PLANAS
I. ĮŽANGA
II. DĖSTOMOJI DALIS. Teisinės atsakomybės rūšys
1. Administracinės atsakomybės samprata.
1.1. Administracinės atsakomybės samprata
1.2. Pagrindiniai administracinės atsakomybės bruožai.
2. Baudžiamoji atsakomybė
3. Civilinė atsakomybė
4. Drausminė atsakomybė5. Administracinės,baudžiamosios ,civilinės ir drausminės
atsakomybės palyginimai
III. IŠVADOS
I. ĮŽANGAFilosofijoje ir teisinėje literatūroje sąvoka “atsakomybė” vartojama
dviem reikšmėmis: perspektyvine ir retrospektyvike.
Perspektyvinė (arba į ateitį) reiškia, kad tam tikra žmonių grupė ar
konkretus žmogus atsako už savo veiksmus žiūrėdamas į ateitį. Pvz.:
atsakomybė už savo vaikų ateitį.
Retrospektyvinė – tai atsakomybė už tai, kas yra padaryta praeityje.
Teisinė atsakomybė yra paprastai retrospektyvikio pobūdžio, t.y. atsakomybė
už padarytą nusikaltimą.
Atsakomybė kaip reiškinys egzistuoja nuo senų laikų. Ilgą laiką
žmonės gyveno kaip laukiniai gyvūnai. Kad galėtų lengviau išgyventi ir
apsisaugoti, žmonės pradėjo jungtis į kaimenes, gentis bei bendruomenes.
Bendrai gyvenant pradeda vystytis ūkininkavimas bei gamyba. Jau tada
vyresniųjų susirinkimai nagrinėdavo iškilusius nesutarimus tarp žmonių,
smerkdavo nederamą žmonių elgesį, pasireiškiantį išdavyste, bailumu,
piktnaudžiavimu. Buvo taikomi ne tik pabarimai ar pamokymai, bet ir
griežtos priemonės, kaip gyvybės atėmimas. Jau tais pirmais valstybės
kūrimosi etapais žmogus turėjo savo pareigas ir buvo atsakingas už savo
veiksmus, jeigu jie prieštaravo tų laikų papročiams bei taisyklėms.
Atsiradus privačiai nuosavybei ir vystantis gamybai žmonės susiskaldė
į atskiras šeimas. Tam, kad būtų lengviau reguliuoti visuomenės tarpusavio
santykius,valstybė sukuria naujas elgesio taisykles, kurių privalo laikytis
visi visuomenės nariai. Sukurdama šias taisykles ir įtvirtindama norminiais
aktais, ji taip pat įtvirtina ir atsakomybės už šių taisyklių nesilaikymą
formas – šios atsakomybės formos palaipsniui nusistovėjo iki šių dienų
teisinės atsakomybės formų.
Atsiradus šioms formalioms elgesio taisyklėms, atsirado ir atsakomybė
už jų nesilaikymą. Atsakomybė suvaržo žmogaus laisvę,kadangi jis turi
elgtis ir gyventi pagal priimtas normas,o jas pažeidus, jis bus nubaustas.
Mūsų laikais atsakomybė atlieka tokį pat vaidmenį. Jos tikslas
saugoti visuomenę nuo neteisėtų veiksmų,pataisyti ir perauklėti teisės
pažeidėjus, bei užkirsti kelią naujiems teisės pažeidimams.
Žmogus privalo derinti savo elgesį su kitų žmonių interesais, elgtis
teisingai ir sąžiningai. Tai yra jo teisinė ir moralinė pareiga, o už jos
nesilaikymą atsiranda teisinė atsakomybė. Žmogus kaip visuomenės narys turi
suvokti,jog jis yra atsakingas už savo veiksmus. Atsižvelgiant į žmogaus
veiksmų pasekmes,jis gali būti giriamas arba smerkiamas. Antruoju atveju
jam bus taikomos atitinkamos poveikio priemonės.
Žmogus savo prigimtimi yra laisvas. Tačiau jo laisvo pasirinkimo
galimybės nėra neribotos, kadangi egzistuoja visuotinai pripažintos
moralinės ir teisinės žmogaus laisvo elgesio ribos.
Žmogus yra laisvas pasirinkti savo elgesio variantą atsižvelgiant į
nustatytas ribas. Šios ribos dorovėje yra gėris ir blogis, teisėje
teisėtumas ir neteisėtumas. Laisvo žmogaus pasirinkimo laisvė pripažįstama
tiek,kiek ji neriboja kitų asmenų pasirinkimo laisvės. Tai yra įgyvendinant
savo teises žmogus negali pažeisti ar varžyti kitų asmenų teisių.
Visiems privalomas reikalavimas derinti savo elgesį su kitų žmonių
interesais.Elgtis sąžiningai ir teisingai nėra vien moralinė pareiga, tai
ir teisinė pareiga, už kurios nevykdymą atsiranda teisinė atsakomybė.
II. DĖSTOMOJI DALIS
1. ADMINISTRACINĖ ATSAKOMYBĖ
1.1 Administracinės atsakomybės samprata
Administracinė atsakomybė yra teisinės atsakomybės rūšis. Kaip ir
būtina teisinės atsakomybės rūšims, jai taip pat būdingi visi teisinės
atsakomybės požymiai. Tačiau administracinė teisės atsakomybė turi tik jai
būdingų specifinių bruožų.
Vienas iš šių bruožų yra tai, kad administracinės atsakomybės
pagrindas yra teisės normų, kurios numatytos LR ATPK, pažeidimas.
Administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik už tas veikas , kurias
numato Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodeksas.Tai
reiškia, kad žmogus bus traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tuo
atveju, jei veika, kurią jis padarė, yra aprašyta ATPK. Kitu atveju, jei jo
padaryta veika nėra aprašyta kodekse, jis nebus traukiamas administracinėn
atsakomybėn. Šiuo atveju jis gali būti iš vis netraukiamas jokion
administracinėn atsakomybėn, arba traukiamas remiantis kitos rūšies turima
atsakomybe. Patraukus asmenį administracinėn
atsakomybėn jam dažniausiai
taikomos administracinės nuobaudos.
Toliau paminėsime jog, administracinės nuobaudos skiriamos asmeniui
traukiamam administracinėn atsakomybėn, ir jų taikymas teisės pažeidėjui
neužtraukia teistumo. Pagal ATPK 21 str. administracinių nuobaudų rūšys
yra:”Už administracinių teisės pažeidimų padarymą gali būti skiriamos šios
administracinės nuobaudos: 1) įspėjimas; 2) bauda; 3) atlygintinas daikto,
kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba
tiesioginis objektas, paėmimas; 4) daikto, kuris buvo administracinio
teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, konfiskavimas;
5) suteiktos piliečiui specialios teisės ( teisės vairuoti transporto
priemones, teisės medžioti ar žvejoti) atėmimas; 6) pataisos darbai; 7)
administracinis areštas; 8) nušalinimas nuo darbo (pareigų) . Šio
straipsnio pirmosios dalies 3-8 punktuose išvardytas administracines
nuobaudas gali nustatyti tik LR įstatymų aktai.LR įstatymai gali nustatyti
ir kitokias, negu nurodytas šiame straipsnyje, administracinių nuobaudų
rūšis.”[1]
Sekantis iš specialiųjų administracinės atsakomybės bruožų yra
administracinės teisės pažeidimo subjektas. Juo gali būti tik fizinis asmuo
turintis 16 metų ir kuris yra pakaltinamas. Administracinės teisės
pažeidimų subjektais nelaikomi juridiniai asmenys, o dėl padarytų juose
administracinių pažeidimų , kaltais laikomi ir atsakomybėn traukiami ten
dirbantys pareigūnai.
Kitas administracinės atsakomybės bruožas, pasireiškia tuo, kad
administracinės teisės pažeidimų bylas nagrinėja ir administracines
nuobaudas pažeidėjams skiria ne įstaigų, organizacijų ar įmonių vadovai,
bet tam tikros valstybinės institucijos – teismai, savivaldybių policija,
valstybinės inspekcijos bei kitos, kurios yra numatytos administracinių
teisės pažeidimų kodekse..
Dar vienas iš administracinės atsakomybės bruožų yra tai, kad
administracinė atsakomybė yra taikoma procesine tvarka, kurią numato ATPK
normos. Administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo procesinė
tvarka,palyginus su baudžiamąja ir civiline teise, yra daug paprastesnė.
Tačiau taip pat vyksta išsamus, objektyvus bylos nagrinėjimas, kuris
remiasi teisėtumo,teisingumo,tikslingumo, viešumo, teisės į gynybą ir
kitais principais.Be to užtikrina asmens, traukiamo administracinėn
atsakomybėn, nukentėjusiojo ir kitų dalyvių teisių apsaugą.
Administraciniai teisės pažeidimai yra teisės nustatytų ir visuotinai
privalomų elgesio taisyklių, numatytų ATPK, (priešgaisrinės
apsaugos,sanitarijos ir higienos, saugaus eismo, prekybos, transporto ir
kt.) pažeidimai. Šie administraciniai pažeidimai pagal pavojingumo
visuomenei laipsnį bei savo pobūdį nesudaro baudžiamojo nusikaltimo
sudėties ( išskyrus pakartotinumą) todėl jie baudžiami įvairiomis
administracinėmis nuobaudomis.
Administracinei atsakomybei yra būdingas operatyvumas. Tai
reiškia,kad į padarytą administracinės teisės pažeidimą kompetentingos
instancijos bei pareigūnai reaguoja tuojau pat. Administracinės atsakomybės
priemonės teisės pažeidėjui yra taikomos jau teisės pažeidimo vietoje
(pvz.:saugaus eismo taisyklių pažeidimas) arba kitais trumpais terminais.
Administracinės atsakomybės operatyvumas didina veiksmingumą bei efektyvumą
kovojant su teisės pažeidimais.
Be abejo administracinė atsakomybė padeda užkirsti kelią ne tik
administracinės teisės pažeidimams, bet ir kriminaliniams nusikaltimams. Ji
taikoma kovojant su viešosios tvarkos, kelių eismo, nuosavybės apsaugos bei
kitais pažeidimais. Padeda kovai su piktybiniu chuliganizmu, tyčiniais kūno
sužalojimais, turto vagystėmis ir kitais pavojingais baudžiamaisiais
nusikaltimais.
Remiantis šiais pagrindiniais administracinės atsakomybės bruožais,
galimas šis apibrėžimas,kad “ administracinė atsakomybė yra savarankiška
atsakomybės rūšis,taikoma kaltiems asmenims,padariusiems
administracinės teisės pažeidimus, skiriant jiems ir realizuojant įstatymų
nustatytas administracines nuobaudas,turint tikslą kovoti su teisės
pažeidimais, užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką.”[2]
1.2 Pagrindiniai administracinės atsakomybės principai
Administracinės atsakomybės principai nusako pagrindinius
administracinės atsakomybės tikslus,uždavinius bei funkcijas. Jų turinys
nuolat papildomas atsižvelgiant į valstybės bei teisės vystymąsi.
Vienas iš šių principų yra atsakomybė tik už elgesį, o ne už mintis.
Jis reiškia, kad norint žmogų patraukti administracinėn atsakomybėn, jis
turi savo poelgius reikšti veiksmais t.y. veikimu arba susilaikymu nuo tam
tikrų veiksmų (neveikimu) . Asmens mintys, įsitikinimai, nors jie būtų
neigiamai vertinami, negali būti laikomi teisės pažeidimais, jei jie nėra
konkrečiai įgyvendinami. Taigi asmuo, turintis galvoje begalę minčių apie
priešingą visuomenei bei teisei nusikalstamą veiką, dar nelaikomas teisės
pažeidėju
būti traukiamas administracinėn atsakomybėn. Tačiau
padaręs nusikalstamus veiksmus, jis bus iš karto patrauktas administracinėn
atsakomybėn ir jam bus taikomos atitinkamos administracinės nuobaudos,
atitinkančios padaryto nusižengimo pavojingumo laipsnį.
Sekantis principas yra atsakomybė tik už priešingą teisei veikimą ar
neveikimą ir tik esant kaltei. Šis principas reiškia ,kad administracinėn
atsakomybėn gali būti patrauktas tas asmuo, kuris padarė priešingus teisei
veiksmus (veikimą) ir kuris suprato savo elgesio pasekmes. Tai yra
administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tas asmuo, kuris darydamas
priešingus teisei veiksmus pilnai suprato jų padarinius, sąmoningai jų
tikėjosi, bei buvo pakaltinamumo būsenoje. Tačiau jeigu asmuo darydamas
administracinės teisės pažeidimą tuo momentu buvo nepakaltinamumo būsenoje
t.y. jis visiškai nesuprato savo veiksmų esmės arba negalėjo jų valdyti
dėl laikino psichinio sutrikimo, psichinės ligos ar silpnaprotystės, bei
kitų psichologinių sutrikimų, tai tokie asmenys administracinėn atsakomybėn
netraukiami. Šis principas parodo tai, kad jeigu asmens elgesys nėra
priešingas teisei, arba jeigu šio asmens veiksmai nėra priešingi teisei,
tai jis negali būti
traukiamas administracinėn atsakomybėn, nes jo veiksmuose nėra kaltės.
Atsakomybės teisėtumas-tai “nenukrypstamas materialinių ir procesinių
teisės normų laikymasis ,tikslus jų reikalavimų vykdymas”[3]
Šis principas taip pat yra įtvirtintas Administracinių teisės
pažeidimų kodekso 7 straipsnyje: “ Niekam negali būti taikoma poveikio
priemonė už administracinį teisės pažeidimą kitaip,kaip įstatymų
numatytais pagrindais ir tvarka.”[4]
Materialinės teisės srityje šis principas reiškia, kad administracinė
atsakomybė gali būti taikoma tik už priešingą teisei veikimą ar neveikimą.
Tačiau jeigu įstatymas ar kitas norminis aktas nedraudžia tam tikrų
veiksmų, tai už juos negali būti taikoma administracinė atsakomybė.
Administracinė atsakomybė yra taikoma ne už bet kokį teisės pažeidimą, o
tik už administracinį teisės pažeidimą. Administracinė nuobauda yra
skiriama atsižvelgiant į konkretų teisės pažeidimą ir vadovaujantis
nustatytomis teisės normomis. Skiriant administracinę nuobaudą negali būti
peržengtos ribos, kurias nustato įstatymas.Taip pat kaltą asmenį traukti
administracinėn atsakomybėn turi teisę tik kompetentingi, įstatymo
numatyti organai arba pareigūnai.
Procesinių teisės normų laikymasis reiškia, kad administracinė
atsakomybė turi būti taikoma įstatymų numatyta procesine tvarka.
Administracinių teisės normų nesilaikymas yra šiurkštus teisėtumo
principo pažeidimas. Šio principo laikymąsi taikant atsakomybės priemones
už administracinius teisės pažeidimus užtikrina aukštesniosios institucijos
bei pareigūnai.
Kitas atsakomybės principas,tai teisingumo principas. Jis reiškia,
kad administracinės priemonės turi būti teisingos, apgalvotos ir
humaniškos. Negalima nustatyti tokių nuobaudų,kurios žemintų ar įžeidinėtų
žmogaus garbę,orumą ar kt. Pirmiausiai šis reikalavimas yra taikomas
įstatymų leidėjui, kurie nustato nuobaudų rūšis ir jų sistemą. Nuobaudų
priemonės, priešingos žmogiškumui, moralei ir t.t. nedaro kaltam asmeniui
auklėjamojo poveikio,o atvirkščiai, gali skatinti kaltinamąjį ateityje
elgtis žiauriai ir antivisuomeniškai.
Kaltiems asmenims administracinės nuobaudos turi būti skirtos tik tokios,
kurios teigiamai veiktų teisės pažeidėjus ir skatintų juos taisytis.
Negalima taikyti nuobaudos kuri savo griežtumu neatitinka padaryto teisės
pažeidimo.
Griežtos nuobaudos, neatsižvelgiant į lengvinančias aplinkybes, paverčia
jas neefektyviomis.Tokia griežta nuobauda turi būti taikoma tuo atveju ,kaipažeidėjas tikrai tokios nusipelnė. Kaip neefektyvios per griežtos
nuobaudos, taip pat neefektyvios ir per švelnios administracinės nuobaudos,
nes jos nedaro teigiamo poveikio kaltam asmeniui bei kitiems asmenims.
Esant tokioms nuobaudoms teisės pažeidėjas nesusimąsto ir gerai neįvertina
savo veiksmų, bei nesistengs jų kitą kartą nepakartoti.
Taigi pagal šį administracinį teisingumo principą nuobaudos turi
būti skiriamos atsižvelgiant į pažeidėją kaip asmenį, į jo šeimyninę bei
materialinę padėtį, padaryto teisės pažeidimo visuomenei pavojingumo
laipsnį ir kitas sunkinančias bei lengvinančias aplinkybes. Pvz. ATPK 29
str. nurodyta jog, ” Administracinis areštas nustatomas ir skiriamas tik
išimtiniais atvejais už atskirų rūšių administracinius teisės pažeidimus
iki trisdešimties parų. Administracinį areštą skiria rajono (miesto)
apylinkės teismas (apylinkės teismo teisėjas) .
Administracinis areštas negali būti skiriamas nėščioms moterims,
moterims,turinčioms vaikų iki dvylikos metų amžiaus, asmenims, kuriems
nesukako aštuoniolika metų, pirmos ir antros grupių invalidams.”[5]
Teisingumo principas taip pat nustato tai, kad už vieną
administracinį
teisės pažeidimą galima skirti tik vieną administracinę
nuobaudą. Atsakomybės teisingumo principo laikymasis padeda didinti
administracinės atsakomybės efektyvumą ,sėkmingai kovoti su teisės
pažeidėjais, bei spręsti teisės pažeidėjų perauklėjimo klausimus.
Atsakomybės tikslingumo principas reiškia, jog atsakomybės tikslas
yra pasiektas, arba jis gali būti pasiektas kitomis priemonėmis, tai
teisinė atsakomybė gali būti netaikoma arba asmuo gali būti prieš laiką nuo
jos atleistas. Taip pat jeigu atsakomybės tikslas yra pasiektas
anksčiau,negu buvo numatyta, tai kaltas asmuo, padaręs administracinį
teisės pažeidimą, gali būti atleistas nuo dalies atsakomybės. Pvz. ATPK 329
str. “jeigu asmuo, kuriam tam tikram terminui atimta teisė vairuoti
transporto priemonę, upių ar mažąjį laivą arba teisė medžioti ar žvejoti,
sąžiningai dirba ir pavyzdingai elgiasi, nuobaudą paskyręs organas
(pareigūnas) gali, praėjus ne mažiau kaip pusei paskirtojo laiko, pagal
visuomeninės organizacijos, darbo kolektyvo tarpininkavimą sutrumpinti
nurodytos teisė atėmimo terminą.”[6]
Gali būti ir toks variantas, kai užuot skyrę teisės pažeidėjui
administracines nuobaudas,jo bylos medžiagą dėl padaryto teisės pažeidimo
gali perduoti visuomeninių organizacijų ar darbo kolektyvų,kuriuose jie
dirba,
poveikiui.T.y. kaltam asmeniui bus taikomos visuomeninio poveikio
priemonės.
Sekantis yra atsakomybės neišvengiamumo principas. Jis reiškia, kad
kiekvienas administracinės teisės pažeidimas turi būti išaiškintas, kaltas
asmuo turi būti patrauktas atsakomybėn, o jam skirta nuobauda būtų tikrai
įvykdyta.
Kiekvienas padarytas administracinės teisės pažeidimas turi būti
nubaustas. Jeigu nebus laikomasi šio principo, tai teisei priešingo elgesio
nesmerkimas skatins naujus administracinės teisės pažeidimus, o teisės
pažeidėjams nebus jokio auklėjamojo poveikio. Be to kalti asmenys įpras
prie smerktinų,antivisuomeninių poelgių. Šis principas yra labai efektyvus
kovojant su teisės pažeidimais, nes kiekvienas nusižengimas turi būti
pastebėtas ir pasmerktas.
Atsakomybės viešumo principas remiasi tuo, kad jis reikalauja, jog
kiekvienas kaltas asmens poelgis būtų viešai pasmerktas, paskelbiant
visuomenei. Viešumas didina auklėjamąjį poveikį pažeidėjui bei kitiems
asmenims, skatina juos laikytis teisėtvarkos. Be to teisinės atsakomybės
priemonės tampa veiksmingesnės. Viešumas didina kalto asmens elgesio
pasmerkimą ir daro didesnį poveikį jam. Jis gali būti įgyvendintas keliais
būdais. Vienas iš jų, tai atvirai svarstant administracines bylas teismų
posėdžiuose dalyvaujant gyventojams. Kitas būdas, kai padarytas
administracinis pažeidimas yra paskelbiamas spaudoje ar kitomis informavimo
priemonėmis. Be to gali būti pranešta apie kalto asmens elgesį jo
darbovietėje ar kitoms visuomeninėms organizacijoms ir kontroliuoti kokių
priemonių jie imasi.
Taigi šie administracinės atsakomybės principai išreiškia
pagrindinius administracinės atsakomybės tikslus, uždavinius, funkcijas bei
apskritai visą jos esmę. Tam, kad pasiekti teisinės atsakomybės efektyvumą,
pareigūnai bei institucijos įpareigotos taikyti ją praktikoje turi griežtai
laikytis šių pagrindinių principų. Šiais principais jie turi vadovautis
kaip nuostatomis, kurios yra įtvirtintos įstatymu.
Kalbant apie administracinės atsakomybės vaidmens teisių sistemoje,
galime pastebėti, kad ji yra profilaktinio pobūdžio kovojant su teisės
pažeidimais, efektyvi savo nuobaudų sistema, jų taikymo operatyvumu ir
įvykdymo realumu.
Tam, kad administracinė atsakomybė būtų tobulesnė ir veiksmingesnė,
nuo 1994 m. liepos 18 d. įstatymu “ Dėl LR administracinių teisės pažeidimų
kodekso pakeitimo ir papildymo”[7] buvo sugriežtintos
nuobaudos už administracinius teisės pažeidimus. Pvz.: Piliečiui suteiktos
specialios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas numatytas iki
penkerių metų.(ATPK 27 str.). Taigi griežtinant nuobaudas siekiama
padidinti administracinės atsakomybės efektyvumą, padaryti atitinkamą
poveikį visuomenei.
Tam, kad būtų dar geriau kovojama su administraciniais teisės
pažeidimais, reikia nuolat tobulinti administracinių teisės pažeidimų
kodeksą, atsižvelgiant į kintančius visuomeninius santykius, žmonių
gyvenimo sąlygas bei kt.
2. BAUDŽIAMOJI ATSAKOMYBĖ
Kalbant apie baudžiamosios atsakomybės pagrindimą yra naudojamos 2
filosofinės pozicijos. T.y. nusikalstamo elgesio priežastys:
1. Indeterminizmas (valios laisvė) – čia manoma, kad žmogus visuomet
yra laisvas pasirinkimo variantuose, todėl visada turi atsakyti už tuos
savo veiksmus.
2. Determinizmas – žmogaus elgesys priklauso nuo daugelio aplinkybių.
todėl smerkti reikia jas, o ne žmogų. Žiūrima ne į nusikaltimo pasmerkimą,
o į jo pavojingumą visuomenei.
Baudžiamoji atsakomybė – tai viena iš teisinės atsakomybės rūšių. Jai
būdingos griežčiausios valstybės prievartos
priemonės, kurias taiko teismai
(laisvės atėmimas, pataisos darbai ir kt.).
Pagal tai, kas atsako, kam atsako, už ką atsako – galime suprasti
baudžiamosios atsakomybės prasmę. Šie klausimai atspindi tik išorinius
baudžiamosios atsakomybės bruožus. Pagal pirmą klausimą, t.y. kas atsako,
galime sakyti, kad tai asmuo, kuris yra nusikaltęs, sulaukęs atitinkamo
amžiaus, ir kuris yra pakaltinamas. Taigi baudžiamojon atsakomybėn gali
būti patraukti tik žmonės, o ne daiktai, gyvūnai ar kita, kaip yra minima
mūsų istorijoje.
Kam turi atsakyti nusikaltęs asmuo? Už visus neteisėtus veiksmus
asmuo atsako valstybei ir visuomenei.
Kalbant apie tai, už ką atsako, galime sakyti, jog asmuo patraukiamas
baudžiamojon atsakomybėn, kai padaro veiką, kuri pagal valstybės įstatymus
laikoma nusikaltimu.
Apibendrinant baudžiamąją atsakomybę, galima sakyti, kad jos esmė yra
ta, kad valstybė teismo pagalba pasmerkia asmenį, padariusį nusikaltimą,
skiria jam bausmę ir tuo pačiu asmeniui po bausmės atlikimo tam tikrą laiką
lieka teisinės pasekmės (teistumas). Pasmerkimas realiai pasireiškia tuo,
kad asmeniui, padariusiam neteisėtą elgesį, padaromi suvaržymai. T.y. jis
netenka tam tikrų vertybių : laisvės, turto, galimybę užimti tam tikras
pareigas bei kita. Tokia atsakomybės prasmė ta, kad asmuo, kuriam padaryti
suvaržymai, patiria diskomfortą, neigiamas emocijas. Dėl to turėtų kilti
nenoras vėl daryti nusikaltimą. Tačiau tai dalį asmenų neveikia, nors
valstybė neturi kito kelio tai užkirsti (pvz., kai žmogus pastoviai
nusikalsta ir jo neveikia pasmerkimas) . Bet kita dalis visuomenės, kuri
nenusikalsta, matydama kaip pagal baudžiamąją atsakomybę baudžiami
nusikaltėliai, bijos nusikalsti.
Taigi savo pobūdžiu baudžiamoji atsakomybė reiškia valstybės
prievartos taikymą ir asmens, padariusio nusikaltimą, pasmerkimą. Valstybės
įgaliotos institucijos įgyvendina baudžiamąją atsakomybę prievartos tvarka,
neatsižvelgiant į norą asmens, padariusio nusikaltimą. Tačiau ši atsakomybė
turi būti taikoma būtent individualiai, atsižvelgiant į jo nusikaltimo
sunkumą. T.y. kad kiekvienam teisiamajam nustatoma neigiamų pasekmių
apimtis ir iš to išplaukiantys teisių apribojimai (asmeninio ar turtinio
pobūdžio).
Baudžiamoji atsakomybė veikia kaltinamąjį ne tik išoriškai, bet ji
nukreipta ir į vidinę jo būseną – elgesio reguliavimą. Kaltinamajam daromas
poveikis į jo psichiką ir sąmonę. Taip bandoma pakeisti jo valios savybes
ir intelektą tam, kad daugiau jis nedarytų naujų nusikaltimų. Tuo pačiu,
nustačius kaltinamajam apribojimus, keičiasi jo teisių ir pareigų santykis.
Realizuojant baudžiamąją atsakomybę, nustatomos papildomos pareigos, o
teisių atžvilgiu atsiranda suvaržymai.
Tačiau kaltininkui nėra atimamos visos teisės, išskyrus mirties
bausmę, kai asmeniui atimama gyvybė. Kaltininkas ir toliau lieka savo
valstybės pilietis su pagrindinėmis teisėmis, tačiau, atėmus jam laisvę,
kai kurių teisių įgyvendinimas yra apsunkintas (pvz., nuteistasis negali
atstovauti teisme).
Baudžiamoji atsakomybė gali būti realizuota paskiriant ir
nepaskiriant bausmę (pvz., kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius).
Baudžiamosios atsakomybės pagrindus nustato Lietuvos baudžiamojo
kodekso specialusis 3 str. Šiame straipsnyje įtvirtinta tai, kad „Asmuo
gali būti baudžiamas tik tuo atveju, jeigu jo padarytos veikos baudžiamumas
buvo nustatytas įstatymo, įsigaliojusio iki nusikaltimo padarymo. Pagal
baudžiamuosius įstatymus atsako ir baudžiamas tik toks fizinis asmuo, kuris
kaltas nusikaltimo padarymu, t.y. tyčia ar dėl neatsargumo padarė
baudžiamojo įstatymo numatytą veiką.
Nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon
atsakomybėn tik tuo atveju, jeigu šios veikos padarymo metu galima buvo iš
jo reikalauti įstatymą atitinkančio elgesio.
Niekas negali 2 kartus būti baudžiamas už vieną ir tą patį
nusikaltimą. Niekas negali būti pripažintas kaltu nusikaltimo padarymu,
taip pat negali būti nuteistas kriminaline bausme kitaip, kaip teismo
nuosprendžiu pagal įstatymą.“[8] Taigi veikos baudžiamumas atsiranda tik
tada, kai ji buvo nustatyta įsigaliojusio įstatymo. Taip pat veika
baudžiama, kai ji turi nusikaltimo požymius ir yra asmuo kaltas nusikaltimo
padarymu..
Sekantis požymis parodo, kad veikos baudžiamumas atsiranda, tad, kai
asmuo galėjo vykdyti teisėtus įstatymo reikalavimus, bet to nepadarė. Be to
šiame straipsnyje nurodomas draudimas bausti už tą pačią veiką du kartus,
bei teismo išimtinė teisė nubausti asmenį, kaltą nusikaltimo padarymu.
Šios pagrindinės nuostatos parodo, kas yra patraukimo baudžiamojon
atsakomybėn pagrindas. „Tai yra asmens kaltai padarytas nusikaltimas“.[9]
(Jeigu jis atitinka visus BK specialiosios dalies straipsnius).
Baudžiamojoje atsakomybėje nusikaltimo sudėtis yra esminis dalykas
sprendžiant asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn. Visi nusikaltimo
sudėties požymiai yra nurodyti BK specialiosios dalies normose.
Nusikaltimo
sudėtis būdinga visų rūšių nusikaltimams. „Taigi baudžiamosios teisės
teorija objektyvių ir subjektyvių nusikaltimo požymių, kurie apibūdina
veiką kaip nusikaltimą, visumą vadina nusikaltimo sudėtimi“.[10]
Baudžiamoji atsakomybė yra susijusi su tuo, kad nusikaltimą
padariusiam asmeniui taikomos įstatymo numatytos sankcijos (laisvės
atėmimas, bauda ir kt.).
Baudžiamoji atsakomybė – tai teisinės pasekmės, baudžiamosios teisės
normų taikymo rezultatas. Jos esmė – asmens, padariusio nusikaltimą,
pasmerkimas valstybės vardu, bei kažkokių apribojimų taikymas. Savo
pobūdžiu baudžiamoji atsakomybė reiškia valstybinės prievartos taikymą ir
kartu asmens padaryto nusikaltimo elgesio pasmerkimą.
3.CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ
Civilinė atsakomybė – taip pat yra viena iš teisinės atsakomybės
rūšių. Bendrojoje teisėje civilinė atsakomybė yra dviejų atskirų institutų,
t.y. sutarčių teisės ir deliktinės teisės sudėtinė dalis.
Civilinė atsakomybė sutarčių teisėje yra apibūdinama kaip pinigų
suma, kurią turi sumokėti sutartį pažeidusi šalis kitai sutarties šaliai už
padarytą žalą.
Deliktinėje teisėje civilinė atsakomybė apibūdinama kaip pareiga
pagal pareikštą civilinį ieškinį. Tačiau pagrindinis civilinės atsakomybės
tikslas atsižvelgiant tiek į sutarčių, tiek į deliktinę teisę, yra
nuostolių atlyginimas.
Sutartinė bei deliktinė atsakomybė turi kelis bendrus bruožus. Visų
pirma šios abi atsakomybės rūšys yra turtinės prievolės, kur kreditorius
turi teisę reikalauti atlyginti padarytą žalą, o skolininko pareiga tą
reikalavimą įvykdyti. Tiek sutartinės, tiek deliktinės atsakomybės
pagrindinė funkcija yra kompensacinė. Tai reiškia, kad taikant bet kurią iš
jų siekiama ne nubausti skolininką, o kompensuoti kreditoriui padarytą
žalą, t.y. , kad jis būtų tokioje padėtyje, kurioje būtų buvęs tinkamai
įvykdžius sutartį. Be to, tiek sutartinės, tiek deliktinės atsakomybės
taikymo metu skolininkas patiria turtinio pobūdžio praradimus.
Civilinę atsakomybę galima paaiškinti siaurąja bei plačiąja prasme.
Plačiąja prasme civilinė atsakomybė yra prievolė, kada viena šalis
privalo atlyginti kitai šaliai nuostolius padarytus sutartinės prievolės ar
kitokius pažeidimus.
Siaurąja prasme civilinė atsakomybė aiškinama kaip deliktinė
atsakomybė.
Civilinė atsakomybė pasireiškia turtinėmis poveikio priemonėmis. Šias
poveikio priemones, jų taikymo sąlygas ir tvarką nustato civilinė teisė.
Civilinė atsakomybė yra tik kaip prievolė atlyginti padarytus
nuostolius. Pagrindinis civilinės atsakomybės tikslas – nuostolių
atlyginimas, t.y. kompensuoti nukentėjusiajam jo patirtus nuostolius.
Civilinė atsakomybė atsiranda pažeidus privatų interesą, t.y. esant
sutarties pažeidimui. Šios atsakomybės atveju galioja skolininko kaltės
prezumpcija.
Esant pasikėsinimui į privatų asmens interesą, jam tuo yra padaroma
žala ir jis pirmiausiai sureaguoja, pareikšdamas civilinį ieškinį. Tokio
ieškinio tikslas – atstatyti nukentėjusiojo padėtį, kompensuojant patirtus
nuostolius.
Pagal vadovėlį “Civilinė teisė” civilinė atsakomybės apibrėžimas
skamba taip : „Atsakomybė – prievolė atlyginti žalą arba nuostolius,
sumokėti netesybas. Civilinės teisės atsakomybei būdinga tai, kad ji yra
viena iš įstatymu ar sutartimi nustatytų sankcijų; jos atsiradimo pagrindas
yra teisės pažeidimas; ji pasireiškia teisės pažeidėjui nenaudingomis
(neigiamomis) turtinėmis pasekmėmis, dažniausiai turto sumažėjimu dėl
žalos, nuostolių atlyginimo, netesybų sumokėjimo; ji yra papildoma arba
nauja prievolė, kuri nėra pažeisto teisinio santykio elementu: ji
įgyvendinama valstybės prievarta arba jos taikymo galimybe.“[11]
Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė,kurios viena šalis turi
teisę reikalauti kompensuoti jos patirtą žalą, o kita šalis privalo
atlyginti padarytą žalą ar sumokėti netesybas.
Civilinė atsakomybė-tai prievolė kuri atsiranda neįvykdžius ar
netinkamai įvykdžius įstatyme ar sutartyje nustatytą pareigą, taip pat
neleistinu būdu ar neleistinomis priemonėmis įgyvendinant savo teises t.y.
piktnaudžiaujant teise. Pareiga įvykdyti sutartį atsiranda sudarytos
sutarties pagrindu, o pareiga atlyginti nuostolius atsiranda sutarties
pažeidimo pagrindu.
Taigi civilinė atsakomybė yra aiškinama kaip prievolė. Veikimas arba
neveikimas, kuriems esant atsiranda civilinė atsakomybė,pažeidžia asmens
turtinius interesus. Todėl civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kurios
viena šalis turi teisę reikalauti, kad būtų kompensuota jos patirta žala, o
kita šalis privalo atlyginti padarytą žalą.
Civilinė atsakomybė pagal savo pobūdį yra kompensacinė. Tačiau ne bet
kokia kompensacija reiškia civilinę atsakomybę. Civilinės atsakomybės
atveju pareiga atlyginti žalą atsiranda dėl neteisėtos veikos. Tai reiškia
, kad ji atsiranda neįvykdžius
ar sutartimi numatytos
pareigos, arba realizuojant savo teisę įstatymui priešingu būdu. Taigi
civilinė atsakomybė atsiranda tuo atveju, kai yra padaryta neteisėta veika.
Tačiau kartais pareiga kompensuoti padarytą žalą gali atsirasti ir nesant
neteisėtai veikai. Todėl žala padaryta teisėtais veiksmais nėra civilinė
atsakomybė. Tai tik šios padarytos žalos kompensavimas.
Taigi civilinė atsakomybė suvokiama kaip turtinė prievolė, turinti
jai būdingus specifinius bruožus ir kuri atsiranda iš neteisėto veikimo
arba neveikimo.
4. DRAUSMINĖ ATSAKOMYBĖ
Drausminė atsakomybė yra taikoma darbo drausmei užtikrinti. Drausminė
atsakomybė, kaip teisinės atsakomybės rūšis atsiranda drausmės pažeidimo
pagrindu.
Darbo drausmės pažeidimo subjektas yra prasižengęs darbuotojas, kuris