Tarptautinio verslo organizavimas
5 (100%) 1 vote

Tarptautinio verslo organizavimas

1 Tarptautinė prekybos teorija 2

1.1 Palyginamojo pranašumo dėsnis. Rikardo modelis. 2

1.2 Hekšerio – olino modelis. Leontjevo paradoksas. 2

1.3 Masto ekonomija ir tarptautinė prekyba. 3

2 Tarptautinės prekybos politika 4

2.1 Tarptautinės prekybos politikos formos 4

2.2 Tarptautinės prekybos politikos instrumentai 5

2.2.1 Muitai 5

2.2.2 Netarifiniai apribojimai 6

3 Mokėjimų balansas 9

3.1 Mokėjimo balansas ir jo struktūra 9

3.2 Mokėjimų balansą veikiantys veiksniai 10

3.3 Lietuvos mokėjimo balanso ypatumai 11

4 Tarptautiniai valiutiniai santykiai 11

4.1 Valiutos kursas ir jo režimai 11

4.2 Aukso standartas 12

4.3 Bretton Wood sistema. Dolerio standartas 13

4.4 Lansčiojo valiutos kurso režimas 14

4.5 Fiksuotųjų valiutos kursų zonų nauda ir kaštai 15

5 Tarptautinis darbo jėgos judėjimas 15

5.1 Tarptautinio darbo jėgos judėjimo modelis 15

5.2 Tarptautinio darbo jėgos judėjimo priežastys 15

5.3 Tarptautinio darbo jėgos judėjimo padariniai 16

5.4 Tarptautinio darbo jėgos judėjimo pasekmės Lietuvai 18

6 Tarptautinis kapitalo judėjimas 19

6.1 Užsienio investicijos 19

6.1.1 Užsienio investiciją teorijos 20

6.1.2 Tiesioginių užsienio investicijų formos 21

6.1.3 Tiesioginių užsienio investicijų priežastys 21

6.1.4 Tiesioginių užsienio investicijų poveikis salies ūkiui 22

6.2 Tarptautinė bankininkystė 22

6.3 Tarptautinės kapitalo rinkos 24

7 Tarptautinė ekonominė politika 25

7.1 Tarptautiniai ekonominiai susitarimai ir organizacijos 25

7.2 Tarptautinė ekonominė politika išsivysčiusiose šalyse 28

7.2.1 Europos Sąjunga 28

7.2.2 Japonija 30

7.3 Tarptautinė ekonominė politika besivystančiose šalyse 30

7.4 Lietuvos makroekonominė politika. 32

7.4.1 Pinigų politika ir kapitalo judėjimas 32

7.4.2 Pajamų politika, ūkio konkurencingumo didinimas ir užimtumo politika 33

7.4.3 Tarptautinių ekonominių santykių politika 34

1 Tarptautinė prekybos teorija

1.1 Palyginamojo pranašumo dėsnis. Rikardo modelis.

Tarptautinėje prekyboje kiekviena šalis specializuojasi tiekti tą produktą, kurio ji turi absoliutų gamybos pranašumą.

Absoliutus pranašumas – tai sugebėjimas pagaminti prekes, sunaudojant darbo sąnaudų produkcijos vienetui mažiau nei kitos šalys.

Tačiau specializaciją lemia ir palyginamasis pranašumas. Šalys gali gauti naudą iš tarptautinės prekybos tuomet, kai skiriasi prekių gamybos alternatyviniai kaštai.

Prekės alternatyviniai kaštai – tai tas kitų prekių kiekis, kurį tenka paaukoti, kad šios prekės būtų pagaminta vienu vienetu daugiau.

Alternatyviniai kaštai matuojami nauda arba pajamomis, kurios būtų gautos naudojant išteklius kitam, geriausiam iš galimų, tikslui.

Alternatyviniai kaštai padeda nustatyti gaminamų skirtingų prekių santykinę vertę ir geriau suprasti palyginamojo pranašumo dėsnį.

Remiantis palyginamojo pranašumo dėsniu, šalys specializuoja tokių prekių gamybą ir eksportą, kurias galima gaminti santykinai žemiasniais kaštais negu kitos šalys.

Palyginamojo parnašumo principas taikomas:

• Daugiau nei dviem prekėms;

• Dėl skirtingo santykio tarp gamybos veiksnių.

Yra du pagrindiniai palyginamojo pranašumo dėsnio paaiškinimai:

1. Tarptautiniai skirtumai, atsirandantys gamybos technologijose dėl fizinio našumo ir darbo sąnaudų poreikio skirtumo;

2. Jeigu šalys turi galimybę naudoti panašią ar tą pačią technologiją ir neskiria fiziniu našumu, palyginamasis pranašumas atsiranda dėl skirtingų santykinių kainų šalių viduje, kadangi santykiniai gamybos veiksnių kaštai įvairiose šalyse skiriasi.

1.2 Hekšerio – olino modelis. Leontjevo paradoksas.

Pagrindinis Hekšerio – Olino modelio principas yra tas, kad šalis turi palyginamąjį pranašumą tos prekės gamybos, kur intensyviai vartojami santykinai gausūs šalies ištekliai.

Šio modelio prielaidos:

1. Visiems gamintojams įmanoma ta pati technologija. Tokiu būdu ignoruojami gamybos kaštų pranašumai, kildinami iš technologijos skirtumų.

2. Nepaisoma vartotojų polinkių skirtumų. Manoma, kad vartotojų polinkiai priklauso nuo ekonomikos raidos lygio, todėl panašaus ekonominio išsivystymo ir panašių gyvenimo standartų šalys turės panašius polinkius.

3. Rinkos yra konkurencinės.

4. Eksportui skirtos prekės vieneto alternatyviniai kaštai didėja dėl šalyse vis augančios specializacijos, kitaip tariant, egzistuoja specializacijos laipsnio riba.

5. vartojami tik du gamybos veiksniai – darbas ir kapitalas.

Trys svarbiausios Hekšerio – Olino modelį papildančios hipotezės:

• Pirmoji Hekšerio – Olino modelį papildančioji hipotezė susijusi su paklausos skirtumu, kuris yra svarbus tarptautinės prekybos krypčių indikatorius. Mokslui imlios prekės, pvz., IT produktai, dažniausiai turi tokį elastingumą, kuris įgalina jas priskirti prie prabangos prekių.

• Antroji modelį papildančioji hipotezė yra susijusi su masinės gamybos sąlygojama ekonomija ir išoriniai efektai. Tam tikrai gamybos šakai būdinga gamybos masto ekonomija, kuri atsiranda didėjant gamybos apimčiai ir mažėjant produkto vieneto kainai.

• Trečioji modelį papildančioji hipotezė susijusi su produkto ciklu. Tyrimai rodo, kad prekės importuotojai ir eksportuotojai ilgainiui keičiasi. Šalys, kurios iš pradžių eksportavo prekę, vėliau gali tapti jos importuotojomis.

1.3 Masto
ekonomija ir tarptautinė prekyba.

Didelės apimties produkcija gamyboje labai efektyvūs masinės gamybos metodai – darbo pasidalijimas, sudėtingos ir našios technikos bei technologijos naudojimas.

Masto ekonomija – kai dėl didelio gamybos augimo sumažėja produkcijos gamybos kaštai.

Masto ekonomija egzistuoja tada, jeigu visų gamybos sąnaudų padidėjimas X proc. sąlygoja didesnį negu X proc. gamybos apimties padidėjimą. Kitaip tariant, masinės gamybos sąlygojama ekonomija – tai ilgalaikis vidutinių kaštų (išlaidų) mažinimas, atsirandantis tada, kai padidinama firmos produkcijos apimtis (visi gamybos ištekliai yra kintami).

Masto antiekonomija pasireiškia tada, kai visų gamybos sąnaudų padidėjimas X proc. sąlygoja mažesnį negu X proc. gamybos apimties padidėjimą. Masto antiekonomija ir aukštesni vidutiniai kaštai susiformuoja, esant palyginti nedideliai gamybos apimčiai.

Reiškiantis masto ekonomijos efektui, užsienio prekyba gali sąlygoti efektyvią gamybą. Pvz., panaikinus muito barjerus tarp ES šalių, kiekvienos šalies gamintojas gali laisvai pardavinėti savo gaminius bet kurioje kitoje šalyje, priklausančioje ES. Tai leidžia Europos firmoms gaminti pramonines prekes žymiai didesnėmis apimtimis. Ūkio šakose, kuriose reiškiasi masto ekonomija, didesnė gamybos apimtis sąlygoja kaštų mažėjimą, kas savo ruožtu leidžia pardavinėti prekes žemesnėmis kainomis. Masto ekonomijos sąlygojamas efektyvumo padidėjimas naudingas ne tik šalies gamintojos prekėms, bet ir kitų šalių, kuriose tos prekės gali būti pardavinėjamos be muitų, vartotojams.2 Tarptautinės prekybos politika

Teisinis tarptautinės prekybos politikos reguliavimas pagrįstas ekonominiais (muitais, netarifiniais apribojimais) ir neekonominiais (prekybinėmis sutartimis, teisiniais režimais) aspektais. Tarptautinės prekybos poltikos reguiavimas gali būti:

• Vienpusis – kada valstybinio prekybos apribojimo veiksmai naudojami šalies be atskirų susitarimų ar konsultacijų su jos prekybiniais partneriais. Tie veiksmai: importo kvotų nustatymas, muitų atskiroms prekėms įvedimas ir pan.

• Dvipusis – kada prekybos politika vykdoma drinant abiejų valstybių – prekybos parnerių interesus ir veiksmus. Pvz., abiems šalims susitarus gali būti įvedami konvenciniai muitai, nepažeidžiant nė vienos iš parnerių interesų, gali būti suderinami techniniai prekių žymėjimo, pakuotės reikalavimai ir pan.

• Daugiapusis – kada prekybos politika aptariama ir reguliuojama daugiašaliais susitarimais. Pvz., bendrasis susitarimas dėl muitų ir prekybos, ypač vyraujantis Europos Sąjungos šalių prekybiniuose santykiuose.

2.1 Tarptautinės prekybos politikos formos

Laisvoji prekyba – tai valstybės ekonominė politika, kai valstybė minimaliai kišasi į užsienio prekybą, besivystančią veikiant laisvai kintančioms pasiūlos ir paklausos santykį lemiančioms jėgoms.

Svarbiausi privalumai: skatina konkurenciją ir apriboja monopolijas; suteikia naudą vartotojams dėl didesnės prekių pasirinkimo galimybės; reiškiantis gamybos masto ekonomijos efektui, laisvoji prekyba gali sąlygoti efektyvesnę gamybą; skatina abipusiai naudingą tarptautinį darbo pasidalijimą; padeda efektyviau paskirstyti išteklius ir užtikrinti aukštesnį materialinės gerovės lygį tiek atskirose šalyse, tiek viso pasaulio mastu.

Protekcionizmas – valstybės vykdoma ekonominė politika, kurios tikslas – apsaugoti vidaus rinką nuo užsienio konkurencijos. Išskiriamos šios protekcionizmo formos:

• Rūšinis protekcionizmas – nukreiptas į tam tikras valstybes ar atskirus produktus;

• Šakinis protekcionizmas – ginantis tam tikras ūkio šakas; dažnai taikomas žemės ūkiui

• Kolektyvinis protekcionizmas – vykdomas kelių valstybių susitarimu

• Paslėptasis protekcionizmas – įgyvendinamas užslėptais vidinės ekonomikos politikos metodais.

• Apsauginis protekcionizmas – šalies pramonės apsaugojimas nuo stipresnės užsienio konkurencijos;

• Agresyvusis protekcionizmas – maksimaliai skatinantis eksportą. Čia pasireiškia aktyvus dalyvavimas konkurencinėje kovoje, kokurentų smukdymu, monopolinių kainų šalies viduje palaikymu bei kitomis priemonėmis.

Dempingas – prekių pardavimas užsienio rinkose žemesnėmis kainomis negu vidaus ar pasaulinės rinkos kainomis, kartais net žemesnėmis už gamybos kaštus.

Dempingas taikomas, kai siekiama įeiti į užsienio rinkas; padidinti gamybą, kad būtų gaunama didesnė ekonomija dėl gamybos masto; norint realizuoti produkcijos perteklių, atsiradusį klaidingai prognozavus paklausą.

Dempingo formos:

• Atsitiktinis dempingas – epizodinis atliekamų prekių pardavimas į užsienio rinką sumažintomis kainomis

• Numatytas dempingas – laikinas apgalvotas eksporto kainų sumažinimas, siekiant išstumti konkurentus iš rinkos ir vėliau nustatyti monopolines kainas.

• Pastovus dempingas – pastovus prekių eksportas žemesnėmis kainomis;

• Atvirkštinis dempingas – eksporto kainų padidinimas, palyginti su pardavimo kainomis tų pačių prekių vidaus rinkoje;

• Abipusis dempingas – dviejų šalių tos pačios prekės kainos sumažinimas.

Būtinos dempingo įgyvendinimo sąlygos yra: Paklausa šalies viduje turi būti mažiau elastinga kainai nei paklausa užsienyje; netikros konkurencijos situacija, kuri leistų
nustatyti ir diktuoti kainas; daug rinkos segmentų

Antidempingo muitas – laikina rinkliava, lygi skirtumui prekių pardavimo kainų vidaus ir užsienio rinkose, įvedama importuojančios šalies, siekianr realizuoti negatyvius neteisingos kainų konkurencijos, pagrįstos dempingu, rezultatus.

Antidempingo muito norma nustatoma dviem būdais:

1. kaip skirtumas kainos, kuria prekė realiai parduodama eksportuojamos šalies rinkoje ir importuojančios šalies rinkoje.

2. kaip skirtumas kainos, kuria prekė turėjo būti parduodama eksportuojančios šalies rinkoje, ir kainos, kuria ji realiai parduodama importuojančios šalies rinkoje.

Embargas – draudimas išvežti iš kurios nors šalies arba įvežti į kurią nors šalį prekes, auksą, vertybinius popierius.

Embargas taikomas dėl politinių, sveikatos apsaugos, moralinių priežaščių.

2.2 Tarptautinės prekybos politikos instrumentai

2.2.1 Muitai

Muitai – tai netiesioginiai valstybės mokesčiai, kuriais apmokestinamos eksportuojamos ir importuojamos prekės.

Tiek muitų sistema, tiek jos sudedamosios dalys – tarifų lygis, struktūra, pozicijų skaičius, jų funkcijos – dažnai yra tarptautiūnių derybų objektas. Muito subjektai yra juridiniai ir fiziniai asmenys, o mokesčio objektai – per valstybės sieną įvežamos ir išvežamos prekės.

Muitai gali būti įvairiai klasifikuojami:

1. Pagal muitų ėmimo pobūdį:

• Vertybiniai muitai – skaičiuojami kaip fiksuotas procentas nuo įvežamos prekės kainos

• Specifiniai muitai – mokami kaip tam tikra suma už prekės vienetą ir apskaičiuojami nuo prekės ir kitų vertybių mato vieneto tvirtu tarifu

• Mišrieji muitai – apskaičiuojami vieną muito dalį nurodant procentais nuo prekės vertės, o kitą dalį – kaip pinigų sumą, tenkančią prekės natūriniam matavimo vienetui, įvertinus arba neįvertinus kitas su šiuo vienetu susijusias prekės fizines charakteristikas.

2.Pagal judėjimo pobūdį:

• Importo muitai – nustatomi importuojamoms prekėms, cirkuliuojančioms vidaus rinkoje.

• Eksporto muitai – nustatomi prekėms, eksportuojamos iš šalies.

• Tranzito muitai – nustatomi gabenant per šalies teritoriją prekėms siekiant fiskalinių tikslų arba išskirtinėmis aplinkybėmis siekiant apriboti nepageidaujamų prekių srautą.

1. Pagal apmuitinimo laiką:

• Nuolatiniai muitai – skirti neribotam laikui;

• Sezoniniai muitai – skirti laikinam tarptautinės prekybos reguliavimui, ypač sezoninėms prekėms.

2. Pagal ekonominius valstybės tikslus ir interesus:

• Fiskaliniai (finansinia) muitai – nustatomi prabangos prekėms su neelastiga paklausa, siekiant papildyti valstybės biudžetą. Jie daro įtaką ekonominei šalies politikai ir kartais vadinami ekonominiais muitais.

• Antidempinginiai muitai – taikomi tais atvejais, kai prekės įvežamos į šalį žymiai mažesne kaina nei ji nusistovėjusi savoje šalyje, kartais žemesne už savikainą.

• Kompensaciniai muitai – taikomi toms prekėms, kurių gamyboje naudotos subsidijos. Kompensacinic muitas neturi viršyti subsidijų dydžio

• Diskriminaciniai (specialieji) muitai – naudojami, kai dėl tam tikrų tarptautinės politikos priežaščių kai kurių šalies prekėms nustatomi didesni muitai

• Protekciniai (apsaugos) muitai – apmuitinamos importuojamos prekės, norint apsaugoti vienetinius gamintojus nuo užsienio įmonių konkurencijos ir nustatant muito mokesčius eksportuojamoms prekėms, siekiant apsaugoti vartotojus, riboti dficitinių žaliavų ir produkcijos įvežimą.

• Išlyginamieji muitai – norint išlyginti importinių ir savos gamybos produkcijos kainas.

• Retorsiniai muitai – apmuitinamos prekės ir kitos vertybės tų šalių, kurios labai padidina muitus savoms prekėms.

3. Pagal kilmę:

• Autonominiai muitai – įvedami valstybės

• Konvenciniai (sutartiniai) muitai – įvedami dvišaliu ar daugiašaliu sustarimu

• Preferenciniai (pirmenybiniai) muitai – taikomi, norint sudaryti lengvatines sąlygas kai kurių šalių prekėms įvežti.

Muitų naudojimą pateisinatys argumentai:

• Naujų šakų apsauga.

• Strateginių šakų apsauga.

• Vietinės gamybos prekių konkurencingumo stiprinimas.

• Nedarbo sumažinimas.

Neigiamos pasekmės:

• Muitai sustabdo ekonomikos vystymąsi, nes mažina tarptautinę prekybą;

• Sukuriamas pretekstas atsakomosioms kitų šalių protekcionistinėms priemonėms.

• Muitai padidina vartotojų mokamus mokesčius.

• Importo muitas netiesiogiai griauna šalies eksportą

2.2.2 Netarifiniai apribojimai

Netarifiniai apribojimai – tai administracinis prekybos reguliavimas, kai ekonominiai metodai nepakankamai efektyvūs.

Netarifinių apribojimų efektyvumo įvertinimo indeksai:

• Įtakos kainai koeficientas – santykis pasaulinės rinkos prekių kainų su vidaus rinkos kainomis, kurio importas ar eksportas apribojamas netarifiniais metodais. Šio koeficiento trūkumas tas, jog ne visos vidaus ir pasaulinės rinkos prekių kainos skirtumas priklauso nuo netarifinių apribojimų.

• Dažnumo koeficientas parodo dalį tarifmių pozicijų, padengtų netarifiniais apribojimais. Paprastai tinka netarifinių apribojimų lygiui nustatyti, tačiau neparodo santykinės atskirų importo dalių apribojimo svarbos ir efektyvumo ekonomikai.

• Prekybos padengimo koeficientas įvertina importo
eksporto vertės dalį, padengtą netarifiniais apribojimais. Šio koeficiento trūkumas tas, kad jis neįvertina daug intensyvesnių netarifinių barjerų įtakos.

Kiekybiniai netarifiniai apribojimai – administracinė netarifinio valstybės prekybos reguliavimo forma, nustatanti prekių kiekį ir nomenklatūrą, leidžiamą importuoti ar eksportuoti. Kiekybiniai apribojimai, koordinuojantys tam tikrų prekių prekybą, gali būti įvesti vyriausybės nutarimu vienašališkai arba tarptautiniais susitarimais.

Kvota – kiekybinė netarifinė priemonė, nustatyta vyriausybės eksportui arba importui apriboti.

Eksporto kvotos šalyje įvedamos, suderinus su tarptautiniais stabilizaciniais susitarimais, nustatančiais kiekvienos šalies eksporto dalį konkrečiam produktui, arba siekiant sulaikyti deficitinių vidaus rinkos prekių išvežimą. Importo kvotos įvedamps, siekiant apsaugoti vietinius gamintojus, subalansuoti prekybos balansą, reguliuoti paklausą ir pasiūlą vidaus rinkoje, taip pat kaip atsakas į kitų vyriausybių diskriminacinį prekybos politiką.

Pagal apimtį kvotos būna:

• Absoliučios – pasiekus kvotos numatytas, tarkim, importo apimtis,

daugiau tų prekių į Šalį neimportuojama.

• Tarifinės – iki nustatytos produkto kiekio ribos impd. – įvežamas be muito arba taikant labai nedidelį muito tarifą.

• Individualios – nustatomos iki absoliučios kvotos kiekvienai šaliai dvišaliais susitarimais, suteikiančiais didelius privalumus eksportuojančioms ir importuojančioms toms šalims, su kuriomis yra glaudas tarpusavio politiniai, ekonominiai ir kt. interesai.

Savanoriški eksporto suvaržymai – tai kiekybiniai eksporto apribojimai, paremti vieno iš partnerių įsipareigojimu apriboti prekybą arba neplėsti eksporto apimties.

Licencijos – vienas iš importo kvotų mechanizmo įgyvendinimo instrumentų, tačiau jos gali būti savarankiškas tarptautinės prekybos ribojimo barjeras.

Licencijavimas – išorinės ekonominės veiklos reguliavimas leidimu, išduodamu vyriausybės organų prekės eksportui ar importui, nustatytiems kiekiams ir nustatytam laiko tarpui.

Licencijų rūšys:

• Vienkartinė licencija – raštiškas leidimas vienerių melų laikotarpiui įvežti ar išvežti, išduodamas Šalies vyriausybės konkrečiai firmai prekes vienam išorinės prekybos sandoriui įvykdyti;

• Generalinė licencija ~ leidimas įvežti ar išvežti konkrečią prekę vienerių metų laikotarpiui, sandorių skaičiaus neapribojus.

• Globalinė licencija – leidimas įvežti ar išvežti nurodytą prekę į bet kokią pasaulio šalį nustatytam laikotarpiui, neapribojus kiekio ir kainos.

• Automatiška licencija – leidimas, išduodamas nedelsiant po eksportuotojo ar importuotojo pareiškimo gavimo, kuris negali būti atšauktas vyriausybinio organo.

Licencijų paskirstymo būdai:

Aukcionas – licencijos pardavimas konkurso keliu.

Aiškios pirmenybės sistema – vyriausybės licencijų įvertinimas konkrečioms firmoms, proporcingai jų importo dydžiui tani tikiu laikotarpiu arba proporcingai nacionalinių importuotojų paklausos struktūrai.

Licencijų paskirstymas ne kainos pagrindu – vyriausybės licencijos išdavimas firmoms, užtikrinančioms importavimo ar eksportavimo veiklą efektyviausiu būdu.

Paslėptieji netarifiniai apribojimai – tarptautinės prekybos netarifinių reguliavimo priemonių metodai, pagrįsti įvairiais ne muito tipo apribojimais, inicijuojamais šalies vyriausybės ir netgi vietinės valdžios organų. Daugelis paslėptų netarifinių apribojimų pažeidžia tarptautinės prekybos principus. Išskiriamos šios pagrindmės apribojimų rūšys:

Techniniai standartai ir kiti reglamentai. Gausėjant tarptautinėje prekyboje naujų prekių, tarp netarifinių apribojimų vis didesnę reikšmę įgauna techniniai ir kitokie specialūs reikalavimai. Formaliai jie keliami tiek savoms, tiek importuojamoms prekėms. Prie techninių reikalavimų priklauso nacionaliniai standartai, sertifikavimo sistemos, prekės kokybės, techninio saugumo, ekologijos reikalavimai, taip pat sanitarijos bei veterinarijos ir sveikatos apsaugos organų ypatingieji prekių pakuotės ir ženklinimo reikalavimai.

Valstybiniai pirkimai – paslėptasis prekybos politikos būdas, reikalaujantis vyriausybines organizacijas ir įmones pirkti nustatytas prekes tik iš nacionalinių gamintojų, nepaisant to, jog šios prekės gali būti brangesnės nei importinės. Tipiškas tokios politikos paaiškinimas yra nacionalinio saugumo reikalavimas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2654 žodžiai iš 8554 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.