Teisiniai civiliniai santykiai
5 (100%) 1 vote

Teisiniai civiliniai santykiai

11213141

TURINYS

Įvadas………………………………………………………………………………………………………………………………….3

1. Civiliniai teisiniai santykiai……………………………………………………………………………………..4

1. 1. Civilinio teisinio santykio subjektai, turinys ir forma, objektai…………………………4

1. 2. Civilinis teisinis subjektiškumas…………………………………………………………………..5

2. Civilinių teisinių santykių pagrindinės dalys…………………………………………………………….7

1. 1. Civilinio teisinio santykio objektas……………………………………………………………..7

1. 2. Civilinių teisinių santykių rūšys…………………………………………………………………8

1. 3. Civilinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo bei pasibaigimo pagrindai……………………………………………………………………………………………………………………………10

Išvados………………………………………………………………………………………………………………………………13

Literatūra…………………………………………………………………………………………………………………………..14

Įvadas

Piliečiai ir organizacijos, norėdami patenkinti savo poreikius bei interesus, privalo veikti. Veikdami jie dalyvauja įvairiose visuomeniniuose santykiuose, kuriuos reguliuoja teisės normos. Teisė veikia reguliuojamus faktinius visuomeninius santykius, todėl šie faktiniai santykiai įgyja teisę formą ir tampa teisiniais santykiais, nes tų santykių dalyviai įgyja subjektines teises ir tesines pareigas. „Teisiniai santykiai – tai teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kurių dalyviai turi valstybės garantuotas subjektines teises ir teisines pareigas“.

Todėl civiliniu teisiniu santykiu neretai vadinamas civilinės teisės normų sureguliuotas faktinis visuomeninis santykis, kurio dalyviai turi subjektines civilines teises ir pareigas.

Kai buvo pastebėta teisės literatūroje, šis civilinio teisinio santykio apibrėžimas perdaug lakoniškas ir nevisiškai tiklsus. Kai sakoma, jog teisinis santykis yra visuomeninis santykis, sureguliuotos teisės normomis, gali susidaryti įspūdis, kad dėl teisinio sureguliavimo faktinis visuomeninis santykis išnyksta ir jo vietoje atsiranda naujas – teisinis santykis. Tačiau dėl teisės poveikio visuomeninis santykis neišnyksta, jis tik įgyja tam tikrą teisinę kryptį bei apibrėžtumą, tai yra faktinio visuomeninio santykio turinį sudarantys veiksmai yra numatomi to santykio dalyvių įsipareigojimų numatytų ribų.

Tačiau teisinio reguliavimo procese atsirandantis teisinis santykis tarytum prasiskverbia į faktinio santykio turinį ir čia egzistuoja. Šiuos santykius galima išskirti tik abstrakčiai mąstant, nes teisės normomis sureguliuotas visuomeninis santykis iš esmės yra vienas visuomeninis santykis, kuris turi dvi puses: faktinę ir teisinę. Tos pusės nėra išsidėsčiusios sluoksniais. Tiek faktinio, tiek teisinio santykio turinys susideda iš vieningų veiksmų, kurios numato subjektines teisės ir pareigos, sudarančios šio santykio turinio vidinę formą – jos struktūrą.

Todėl civilinio teisinio santykio samprata tiksliau būtų apibrėžti kaip civilinės teisės normų pagrindu dėl materialinių ar ne materialinių gėrybių atsirandantį teisinį santykį, kurio dalyviai turi teisinę aut onomiją bei turtinį atskirumą ir dalyvauja jame kaip lygiateisiai teisių ir pareigų subjektai.1. Civiliniai teisiniai santykiai

1. 1. Civilinio teisinio santykio subjektai, turinys ir forma, ir objektai.

Civilinio teisnio santykio subjektai, arba dalyviai, yra tie asmenys, tarp kurių atsiranda civilinis teisinis santykis. Tačiau neretai sakoma, kad teisinis santykis galimas ne tik tarp asmenų, bet taip pat tarp asmens daikto.

Tačiau tai yra nesusipratimas. Daiktas niekada negali būti visuomeninio santyklio subjektas. Jis yra tokio santykio objektas, kuriam savininkas ar kitas koks nors asmuo gali daryti fizininį poveikį, bet tai ne visuomeninis teisinis, o faktinis santykis. Kai tarp asmenų dėl daiktų užsimezga kokie nors teisės normomis reguliuojami santykiai, tik tuomet atsiranda teisiniai santykiai.

Žymus vokiečių teisininkas Savinji dar 1840 metais rašė, kad kiekvienas teisinis santykis reiškiasi vieno asmens santykiu su kitais asmenimis. Teisiniame santykyje apibrėžtas asmuo yra santykyje arba su visiškai apibrėžtu atskiru asmeniu, arba su visais kitais neapibrėžtais žmonėmis.

Civilinės teisės subjektu gali būti kiekvienas asmuo (fizinis ar juridinis), kuriam civilinės teisės normos suteikia galimybę būti civilinių teisių ir pareigų turėtoju tai yra asmuo, turintis civilinį teisinį subjektiškumą.

Įgyvendindamas subjektiškumo galimybes, fizinis ar juridinis asmuo savo poreikiams bei interesams tenkinti įgyja daugybę koknkrečių subjektinių teisių: nuosavybės teisę, teise naudotis išnuomotu ar pagal panaudos sutartį gautu turtu.

Be fizinių asmenų, organizacijų, turinčių juridinio amens teises, įsatatymų numatytais atvejais civilinių
teisinių subjektu gali būti ir valstybė ir savivaldybės.

Fiziniai asmenys – tai individai, turintys civilinį teisinį subjektiškumą. Pagal pilietiškumą jie skirstomi į tris kategorijas: 1) Lietuvos piliečius; 2) užsieniečius; 3) asmenis be pilietybės. Faktiškai dauguma fizinių asmenų yra Lietuvos piliečiai. Tačiau civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja ir užsieniečiai, užsienio šalių juridiniai amenys ir valstybės.

Asmenys be pilietybės – tai asmenys, netekę savo valstybės pilietybės ir neįgiję jokios kitos valstybės pilietybės. Užsienio piliečiai ir asmenys be pilietybės Lietuvoje su nežymiais apribojimais naudojasi tokiomis pat civilinėmis teisėmis ir pareigomis kaip Lietuvos piliečiai.

Juridiniai asmenys – tai organizacijos (socialiniai junginiai), kurios turi atskirą turtą, savo vardu gali įgyti turtines bei asmenines neturtines teises ir turėti pareigas, būti ieškovais bei atsakovais teisme arba trečiųjų teisme. Tokias teises turi daugybė privačių, valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (akcinės bendrovės, valstybinės, savivaldybinės įmonės, kitos įstaigos, oraganizacijos).

Valstybė įstatymų numatytais atvejais taip pat dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose.

Lietuvos respublikos konstitucijos 47 straipsnis skelbia, jog žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai pagal nuosavybės teisę gali priklausyti ne tik Lietuvos Respublikos piliečiams, bet ir valstybei, o pagal išimtinę nuosavybės teisę tik valstybei priklauso: žemės gelmės, valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

Daugelis užsienio mokslininkų valstybę privatinės teisės srityje laikė paprastu juridiniu asmeniu. Tačiau tai visiškai netesinga. Valstybės kaip civilinės teisės subjekto veiklą reguliuoja ne vien privačios, bet ir viešosios teisės normos (valstybinės, administracinės ir kitos). Privatizuojant valstybės turtą, pati valstybė nustato sandorių sudarymo tvarką, sąlygas, turinį ir kitą, konfiskacijos ir kitais valdingais aktais įgyja nuosavybės teisę.

Net senovės romėnai iš esmės valstybę laikė asmenimi, kuris nuo pat savo egzisatvimo pradžios turėjo kreditą ir debitą, kuris per magistratus galėjo atlikinėti visus teisinio gyvenimo aktus, net tuios aktus, kurie kitiems asmenims nebuvo leidžiami.

Negalima sutikti ir su tuo, kad jos teisinis subjektiškumas apibūdinamas kaip valstybės iždas.

Tačiau valstybė kaip valdžios turėtoja, yra ne ypatingas juridinis asmuo, bet įpatingas teisės subjektas, kuris steigia juridinius asmenis, reorganizuoja, likviduoja juos, dažnai valdingomis priemonėmis pasiekdamas ir rezultatų civilinės teisės srityje, tai yra toks ypatingas civilinės teisės subjektas, kur persipina ir viešoji, ir privatinė teisė.

1. 2. Civilinis teisinis subjektiškumas

Civilinis tesinis subjektiškumas – tai civilinės teisės normomis nustatyta fizinių, juridinių asmenų bei valstybės galimybė būti civilinių teisinių santykių subjektais.

Teisinis subjektiškumas nėra įgimta žmogaus savybė. Tačiau jis nėra ir valstybės dovana. Žmogus, neturįs teisinio subjektiškumo, būtų toks pat beteisis, koks buvo vergas. Deja tokia padėtis šiuolaikinėje visuomenėje neįmanoma.

Materialinės civilinio teisinio subjektiškumo prielaidos – prekių gamyba, prekiniai piniginiai santykiai ir kiti objektyvūs reiškiniai – lemia tai, kad asmuo turi dalyvauti civilinėje apyvartoje, o tam yra būtinas civilinis teisinis subjektiškumas. Valstybė atsižvelgdama į visuomenės socialines ekonomines sąlygas bei tendencijas, koreguoja subjektiškumo turinį.

Civilinio teisinio subjektiškumo galimybės dalyvauti įvairiuose civiliniuose santykiuose turi garantuoti jų dalyviams tokias civilines teisines pareigas, kokių reika tenkinti jų materialiniams, kultūriniams, dvasiniams poreikiams, taip pat gamybinei bei kitokiai veiklai. Piliečių, įvairių juridinių asmenų, valstybės poreikiai, interesai bei veikla labai skiriasi, vadinasi, skiriasi ir jų civilinis teisinis subjektiškumas.

Fizinių asmenų civilinis teisinis subjektiškumas yra bendro pobūdžio – jie gali turėti įvairiausiai civilines teises ir pareigas, kurios reikalingos žmogui apskritai.

Įvairūs juridiniai asmenys veikia specializuotai, todėl ir jų civilinis subjektiškumas yra specializuotas ir labai įvairus.

Valstybė, kaip politinės valdžios organizacija, vykdo politinę veiklą, todėl jos civilinis teisinis subjektiškumas susideda iš teisnumo ir veiksnumo.

Veiksnumu taip pat reikia laikyti galimybę įgyti savo veiksmais teises ir pareigas ir sukurti jas kitiems asmenims, taip pat prisiimti sau kitų asmenų sukurtas teises ir pareigas. Pavyzdžiui, atstovavimo santykiuose atsakyti už įvykdytą civilinės teisės pažeidimą bei galimybę įvykdyti daugybę kitų veiksmų, kurie sukelia teisines pasekmes. Taip veiksnumo apimtį supranta ir kai kurie užsienio teisininkai.

Civilinis teisnumas ir veiksnumas yra įstatymų numatytos bendro pobūdžio galimybės – bendros teisės: teisnumas – tai bendra subjektinė teisė įgyti ir turėti konkrečias civiliniais įstatymai numatytas ar jais nedraudžiamas teises bei susikurti sau pareigas, o veiksnumas – bendra subjektinės teisė savo veiksmais įgyti tokias pat teises bei susikurti pareigas. Konkrečios
subjektinės teisės atsiranda įgyvendinant teisnumą bei veiksnumą, jos apibūdina asmenį kaip civilinės teisės subjektą.

Teisnumo (kuris dažniausiai laikomas asmens teisine savybe) sąveika su konkrečia subjektine teise galima paaiškinti galimybės ir tikrovės ryšiais. Teisnumas civilinės teisės subjektui tik suteikia galimybę įgyti ir turėti konkrečias subjektines teises, pavyzdžiui, autorystės teisę, bet ši galimybė taps tikrove tik tuo atveju, kai jis sukurs atitinkamą kūrinį, padarys atradimą ir panašiai. Tuomet autorius galės disponuoti šia teise ir patenkinti savo poreikius bei interesus – perduoti kūrinį leidyklai, platinti jį ir už tai gauti atitinkamą atlyginimą.

Vadinasi, teisnumo turinys – tai galimybė įgyti konkrečias teises, o konkrečios teisės turinys – šios teisės galimybės atlikti konkrečius veiksmus savo poreikiams bei interesams tenkinti.2. Civilinių teisinių santykių pagrindinės dalys

1. 1. Civilinio teisinio santykio objektas

Dėl objekto, kaip ir dėl teisinio santykio turinio, reiškiamos skirtingos nuomonės. Pirmiausia keliamas klausimas, ar civilinio teisinio santykio objektas yra struktūrinė šio santykio dali, ar tik jo prielaida. Reiškiami samprotavimai, kad teisinio santykio objektas – dažniausiai daiktai ir kitos materialinės gėrybės, todėl jis neįeina į teisinio santykio sudėtį, yra materialus to santykio atžvilgiu reiškinys. Tokie samprotavimai iš esmės teisingi, bet nėra ir visiškai neginčytini, nes kai kurių teisinių santykių objektas yra paslaugos, neįgyjančios materialinės formos, pavyzdžiui, apsaugos, pervežimo ir kituose santykiuose.

Vieni teisininkai objektu laiko tai, į ką yra nukreiptos civilinės teisės ir pareigos, kiti tai, dėl ko atsiranda tas santykis, treti mano, kad gali būti tokių teisinių santykių, kurie iš viso neturi objekto.

Mokslininkai, tvirtinantys, kad teisinio santykio objektas yra tai, į ką nukreiptos civilinės teisės subjektų teisės ir pareigos, dažniausiai laikosi vieningo teisinio santykio objekto teorijos. Jie mano, kad kiekvieno teisinio santykio objektas visada yra reguliuojamas faktinis visuomeninis santykis, kitaip tariant, teisinio reguliavimo dalykas ir teisinio santykio objektas yra tapatūs socialiniai reiškiniai, arba, kad teisinio santykio objektas yra įpareigoto asmens elgesys, į kurį nukreipta teisė turinčio asmens subjektinė teisė.

Nekyla abejonė, kad šie teisiniai reiškiniai skirtingi. Teisinis santykis atsiranda teisės normos pagrindu, bet pačios teisės normos teisinio santykio, juo labiau civilinio, nesukuria. Subjektinės teisės bei pareigos, kartu ir teisini santykis atsiranda ne savaime, o dėl kokio nors daikto, kitokios materialinės ar nematerialinės gėrybės, skirtos teisės subjekto poreikiams bei interesams tenkinti. Ta vertybė, dėl kurios atsiranda ir egzistuoja subjektinės teisės ir pareigos, ir yra teisinio santykio objektas.

Dažniausiai skiriamos keturios civilinių teisinių santykių objektų rūšys:

1)daiktai; 2) veiksmų rezultatai; 3) kūrybinės veiklos rezultatai; 4) asmeninės neturtinės gėrybės.

Daiktai yra nuosavybės, tiekimo, pirkimo – pardavimo, mainų, paveldėjimo ir daugybės kitų teisinių santykių objektai.

Veiksmų rezultatai tai pat dažnai reiškiasi kaip civilinių teisinių santykių objektai. Tačiau kai kurių civilinių teisinių santykių objektą sudaro ne veiksnų rezultatai, o patys veiksmai. Apie veiksmus, kaip civilinės teisės bei teisinių santykių objektus, kalbama tada, kai vienas asmuo teikia kokias nors paslaugas kitam, bet tos paslaugos, nors ir sudaro rezultatą, neįgyja daiktinės formos ir gali būti naudojamos kartu su veiksmu arba jam pasibaigus. Pavyzdžiui, krovinio pervežimas, pasauga, koncertas ir panašiai.

Žmonių kūrybinės veiklos rezultatai – tai mokslo, literatūros, meno kūriniai, atradimai, išradimai, pramoniniai pavyzdžiai. Šios nematerialios vertybės teisinių santykių, kartu ir subjektinių teisių, objektais laikomos tik tada, kai jos įgyja atitinkamos kūrybos rūšiai būdingą objektyvią formą, o atradimai, išradimai bei pramonės pavyzdžiai dar turi būti nustatyta tvarka oficialiai pripažinti kūrybinės veiklos produktais. Mokslininko, kompozitoriaus, išradėjo idėjos, neįgijusios objektyvios formos, negali būti saugomos teisės ir nesudaro civilinių teisinių santykio objekto.

Neteisinga būtų manyti, kad šių teisinių santykių objektas yra pats veiksmas. Kiekvieną veiksmą galima prilyginti priežasčiai, kuri sukelia tam tik tikrą padarinį rezultatą. Krovinio pervežėjo veiksmų rezultatas yra krovinio perkėlimas iš vieno erdvės taško į kitą ; pasaugos rezultatas – daikto išsaugojimas; koncerto artistų veiksmai sukelia klausytojui tam tikrą malonumą, estetinį pasigėrėjimą, praturtina jo dvasią. Krovinį duodame pervežti ne dėl pačios pervežėjo veiklos, bet dėl jos rezultato, kad krovinys nustatytu laiku būtų nugabentas į sutartą vietą. Jeigu pervežėjas užduotį ir įvykdo, bet nesilaiko pergabenimo termino, jam atsiranda teisinė atsakomybė. Lygiai tas pats su pasauga. Daiktus duodame saugoti dėl to, kad jie nepražūtų ir nenukentėtų. Mums svarbu ne saugotojo veikla, bet jos rezultatas.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 2157 žodžiai iš 4096 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.