Teisinių atsakomybių rūšys
5 (100%) 1 vote

Teisinių atsakomybių rūšys

1121314151

Turinys

I. Įžanga

II. Dėstomoji dalis.Teisinės atsakomybės rūšys

1. Teisinės atsakomybės sąvoka

1.1 Teisinės atsakomybės požymiai ir principai

2. Civilinė atsakomybė

2.1 Civilinės atsakomybės sąvoka

2.2 Civilinės atsakomybės pagrindiniai požymiai

2.3 Civilinės atsakomybės pagrindinės rūšys ir tikslai

3. Baudžiamoji atsakomybė

3.1 Baudžiamosios atsakomybės samprata

3.2 Baudžiamosios atsakomybės pagrindai

4. Administracinė atsakomybė

4.1 Administracinės atsakomybės samprata ir nuobaudos

4.2 Administracinės atsakomybės ypatumai

5. Drausminė atsakomybė

6. Civilinės, baudžiamosios, administracinės ir drausminės atsakomybės palyginimai

III. Išvados

I. Įžanga

Atsakomybė kaip reiškinys egzistuoja nuo senų laikų. Ilgą laiką žmonės gyveno kaip laukiniai gyvūnai. Žmonės pradėjo jungtis į gentis bei bendruomenes, kad galėtų lengviau išgyventi ir apsisaugoti. Bendrai gyvenant pradėjo vystytis ukininkavimas bei gamyba. Jau tada vyresniųjų susirinkimai nagrinėdavo iškilusius nesutarimus tarp žmonių, smerkdavo nederamą žmonių elgesį, pasireiškiantį išdavyste, bailumu, piktnaudžiavimu. Buvo taikomi ne tik pabarimai ar pamokymai, bet ir griežtos priemonės – kaip gyvybės atėmimas.

Žmogus gyvendamas visuomenėje privalo paklusti daugeliui istoriškai susiklosčiusių bei valstybės nustatytų taisyklių, kurios reguliuoja jo elgesį. Dažnai mes susiduriame su prigimtinės ir pozityviosios teisės terminais.

Pozityvioji teisė – tai taisyklės,kurių laikymasis yra sankcionuotas prievarta ir kurios taikomos tam tikru istoriniu laikotarpiu valstybinės organizacijos požymius turinčioje visuomenėje, pavyzdžiui, Vokietijoje, Lietuvoje ir pan.

Dėl pozityviosios teisės esmės ginčų nekyla.Visų tam tikros valstybės nustatytų ar sankcionotų taisyklių sistema,reguliuojanti tiek pačios valstybės bei jos institucijų, tiek fizinių asmenų, jų kolektyvinių junginių tarpusavio santykius, tiek jų santykius su valstybe bei jos institucijomis, yra laikoma pozityviąja teise.

Prigimtinės teisės teorija linkusi suabsoliutinti teisės ir moralės ryšį ir gali suponuoti įvaizdį, jog teisė tik įtvirtina dorovines nuostatas, bet nenumato savarankiškų žmogaus elgesio taisyklių. Reikštų, kad teisinė atsakomybė yra tik moralinės atsakomybės teisinė išraiška, tačiau tada teisė prarastų savo visuotinumo savybę,nes tai kas vienam žmogui yra moralu,kitam gali būti amoralu.

Sociologinėje, filosofinėje ir teisinėje literatūroje sąvoka ,,atsakomybė’’ vartojama dviem reikšmėmis: perspektyvine ir retrospektyvine.

Perspektyvinė (arba į ateitį) reiškia, kad tam tikra žmonių grupė ar konkretus žmogus atsako už savo veiksmus žiūredamas į ateitį. Pvz.: atsakomybė už savo vaikų ateitį.

Retrospektyvinė – tai atsakomybė už tai, kas yra padaryta praeityje. Teisinė atsakomybė yra paprastai retrospektyvinio pobudžio, t.y. atsakomybė už padarytą nusikaltimą.

Žmogus yra laisvas pasirinkti savo elgesio variantą atsižvelgiant į nustatytas ribas. Šios ribos dorovėje yra gėris ir blogis, teisėje – teisėtumas ir neteisėtumas. Laisvo žmogaus pasirinkimo laisvė pripažįstama tiek, kiek ji neriboja kitų asmenų pasirinkimo laisves. Tai yra, įgyvendinant savo teises, žmogus negali pažeisti ar varžyti kitų asmenų teisių.

Visiems privalomas reikalavimas derinti savo elgesį su kitų žmonių interesais.Elgtis sąžiningai ir teisingai nėra vien moralinė pareiga, tai ir teisinė pareiga, už kurios nevykdymą atsiranda teisinė atsakomybė.

Civilinės atsakomybės klausimams daug dėmesio skiria V.Mikėlėno monografija „Civilinės atsakomybės problemos: lyginamieji aspektai“.Ji skirta užsienio valstybių lyginamajai teisėtyrai, civilinės atsakomybės problemų analizei.Taip pat daug informacijos yra P.Leono „Teisės inceklopedijoje“ ir Vaišvilos „Teisės teorijoje“.

II. Dėstomoji dalis. Teisinės atsakomybės rūšys

1.1 Teisinės atsakomybės sąvoka

Teisinė atsakomybė yra sudedamoji teisinės sistemos dalis.Tai teisinė priemonė, blokuojanti priešingą teisei elgesį ir skatinanti visuomenei naudingą veiklą. Žmogus privalo derinti savo elgesį su kitų žmonių interesais, elgtis teisingai ir sąžiningai. Tai yra jo teisinė ir moralinė pareiga, o už jos nesilaikymą atsiranda teisinė atsakomybė.

Filosofiškai atsakomybė suprantama kaip asmens požiūris į visuomenę ir valstybę,į kitus asmenis tenkinant atitinkamus jų reikalavimus,savo pareigos visuomenei,valstybei ir kitiems asmenims įsisąmoninimas ir teisingas suvokimas.

H.L.Hart nuomone, sąvoka“teisinė atsakomybė“ susijusi su teisinės atsakomybės kriterijais,kuriais yra tam tikros psichinės ar psichologinės sąlygos (t.y.kaltė),priežastinis ryšys tarp veikos ir atsiradusios žalos bei pareigos neįvykdymas.Asmuo teisine prasme yra atsakingas už tam tikrą veiksmą ar žalą,jeigu įstatymuose egzistuoja atsakomybę nustatančios ir ją sukialenčios sąlygos .Teigiant,kad asmuo pagal įstatymą yra atsakingas už tam tikrą veiksmą,turima omenyje,kad jis bus nubaustas už to veiksmo padarymą.Tačiau teigimas,jog X yra atsakingas už Y veikos padarymą,nėra tolygus teigimui,kad X padarė
Y veiką .Teisinė atsakomybė gali atsirasti tiek už paties teisės pažeidėjo padarytus veiksmus,tiek ir už kitų asmenų veiksmus,jeigu,pagal įstatymą,už tų asmenų veiksmus atsako kitas asmuo.Pvz.,tėvai atsako už savo nepilnamečių vaikų padarytą žalą (Lietuvos Respublikos civ. kod. 489 str.).Teisinė atsakomybė taip pat gali atsirasti ir už žalą,padarytą atsakingo asmens priežiūroje esančiais daiktais,pvz., už žalą,padarytą sugriuvus netinkamai prižiūrimam statiniui,už gyvulių padarytą žalą ir tt.

R.Paund rašė,kad atsakomybė reiškia tokią situaciją,kai vienas asmuo teisėtai gali reikalauti,o kitas asmuo teisėtai patiria to reikalavimo pasekmes. Tai gali reikšti,kad vienas asmuo nusižengia įstatymui prieš kitą asmenį,o kitas teisėtai gali reikalauti atlygio už padarytą žalą,pasekmes.

Teisiškai teisinė atsakomybė suprantama kaip valstybės reakcija į padarytą teisės pažeidimą.Tokiu požiūriu teisinė atsakomybė yra asmens pareiga iškęsti atitinkamą teisinio pobūdžio,numatyto įstatyme už padarytą teisės pažeidimą.Šitokia teisinės atsakomybės samprata reiškia,kad atsakomybė visada yra susijusi su valstybės prievarta ir tokia prievarta yra teisinės atsakomybės turinys.

Reziumuojant aptartuosius momentus,teisinę atsakomybę galima apibūdinti kaip prievolę,atsirandančią pažeidus teisės saugomą viešąją arba privatų interesą.Viena šios prievolės šalis (pažeidėjas) už padarytą teisės pažeidimą gali ir privalo patirti įstatyme numatytų sankcijų taikymo poveikį,o kita prievolės šalis (valstybė,nukentėjusysis) turi teisę taikyti šias sankcijas arba teisę reikalauti,kad jas taikytų atitinkamos valstybinės ar visuomeninės institucijos (teismai,arbitražas ir kt.)

1.2 Teisinės atsakomybės požymiai ir principai

Valstybės prievartos požymiai skirtingose teisės šakose pasireiškia įvairiai. Civilinė, ūkinė, darbo teisė numato galimybę savanoriškai atlikti pareigą (atlyginti žalą pažeidėjo sąskaita arba jo jėgomis). Neįvykdžius pareigos savanoriškai, atsakomybė įgyvendinama teismo būdu.

Baudžiamojoje ir administracinėje teisėje atsakomybę įgyvendina specialios institucijos. Teisinės atsakomybės požymis yra praradimas,kurį kaltasis privalo pakęsti. Pažeidėjo vienoks ar kitoks kentėjimas už nusikaltimą yra natūrali valstybės reakcija į žalą,padarytą visuomenei ar asmeniui. Praradimo ir kentėjimo ypatybė, kad jie atsiranda kaip papildomas nemalonus padaryto teisės pažeidimo padarinys.Praradimas nėra pareiga, o papildomi pareigos padariniai. Negatyvūs padariniai gali būti asmeninio pobūdžio (laisvės, teisės eiti tam tikras pareigas atėmimas, pataisos darbai). Civilinėje teisėje – viešas atsiprašymas dėl šmeižto, įžeidimo, darbo teisėje – papeikimas, administracinėje teisėje – įspėjimas, bauda, turto konfiskavimas ir panašiai. Teisinė atsakomybė atsiranda tik už padarytą teisės pažeidimą, visada lemia praradimą ir kentėjimą:laisvės suvaržymą,garbės pažeminimą,turtines išlaidas.

Teisinė atsakomybė atsiranda pažeidus teisės normas ir taikoma griežtai laikantis normų.Atsakomybė taikoma proceso kodeksų nustatyta tvarka.

Galime išskirti teisinės atsakomybės principus.Atsakomybė galima tik už neteisėtą veiką (principas taikomas įstatymų leidėjui ir juos taikančioms institucijoms, kad teisinės atsakomybės rūšys būtų nustatytos tik už visuomenei žalingas veikas).Atsakomybė galima tik už kaltą (nesąžiningą) veiką (nekaltumo prezumpcija).Teisingumas (už vieną teisės pažeidimą skiriama viena bausmė, nustatantis bausmę ar ją padidinantis įstatymas negalioja atgal, už nusižengimus negali būti skiriama bausmė kaip už nusikaltimą).Teisėtumas (teisinė atsakomybė galima tik už veiką, numatytą įstatyme, atsakomybė taikoma įstatymu nustatytos procedūros).Tikslingumas (bausmės adekvatumas pažeidimui su tokiu apskaičiavimu, kad būtų pasiekti auklėjamieji bausmės tikslai).Atsakomybės neišvengiamumas (nė vienas pažeidimas neturi likti nepastebėtas, už pažeidimą turi būti operatyviai taikyta atsakomybės priemonė).

2.CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ

2.1 Civilinės atsakomybės sąvoka

Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius(žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). (Civilinio kodekso 6.245 straipsnis).

Teoretikai civilinę atsakomybę aiškina dviem prasmėm:plačiąja ir siaurąja.Civilinė atsakomybė plačiąja prasme yra prievolė,kurios viena šalis privalo atlyginti kitai šaliai nuostuolius,padarytus sutartinės prievolės neįvykdymu ar kitokiu pažeidimu.Siaurąja prasme civilinė atsakomubė yra aiškinama tik kaip deliktinė civilinė atsakomybė,kartu pabrėžiant,jog tarp sutartinės ir deliktinės atsakomybės yra daugiau panašumų nei skirtumų.

2.2 Civilinės atsakomybės pagrindiniai požymiai

Civilinė atsakomybė turi tam tikrus sau būdingus požymius.

Asmens elgesys vertinamas civilinės teisės požiūriu ir į jį reaguojama civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Civilinė atsakomybė yra neigiama reakcija į privataus intereso pažeidimą. Šia prasme civilinė teisinė atsakomybė skiriasi nuo
viešosios atsakomybės rūšių – administracinės, baudžiamosios atsakomybės, kurios yra neigiama reakcija į viešo intereso pažeidimą. Prielaida civilinei teisinei atsakomybei yra privataus intereso pažeidimas, tai neigiama reakcija pirmiausia yra privataus asmens, kuriam padaryta žala, o ne valstybės. Šio pobūdžio aplinkybė turi du aspektus: 1) neigiama turtinė reakcija pažeidėjo sąskaita yra vykdoma ne viešojo subjekto naudai, o nukentėjusiojo naudai; 2) valstybė tiesiogiai ir betarpiškai nesikiša į privataus pobūdžio intereso gynimą, kol nukentėjusysis nesikreipia teisminės gynybos. Valstybė įsikiša tada, kai žalą padaręs asmuo jos savanoriškai neatlygina.

Civilinė teisė reguliuoja turtinius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, tai civilinė atsakomybė pasireiškia kaip neigiama turtinė reakcija į saugomų ir ginamų vertybių pažeidimą. Turtinis civilinės atsakomybės pobūdis ją labai skiria nuo kitų atsakomybės rūšių. Asmuo kaip individas, asmenybė, nėra svarbus, kai sprendžiama dėl turtinės atsakomybės taikymo, kadangi poveikis yra ne asmeninio pobūdžio. Tinkamas atsakomybės subjektas yra tas, kuris turtu privalo atsakyti už žalą, atsakomybė yra nukreipiama į pažeidėjo turtą, o ne į jo asmenį. „Veiksmai ir neveikimas, kurių pagrindu atsiranda civilinė atsakomybė,paprastai pažeidžia asmens turtinius interesus, todėl civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti kompensuoti jos patirtą žalą, o kita šalis privalo atlyginti padarytą žalą ar sumokėti netesybas.“ Šis ypatumas turi svarbią reikšmę nustatant civilinės atsakomybės pagrindus, pavyzdžiui, asmens elgesio neteisėtumą ir kaltę, kurie yra kitaip suprantami, nei taikant asmeninio pobūdžio atsakomybę.

Civilinė atsakomybė reiškia, kad kito asmens subjektyvinių teisių ar įstatymo saugomų interesų pažeidimas sukelia naują civilinį teisinį santykį – žalos atlyginimo prievolę. Nukentėjusysis įgyja teisę reikalauti iš teisės pažeidėjo žalos atlyginimo. Iki to laiko, kol kito subjekto teisės ar teisėti interesai nėra pažeisti, nėra žalos atlyginimo teisinio santykio. Viena iš sąlygų prievolei kilti yra neteisėtą žalą padariusių asmenų veiksmai.

Civilinė atsakomybė taikoma tam tikra procedūra. Ne teisinio pobūdžio atsakomybę gali taikyti bet kuris asmuo, vertinantis subjekto elgesį ir išreiškiantis neigiamas nemalonias pažeidėjui pasekmes. Teisinės atsakomybės vienas iš principų yra teisėtumas, kuris reiškia, kad atsakomybė turi būti taikoma įstatymo nustatyta tvarka. Civilinės atsakomybės, kaip vienos iš teisinės atsakomybės rūšių taikymas, taip pat turi vykti įstatymo numatyta tvarka. Neturi reikšmės, ar ją taiko valstybės įgaliotos institucijos, ar yra palikta galimybė taikyti šią atsakomybę privačiam asmeniui. Kai civilinės atsakomybės įgyvendinimas yra paliktas privačių asmenų dispozicijai (savigyna, apribojimų taikymas ne teismo tvarka ir kt.), turi būti laikomasi įstatymo reikalavimų, o jei jų nėra – bendrųjų teisės principų (teisingumo, protingumo, sąžiningumo). Jei civilinės atsakomybės taikymas yra susijęs su valstybės prievartos aparato naudojimu, tai prievarta gali būti naudojama tik įstatymais nustatyta tvarka. Civilinę atsakomybę galima taikyti tik suinteresuotam asmeniui pareiškus ieškinį, jo reikalavimą išnagrinėjus teismo ar arbitražo tvarka. Jeigu asmuo nepageidauja civilinės atsakomybės taikyti, tai ji gali likti nerealizuota, nors būtų visos sąlygos ją taikyti. Tai skiria ją nuo administracinės ar baudžiamosios atsakomybės, kuri paprastai taikoma valstybės iniciatyva. Taip pasireiškia dispozityvumas kaip civilinės teisės principas. Asmeniui suteikiamos galimybės realizuojamos jo nuožiūra ir pasirinkimu.

2.3 Civilinės atsakomybės pagrindinės rūšys ir tikslai

Civiliniai įstatymai,atsižvelgdami į aplinkybes,numato įvairią atsakomybę,kurią pagal atskirus kriterijus galima skirstyti į civilinės atsakomybės rūšys.Ji skirstoma į sutartinę ir nesutartinę(deliktinę).

Civilinė atsakomybė sutarcių teisėje yra apibūdinama kaip pinigų suma, kurią turi sumokėti sutartį pažeidusi šalis kitai sutarties šaliai už padarytą žalą.

Deliktinėje teisėje civilinė atsakomybė apibūdinama kaip pareiga pagal pareikštą civilinį ieškinį. Tačiau pagrindinis civilinės atsakomybės tikslas atsižvelgiant tiek i sutarcių, tiek i deliktinę teisę, yra nuostolių atlyginimas.

Abiejų civilinių atsakomybių pagrindinė funkcija yra ta pati – kompensacinė, t.y veikiant bet kuria iš šių atsakomybės rūšių, siekiama ne nubausti skolininką, o grąžinti kreditorių į tokią padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų įvykdytas deliktas ar būtų tinkamai įvykdyta sutartis.Bet kurios civilinės atsakomybės taikymas netrukdo taikyti kitus civilinių teisių gynimo būdus ir kitas teisinės atsakomybės rūšis.Abi jos atsiranda kaip naujos prievolės jau egzistuojančios sutartinės prievolės pažeidimo arba delikto pagrindu.Skolininkas taikant civilines atsakomybes patiria turtinio pobūdžio praradimus.Abi jos yra turtinės prievolės, kurių turinį sudaro kreditoriaus teisė reikalauti atlyginti padarytą žalą ir skolininko pareiga tą reikalavimą įvykdyti.

Pažeidus
susidariusius prievolinius santykius,t.y. sutartinės atsakomybės atveju,taikomi bendri civilinės atsakomybės nuostatai(Civilinio kodekso 225-237 straipsniai).Šalys sutartyje atsakomybės sąlygas gali nustatyti,kai teisės normos to nereglamentuoja ir nedraudžia,arba kai atsakomybę reguliuojančios normos yra dispozityvinės.Pavyzdžiui,Civilinio kodekso 231 straipsnis nustato,kad asmuo,neįvykdęs prievolės arba ją netinkamai įvykdęs,atsako turtu tik esant kaltei,išskyrus įstatyme arba sutartyje numatytus atvejus.

Nesutartinės atsakomybės taikymo sąlygas ir jos dydį nustato tiktai įstatymai.Pavyzdžiui,padarius turtinę žalą,atsakomybę nustatoma pagal Civilinio kodekso 483-510 straipsnių taisykles.Prievolinės subjektynės teisės pažeidžiamos,kai neįvykdytos pareigos.Neįvykdyta prievolė yra tada,kai skolininkai visiškai neįvykdė tų veiksmų,kurie sudaro prievolės turinį,pavyzdžiui,nepateikė prekių,neperdakto,negrąžino pinigų ir pan.,arba atliko veiksmus,nuo kurių jis privalėjo susilaikyti,pavyzdžiui,sugadino gyvenamąją patalpą ir pan.

Netinkamai įvykdyta prievolė yra tada,kai jos įvykdymas neatitinka tam tikrų sutarties sąlygų.Pavyzdžiui,patiekta nekokybiška,nekomplektuota produkcija,ne visai apmokėtos gautos prekės,pavėluotai perduotas daiktas ir pan.Jeigu nenustatoma,kad prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta,atsakomybė negali atsirasti.

Pagrindinis civilinės atsakomybės tikslas – nuostolių atlyginimas, t.y. kompensuoti nukentejusiąjam jo patirtus nuostolius,atlyginti žalą. Civilinė atsakomybė atsiranda pažeidus privatų interesą, t.y. esant sutarties pažeidimui.Šios atsakomybės atveju galioja skolininko kaltės prezumpcija.

Pareiga atlyginti žalą reiškia, kad asmuo privalo visiškai atlyginti padarytą žalą, o jos dydį gali riboti įstatymas. Kartais gali būti, kad įstatymas nustato didesnį žalos atlyginimą, negu realiai yra padarytas.

Civilinė atsakomybė pagal savo pobūdį yra kompensacinė. Ji atsiranda neįvykdžius tam tikros įstatymu ar sutartimi numatytos pareigos, arba realizuojant savo teisę įstatymui priešingu būdu. Taigi civilinė atsakomybė atsiranda tuo atveju, kai yra padaryta neteisėta veika.Tačiau kartais pareiga kompensuoti padarytą žalą gali atsirasti ir nesant neteisėtai veikai. Todėl žala padaryta teisėtais veiksmais nėra civilinė atsakomybė, tai tik šios padarytos žalos kompensavimas.

Taigi civilinė atsakomybė yra aiškinama kaip prievolė. Veikimas arba neveikimas, kuriems esant atsiranda civilinė atsakomybė, pažeidžia asmens turtinius interesus. Todėl civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti, kad būtų kompensuota jos patirta žala, o kita šalis privalo atlyginti padarytą žalą.

3. Baudžiamoji atsakomybė

3.1 Baudžiamosios atsakomybės samprata

Baudžiamoji atsakomybė- tai viena iš teisinės atsakomybės rūšių. Jai budingos griežčiausios valstybės prievartos priemonės, kurias taiko teismai (laisvės atėmimas, pataisos darbai ir kt.).

Baudžiamoji atsakomybė – tai asmens, padariusio nusikalstamą veiką pasmerkimas valstybės vardu, kurį vykdo įgaliotos institucijos (teismas), nustatydamas kaltininkui įstatymuose nurodytus asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymus. Kitaip tariant, baudžiamoji atsakomybė – tai valstybės baudžiamųjų teisinių priemonių visuma, taikoma nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui.

Baudžiamoji atsakomybė atsiranda kai asmuo padaro veiką,toje valstybėje laikomą nusikalstama veika.

Baudžiamąją atsakomybę realizuoja valstybės įgaliotos institucijos prievartos tvarka (apkaltinamasis nuosprendis) ir neatsižvelgiant į kaltininko norą. O valstybės nustatyti apribojimas sudaro objektyvųjį atsakomybės turinį. Subjektyvusis turinys – kaip kaltininkas įvertina jam nustatytus apribojimus (pats savo veiką gali smerkti ir stengtis pasitaisyti, siekti sunaikinti kaltės įrodymus ar išvis nereaguoti į jam taikomus suvaržymus).

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2923 žodžiai iš 5736 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.