Teisė į kūno neliečiamumą
5 (100%) 1 vote

Teisė į kūno neliečiamumą

11213141516171

Kursinio darbo „Teisė į kūno neliečiamumą“ planas

1) Planas………………………………………………………………………………………………………………..2

2) Įvadas ……………………………………………………………………………………………………………….3

3) Fizinio asmens kūnas, kaip mokslinių – medicininių tyrimų objektas ……………………….5

4) Intervencija į asmens kūną

a) vaistu suleidimas ……………………………………………………………………………………10

b) dirbtinis apvaisinimas ……………………………………………………………13

c) eutanazija ………………………………………………………………………………………………17

5) Išvados ir apibendrinimai …………………………………………….………………. 23

6) Santrauka anglų kalba ………………………………………………………………….. 25

7) Literatūra………………… …………………………………………………………………………………….. 26

Įvadas

Savo kursiniame darbe, kurio tema yra „Teisė į asmens kūno neliečiamumą“ norėčiau truputėlį stabtelti prie vienos asmeninės fizinio asmens teisės – teisės į kūno neliečiamumą ir vientisumą – ir plačiau pakalbėti apie šią fizinio asmens teisę, apie galimus jos pažeidimus ir galimas gynybos priemones.

Konstitucijos 21 straipsnis įtvirtina vieną svarbiausių prigimtinių teisių – teisę į kūno neliečiamumą ir vientisumą . Šios teisės turinys gali būti suprantamas kaip teisinių, organizacinių ir kitokių priemonių visuma, kuria žmogus gali naudotis siekdamas užtikrinti savo teises arba gindamas jau pažeistas savo teises nuo bet kokio nepagrįsto pašalinio poveikio. Šios svarbios fizinio asmens neturtinės teisės įtvirtinimas konstitucijoje reiškia, kad įstatymų leidėjas ne tik pripažįsta tokią fizinio asmens teisę, bet ir sukuria materialines sąlygas šiai teisei įgyvendinti.

Žmogaus kūno neliečiamumo ir vientisumo principas taip pat yra pagrindas daugelio kitų teisių ir teisės principų atsiradimui ir susiformavimui, bei įtvirtinimui šalies konstitucijoje ir kituose teisės aktuose.

Neabejotinai galima teigti, kad konstitucijos 21 straipsnio norma įtvirtina žmogaus saugumo pagrindus. Žmogaus asmuo, jo kūnas privalo būti apsaugotas nuo neteisėto fizinio ar psichinio poveikio. Taip pat žmogus turi būti saugomas nuo bet kokio nepagrįsto išorinio, t.y. valstybės institucijų ar atskirų asmenų poveikio jo gyvybei, sveikatai, seksualiniam apsisprendimui, fizinio aktyvumo laisvei ir pan.

Asmens neliečiamumui garantuoti nustatytas teisės normas, kurios realizuoja šią konstitucinę nuostatą , galima skirstyti į kelias grupes :

a) Teisės normos, suteikiančios galimybę pačiam asmeniui atremti pasikėsinimą į jo neliečiamumą. Tai Baudžiamojo kodekso ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso įtvirtinta būtinosios ginties galimybė.

b) Baudžiamojo kodekso normos, nustatančios baudžiamąją atsakomybę už žmogaus kūno sužalojimą, susargdinimą, smūgių sudavimą, sveikatos sutrikdymą, nužudymą, išžaginimą, seksualinį priekabiavimą, privertimą lytiškai santykiauti, privertimą atlikti neteisėtą abortą, už tvirkinimą.

c) Tarptautinių sutarčių, kurias ratifikavo Seimas ir kurios pagal Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalies normą tapo Lietuvos teisinės sistemos sudedamąja dalimi, nustatyti atvejai. Tai sutartys, kurias realizuojant vienaip ar kitaip užtikrinama žmogaus gyvybė, sveikata, psichinis neliečiamumas.

d) Bendresnio pobūdžio teisės aktai, kuriuos realizuojant nors ir ne tiesiogiai išsprendžiami ir žmogaus neliečiamumo klausimai. (Pvz. Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas).

e) Kai kurioms asmenų grupėms dėl jų užimamų pareigų ar vykdomos veiklos Konstitucija teikia papildomas asmens neliečiamumo garantijas. Konstitucijos 62 straipsnis skelbia, kad “Seimo nario asmuo yra neliečiamas”, 100 straipsnis – „Ministras Pirmininkas ir ministrai negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti, negali būti suvaržyta jų laisvė be išankstinio seimo sutikimo, o tarp sesijų – be išankstinio Lietuvos Respublikos Prezidento sutikimo“. Konstitucijos 104 straipsnio 4 dalis nustato, kad Konstitucinio Teismo teisėjai turi tolią pačią neliečiamybę kaip ir seimo nariai, o 114 straipsnis numato tokias pat kaip ir ministrų neliečiamumo garantijas visų grandžių teismų teisėjams.

Kursiniame darbe nagrinėsiu pirmines asmens teises į kūno neliečiamumą ir vientisumą. Nagrinėdamas šias fizinio asmens teises neišvengiamai paliesiu tas temas, kurios visada visuomenėje sukelia dideles diskusijas, t.y. nagrinėsiu fizinio asmens kūną kaip mokslinių – medicininių tyrimų objektą, kalbėsiu apie intervenciją į asmens kūną – vaistų suleidimą, dirbtinį apvaisinimą, eutanaziją. Taip pat būtinai panagrinėsiu komercinę veiklą, susijusią su fizinio asmens kūnu – donorystę ir prostituciją, bei pakalbėsiu apie pažeistų teisių gynimo būdus.

Kursiniame darbe buvo naudota įvairi literatūra: Lietuvos Respublikos Konstitucija ir jos komentaras, Lietuvos Respublikos
Civilinis ir Baudžiamasis kodeksai, šių kodeksų komentarai, įvairus straipsniai teisiniuose žurnaluose, įvairūs įstatymai, tarptautinės sutartys bei konvencijos ir kita mokslinė literatūra.

Fizinio asmens kūnas, kaip mokslinių – medicininių tyrimų objektas?

Pagrindinio Lietuvos Respublikos įstatymo, II skirsnio „Žmogus ir Valstybė“, 21 straipsnis skelbia, kad žmogaus asmuo neliečiamas. Šį teiginį perima ir išplėtoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso antros knygos 25 straipsnis “Teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą“ teigiantis, kad tai asmeninė neturtinė fizinio asmens teisė, ginama ir saugoma įstatymo.

Fizinio asmens neliečiamumas, tai – tai jo teisė pačiam spręsti dėl intervencijos į jo kūną ir teisė reikalauti, kad be jo sutikimo jo kūnui nebūtų taikoma jokia intervencija .

Civilinio kodekso 2.25 straipsnio pirmoje dalyje teigiama, kad bet kokie moksliniai, medicininiai bandymai ar tyrimai ( kraujo ar kitokios genetinės medžiagos paėmimas, naujų vaistų bandymas ar pan.) su žmogaus kūnu gali būti atliekami tik jo sutikimu. Kadangi ši Civilinio kodekso 2.25 straipsnio pirmoje dalyje įtvirtinta norma yra bendroji, todėl jos taikymo ypatumus nustato tiek kiti Civilinio kodekso straipsniai, tiek specialūs įstatymai.

Biomedicininiai tyrimai turi būti atliekami vadovaujantis principu – žmogaus interesai svarbesni už visuomenės ir mokslo interesus bei laikantis biomedicininių tyrimų etikos reikalavimų. 2000 m. gegužės 11 dieną įsigaliojusiame „Lietuvos Respublikos biomedicininių tyrimų etikos įstatyme “ yra aptariamos dvi anksčiau minėtos sąvokos: biomedicininiai tyrimai ir biomedicininių tyrių etika. Anot įstatymo biomedicininiai tyrimai yra biomedicinos mokslų hipotezių patikrinimas mokslo tiriamaisiais metodais ir žmogaus sveikatos ypatumų pažinimo plėtojimas, o biomedicininių tyrimų etika – Lietuvos Respublikos biomedicininių tyrimų etikos įstatyme numatytų etikos reikalavimų ir principų laikymasis atliekant biomedicininius tyrimus.

Biomedicininių tyrimų objektai gali būti:

* gyvi žmonės ar jų grupės;

* vaisius, audiniai, organai, ląstelės bei genetinė medžiaga;

* žmonių lavonai;

* medicinos dokumentai.

* ir kiti objektai, numatyti Lietuvos Respublikos įstatymuose bei kituose teisės aktuose .

Gyvi žmonės ar jų grupės ir vaisius biomedicininių tyrimų objektais gali būti tik turint atitinkamų neklinikinių tyrimų išsamius duomenis. Neklinikiniai tyrimai turi būti atlikti pagal Geros laboratorinės praktikos taisykles, o klinikiniai tyrimai – pagal Geros klinikinės praktikos taisykles. Tiek Geros laboratorinės praktikos, tiek Geros klinikinės praktikos taisykles tvirtina Sveikatos apsaugos ministerija. Su žmogaus embrionais leidžiama atlikti tik klinikinius stebėjimus. Kiti biomedicininiai tyrimai su žmogaus embrionais, taip pat jų kūrimas biomedicininių tyrimų tikslais yra draudžiami. Su vaisiumi leidžiama atlikti tik tuos biomedicininius tyrimus, kurių numatoma nauda tiriamam vaisiui viršija medicininę riziką.

Žmonių lavonų ir medicinos dokumentų biomedicininių tyrimų ypatumus nustato įstatymai ir Lietuvos bioetikos komitetas.

Siekiant užtikrinti tiriamojo interesų apsaugą, biomedicininiai tyrimai gali būti atliekami tik įvykdžius įstatymo leidėjo keliamus reikalavimus:

* biomedicininiai tyrimai turi mokslinę ir praktinę vertė;

* biomedicininio tyrimo negalima pakeisti kitu tyrimu, kurio metų tyrimą galima būtų atlikti be eksperimentų su žmonėmis.

* užtikrinta tiriamojo interesų apsauga bei informacijos apie tiriamąjį konfidencialumas;

* gautas savanoriškas tiriamojo asmens sutikimas;

* nedavęs asmens sutikimo dalyvauti biomedicininiame tyrime ar jį atšaukęs, tiriamasis nepraras teisės gauti tinkamą sveikatos priežiūrą;

* medicininė rizika, kurią gali patirti tiriamasis, privalo būti ne didesnė už naudą, kurią jis gali gauti dalyvaudamas biomedicininiame tyrime.

* pagrindinis tyrėjas ir biomedicininių tyrimų užsakovas yra apsidraudę civilinę atsakomybę dėl žalos tiriamojo sveikatai ir mirties žalos, padarytos biomedicininio tyrimo metu, atlyginimo;

* vykdyti biomedicininius tyrimus leidžia Lietuvos bioetikos komiteto ar Regioninio biomedicininių tyrimų etikos komiteto išduotas leidimas;

* užsiimti tokia veikla nedraudžia įstatymai

Biomedicininiai tyrimai atliekami tik turint rašytinį tiriamojo asmens sutikimą . Prieš duodamas sutikimą, šis asmuo jam suprantama forma pasirašytinai informuojamas apie biomedicininio tyrimo tikslą, planą, taikomus metodus, Lietuvos bioetikos komiteto ar atitinkamo Regioninio biomedicininių tyrimų etikos komiteto sprendimus, bei savo teises ir pareigas, numatytas Lietuvos Respublikos biomedicininių tyrimų etikos įstatyme. Jeigu tiriamasis yra nepilnametis, asmens sutikimą atlikti biomedicininį tyrimą duoda abu tėvai ar įstatyminiai nepilnamečio atstovai ir rajono, miesto vaikų teisių apsaugos tarnyba. Jei nepilnamečio tėvai gyvena skyrium, būtinas vieno iš tėvų ar įstatyminio atstovo ir rajono, miesto vaikų teisių apsaugos tarnybos sutikimas.

Asmens, sergančio psichikos liga, bet galinčio sąmoningai sutikti dalyvauti biomedicininiame tyrime, sutikimą turi patvirtinti du liudytojai ir sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje atliekamas
biomedicininis tyrimas, vadovas. Taip pat turi būti Medicinos etikos komisijos pritarimas. Medicinos etikos komisijos sudarymo ir veiklos tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtinti Sveikatos priežiūros įstaigos Medicinos etikos komisijos pavyzdiniai nuostatai.

Lietuvos bioetikos komitetas ar Regioninis biomedicininių tyrimų etikos komitetas, išduodantis leidimą sprendžia ar būtinas asmens sutikimas atliekant biomedicininius tyrimus, kurių objektai yra medicininių intervencijų, atliktų iki prašymo atlikti tyrimą su šiuo asmeniu padavimo, metu kitais tikslais iš to asmens paimti audiniai, organai, vaisius, ląstelės bei genetinė medžiaga .

Informacija, gauta atliekant biomedicininį tyrimą, apie tiriamojo sveikatos būklę, diagnozę, prognozę, gydymą ir kitus su tiriamojo sveikata susijusius asmeninio pobūdžio faktus yra konfidenciali ir gali būti teikiama tik Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nustatyta tvarka. Ši informacija nelaikoma konfidencialia ir gali būti paskelbta be tiriamojo asmens sutikimo, jei paskelbus tokią informaciją nebus galima identifikuoti tiriamojo.

Biomedicininių tyrimų užsakovas ir tyrėjas atsako už žalą, atsiradusią dėl tiriamojo sveikatos sužalojimo ar tiriamojo mirties, taip pat už neturtinę žalą, atsiradusią dėl biomedicininių tyrimų, jei jie neįrodo, kad žala atsirado dėl priežasčių, nesusijusių su biomedicininiais tyrimais, arba dėl tiriamojo tyčinės veikos. Biomedicininių tyrimų užsakovo ir tyrėjo padaryta žala sveikatai, dėl gyvybės atėmimo bei dėl to atsiradusi neturtinė žala atlyginama „Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo“ nustatytais atvejais ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka.

Biomedicininių tyrimų užsakovas ir pagrindinis tyrėjas privalo drausti savo civilinę atsakomybę dėl tiriamajam biomedicininio tyrimo metu galinčios atsirasti žalos sudarydami Pagrindinių tyrėjų ir biomedicininių tyrimų užsakovų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis su draudimo įmonėmis, turinčiomis Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos išduotą leidimą verstis šios rūšies draudimu . Šis reikalavimas taikomas tik tais atvejais, kai biomedicininiai tyrimai atliekami su gyvais žmonėmis.

Pagrindinių tyrėjų ir biomedicininių tyrimų užsakovų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles, kurios nustato žalos tiriamojo sveikatai dydžio apskaičiavimo ir atlyginimo tvarką, tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

Biomedicininiai tyrimai Lietuvoje gali būti atliekami tik gavus atitinkamų institucijų leidimą. Biomedicininių tyrimų atlikimas neturint leidimo yra neteisėtas. Leidimus atlikti biomedicininį tyrimą, išskyrus klinikinį vaistinio preparato tyrimą, išduoda Lietuvos bioetikos komitetas, kuris turi teisę šias funkcijas perduoti Regioniniam biomedicininių tyrimų etikos komitetui. Jei Regioninis biomedicininių tyrimų etikos komitetas šias funkcijas atlieka netinkamai, teisė išduoti leidimus gali būti panaikinta motyvuotu Lietuvos bioetikos komiteto pritarimu.

Leidimus atlikti klinikinį vaistinio preparato tyrimą išduoda Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos Lietuvos bioetikos komiteto ar Regioninio biomedicininių tyrimų etikos komiteto pritarimu. Leidimų atlikti klinikinį vaistinio preparato tyrimą išdavimo tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija.

Atliekant biomedicininius tyrimus su asmenimis ar jų grupėmis dėl vienokių ar kitokių priežasčių gali būti pažeidžiami jų interesai ir teisės. Prie tokių asmenų ir (ar) grupių įstatymų leidėjas priskiria:

* Asmenis, turinčius psichikos sutrikimų, bet galinčius duoti sutikimą dalyvauti biomedicininiame tyrime;

* Nepilnamečius;

* Studentus, jei jų dalyvavimas biomedicininiame tyrime susijęs su studijomis;

* Asmenis, gyvenančius globos įstaigose;

* Karius jų tikrosios karinės tarnybos metu;

* Sveikatos priežiūros įstaigų, kuriose atliekamas biomedicininis tyrimas, darbuotojus, pavaldžius tyrėjui.

* Įkalinimo įstaigose ar kitose laisvės atėmimo vietose esantys asmenimis.

* Kitus asmenys ar jų grupės Lietuvos bioetikos komiteto motyvuotu sprendimu pripažintus šiai asmenų grupei (ėms).

Esant būtinybei atlikti biomedicininius tyrimus su pažeidžiamais asmenimis galima tokius tyrimus atlikti tik laikantis visų anksčiau išvardintų sąlygų, jeigu:

* tokį biomedicininį tyrimą galima atlikti tik su pažeidžiamais asmenimis;

* biomedicininio tyrimo rezultatai gali tiesiogiai ir realiai pagerinti šių tiriamųjų sveikatą;

* biomedicininis tyrimas nesukels pavojaus tiriamojo sveikatai ar gyvybei.

Taigi, Lietuvos Respublikoje biomedicininiai tyrimai gali būti atliekami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Be to, tyrimai gali būti atliekami tik esant svarbiai priežasčiai – kada jų nauda yra akivaizdi ir ji viršytų galimai atsiradusius neigiamus padarinius.

Tyrimas gali būti atliekamas tik gavus asmens sutikimą, prieš tai jį deramai informavus apie tyrimo svarbą, jo specifiką, bei galimas to pasekmes.

Intervencija į asmens kūną ( vaistu suleidimas / dirbtinis apvaisinimas / eutanazija)?

Vaistų suleidimas. Pagrindinio Lietuvos Respublikos įstatymo, II skirsnio „Žmogus ir Valstybė“, 21 straipsnis skelbia, kad žmogaus asmuo neliečiamas. Šį teiginį perima ir išplėtoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso antros knygos 25 straipsnis “Teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą“ teigiantis, kad tai asmeninė neturtinė fizinio asmens teisė, ginama ir saugoma įstatymo.

Fizinio asmens neliečiamumas, tai – tai jo teisė pačiam spręsti dėl intervencijos į jo kūną ir teisė reikalauti, kad be jo sutikimo jo kūnui nebūtų taikoma jokia intervencija .

Civilinio kodekso 2.25 straipsnio pirmoje dalyje teigiama, kad bet kokie moksliniai, medicininiai bandymai ar tyrimai ( kraujo ar kitokios genetinės medžiagos paėmimas, naujų vaistų bandymas ar pan.) su žmogaus kūnu gali būti atliekami tik jo sutikimu. Kadangi ši Civilinio kodekso 2.25 straipsnio pirmoje dalyje įtvirtinta norma yra bendroji, todėl jos taikymo ypatumus nustato tik kiti Civilinio kodekso straipsniai, tiek specialūs įstatymai.

Civilinio kodekso šeštos knygos 737 straipsnis teigia, kad mokslinius tyrimus reglamentuoja įstatymai . Prieš atliekant kokį nors medicininį veiksmą (tyrimą, intervenciją, operaciją ar pan.) pacientas apie tai turi būti tinkamai, jam suprantama kalba informuotas apie tokio veiksmą, jo reikalingumą ir jo pasekmes, nes svetimkūniai patekę į žmogaus organizmą, gali sukelti įvairių reiškinių, pvz. laikiną sveikatos sutrikdymą, sunkų sveikatos sutrikdymą ar net sukelti asmens mirtį . Daugeliu atveju nuo to priklauso tų asmenų likimas ar tolesnė sveikatos būklė. Svetimkūniai į žmogaus organizmą gali patekti įvairiais keliais: vieni patenka natūraliu būdu, kiti – operacijų būdu, dar kiti – patalpinami savavališkai ar siekiant tam tikrų tikslų. Tinkamai informavus pacientą turi būti gautas jo sutikimas atlikti tam tikrą medicininį veiksmą. Dera atkreipti dėmesį į tai, kad ne bet koks asmens sutikimas gali būti pagrindas atleisti gydytoją ar gydomo asmens sveikatos priežiūros įstaigą nuo atsakomybės už padarytą asmeniui turtinę ar neturtinę žalą. Tik išsamiai informuoto asmens sutikimas gali būti pripažintas pakankamu pagrindu atlikti atlikti intervenciją į jo kūną. Aplinkybę, kad asmuo buvo išsamiai informuotas ir davė sutikimą, turi įrodyti asmuo (asmenys), atlikę intervenciją į asmens kūną (gydytojas, sveikatos priežiūros įstaiga ar pan.) .

Bet kokia intervencija į asmens kūną gali būti atliekama tik jo sutikimu. Šiuo atvejų sąvoka „intervencija“ yra vartojama medicinine prasme ir apima bet kokias medicinines intervencijas (vaistų leidimą, kraujo ėmimą, chirurginę operaciją ir t.t.). Asmens sutikimas yra būtinas bet kokiai intervencijai į jo kūną. Toks sutikimas gali būti duotas žodžiu, raštu ar numanomas iš asmens konkliudentinių veiksmų. Tačiau galima kvalifikuota intervencija, kuri galima tik esant specialios formos sutikimui :

a) asmens chirurginė operacija galima tik esant jo (o jei jis neveiksnus – tai atstovų pagal įstatymą) rašytiniam sutikimui; ir

b) Neveiksnaus asmens (nepilnamečio iki 14 metų amžiaus, taip pat pilnamečio, teismo sprendimu pripažinto neveiksniu) specifinėms chirurginėms operacijoms, t.y. kastracijai, sterilizacijai, nėštumo nutraukimui, operavimui ir organo pašalinimui, reikia teismo leidimo. Tokį leidimą teismas duoda supaprastinto proceso tvarka ir vadovaudamasis atitinkamais Civilinio proceso kodekso straipsniais.

Intervenciją į asmens kūną taip pat gali leisti teismas, jei neveiksnaus asmens atstovai pagal įstatymą aiškiai nepagrįstai ir neprotingai atsisako duoti tokį sutikimą intervencijai, o asmens gyvybei gresia pavojus, tačiau ją galima išgelbėti.

Įstatymų leidėjas numato vieną svarbią išimtį – asmens (jo atstovo pagal įstatymą) sutikimo nereikia, jei yra būtino reikalingumo situacija, pavyzdžiui, asmuo sužalotas avarijoje ir intervencija į jo kūną (operacija, amputacija, vaistų suleidimas) yra būtina, neišvengiama ir vienintelė priemonė išgelbėti jo gyvybę, kai gresia realus pavojus, o pats asmuo negali išreikšti savo valios, nes yra be sąmonės ar yra kitos priežastys, trukdančios jam tai padaryti. Esant šioms sąlygoms, intervencija į asmens kūną galima ir be asmens sutikimo ar teismo leidimo, jei bet koks delsimas sukeltų asmens mirtį ar padarytų jam kitokią nepataisomą žalą. Taigi, šia išimtimi reikia vadovautis protingai, atsižvelgiant į tai, kad žmogaus gyvybė yra didžiausia vertybė, o Hipokrato priesaika reikalauja iš mediko gelbėti žmogaus gyvybę bet kokia kaina. Tačiau, žmogaus, visiškai suvokiantį jo gyvybei gresiantį pavojų ir sugebančio adekvačiai išreikšti savo valią, prieš jo valią gydyti negalima (CK 6.728 str.) .

Asmens sutikimo atlikti intervenciją į jo kūną nereikia, kai tokiu būdu yra siekiama apsaugoti visuomenės ar kitų asmenų sveikatą ir įsitikinti, ar asmuo neserga pavojinga užkrečiama liga. Tokių atveju intervencija į asmens kūną prieš jo valią yra galima esant teismo sprendimui (nutarčiai) ją atlikti.

Dirbtinis apvaisinimas. Būtinybę kalbėti apie dirbtinį apvaisinimą bei jo būdus sąlygoja didelis visuomenės susidomėjimas šia

technikos pažanga bei gausi publikacijų gausa atspindinti:

a) tam tikrus vertybinius pokyčius visuomenėje – didėjantį vartojiškumą, utilitarizmą, pasitikėjimą technologijomis ir t. t.;

b) kai kurių farmacijos kompanijų, medikų, politikų bei visuomenės komunikavimo priemonių darbuotojų finansinį suinteresuotumą dirbtinio apvaisinimo skatinimu ir propagavimu.

Anot statistikos kas penkta sutuoktinių pora Vakarų Europoje dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali susilaukti vaikų . Noras turėti savo vaiką dažnai būna stipresnis už sveiko proto ir sąžinės priekaištus. Poros vardan galimybės turėti savo vaiką ryžtasi bet kam, kas ne tik šiurkščiai pažeidžia įstatymus, bet ir kelia rimtą grėsmę jų gyvybei. Siekdamas apsaugoti tėvų ir būsimo vaiko interesus įstatymų leidėjas nustatė dirbtinio apvaisinimo tvarką , kuri ne tik neprieštarauja įstatymams, gerai moralei ir papročiams, bet kartu yra greitas, saugus ir efektyvus nevaisingumo problemos sprendimo būdas, palčiai taikomas Europos Sąjungos valstybėse ir šalyse narėse.

Dirbtinis apvaisinimas, tai ištekėjusios moters sutuoktinio spermos (sėklinės ląstelės) įjungimas į moters kiaušialąstę įstatymo leidėjo numatytais būdais ir tvarka .

Kalbėdama ir diskutuodama šiuo klausimu visuomenė yra susiskaldžiusi į dvi stovyklas. Kitaip sakant yra dvi interesų grupės, iš kurių viena palaiko valstybės poziciją, o kita – katalikų bažnyčios. Nors tarp valstybės ir katalikų bažnyčios požiūrių į dirbtinį apvaisinimą yra daugybė skirtumų, tačiau yra ir keletas tapatumų. Vienas iš jų – kad dirbtinis apvaisinimas yra gera ir efektyvi priemonė, padedanti nevaisingoms poroms susilaukti palikuonių. Kita – neleidžiama naudoti medicininio apvaisinimo būdų, leidžiančių pasirinkti būsimo vaiko lytį, išskyrus atvejus, kai siekiama išvengti sunkios paveldimos su lytimi siejamos ligos. O toliau prasideda jau skirtumai.

Katalikų bažnyčios požiūris. Bažnyčia moko, kad kiekvienas žmogus yra asmuo nuo pat jo pradėjimo momento iki natūralios mirties ir todėl gerbtinas ir saugotinas. Reprodukcinio požiūrio šalininkai teigia, kad žmogumi tampama nežinia kelintą dieną, savaitę ar mėnesį po pradėjimo. Ir patį žmogaus pradėjimą šio požiūrio šalininkai laiko ne reprodukcija, kurioje paskutinį žodį „taria“ technologija . Jei žmogaus pradėjimas tėra reprodukcija, tuomet ir žmogus laikomas ne kūriniu, o tik gaminiu, arba produktu, o negimęs arba vos tik pradėtas – „tarpiniu produktu“, kuris ne tik nepripažįstamas asmeniu, bet dažnai laikomas „realizuotina“ preke. Tad jei dar negimęs žmogus laikomas gamybos produktu, tai jis gali būti parduodamas, nužudomas, atšildomas, užšaldomas, išmetamas, sudraskomas dalimis, nes taip nori šios „prekės“ vartotojai… Bažnytiškojo požiūrio šalininkai bijo, kad neįvyktų „stataus šlaito principas“ ir kad mokslinio pobūdžio ar sveikatos priežiūros struktūros nebūtų imtos kurti tam, kad ne kuo geriau rūpintųsi žmonėmis, gerbdamos jų orumą, bet kad duotų kuo didesnį pelną ir gerintų verslą, nepaisant to, jog dėl to nukentėtų paslaugų neišgalintiems susimokėti kokybė.

Šiandien yra žinoma daugiau kaip šimtas dirbtinio apvaisinimo metodų . Žinoma, ne visi jie krikščionišku požiūriu priimtini ir leistini. Bažnyčia įspėja, kad „įvairios dirbtinės reprodukcijos technikos, kurios, atrodytų, tarnauja gyvybei ir kurios dažnai šia intencija naudojamos, iš tikrųjų atveria duris naujiems gyvybei gresiantiems pavojams. Jau nekalbant apie tai, kad šios technikos moraliai nepriimtinos, nes jos atskiria dauginimąsi nuo tikrai žmogiško santuokos akto konteksto, šios technikos pasižymi dideliu nesėkmių procentu: turima galvoje ne tik nepavykęs apvaisinimas, bet atsižvelgiama ir į tolesnį vystymąsi gemalo, paprastai per labai trumpą laiką susidūrusio su žūties rizika. Negana to, paprastai gemalų išgaunama daugiau negu reikia implantuoti į moters įsčias, tad vadinamieji „atlikę gemalai“ vėliau sunaikinami arba naudojami tyrimams, kurie, pridengti mokslo ar medicinos pažangos vardu, faktiškai sumenkina žmogaus gyvybę iki paprastos „biologinės medžiagos“, kuria galima paprastai atsikratyti.

Katalikų bažnyčia rekomenduoja taikyti šiuos principus, kurių laikantis išvengiama didelės moralinės netvarkos, taikant dirbtinio apvaisinimo metodus :

1. Visos dirbtinio apvaisinimo procedūros turi būti atliekamos tik sutuoktinių porai (vadinamasis homologinis dirbtinis apvaisinimas). Heterologinis dirbtinis apvaisinimas (kai pasinaudojama donorų gametomis) yra priešingas santuokos vienybei, sutuoktinių orumui, jų pašaukimui tapti tėvais ir vaiko teisei būti pradėtam bei gimti šeimoje. Tuomet gyvybės pradėjimas „išreiškia troškimą arba tiesiog pasiryžimą bet kokia kaina turėti kūdikį, o ne žymi visišką kito žmogaus priėmimą

2. Taikant heterologinę techniką, ignoruojamas bendras ir vienijantis sutuoktinių pašaukimas tėvystei ir motinystei, nes tėvu ir motina galima tapti tik vienam per kitą, ši technika suardo jungtį tarp genetinės tėvystės, nėštumo ir vaiko auklėjimo atsakomybės, o tai per šeimą neigiamai atsiliepia visuomenės gyvenimui.

3. Apvaisinimas turi vykti gimdos ertmėje (in vivo), o ne mėgintuvėlyje (in
kūdikis turi būti sutuoktinių meilei būdingo akto vaisius – meilės dovana; jo atsiradimo neturi nulemti kokie nors techniniai veiksniai.

In vivo (apvaisinimas atliekamas moters kūne) būdai yra šie :

2.1. Intrauterinė inseminacija – procedūra, kai atitinkamai paruošta apvaisinamos moters sutuoktinio sperma kateteriu patalpinama jos gimdos ertmėje. Procedūra atliekama natūralaus arba stimuliuoto menstruacinio ciklo metu.

2.2. Gametų intrafalopinis patalpinimas – procedūra, kai stimuliuotos ovuliacijos metu atliekama kiaušidžių punkcija, kiaušialąstės aspiruojamos į mėgintuvėlius. Atliekama laparoskopija ir jos metu kiaušialąstės ir spermatozoidai patalpinami kiaušintakyje.

Moralės požiūriu itin nepriimtini dirbtinio apvaisinimo būdai, susiję su „atsarginių“ embrionų kūrimu, nes taip vykdoma selekcija, „atliekamus“ embrionus užšaldant arba paprasčiausiai sunaikinant. Tai beveik niekuo nesiskiria nuo abortų. Apibendrinant Bažnyčios požiūrį į dirbtinį apvaisinimą, galima teigti, kad Bažnyčia kategoriškai neprieštarauja kiekvienam dirbtinio apvaisinimo metodui, bet išskiria pagrindinius kriterijus, pagal kuriuos galima spręsti, ar konkretus apvaisinimo būdas moralus, ar ne.

Drauge Bažnyčia skatina daugiau pastangų skirti nevaisingumo gydymui, jo priežasčių nustatymui. Bažnyčia kviečia visuomenę pripažinti, kad labai dažna nevaisingumo priežastis yra abortai ir kontraceptikų vartojimas. Įveikus abortų ir kontraceptinę kultūrą, turėtų sumažėti ir nevaisingumo atvejų. Bažnyčia taip pat kviečia nevaisingas sutuoktinių poras nenusiminti, o dalytis meile įsivaikinant našlaičius arba padedant kitoms šeimoms auginti vaikus.

Valstybės požiūris į dirbtinį apvaisinimą. Valstybė, skirtingai nei bažnyčia nėra tokia kategoriška ir leidžia du dirbtinio apvaisinimo būdus: In vitro – apvaisinimas atliekamas mėgintuvėlyje; ir In vivo – apvaisinimas atliekamas moters kūne, kai tuo tarpu bažnyčia kategoriškai pasisako tik už in vivo būdą.

Galima skirti šiuos In vitro (apvaisinimo mėgintuvėlyje) atlikimo būdus :

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3958 žodžiai iš 7905 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.