Tarptautines zmogaus teises
5 (100%) 1 vote

Tarptautines zmogaus teises

1121

TURINYS

ĮVADAS 1

ŽMOGAUS TEISIŲ SĄVOKA 1

ŽMOGAUS TEISIŲ RAIDA 1

PAGRINDINĖS ŽMOGAUS TEISĖS 3

Socialinės – ekonominės teisės 3

Politinės teisės 3

Asmeninės teisės 4

PAGRINDINĖS ŽMOGAUS TEISĖS LIETUVOJE 4

IŠVADOS 5

LITERATŪRA

ĮVADAS

Motyvacija: šią temą pasirinkau todėl, kad norėjau daugiau sužinoti apie įvairias normas ir tarptautinius dokumentus, kurie reguliuoja mano, kaip žmogaus teises. Be to, norėjau praturtinti savo žinių bagažą tiek teisiniu, tiek istoriniu aspektu.

Darbo tikslas: išsiaiškinti kaip suprantama žmogaus teisių sąvoka, kokios yra žmogaus teisės tiek tarptautiniu, tiek Lietuvos atžvilgiu.

Teisė – tai moralinis principas, apibrėžiantis ir sankcionuojantis žmogaus veikimo laisvę socialiniame kontekste. Yra tik viena fundamentali teisė (visos kitos yra išvestinės): žmogaus teisė į savo paties gyvenimą.

Gyvenimas – tai savarankiško veikimo principas; tai laisvė imtis visų veiksmų, kurių reikalauja protingos būtybės prigimtis palaikant, turtinant ir naudojant savo gyvenimą. Tokia yra teisės į gyvybę, laisvę ir laimės siekį prasmė.

Teisės sąvoka liečia tik veiksmą, konkrečiai – veiksmo laisvę. Ji reiškia laisvę nuo kitų žmonių fizinės prievartos ir kišimosi.

Tad kiekvienam individui teisė yra moralinė sankcija pozityviam dalykui – laisvei veikti savo paties sprendimu, pagal savo tikslus, savo laisvu, neprievartiniu pasirinkimu.

ŽMOGAUS TEISIŲ SĄVOKA

Žmogaus teisės turi plačią politinę, filosofinę, moralinę bei teisinę prasmę, jų sąvokos teisinis apibrėžimas yra visiškai įmanomas.

Žmogaus teisių sąvoka yra dinamiška: ji kito ir plėtojosi. Ši sąvoka reiškia, kad kiekvienas individas turi tam tikras neatimamas ir teisiškai užtikrintas teises, apsaugančias jį nuo valstybės kišimosi bei vyriausybės piktnaudžiavimo savo valdžia.

Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 1str. skelbia:

“Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai.”

Ši principinė nuostata pirmiausia orientuoja į prigimtinį žmogaus teisių supratimą. Žmogaus teisės yra neatskiriamos nuo žmogaus asmenybės.

Žmogaus teisės yra visuomeninės vertybės – laisvės, imunitetai ir privilegijos, kurių gali reikalauti žmogus “kaip savo teises” kiekvienoje visuomenėje, kurioje jis gyvena.

Doktrinoje populiaru išskirti “trijų kartų” žmogaus teises. Prie pirmos kartos priskiriamos individualios žmogaus teisės: teisė į gyvybę, laisvė, neliečiamybė ir kt. Antrai kartai priskiriamos kolektyvinės žmogaus teisės: tautų apsisprendimo teisė, teisė į laisvą gamtos turtais ir ištekliais disponavimą. Trečios kartos teisės apima teisė į taiką, vystymąsi, sveiką aplinką ir kt.

Tačiau šios “trečios kartos” teisės dar nėra pakankamai apibrėžtos ir įpareigojančios. Teigiama, kad vėlesnių žmogaus teisių “kartų” koncepcija yra nepagrįsta, nes faktiškai ja paneigiama žmogaus teisių, kaip atskiro individo svarbių teisių, samprata.

Apibendrinant:

Ne kiekvienas eilinis žmogus teisingai supranta “žmogaus teisių” sąvoką ir kiekvienas ją interpretuoja savaip. Tačiau ar valdžios atstovai ją supranta? Tikriausiai irgi nelabai, nes mėgsta kištis ten kur nėra jo arba yra uždrausta

ŽMOGAUS TEISIŲ RAIDA

Žmogaus teisių institutas tarptautinėje teisėje įtvirtintas tik po Antrojo Pasaulinio karo, tačiau jis yra kur kas senesnis. Žmogaus teisės yra daugiaplanė kategorija, turinti politinį, teisinį bei moralinį aspektus. Ji gimė kovoje su feodaline priespauda, politine, socialine ir religinę nelygybę ir kuriant valstybę bei visuomenę, pagrįstas laisvės, lygybės ir brolybės idealais.

Pirmieji aktai:

 Amerikos Nepriklausomybės Deklaracija (1776m.),

 Didžiosios Prancūzų Revoliucijos Žmogaus Teisių Deklaracija (1789m.),

 1815m. Jungtinės Karalystės sutartis “dėl prekybos vergais uždraudimo”.

Apskritai santykiai tarp valstybės ir jos piliečių buvo laikoma kiekvienos valstybės vidaus reikalu.

XIXa. pilietinės teisės buvo įtvirtintos, nors ir skirtinga forma, daugelyje demokratinių Europos ir Amerikos valstybių konstitucijų. Buvo griežtai prisilaikoma taisyklės, kad tik valstybės yra tarptautinės teisės subjektai, todėl tarptautinė teisė negali nustatyti individo teisių ir pareigų.

Istoriniame procese išskiriami keli etapai:

1. Antikinėje Graikijoje politines teises turėjo tik laisvieji Atėnų piliečiai. Jų dauguma varžė individo asmenines teises ir laisves. Buvo kišimąsi į pačius intymiausius asmens reikalus, primetami grožio, skonio, elgesio kanonai. Vergai teisių neturėjo.

2. Naujaisiais Laikais (XVII – XVIIIa.) daugumos valdžią ima riboti konstitucijomis – valdžia imama riboti asmeninėmis piliečių teisėmis, kurių neleidžiama pažeisti jokiai net demokratiškiausiai valdžiai. XVII amžiuje kartu su humanizmo idėjomis formuojasi žmogaus teisių ir laisvių teorija.

Žanas Žakas Ruso 1672m. paskelbė traktatą “visuomenės sutartis”, dėl kurio jis turėjo bėgti iš Prancūzijos.

“<…Žmogus iš prigimties įgauna teisę laisvai apsispręsti ir todėl turįs teisę savarankiškai elgtis ir jokiu būdu negali būti kitų valdomas. Tokie laisvi žmonės gali bendrai
susitarę nustatyti visuomeninio gyvenimo normas ar įstatymus ir apjungti į valstybę…>”

XIXa. Europoje visuomeninis interesas ir gerovė tapo prioritetu, lyginant su asmens teisėmis ir laisvėmis. Iškelta tautos teisių idėja.

“Asmenines žmogaus teises suprato kaip pareigą visuomenei ir valstybei.”

Pirmojo Pasaulinio karo pabaigoje buvo įkurta Tautų Sąjungos Organizacija (1920m.). Valstybės įsipareigojo rūpintis vienodomis ir žmoniškomis darbo sąlygomis savo šalyse, ir garantuoti teisingą elgesį su žmonėmis savo kolonijose. Tačiau ši organizacija didelės įtakos žmogaus teisių stiprinimui neturėjo.

3. Po Antrojo Pasaulinio karo žmogaus teisių skleidėjas tapo ir yra iki šiol Jungtinių Tautų Organizacija (JTO):

“Siekdama sudaryti stabilumo ir gerovės sąlygas būtinas taikiems ir draugiškiems tautų savitarpio ryšiams siekti, kad būtų gerbiamos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės, ir kad visi jų laikytųsi nepriklausomai nuo rasės, lyties, religijos.” 1948 12 10 JTO Generalinės Asamblėjos priimta “Visuotinė žmogaus teisių deklaracija”. Joje įtvirtintos nuostatos, išvardijusios dalykus, vėliau tapusius pilietinėmis ir politinėmis teisėmis. Jos draudžia vergovę, nežmonišką elgesį, savavališką areštą ir kišimąsi į asmeninį gyvenimą, diskriminaciją rasės, spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ir kitokių pažiūrų, nacionalinės ir socialinės kilmės, turto ir kitokių pagrindų.

Šis aktas išlieka svarbiausias tarptautinis dokumentas reglamentuojantis žmogaus teises.

Apibendrinant:

Su amžiumi kitus žmogaus teisių sampratai, kito ir jų teisinis reglamentas. Vis daugiau ir daugiau buvo pasirašoma teisės aktų reguliuojančių žmogaus teisių normas. Nors ir daugelis eilinių žmonių įsivaizduoja, kad valstybių teisinė pareiga yra gerbti Deklaracijoje išvardintas teises, žinome, kad taip nėra, nes dažnas ieškininis pareiškimas yra “dėl žmogaus teisių pažeidimo”.

PAGRINDINĖS ŽMOGAUS TEISĖS

Žmogus – socialinė – biologinė būtybė, visuomenės sudedamoji ir neatskiriamoji dalis. Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs – taip pasakyta daugelyje aktų:

 Konstitucijose,

 1948m. JTO Generalinėje Asamblėjoje, kurioje svarbus organas yra Ekonominė ir socialinė taryba (ECOSOC), kuri gali teikti rekomendacijas žmogaus teisių klausimais, rengti konvencijų projektus, organizuoti tarptautines konferencijas. Ji svarsto įvairių institucijų ataskaitas;

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1146 žodžiai iš 2276 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.