarka, turinti galią tik žmonių vaizduotėje;

ji neatitinka efektyviai nustatytos tvarkos sampratos. Tam, kad ji būtų teisėtvarka, jai trūksta jėgos

panaudojimo teisinės kontrolės, o tam iš esmės reikia trijų dalykų: vieningos nuomonės dėl to, kuo

skiriasi jėgos teisėtas panaudojimas nuo neteisėto sutaikinimo sistemos sukūrimo ir agresijos

kolektyvinio nubaudimo organizavimo”. Autorius sako, kad tik valdžios žmogiškieji tikslai gali sukurti

moralinį pagrindą, tik sugrįžtant prie žmogaus, suteikiant asmeniui koncepciją valstybės, kaip

organizacijos ir priemonės, o asmuo yra valstybės tikslas, neabejotinai atrandama, kad

bendražmogiškose, bet ne asmeninėse vertybėse yra tarptautinės teisės privalomumo moralinis ir

teisinis pagrindimas.

Derėtų pabrėžti, kad tarptautinėje teisėje yra išskiriama teritorinė ir nacionalinė jurisdikcija.

Pats terminas “jurisdikcija” reiškia teisės normomis nustatytus valstybės institucijų įgaliojimus taikyti

teisę**. Teritorinė jurisdikcija galioja tam tikroje teritorijoje, o nacionalinė – galioja valstybės

piliečiams ir tada, kai jie yra užsienyje. Tačiau nacionalinė jurisdikcija taikoma tiks savo valstybės

teritorijoje. Todėl yra svarbu, kad jurisdikciją kiekviena organizacija taikytų pagal kompetenciją.

Niekada tarptautinės teisės negalima vertinti nacionalinės teisės kriterijais. O tai todėl, kad ji

veikia kitokioje visuomenėje – tokioje, kur naudojami kiti teisės kūrimo, taikymo ir realizavimo būdai.

_______________________________________________

* M. Akehurst, P. Malanczuk “Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas”. 2000 m., p. 26

**S. Katuoka “Policija ir žmogaus teisės”, 1998 m., Vilnius., p. 68

Tarptautinė teisė yra ypatinga teisinė sistema. Tarptautinė teisė negali veikti ir neveikia įsakymo būdu,

su kuriuo mes įpratę turėti reikalus vidaus teisinėse sistemose. Na, o tai ko reikalauja tarptautinė teisė

dėl davo decentralizuotos prigimties – yra žymiai didesnis dėmesys normų laikymuisi ir efektyvumui.

Literatūroje yra vartojamos tokios sąvokos kaip klasikinė ir šiuolaikinė tarptautinė teisė. Šios

sampratos turi savo prasmę tarptautinės teisės doktrinoje ir praktikoje. Sakydami “šiuolaikinė tarptau-

tinė teisė” turima, principai ir normos, kurie susiformavo Jungtinių Tautų Įstatų pagrindu. Tai pirmiau-

sia yra draudimas tarptautiniuose santykiuose naudoti jėgą ir ją grasinti, tai turima galvoje tautų laisvo

apsisprendimo teisę, pareigą gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves, taip pat teisės šakas kaip

kosmoso teisė, tarptautinio vystymosi teisė bei naujas kategorijas – išimtinė ekonominė zona, jūros

dugnas už kontinentinio šelfo ribų ir kt. Klasikinė tarptautinė teisė apima laikotarpį nuo Grocijaus iki

Jungtinių Tautų Įstatų priėmimo 1945 m. ar bent iki 1928 m. kai buvo priimta Bendroji sutartis dėl

atsisakymo nuo karo. Olandų
Hugo Grocijus, taip pat yra laikomas “tarptautinės teisės

tėvu”. Jam priklauso tarptautinės teisės teorijos pagrindų sukūrimo laurai. Klasikinės tarptautinės

teisės principai ilgą laiką buvo grindžiami Grocijaus išvadomis. bės, nesikišimo į vidaus reikalus.

Galima daryti išvadą, kad iš ribotų Europos šaknų tarptautinė teisė tapo universali sistema. Ta-

čiau šią sistemą veikia tarptautiniai santykiai tarp didelių valstybių, nacionalinių teisinių sistemų, po-

litinių ir ekonominių struktūrų, įvairių kultūrų įvairovė. Konceptualus požiūris grindžiamas tarptautinės

teisės istorine perspektyva, o dinamiškas pobūdis akcentuojamas kaip procesas.

Tarptautinės teisės sąvoka ir jos reikšmė

Tarptautinė teisė kilo iš žmogaus pastangų perkelti į tarpvalstybinių santykių sferą valstybės

viduje praktikuojamas tvarkos taisykles ir pagarbą įstatymui. Paprastai – ir pagal tradiciją – tarptautinė

teisė apibrėžiama kaip visuma taisyklių, reguliuojančių santykius tarp valstybių. Kadangi valstybių

socialinių ir tarpvalstybinių įsipareigojimų suvokimas sparčiai kito dėl įvykių (naujų valstybių

susidarymas bei padidėjęs individo vaidmuo), o tai atsispindėjo Jungtinių Tautų raidoje, pasidarė

reikalinga tarptautinės teisės platesnė sąvoka.

Taigi, tarptautinė teisė gali būti apibrėžta kaip visuma įstatymų, sudarytų daugiausia iš elgesio

principų ir taisyklių, kurių laikytis valstybės jaučiasi įsipareigojusios, tad paprastai ir laikosi bendrau-

damos tarpusavyje, taip pat apima:

1. teisės normos, susijusios su tarptautinių institucijų ar organizacijų funkcionavimu, jų tarpu-

savio santykiais bei jų santykiais su valstybėmis ir individais, ir

2. tam tikras teisės normas, reguliuojančias individų ir nevalstybinių institucijų santykius tiek,

kiek tokių individų ir nevalstybinių institucijų teisės ir pareigos yra susijusios su tarptautine bendrija*-

taip teigiama knygoje “Diplomatijos vadovas”.

Profesorius S. Aleksejevas pabrėžia tokią tarptautinės teisės sąvoką, kad tarptautinė teisė yra ne

teisės šaka, o vieninga teisės sistema, egzistuojanti lygiagrečiai ne su valstybių vidaus teisės šakomis,

o su valstybių vidaus teisę apskritai**.

Tarptautinės sistemos atžvilgiu tarptautinės teisės sąvoka yra normatyvinė posistemė, nustatanti

visų pirma valstybių užsienio politikos privalomuosius parametrus. Taigi, pati tarptautinės teisės są-

voka yra ypatinga teisės normų sistema, kurią sudaro sutarčių teisė, tarptautinių organizacijų teisė,

tarptautinio saugumo teisė, tarptautinė jūrų teisė, tarptautinė diplomatinė teisė.

Pats terminas “tarptautinė teisė” tarptautinėje praktikoje ir doktrinoje buvo pradėtas vartoti

gana neseniai – XVII a., nors pati, kaip minėjau, tarptautinė teisė, kaip privalomos normos

tarpvalstybiniuose santykiuose, atsirado dar senovėje. Vartodami sąvoką “tarptautinė teisė”, kalbame

tik apie tarptautinių santykių sritį, kur valstybė iškyla kaip suvereninės valdžios reiškėja, teisės normų,

reguliuojančių valdingus santykius, kūrėja.

Vadinasi, tarptautinės teisės normos, reguliuodamos santykius, atsirandančius už konkrečios

valstybės ribų, už valstybinio reguliavimo sferos, neįeina į jokios valstybės teisės sistemą, o sudaro

atskirą specifinę teisės sistemą. Taigi, tarptautinę teisę trumpai būtų galima apibrėžti kaip ypatingą

tarptautinės teisės sistemą normų, reguliuojančių tarptautinius santykius, kuriems būdinga valstybių

valios išraiška ir šių normų laikymasis. Tokius ypatumus sąlygoja pačios tarptautinės sistemos, kuriose

egzistuoja ir veikia tarptautinė teisė.

_______________________________________________

* R. G. Feltham. Diplomatijos vadovas. Vilnius, 1997 m., p. 132

** S.S. Aleksejevas. Obščaja teorija prava. M., 1981m., 1 tomas, p. 77

Rusų autorius P. H. Buriukov pateikia tokią tarptautinės teisės sąvoką:*

“Tarptautinė teisė – ypatinga teisės sistema, suderintų tarptautinės teisės normų ir tarptautinių

principų visuma, sukurtų tarptautinės teisės subjektų ir reguliuojamų santykių tarp valstybių, tautų,

kurios kovoja už savo nepriklausomybę, tarptautinių organizacijų, o taip pat atskirais atvejais ir san-

tykius tarp fizinių ir juridinių asmenų.”

Vadinasi, tarptautinė teisė yra ypatinga teisė, nes ji yra valstybės suverenios valdžios šaltinis,

iš kur kyla sugebėjimas reguliuoti santykius tarp valstybių, tautų, išreiškiančių savo valią. Svarbu

valstybių valia, kadangi nustatomos privalomos normos ir visos normos nepriklausomai nuo formalių

šaltinių turi sudaryti vieningą darnią sistemą. Tarptautinė teisė yra atskira savarankiškai egzistuojanti

teisinė sistema. Tarptautinė teisinė praktika pripažįsta, jog valstybė turi teisę savarankiškai nustatyti

vidaus valstybines priemones ir metodus, taip pat ir teisinius, kurių reikia tarptautiniam įsipareigojimui

įvykdyti.

Profesorius A. Jaščenka, dėstęs tarptautinę teisę Kauno Vytauto Didžiojo Universitete, aiškino,

kad tarptautinė teisė yra universalinė, pasaulinė žmonijos teisė,
reguliuojanti tarptautinius, t.y. išeinan-

čius už atskiros valstybės ribų, santykius**. Bet tokios sąvokos nepakanka. Ji yra formali, dogmatiška,

visiškai neatskleidžia tarptautinės teisės esmės prigimties ir socialinės paskirties. Todėl autorius

A. Kūris savo 1972 m. knygoje “Tarptautinės teisės teorijos pagrindai” pateikia tokią sąvoką “šiuolai-

kinė tarptautinė teisė yra visuma valstybių susitarimu sukurtų normų, taikaus sambūvio pagrindu regu-

liuojančių tarptautinius santykius ir garantuojamų, reikalui esant, valstybių individualiai ar kolektyviai

vykdoma prievarta”.

Manau, kad ši sąvoka šiuo metu netinkanti. Kadangi dabar tarptautinė teisė reguliuoja santykius

ne tik tarp valstybių, bet ir tarp tarptautinių organizacijų. Sakydami, “šiuolaikinė tarptautinė teisė”, tu-

rime mintyje principus ir normas, susiformavusias Jungtinių Tautų Įstatų pagrindu ir apimančias, visų

_____________________________________________

* P. H. Buriukov. Meždunarodnoje pravo. 2 leidimas, Maskva, 2000 m., p. 12

** A. Kūris. Tarptautinės teisės teorijos pagrindai. Vilnius, 1972 m., p. 6

pirma, draudimą tarptautiniuose santykiuose naudoti jėgą ir grąsinti jėga, tautų laisvo apsisprendimo

teisę, pareigą gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves.

Manau teisingiausia sąvoka būtų tokia, kad tarptautinė teisė – tai sutartinių ir paprotinių teisių

sistema ypatingų normų, kurios reguliuoja tarptautinius santykius tarp tarptautinės teisės subjektų,

kurios atsiranda valstybių valių derinimo procese, kurios užtikrinamos individualiomis, specifinėmis

poveikio priemonėmis, ir kurių pagrindinis tikslas užtikrinti taiką ir saugumą, vystyti tarpvalstybinį

bendradarbiavimą. Taigi, iš šios sąvokos išplaukia tai, kad valstybės išreiškia bendrą valią tiek dėl

normų turinio, tiek dėl tam tikrų taisyklių pripažinimo tarptautine teisės norma ir, kad normos yra

užtikrinamos specifinėmis poveikio priemonėmis.O be to, tarptautinės teisės normų tikslas – užtikrinti

taiką ir saugumą, vystyti tarpvalstybinį bendradarbiavimą.

Nors P. Kūrio ir M. Požarsko knygoje “Tarptautinės teisės apybraižos” pateikta tarptautinės

teisės sąvoka iš dalies irgi yra priimtina, tai, kad tarptautinė teisė yra valstybių susitarimu sukurtų

normų, reguliuojančių tarptautinius santykius siekiant užtikrinti tarptautinį bendravimo dalyvių taikų

bendradarbiavimą, bei garantuojamų, kai reikia, valstybių individualiai ar kolektyviai vykdoma

prievarta, visuma*.

Kalbant apie tarptautinės teisės sąvoką reikėtų pabrėžti, kad pasaulyje egzistuoja skirtingi

požiūriai į “bendrą” tarptautinės teisės sąvoką, į statusą visuomenėje. Tarptautinės teisės tikroji reikšmė

ir galimybės reguliuojant santykius tarp valstybių neturi būti pervertintos. Tarptautinės teisės vaidmuo

tarptautiniuose santykiuose visada buvo ribotas, bet negalima teigti, kad nereikšmingas. Tarptautinės

teisės svarba išaugo dėl didėjančios globalinės tarpusavio priklausomybės bei valstybių siekio, kad jų

santykiai abipusiškai būtų reguliuojami. Todėl ginčai tarp valstybių išaiškinami remiantis tarptautine

teise. Įvairių kritikų argumentuose yra akcentuojamas įstatymų leidžiamosios valdžios nebuvimas bei

sankcijų ir jų užtikrinimo klausimas. Teisės sistema, skirta išoriniams valstybių santykiams reguliuoti,

_______________________________________

* P. Kūris, M. Požarskas. Tarptautinės teisės apybraižos. Vilnius, 1985 m., p. 50

nefunkcionuoja kaip bet kuri kita valstybės vidinė teisinė sistema. Taip pat negalima manyti, kad

tarptautinė teisė turėtų kopijuoti nacionalinės teisės centralizuotus modelius. Tarptautinė teisė jos

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2706 žodžiai iš 5401 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.