Teisės pažeidimas
5 (100%) 1 vote

Teisės pažeidimas

Planas

Įžanga

1.Teisės pažeidimas

2.Teisės pažeidimo sudėtis

3.Teisės pažeidimo rūšys

3.1 Nusikaltimas

3.2 Administracinės teisės pažeidimas

3.3 Civilinės teisės pažeidimas

3.4 Darbo teisės pažeidimas

Išvados

Literatūra

Įžanga

“Teisė kaip privalomų, jėga palaikomų taisyklių visuma, neabejotinai atsiranda kartu su visuomene, tik bendrų taisyklių paisymas daro galimą taikų individų egzistavimą visuomenėje.”[1, 113]

Žmogus, gyvendamas visuomenėje, privalo paklusti daugeliui istoriškai susiklosčiusių bei valstybės nustatytų taisyklių kurios reguliuoja jo elgesį. Jau pirmais valstybės kūrimosi etapais žmogus turėjo savo pareigas ir buvo atsakingas už savo veiksmus, jeigu jie prieštaravo tų laikų papročiams bei taisyklėms. Žmogus savo prigimtimi yra laisvas. Tačiau jo laisvo pasirinkimo galimybės yra ribotos, kadangi egzistuoja visuotinai pripažintos moralinės ir teisinės žmogaus laisvo elgesio ribos. Šios ribos dorovėje yra gėris ir blogis, teisėje – teisėtumas ir neteisėtumas. Visiems privalomas reikalavimas derinti savo elgesį su kitų žmonių interesais. Elgtis sąžiningai ir teisingai – ne tik moralinė, bet ir teisinė pareiga. Visuomeninių santykių dalyviams teisės ir pareigos yra numatomos valstybės išleistose ir saugomose, visiems privalomose, formaliai apibrėžtose bendro elgesio taisyklėse, vadinamose teisės normomis. Šių normų nesilaikymas vadinamas teisės pažeidimais. Kadangi dabartinė teisės sistema suskirstyta į teisės šakas – baudžiamąją teisę, civilinė teisę, administracinę, darbo ir kitas teises, pagal jų teisinio reguliavimo objektus, skiriasi ir šių teisės rūšių pažeidimai bei už juos atsirandanti teisinė atsakomybė. Taikant poveikio priemonę pažeidėjui labai svarbu nustatyti, ar iš tikrųjų buvo padarytas teisės pažeidimas ir kokios rūšies teisės pažeidimas buvo padarytas.

Šiame darbe aš ir stengsiuosi atsakyti, kas yra laikoma teisės pažeidimu, kokios teisės pažeidimų rūšys egzistuoja šiuo metu, bei pabandysiu kuo išsamiau atskleisti teisės pažeidimų rūšių ypatumus. Ši tema ypač aktuali praktinėje policijos pareigūno veikloje, atribojant piliečių teisėtus veiksmus nuo neteisėtų.

1.Teisės pažeidimas

“Gėrio ir blogio pasirinkimas yra žmogaus individualaus šių kategorijų suvokimo ir vertinimo pasekmė. Gėrį ir blogį skirtingi žmonės gali suvokti skirtingai. Tuo tarpu teisėto ir neteisėto elgesio pasirinkimas yra ne žmogaus vidinio suvokimo, jo asmeninių vertinimų rezultatas, o išorinio vertinimo išdava. Ar asmens elgesys yra teisėtas, ar ne, nustatoma ne pagal tai, kaip pats asmuo vertina savo elgesį, o pagal tai, ar jo elgesys atitinka teisės normų reikalavimus.”[9, 11-12]

Teisės pažeidimai – tai veikos, kuriomis pažeidžiami teisės normų reguliuojami ir saugomi visuomeniniai santykiai. Bendro gyvenimo taisyklės ir visuomenės moralės principai – tai ne teisės normos. Žmogaus elgesys, pažeidžiantis visuomenėje egzistuojančias moralės normas – tėra tik amoralus poelgis. Tačiau ne kiekvienas amoralus poelgis yra teisės pažeidimas. Amoralus poelgis yra smerkiamas, tačiau, priešingai nei už teisės pažeidimą, už amoralų poelgį valstybės prievartos priemonės netaikomos. Teisės pažeidimą galima atskirti pagal jam būdingus požymius. Vienas iš tokių požymių yra tas, kad teisės pažeidimą padaro tik žmogus (fizinis asmuo) ar organizacija (juridinis asmuo). Padaryti teisės pažeidimą gali tik veiksnus žmogus. Teisės pažeidimas gali būti padaromas tik aktyviu ar pasyviu elgesiu (veikimu arba neveikimu). Žmogaus mintys ir valia, kad ir kaip prieštarautų teisei, nepasireiškę jo elgesyje, nėra teisės pažeidimas. Be to teisės pažeidimo esmę rodo jo žalingumas visuomenei ir priešingumas teisei. Žalingumas visuomenei pasireiškia tuo, kad teisės pažeidimu kėsinamasi į visuomenės prioritetus ir vertybes, pažeidžiami privatiniai ir visuomeniniai interesai. Nežalinga veika negali būti pripažinta neteisėta, t.y. veiksmai, kurie negali padaryti žalos visuomenei, nėra teisės pažeidimai. Priešingumas teisei parodo, kad veika, oficialiai nepatvirtinta įstatymu kaip neteisėta, nėra teisės pažeidimas, t.y. teisės pažeidimas – tai veika, pažeidžianti teisės normas. Ne mažiau svarbus teisės pažeidimo požymis yra kaltės buvimas, t.y. teisės pažeidimu gali būti tik kalta veika. Nesant kaltei nėra ir teisės pažeidimo. Teisės pažeidimai yra visuomenei pavojingos veikos, todėl jos nepageidautinos ir baudžiamos.

Yra veikų, kurios panašios į teisės pažeidimą, t.y. būtinoji gintis, būtinasis reikalingumas, tačiau nėra teisės pažeidimai. Būtinoji gintis pasireiškia valstybės, viešosios tvarkos, nuosavybės, piliečių teisių ir laisvių gynimu. Ir nors veiksmai, kai padaroma pasikėsinusiajam materialinė ar fizinė žala, numatyti įstatyme kaip priešingi teisei, neperžengus ribų nėra laikomi teisės pažeidimu. Būtinojo reikalingumo atveju padarytuose veiksmuose taip pat yra teisės pažeidimo požymių, bet šie veiksmai padaryti siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybei ar asmeniui, sukėlę mažesnę žalą grėsusioji, taip pat nėra teisės pažeidimai.

Atskirti teisės pažeidimą nuo kitų socialinių nukrypimų padeda teisės pažeidimų sudėties objektyvūs ir subjektyvūs
elementai.

2.Teisės pažeidimo sudėtis

Teisės pažeidimo sudėtį sudaro keturi elementai – subjektas, subjektyvinė pusė, objektas ir objektyvinė pusė.

Subjektas – tai fizinis ar juridinis asmuo, padaręs teisės pažeidimą. Įstatymai subjektui numato atitinkamus reikalavimus. Pirmiausia, teisės pažeidėjas – subjektas – turi būti atitinkamo amžiaus, t.y. tik tam tikrame amžiuje asmuo gali suvokti savo veiksmų pavojingumą ir būti atsakingas už savo veiksmus. Todėl įstatymuose yra numatomas amžius, kuriam suėjus yra galima teisinė atsakomybė už padarytą pavojingą veiką, o pažeidėjas gali būti laikomas teisės pažeidimo subjektu.

Kitas įstatymų numatytas reikalavimas, kad veika būtų teisės pažeidimu – pakaltinamumas. Tik pakaltinamas asmuo, kuris suvokia tikrovę, gali pasirinkti tikslą bei elgesį jam pasiekti. Iš to matyti, kad mažamečiai, nepakaltinami asmenys negali būti teisės pažeidimo subjektais.

Kitas teisės pažeidimo sudėties elementas – objektas – suprantamas kaip visuomeniniai santykiai, reguliuojami ir saugomi teisės normų, į kuriuos kėsinasi teisės pažeidėjas. Konkretūs objektai yra asmeninės ar visuomeninės vertybės.

Teisės pažeidimo objektyvinė pusę sudaro požymių, apibūdinančių teisės pažeidimą kaip išorinio elgesio aktą, visuma. Tai priešinga teisei veika, atsiradusios pasekmės ir priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių. Priešinga teisei veika – sąmoningas ir valingas žmogaus elgesys, galintis pasireikšti veikimu arba neveikimu. Veika turi būti kontroliuojama žmogaus sąmonės, t.y. suvokiama ir valdoma. Pasekmės suprantamos kaip žala, kuri padaroma neteisėta veika. Žala gali būti materialinio ir fizinio pobūdžio. “Žala pasireiškia neigiamų padarinių visuma: teisėtvarkos pažeidimu, turto ar kitos gėrybės sunaikinimu arba pasinaudojimo apribojimu, piliečių ir organizacijų laisvių suvaržymu, jų subjektyvinių teisių apribojimu.”[7, 48] Tai reiškia, kad dėl teisės pažeidimo objektui atsiranda tam tikrų pakitimų – turtinio, fizinio ir panašaus pobūdžio pasekmės (materialinė žala, kūno sužalojimas ir pan.). Tarp teisei priešingos veikos ir atsiradusių pasekmių turi būti priežastinis ryšys. Norint nustatyti priežastinį ryšį, reikia išanalizuoti visas įvykio aplinkybes. “Priežastinis ryšys – tai toks santykis tarp reiškinių, kuriam esant vienas reiškinys ar sąveikaujančių reiškinių visuma (priežastis) sukelia ar nulemia kitą reiškinį (pasekmę).”[9, 178] Nustatant priežastinį ryšį reikia nustatyti, ar veika buvo būtina pasekmių atsiradimo sąlyga. “Pagal adekvataus priežastinio ryšio teoriją priežastinis ryšys tarp veiksmų ir jų žalingų pasekmių egzistuoja tada, kai veiksmai padidina žalos atsiradimo galimybę. Kitaip tariant, kadangi veiksmai padidina žalos atsiradimo riziką atsiradusi žala yra laikytina normalia tų veiksmų pasekme. Jeigu konkrečių veiksmų nebūtų buvę, padidintos žalos atsiradimo rizikos taip pat nebūtų buvę.”[9, 179]

Subjektyvinė teisės pažeidimo pusė – tai teisės pažeidėjo psichinis požiūris į padarytą veiką ir pasekmes, t.y. pažeidėjo kaltė, turinti dvi formas – tyčią ir neatsargumą. Tyčia yra skiriama į tiesioginę ir netiesioginę. Tiesioginė tyčia parodo, kad teisės pažeidėjas suvokia, kad jo daroma veika yra pavojinga, numato dėl tos veikos kilsiančias pasekmes ir šių pasekmių siekia. Netiesioginė tyčia pasireiškia tuo pačiu, tik pažeidėjas nesiekia pasekmių, bet leidžia joms atsirasti. Neatsargumas taip pat turi dvi formas – nusikalstamas pasitikėjimas ir nusikalstamas nerūpestingumas. Nusikalstamas pasitikėjimas – tai pasekmių dėl veikos numatymas ir lengvabūdiškas tikėjimasis, kad šių pasekmių bus išvengta. Nusikalstamas nerūpestingumas – pažeidėjas nenumato pasekmių, nors galėjo ir turėjo jas numatyti. Teisės pažeidimo sudėtis yra būtina sąlyga taikant pažeidėjui teisinę atsakomybę. Jeigu teisinė atsakomybė nenumatyta, nėra ir teisės pažeidimo.

3.Teisės pažeidimo rūšys

Aptarus kokios veikos yra laikomos teisės pažeidimais galima pereiti prie kitos temos – teisės pažeidimo rūšys. Teisės pažeidimo rūšys yra nusikaltimai ir nusižengimai. Pagrindinis teisės pažeidimų skirstymo kriterijus į nusikaltimus ir nusižengimus yra pavojingumo visuomenei pobūdis ir laipsnis. Kreipiamas dėmesys į tai, kokiomis aplinkybėmis, būdu yra padaryta neteisėta veika, ar objektas, į kurį pasikėsinta pažeidimu, yra vertingas, kokia pažeidėjo kaltės forma, motyvai ir pan.

Nusikaltimas – pavojingiausias teisės pažeidimas. Nusižengimai – visi kiti teisės pažeidimai, mažiau pavojingi visuomenei ir įstatymų nepripažinti nusikaltimais. Visi teisės pažeidimai skirstomi į keturias savarankiškas rūšis: nusikaltimus, administracinės teisės pažeidimus, civilinės teisės pažeidimus (deliktus) ir drausminius nusižengimus, už kuriuos taikoma atitinkamos rūšies teisinė atsakomybė. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 8 str. 1 d. pateikta tokia nusikaltimo sąvoka: “Nusikaltimu laikoma baudžiamojo įstatymo numatyta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), kuria kėsinamasi į Lietuvos Respublikos visuomeninę santvarką, jos politinę ir ekonominę sistemas, nuosavybę, į piliečių asmenybę, politines, darbines,
turtines ir kitas jų teises ir laisves, taip pat kitokia baudžiamojo įstatymo numatyta pavojinga veika, kuria kėsinamasi į Lietuvoje nustatytą teisėtvarką”.[1, 18]

“Administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę”.[2, 8]

Civilinės teisės pažeidimas – įstatyme ar sutartyje nevykdomos ar netinkamai įvykdomos pareigos, neleistinu būdu ar neleistinomis priemonėmis įgyvendinamos teisės.

Drausminiai nusižengimai – tai tvarkos tarnybiniai pažeidimai, susiję su drausminių nuobaudų paskyrimu.

Be to yra išskiriami procesiniai teisės pažeidimai ir tarptautinės teisės pažeidimai. Procesiniai teisės pažeidimai susiję su piliečių ar valstybinių įstaigų teisėtumo ar šalių procesinių teisių pažeidimu, kai teisiniuose santykiuose dalyvauja teisės pažeidėjas. Tarptautinės teisės pažeidimas – prieštaraujanti tarptautinės teisės normoms veika, padaranti žalą.

Šiame darbe pastarųjų teisės pažeidimų neaptarsiu, apsiribosiu labiausiai visuomenėje paplitusiais pažeidimais – nusikaltimais, administracinės teisės pažeidimais, drausminiais nusižengimais bei civilinės teisės pažeidimais (deliktais).

3.1 Nusikaltimas

“Baudžiamoji teisė yra toks dalykas, kuriam mes arba paklūstame, arba nepaklūstame, o apie tai, ko reikalauja jos normos, mes kalbame kaip apie ‘pareigą’. Jeigu mes nepaklūstame, sakoma, kad mes ‘sulaužėme’ įstatymą, o tai ką mes padarėme, vadinama ‘neteisingumu’ teisės požiūriu, arba ‘pareigos sulaužymu’ arba ‘nusižengimu’”.[5, 84] Nusikaltimas gali būti nagrinėjamas sociologine prasme, antropologine prasme, tačiau baudžiamoji teisė apsiriboja nusikaltimo nagrinėjimu teisiniu aspektu. Nusikaltimo sąvokos formavimąsi daugiausia nulėmė mokymo apie nusikaltimą teorijos – XIX amžiuje susiformavusi klasikinė mokymo apie nusikaltimą teorija, XX amžiaus pradžioje pradėjusi formuotis neoklasikinė mokymo apie nusikaltimus teorija bei naujausia, XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje pradėjusi formuotis finalinė mokymo apie nusikaltimą teorija.

Šiuo metu teorijoje išskiriami nusikaltimo požymiai – veika, veikos pavojingumas ir priešingumas teisei.

Nusikaltimas – tik veika (veikimas ar neveikimas). “Nei įsitikinimai, nei mintys, nei ‘pavojinga asmens būsena’, nei asmens neigiamos subjektyvios elgesio savybės, kol jos nėra realizuojamos žmogaus išorinėje veikloje, negali būti laikomos nusikaltimu”.[9, 116]

Veikos pavojingumas pasireiškia kėsinimusi į anksčiau paminėtas LR BK 8 str. 1 d. teisines gėrybes, saugomas valstybės ir reikšmingas ne tik visai visuomenei, bet ir pavieniams asmenims. Veikos pavojingumas apibūdinamas pobūdžiu ir laipsniu. Pavojingumo pobūdis priklauso nuo nusikaltimo objekto vertingumo, padarytos žalos, kaltės formos. Laipsnis parodo, kokio dydžio yra pavojingumas (nusikaltimo padarymo būdas, motyvai, tikslas, ir kitos aplinkybės). Pagal pavojingumo laipsnį ir pobūdį nusikaltimai klasifikuojami į atitinkamas grupes (itin sunkūs nusikaltimai, sunkūs, mažiau sunkūs ir nesantys labai pavojingi).

Priešingumo teisei požymis reiškia, kad padaryta veika laikoma nusikaltimu, jei ji numatyta baudžiamajame įstatyme.

Nesant bent vienam iš nurodytų požymių nėra nusikaltimo. Tačiau veika, kuria iš viso nepadaryta žala, ar padaryta labai nedidelė žala, t.y. mažareikšmė, taip pat nelaikoma nusikaltimu, nors formaliai ir atitinka baudžiamajame įstatyme numatytus nusikaltimo sudėties požymius. Praktikoje mažareikšme veika laikoma veika, kuria padaroma žala nesiekia 1 MGL. Šiuo metu praktikoje pasitaiko daug atvejų, kai asmenys, turintys neišnykusį teistumą, pakartotinai padaro veikas (nusikaltimai nuosavybei), kurios dėl mažareikšmiškumo nepavojingos, ir nusikaltimo sudėtis dėl to nėra. Anksčiau už tokias veikas asmenys būdavo teisiami, o šiuo metu praktikoje įsivyravusi nuostata, kad baudžiamosios bylos nekeliamos arba iškeltos nutraukiamos, ir tokias veikas padariusiems asmenims taikomos administracinio poveikio priemonės.

Prie nusikaltimo požymių taip pat priskiriami požymiai – veikos baudžiamumas (už nusikaltimus skiriamos kriminalinės bausmės) ir kaltumas (nusikaltimai padaromi esant kaltei).

Baudžiamajai teisei reikšmingas nusikaltimų klasifikavimas. Nusikaltimai klasifikuojami pagal kėsinimosi objektą (nusikaltimai valstybei, nusikaltimai asmeniui ir pan.), veikos pobūdį (turtiniai, smurtiniai ir t.t.), kaltės formą (tyčiniai ir neatsargūs) ir pan.

Užsienio šalių baudžiamuosiuose įstatymuose nusikaltimai klasifikuojami labai įvairiai. LR Baudžiamajame Kodekse atskiro straipsnio, reglamentuojančio nusikaltimų klasifikavimą bei jo kriterijus, nėra. Tik kai kuriuose LR BK straipsniuose minimos nesunkaus, apysunkio, bei sunkaus nusikaltimo sąvokos, ir tik sunkaus nusikaltimo sąvokai yra paskirtas atskiras LR BK 8 straipsnis.

Pagal dabar galiojančias LR BK nuostatas prie nesunkių nusikaltimų yra priskiriami visi nusikaltimai, išskyrus išvardintus LR BK 81 straipsnyje.

Nusikaltimo sudėties apibrėžimo Lietuvos Respublikos baudžiamuosiuose
įstatymuose nėra. Nusikaltimo sudėties sąvoka nagrinėjama baudžiamosios teisės teorijoje. Nusikaltimo sudėtis turi didelę reikšmę teisingai kvalifikuojant nusikaltimus, be to, nusikaltimo sudėtis yra vienas iš baudžiamosios atsakomybės pagrindų. Kiekviena konkreti nusikaltimo sudėtis yra betarpiškai susijusi su baudžiamuoju įstatymu – dažniausiai subjektyvūs požymiai būna reglamentuoti LR BK bendrosios dalies normose, kiti – objektyvūs požymiai – specialiosios dalies konkrečios normos dispozicijoje.

Nusikaltimo sudėtis yra objektyvių ir subjektyvių požymių visuma, pagal kurią pavojinga veika pripažįstama nusikaltimu. Kaip ir bet kokio teisės pažeidimo, nusikaltimo sudėties elementai yra objektas, objektyvioji pusė, subjektas, subjektyvioji pusė.

Nusikaltimo objektas yra baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės. Baudžiamosios teisės teorijoje objektai skirstomi į bendrąjį, rūšinį ir tiesioginį. Bendrasis objektas vieningas visiems nusikaltimams. Tai Lietuvos Respublikos visuomeninė santvarka, jos politinė ir ekonominė sistemos, nuosavybė, piliečių asmenybė, jų politinės, darbinės, turtinės ir kitos teisės ir laisvės, Lietuvoje nustatyta teisėtvarka. Rūšinis objektas būdingas atitinkamai vienarūšių nusikaltimų grupei. Pagal rūšinį objektą nusikaltimai suskirstyti į valstybinius nusikaltimus, nusikaltimus asmens gyvybei, sveikatai, laisvei ir orumui, visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai, nuosavybei ir pan. Tiesioginis nusikaltimo objektas – tai vertybė, į kurią kėsinamasi konkrečiu nusikaltimu. Tiesioginis objektas yra būtinas nusikaltimo sudėties elementas (pvz. LR 278 str. tiesioginis objektas yra turtas ir jis būtinas nusikaltimo sudėčiai). Jei vienu metu kėsinamasi į du ar daugiau teisinių gėrių, išskiriamas pagrindinis būtinasis objektas ir šalutinis būtinasis objektas, ir jie abu būtini (pvz., plėšimo atveju pasikėsinama ir į nuosavybę, ir į asmens sveikatą, ir tai būtina plėšimo sudėčiai). Be to išskiriami ir fakultatyvieji objektai – tai vertybės, kurios nėra būtinos atitinkamo nusikaltimo sudėties požymiui (chuliganizmo atveju gali būti pasikėsinta ir į asmens nuosavybę ar sveikatą, tačiau tai nėra būtinas požymis, užtenka, kad pažeidžiama viešoji tvarka. Šiuo atveju nuosavybė ir sveikata yra fakultatyvieji objektai).

Nusikaltimo objektyviosios pusės ypatumai – kiekvieno nusikaltimo objektyvioji pusė gali būti labai įvairi, kadangi tas pats nusikalstamas tikslas gali būti pasiekiamas labai įvairiomis veikomis. Vienais atvejais nusikalstama veika siejama su pasekmėmis ( pvz. LR BK 279 str., kad veika neatsargiai sužalojant turtą būtų pripažinta nusikaltimu, ja turi būti padaryta didelė žala), kitais numatoma atsakomybė tik už pačią veiką (pvz. LR BK 206 str. piliečio asmeninių dokumentų pagrobimas). Nusikaltimo objektyvioji pusė – išorinė nusikalstamos veikos pusė – veika, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas ir kitos aplinkybės. Vėlgi veikos formos yra veikimas ir neveikimas (pvz. vagystės atveju atliekami konkretūs veiksmai – veikimas; piktybinis vengimas išlakyti vaikus – neveikimas). Tačiau nusikaltimo sudėtyje veika gali būti paprasta ir sudėtinė ( vieno ar daugelio epizodų). Nusikalstamos pasekmės – tai nusikaltimo rezultatas, tai žala, kuri atsiranda kėsinantis į baudžiamojo įstatymo saugomus objektus. Nusikalstamų pasekmių reikšmė yra labai plati. Nuo nusikalstamų pasekmių priklauso nusikaltimo pavojingumas. Nusikalstamos pasekmės padeda atriboti nusikaltimus nuo kitų teisės pažeidimų. Nusikaltimo pasekmės gali būti nusikaltimą kvalifikuojančiomis aplinkybėmis. Į pasekmes yra atsižvelgiama skiriant bausmę. Tačiau žmogus tik tada gali atsakyti už atsiradusią žalą, kai žala buvo jo veikos pasekmė., t.y. kai yra priežastinis ryšys tarp nusikalstamos veikos ir pasekmių. Priežastinio ryšio nustatymas nusikaltimams kvalifikuoti yra reikšmingas tik materialiosiose nusikaltimų sudėtyse. Nusikaltimo padarymo būdas, laikas, įrankiai, priemonės ir kitos aplinkybės yra fakultatyvieji nusikaltimo sudėties požymiai. Būtinaisiais jie tampa tik tuomet, jei jie numatyti konkrečioje nusikaltimo sudėtyje – LR BK specialiosios dalies straipsnių dispozicijose, pvz. LR BK 225 str. 3 d. įrankiai (šaunamasis ginklas, kastetas ir pan.) yra būtinasis nusikaltimo sudėties požymis. Į aplinkybes atsižvelgiama skiriant bausmes.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 3100 žodžiai iš 9492 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.