Tarptautinio baudžiamojo teismo įsteigimas
5 (100%) 1 vote

Tarptautinio baudžiamojo teismo įsteigimas

1121

VILNIAUS UNIVERSITETAS

TARPTAUTINIŲ SANTYKIŲ IR POLITIKOS MOKSLŲ INSTITUTAS

Politikos mokslų bakalauro programa

Tarptautinė viešoji teisė

Kristina Lapinskaitė

III kurso 2 grupės studentė

Tarptautinio baudžiamojo teismo įsteigimas

Rašto darbas

Vilnius, 2003 m. gegužės 10 d.

TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………………………………………………….3

Tarptautinio baudžiamojo teismo įsteigimo prielaidos…………………………………..4

Tarptautinis baudžiamasis teismas………………………………………………………………7

Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcija………………………………………………10

IŠVADOS……………………………………………………………………………………………….12

Literatūros sąrašas…………………………………………………………………………………….14

ĮVADAS

Atsakomybę tarptautinėje teisėje paprastai sudaro trys pagrindiniai institutai. Pirma, tai valstybės atsakomybė už tarptautinės teisės pažeidimus. Antra, valstybės atsakomybė už žalą, padarytą teisėta veikla. Trečia, baudžiamoji fizinių asmenų tarptautinė teisinė atsakomybė už nusikaltimus taikai, žmoniškumui ir karinius nusikaltimus. Dėl pastarosios atsakomybės XX amžiuje ne vieną kartą kildavo klausimų, kas ir kaip kaltas dėl baisių nusikaltimų ne tik valstybėms bet ir žmonijai. Kas turėtų už tai atlyginti tikriesiems kaltininkams ir kam šią teisę priskirti. Taip pat buvo ne vienas bandymas steigti tarptautines organizacijas šiai problemai spręsti, bandyta to siekti ir įvairiomis tarptautinėmis sutartimis ar konvencijomis.

Šiame darbe pabandysiu atskleisti susidariusias prielaidas Tarptautinio baudžiamojo teismo įsteigimui. Teismo, kuris yra nuolat veikiantis tarptautinis organas, tarptautinės teisės plėtros rezultatas.

Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos Statutas – sudėtinga ir detali tarptautinė sutartis, kitaip dar vadinama tarptautiniu baudžiamuoju ir baudžiamojo proceso kodeksu. Todėl jos suformavimas taip pat svarbus istorinės raidos rezultatas ir kuri yra Tarptautinio baudžiamojo teismo pagrindas.

Tarptautinio baudžiamojo teismo įsteigimo prielaidos

Paprastai kiekvienos valstybės jurisdikcijos ribas teritorijos, asmenų ir veikų atžvilgiu nustato šios valstybės įstatymai. Valstybė, nustatydama šias ribas, vadovaujasi trimis pagrindinėmis taisyklėmis:

1) valstybė turi teisę taikyti baudžiamąją atsakomybę asmenims, įvykdžiusiems nusikaltimus jos teritorijoje (lex loci delicti);

2) valstybė turi teisę taikyti baudžiamąją atsakomybę savo piliečiams, įvykdžiusiems nusikaltimus tiek šioje valstybėje, tiek užsienyje (lex patriae);

3) valstybė turi teisę taikyti baudžiamąją atsakomybę asmenims, įvykdžiusiems nusikaltimus prieš šios valstybės interesus (principium reale).

Visi šie principai paprastai įtvirtinami valstybės vidaus įstatymuose. Tačiau šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje vis plačiau ryškėja tendencija bausti asmenis už tam tikrus nusikaltimus nepriklausomai nuo atskiros valstybės jurisdikcijos. Tokia universali jurisdikcija gali būti taikoma už genocidą, piratavimą, prekybą vergais ir pan. Visgi praktiškai tokia universali jurisdikcija turi būti nustatyta valstybės, kuri trauks baudžiamojon atsakomybėn vidaus teisėje. Taip pat nustatant, kad už tokius nusikaltimus baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiama nepriklausomai nuo nusikaltimo padarymo vietos ir asmens pilietybės. Bene seniausias pavyzdys būtų piratavimas atviroje jūroje. Seniai susiformavo paprotys leidžiantis valstybėms bausti jūrų piratus net tada, kai jų įvykdyti piratavimo aktai nebuvo nukreipti prieš juos baudžiančios valstybės vėliavos laivą ar jos piliečius.

1856 m. Paryžiaus kongreso deklaracija jau skelbė pareigą bausti jūrų piratus. Viena pirmųjų sutarčiu numačiusių nubaudimą už tarptautinio pobūdžio nusikaltimus buvo 1926 m. Konvencija dėl prekybos vergais uždraudimo. Po to sekė viena po kitos Konvencijos dėl kovos su prekyba narkotikais (1961, 1971 ir 1988 m.). 1970 m. Hagoje priimta Konvencija dėl neteisėto orlaivio užgrobimo; 1971 m. Monrealo Konvencija dėl nubaudimo už veiksmus, nukreiptus prieš civilinės aviacijos saugumą; 1988 m. Priimtas Monrealio Protokolas dėl nubaudimo už neteisėtus prievartinius veiksmus tarptautiniuose aerouostuose. Įdomus pastebėjimas tas, kad nėra universalios Konvencijos, apimančios teroristinius aktus. To priežastimi būtų galima laikyti prieštaravimus tarp atskirų politinių blokų, kurių dėka savo laiku universaliu mastu nepavyko apibrėžti terorizmo. Tas pats užpuolimas vienų gali būti kvalifikuojamas kaip naconalinio išsivadavimo aktas, kitų – kaip teroristinis aktas. Todėl nepavykus sukurti vieningos universalios antiteroristinės konvencijos baudimo už terorizmą srityje buvo pasirinktas “sektorinis” būdas, kai su tam tikrų rūšių teroristiniais aktais, kurie vienodai pavojingi visoms valstybėms kovojama tarptautiniu mastu: pasikėsinimu į valstybių atstovus (1979 m. Konvencija dėl kelio užkirtimo ir nubaudimo
už veiksmus, nukreiptus prieš asmenis, besinaudojančius tarptautine apsauga, įskaitant diplomatinius agentus), įkaitų ėmimą (1979 m. Tarptautinė konvencija prieš įkaitų ėmimą), “branduolinį terorizmą” (1979 m. Konvencija dėl branduolinių medžegų fizinės apsaugos) ir kt. Europos Tarybos rėmuose teroristiniai aktai dar netiesiogiai apibrėžti 1977 metų Europos konvencijos dėl kovos su terorizmu, jos dalyvė yra ir Lietuva.

XX a. taip pat buvo kuriami ir tribunolai, kuriems valstybės sąjungininkės suteikė teisę teisti pagrindinius nusikaltėlius, įvykdžiusius nusikaltimus taikai, karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui, numatytus tų tribunolų statutuose. Tiesą pasakus juos galima būtų pavadinti II Pasaulinio karo pasekme, nes pirmieji įsteigti buvo 1945 m. Tai Niurnbergo Tarptautinis karinis tribunolas įsteigtas Dž. Britanijos, JAV, Prancūzijos ir Sovietų Sąjungos bei Tokijo Tarptautinis karinis tribunolas, kuriam pavesta teisti asmenis įvykdžiusius nusikaltimus Tolimuosiuose Rytuose. Taip pat šiems tribunolams suteikta teisė teisti Vokietijos ir Japonijos pagrindinius nusikaltėlius.

Niurnbergo ir Tokijo tarptautinių karinių tribunolų kompetencija apsiribojo tik “didžiųjų nusikaltėlių”, praktiškai iš esmės tik Vokietijos ir Japonijos vadovų baudžiamuoju persekiojimu. Tačiau Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja savo pirmojoje sesijoje 1946 metais priimtose rezoliucijose Nr. 3 ir Nr. 95 pripažino, kad principai, įtvirtinti Niurnbergo Tarpatutinio karinio tribunolo Statute ir nuosprendyje, yra tarptautinės teisės principai. Taip pat nepagrįstais buvo laikomi teiginiai, kad šie du tribunolai buvo politinio pobūdžio, kur kelios pagrindinės valstybės nugalėjusios kare savavališkai teisė pralaimėjusios valstybės pareigūnus.. Dabar yra pripažinta, kad “Niurnbergo principai” yra bendrosios paprotinės teisė dalis ir dažnai vadinami “Niurnbergo teise”.

Šie du tribunolai taip pat įnešė didelį indėlį apibrėžiant nusikaltimus taikai, žmoniškumui bei karinius nusikaltimus. Tačiau tai buvo tik tarptautiniai ad hoc (tam atvejui) tribunolai. Jau 1948 m. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja pavedė Tarptautinės teisės komisijai ištirti galimybę įsteigti nuolatinį tarptautinį kriminalinį teismą, nors tokio tribunoli idėja buvo keliama dar 1899 m. Hagos Konferencijoje. Čia buvo parengta Pirmoji Hagos konvencija dėl tarptautinių ginčų sprendimo.

Pirmasis bandymas patraukti baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimus taikai buvo 1919 m. Versalio taikos sutarties su Vokietija 227 straipsnyje numatytas Vokietijos Imperatoriaus Vilhelmo II nubaudimas už nusikaltimus “tarptautinei moralei ir sutarčių šventumui”. Tačiau šis bandymas buvo nesėkmingas, nes Olandija atsisakė išduoti Vilhelmą II. Tik keli teisminiai procesai buvo surengti Vokietijos teismuose Leipcige.

Taip pat 1919 metais Pirmojo pasaulinio karo sąjunginikų buvo įsteigta speciali komisija, kuri turėjo ištirti atsakomybės už nusikaltimus klausimus, įvykdytus karo metu (reakcija į armėnų genocidą). Tačiau šis bandymas irgi buvo nesėkmingas, nes nusikaltusiems asmenims buvo suteikta amnestija.

Iš esmės galmima teigti, kad idėjų ir pastangu kurti nuolatinį audžiamąjį tribunolą buvo nemažai, tačiau vis atsirasdavo tam tikrų trukdžių. Vienas pagrindinių buvo politinis šaltojo karo klimatas. Bet jau 1989 metais reikalai vėl pajudęjo iš vietos Generalinei Asamblėjai vėl pakartojus savo pavedimą dėl nuolatinio tarptautinio kriminalinio teismo įsteigimo.

1993 m. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba įsteigė Tarptautinį tribunolą asmenims, kaltinamiems sunkiais humanitarinės teisės pažeidimais buvusios Jugoslavijos teritorijoje. 1994 m. buvo įsteigtas Tarptautinis Tribunolas asmenims, atsakingiems už genocidą ir kitus sunkius tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus Ruandos teritorijoje, teisti. Šių dviejų tribunolų įsteigimas turi svarbų aspektą tokį, kad skirtingai nei Niurnbergo bei Tokijo tribunolų atvejais, kai buvo baudžiama pirmiausia už nusikaltimus, įvykdytus per tarptautinį ginkluotą konfliktą, čia baudžiama taip pat ir už nusikaltimus, kurie įvykdyti konflikto valstybės viduje metu.

Tačiau buvo pastebėta, kad būtina įkurti tarptautinį baudžiamąjį teismą, kuris būtų nuolat veikiantis ir turintis universalią jurisdikciją kariniams nusikaltėliams, bei nusikaltėliams taikai ir žmoniškumui bausti. O tarptautinių tribunolų Jugoslavijai ir Ruandai įsteigimas buvo rimtas precedentas ir postūmis įkurti šį tarptautinės teisės organą.

1993 metais buvo patvirtintas Tarptautinio baudžiamojo teismo statuto projektas ir jo komentaras.

Tarptautinis baudžiamasis Teismas

1998 m. Liepos 18 d. Romoje po įtemptų derybų, trukusių penkias savates, Jungtinių Tautų diplomatinė konferencija patvirtino Tarptautinio baudžiamojo teismo statutą. Balsavimo metu už Teismo statuto priėmimą balsavo 120 valstybių, tarp jų ir Lietuva, 7 – prieš (Alžyras, Iranas, Irakas, Kinija, Libija, Sudanas ir JAV), 21 – susilaikė. Pažymėtina, kad šiuo metu Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos Statutą yra pasirašiusios 139 pasaulio valstybės. Tarp valstybių, ratifikavusių Romos Statutą, yra šios didžiosios pasaulio valstybės: Australija, Kanada, Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija,
Vokietija, kitos valstybės. Romos Statutas įsigaliojo 2002 m. liepos 1 d., jį yra ratifikavusios 87 pasaulio valstybės (JAV ir Izraelis yra pareiškę neketinantys tapti Romos Statuto šalimis).

Parengiamojo komiteto bei Konferencijos veikla, trukusi kelerius metus, įprasmino penkis dešimtmečius brandintą tarptautinio teismo idėją, taip pat Niurnbergo bei Tokijo karinių tribunolų, Ad hoc tribunolų nusikaltimams Ruandoje bei buvusioje Jugoslavijoje patirtį.

Buvo įkurta 65 valstybių koalicija, kuriai priklausė ir Lietuva, pavadinta “bendraminčių valstybių grupe”. Jos veiklą vienijančios tvirtos nuostatos dėl Teismo jurisdikcijos genocidui, nusikaltimams žmoniškumui, karo nusikaltimams ir agresijos nusikaltimui, dėl Prokuroro įgaliojimų pradėti tyrimus savo iniciatyva bei Teismo nepriklausomumo nuo valstybių politinės valios išraiškos buvo priimtinos ir nevyriausybnėms organizacijoms, kurios savo ruožtu efektyviai mobilizavo visuomenės palaikymą. Patvirtinus Teismo statutą, “bendraminčių valstybių grupė” ir tarptautinės nevyriausybinės organizacijos aktyviai skatino valstybes tapti jo signatarėmis. Be Teismo statuto Konferencija patvirtino ir Baigiamąjį aktą bei šešias rezoliucijas.

Iškilmingose pasirašymo procedūros iškilmėse Romoje bei Niujorke 1998 m. Gruodžio 10 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui Vytautui Pakalniškiui Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke pasirašius Tarptautinio baudžiamojo teismo statutą, Lietuva tapo 68-ąja šio dokumento signatare.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1600 žodžiai iš 3134 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.