Tarptautinių sutarčių vietos lietuvos nacionalinėje teisėje monistinė pakraipa
5 (100%) 1 vote

Tarptautinių sutarčių vietos lietuvos nacionalinėje teisėje monistinė pakraipa

11

Turinys

Įvadas ………………………………………………………………………………….… 4

1. Tarptautinių sutarčių vieta nacionalinėje šalių teisėje: monizmas …………….. 5

a) Lauterpacht’o pakraipa ……………..…………………………………… 5

b) Kelsen’o pakraipa ………………..……………………………………… 5

2. Lietuvos atvejis ………………………………………………………………… 7

Išvados …………………………………………………………………………………… 9

Literatūros ir šaltinių sąrašas …………………………………………………………… 10

Įvadas

XXI amžiaus santykiuose tarp valstybių, kad ir kokie jie kartais būtų priešiški ar, atvirkščiai, draugiški, vienas reiškinys yra itin ryškus – tai didėjanti valstybių tarpusavio priklausomybė. Tarpusavyje susipynę ir vienas kitą įtakojantys valstybių ekonominiai, politiniai, kultūriniai, socialiniai ir kitokio pobūdžio santykiai, savaime suprantama, nevyksta chaotiškai. Jie yra nustatomi valstybių tarpusavio susitarimais – tarptautinėmis sutartimis. Tačiau natūraliai kyla klausimas dėl tokių tarptautinių sutarčių vietos susitariančių šalių nacionalinėje teisėje, kuris neabejotinai turi būti suprantamas platesniame nacionalinės ir tarptautinės teisės santykio kontekste.

Tarptautinės teisės teorijoje santykis tarp nacionalinės šalių teisės ir tarptautinės teisės paprastai aiškinamas dviem priešingomis teorijomis arba doktrinomis: dualizmu ir monizmu. Dualizmas nacionalinę konkrečios šalies teisę ir tarptautinę teisę traktuoja kaip dvi atskiras ir nepriklausomas teisės sistemas, reguliuojančias skirtingo pobūdžio santykius: nacionalinės teisės atveju – valstybės viduje vykstančius santykius; tarptautinės teisės atveju – santykius tarp valstybių. Monizmas, priešingai, turi vienalytės teisės koncepcijos vaizdinį ir mato tiek nacionalinę šalies teisę, tiek tarptautinę teisę integralia vienos ir tos pačios teisės sistemos dalimi . Tačiau teoriniame lygmenyje monizmas nėra vienalytis: jame galima išskirti dvi pagrindines pakraipas – Lauterpacht’o ir Kelsen’o .

Lietuvoje tarptautinės teisės santykis su nacionaline Lietuvos teisės sistema yra monistinis, kaip tai savo nutarime išaiškino Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Tačiau nėra aišku kuriai iš teorinių monistinės doktrinos pakraipų Lietuvos teisinė sistema yra artimesnė. Todėl šio darbo tikslas yra išsiaiškinti kuriai monistinės doktrinos pakraipai yra artimesnė Lietuvos teisinė sistema. Pirmojoje darbo dalyje nagrinėjamos Lauterpacht’o ir Kelsen’o pakraipos. Antrojoje dalyje nagrinėjamas Lietuvos atvejis.

1. Tarptautinių sutarčių vieta nacionalinėje šalių teisėje: monizmas

Prieš pradedant nagrinėti Lauterpacht’o ir Kelsen’o monizmo pakraipas, reikia pasakyti, kad tarptautinių sutarčių atžvilgiu pagrindinis skirtumas tarp monizmo ir dualizmo yra tas, kad monistiniu požiūriu tarptautinės sutartys yra automatiškai inkorporuojamos į nacionalinę teisę, tuo tarpu dualistiniu – sutartyse numatytų įsipareigojimų pagrindu yra daromi pakeitimai nacionalinėje teisėje .

a) Lauterpacht’o pakraipa

Seras Hersch’as Lauterpacht’as savo monizmo pakraipą visų pirma grindė stipria etine dimensija ir susirūpinimu žmogaus teisėmis. Lauterpacht’o darbai atspindi „prigimtinę“ kryptį, kuri pagrindine visos teisės funkcija laiko rūpinimąsi individų gerove, o tarptautinė teisė, būdama viršesnė už nacionalinę, jo nuomone, geriausiai gali tai užtikrinti . Šis požiūris skeptiškai žiūri į etatocentristinį tarptautinės sistemos traktavimą ir laiko individą tarptautinės teisės subjektu. Valstybė yra tik abstrakcija, kurios pagrindinė funkcija yra žmogaus teisių palaikymas. Tarptautinė teisė yra loginė sąlyga teisiniam valstybių egzistavimui . Kitaip sakant, Lauterpacht’as valstybes, o kartu ir nacionalinę jų teisę traktuoja instrumentiškai, daugiau kaip tarptautinės teisės dispozicijoje esantį įrankį, kurio pagalba ši siekia užtikrinti žmogaus teisių laikymąsi ir individo gerovę.

b) Kelsen’o pakraipa

Tuo tarpu Hans’as Kelsen’as monizmo pakraipa tiek tarptautinę, tiek nacionalinę teisę laiko vienos teisinės sistemos dalimi, kurios, vis dėlto, yra atskiros teisės sferos ir, kurios gali būti sujungtos valstybės tarptautinių įsipareigojimų pagrindu . Pagrindinis jo teiginys yra tas, kad pamatinis visos teisės galiojimo šaltinis yra hipotetinė, vienintelė svarbiausioji, pagrindinė tarptautinės teisės norma (vok. Grundnorm) . Tai, savo ruožtu, reiškia, kad visos tarptautinės teisės normos, kaip ir įtvirtintos tarp šalių sudaromose sutartyse, kurios taip pat priklauso tarptautinės teisės domenui, yra viršesnės už nacionalinę teisę. Tai reiškia, kad tarptautinei teisei prieštaraujanti nacionalinė teisė negalioja ir, kad tarptautinės teisės normos turi būti tiesiogiai taikomos nacionalinėje teisėje .

Kelseniškoji monistinė pakraipa grindžiama Kanto filosofija, pagal kurią teisė nustato tam tikrą tvarką, nurodančią elgesio būdus, kurių reikia laikytis ir už kurių nesilaikymą numatytos sankcijos, kada
nelegalus veiksmas yra atliekamas. Kadangi tas pats teisės supratimas taikomas tiek nacionalinėje, tiek ir tarptautinėje teisėje, tarp šių teisės sistemų logiškai nustatoma vienybė. Minėtoji pagrindinė tarptautinės teisės norma pagrindinė yra tik santykinai, tik tiek, kiek teisinis valstybių pobūdis, toks kaip jų jurisdikcija, suverenitetas ar lygiateisiškumas, yra nustatomas tarptautinės teisės . Kitaip sakant, Kelsen’o požiūris į valstybę, ir kartu į jos nacionalinę teisę nėra toks instrumentinis ir subordinacinis kaip Lauterpacht’o. Kelsen’o teorijoje valstybei pozityvistiškai neabejotinai paliekama daugiau „laivės“.

Apskritai, supaprastintai ir spekuliatyviai galima teigti, kad priskirti konkrečios šalies teisės sistemos ir tarptautinės teisės santykį monistinės doktrinos lauterpachtiškajai pakraipai būtų galima tada, kai konkrečios šalies nacionalinės teisės sistemos ir tarptautinės teisės monistinis santykyje akcentuojamas valstybės, kaip žmogaus teises palaikančio instrumento vaidmuo; atitinkamai kelsenišksios pakraipos monistinį santykį tarp nacionalinės ir tarptautinės teisės būtų galima konstatuoti, kuomet valstybėje nėra akcentuojamas instrumentinis jos pobūdis žmogaus teisių palaikymo atžvilgiu, o pabrėžiamas pačios valstybės vaidmuo tarptautiniuose santykiuose, įgyvendinamas per jos institucijas.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 897 žodžiai iš 1708 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.