Teismo medicinos savarankiškas darbas
5 (100%) 1 vote

Teismo medicinos savarankiškas darbas

1121314151

TURINYS

ĮVADAS ……………………………………………………………………………………………………………………… 3

1. Sužalojimai cilindro ir sferos pavidalo daiktais…………………………………………………………. 4

1.1. Sužalojimai …………………………………………………………………………………………………. 4

1. 2. Sužalojimų faktoriai …………………………………………………………………………………….. 4

1. 3. Mechaniniai sužalojimai ……………………………………………………………………………….. 4

1. 4. Bukais daiktais padarytų žaizdų ypatybės ………………………………………………………… 5

2. Automobilių traumos ………………………………………………………………………………………………… 6

2.1. Sužalojimai susidūrus su pėsčiuoju ………………………………………………………………….. 7

2. 2. Sužalojimai pervažiuojant ratu ……………………………………………………………………….. 9

2. 3. Sužalojimai automobilio viduje ………………………………………………………………………. 10

2. 4. Sužalojimai iškritus iš automobilio ………………………………………………………………….. 12

2. 5. Kūno prispaudimas prie automobiliu prie kitų daiktų …………………………………………. 12

3. Apsinuodijimai narkotine medžiaga ……………………………………………………………………………. 13

3. 1. Nuodai ir apsinuodijimai …………………………………………………………………………………. 13

3. 2. Narkotiniai alkaloidai ……………………………………………………………………………………… 14

4. Staigios mirtys. Kvėpavimo sistemos ligos ……………………………………………………………………. 17

4. 1. Staigios mirties sąvoka ……………………………………………………………………………………. 17

4. 2. Staigios mirtys nuo kvėpavimo organų ligų ………………………………………………………… 17

IŠVADOS ……………………………………………………………………………………………………………………….. 19

NAUDOTŲ ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS …………………………………………………….. 20

ĮVADAS

Teismo medicina – tai speciali, savarankiška medicinos mokslo šaka, nagrinėjanti medicinos ir biologijos klausimus, iškylančius teisinėje (tardymo, prokuratūros ir teismų) praktikoje, t.y. baudžia¬mosiose ir civilinėse bylose.

Teismo medicinos mokslo žinios ir laimėjimai diegiami į teismo medicinos ekspertizės praktiką. Nė vieno nusikaltimo asmens svei¬katai, gyvybei arba dorovei negalima atskleisti be teismo medicinos ekspertizės.

Teismo medicinos ekspertizes, paskirtas tardymo, prokuratūros arba teismo, daro teismo medicinos ekspertai – gydytojai arba kiti aukštąjį išsilavinimą turintys specialistai, užimantys teismo medicinos ekspertų pareigas. Atlikti teismo medicinos ekspertizių gali būti pa¬kviesti aukštųjų medicinos mokyklų dėstytojai, įvairių medicinos sri¬čių specialistai.

Teismo medicina ir teismo medicinos ekspertizė glaudžiai susiju¬sios su daugeliu medicinos mokslų, pavyzdžiui, su patologine anato¬mija, patologine fiziologija, rentgenologija, traumatologija, akušerija ir ginekologija, chirurgija, terapija, pediatrija, venerologija, psichiatrija ir kt. Antra vertus, šių mokslų duomenys ir tiesiogiai, ir netiesiogiai naudojami teismo medicinos ekspertizei tobulinti.

Iš juridinių disciplinų teismo medicinai labai svarbūs kriminalis¬tika, baudžiamoji ir civilinė teisė, baudžiamasis ir civilinis procesas bei kt. Teismo medicinos ekspertizės pagrindai, tvarka skiriant ekspertizę, eksperto teisės ir pareigos aptartos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse, o atsakomybė už melagingą išvadą – Baudžiamajame kodekse. Remiantis šiais kodeksais, rengiami nuostatai, taisyklės bei normatyviniai aktai, reglamentuojantys teismo medicinos ekspertizių atlikimo tvarką.

Teismo medicina ypač glaudžiai susijusi su kriminalistika. Teismo medicinos tarnybos struktūroje yra ir medicinos kriminalistikos laboratorija. Joje, naudojant fotografiją, rentgeno spindulius, elektrorentgenografiją ir kitus tyrimo metodus, identifikuojami ginklai, įrankiai arba daiktai, kuriais buvo padaryti su¬žalojimai. Teismo medicinos osteologijos laboratorijoje tyrinėjami ske¬letai, atskiri kaulai bei jų fragmentai ir identifikuojami neatpažinti la¬vonai.

Pagrindiniai darbo uždaviniai:

● apibūdinti sužalojimus cilindro ir sferos pavidalo daiktais;

● detaliau išnagrinėti automobilių traumas ;

● aprašyti apsinuodijimus narkotine medžiaga;

● apžvelgti staigių mirčių priežastis;

● pateikti šio darbo išvadas.

1. SUŽALOJIMAI CILINDRO IR SFEROS PAVIDALO DAIKTAIS

1. 1. Sužalojimai

Kūno sužalojimas, trauma (laesio) yra išorinio agento (me¬chaninio, fizinio, cheminio, biologinio, psichinio) sukelti audinių ir organų anatominiai arba fiziologiniai sutrikimai su vietine ir bendra organizmo reakcija.

Tiriant sužalojimus teismo medicininiu
požiūriu, reikia nu¬statyti: a) faktorių, kuris sukėlė sveikatos sutrikimą arba mirtį, b) priežastinį ryšį tarp šio faktoriaus poveikio ir esamo suža¬lojimo, c) kuo reiškiasi sveikatos sutrikimas, kokios jo pasekmės. Teismo medicinos ekspertas turi atkreipti dėmesį į sužaloji¬mo detales, kurios ypač domina tardymo ar teismo organus. To¬dėl visi sužalojimai turi būti atidžiai ištirti ir dokumentuoti, ap¬rašant ir nufotografuojant. Pažymima sužalojimo lokalizacija, forma, dydis, ašis, spalva, reljefas (patinimas, nelygumai), gylis, pašaliniai įtarpai, aplinkos savybės, kraujavimas ir jo pobūdis, gijimo žymės ir kitos savybės.

1. 2. Sužalojimų faktoriai

Sužalojimų faktoriai gali būti:

● mechaniniai, t. y. įvairūs buki ir aštrūs daiktai bei įrankiai ir šaunamieji ginklai;

● deguonies badas dėl mechaninių priežasčių – pakorimas ar¬ba pasikorimas, pasmaugimas, prigėrimas ir kt.;

● fiziniai – elektra, spindulinė energija, karštis ir šaltis, aukš¬tas ir žemas atmosferinis slėgimas;

● cheminiai – įvairūs nuodai;

● biologiniai – mikrobai ir jų toksinai;

● psichiniai – baimė, išgąstis;

● fizinių jėgų pertempimas, ypač didelis nuovargis.

1. 3. Mechaniniai sužalojimai

Mechaniškai žmones sužaloja įvairūs daiktai, judėdami erd¬vėje (mestas akmuo, važiuojanti mašina, smūgis peiliu, lekian¬ti kulka ar kitas judantis daiktas, susidūręs su žmogumi). Kartais atvirkščiai – daiktas stovi, o juda pats žmogus ir susižaloja, krisdamas ant žemės, atsitrenkdamas į sieną ir kt.

Mechaniniai sužalojimai gana dažni ir labai įvairūs. Suža¬lojimo savybės priklauso nuo žalojančio daikto dydžio, jo svo¬rio, judėjimo greičio, susilietimo kampo ir kai kurių kitų są¬lygų. Iš sužalojimo galima spręsti apie žalojančio faktoriaus sa¬vybes.

Reikia įsidėmėti, kad mechaniniai sužalojimai atspindi žalo¬jančio įrankio formą tais atvejais, kai judėjimo greitis yra pa¬lyginti nedidelis. Buki daiktai arba įrankiai smūgio vie¬toje suspaudžia audinius bei organus ir, kai viršijamas audinių elastingumas, juos sutraiško, perspaudžia; aštrūs daiktai savo smailiu galu ar aštria briauna perpjauna audinius. Tais at¬vejais teismo medicinos ekspertas, ištyręs sužalojimą, gali nu¬statyti sužalojusio įrankio formą. Kai žalojančio daikto judėjimo greitis palyginti didelis, sužalojimas atspindi jau ne daikto formą, o žymiai padidėjusią kinetinę energiją. Todėl šautinių su¬žalojimų savybės daugiausia priklauso nuo kulkos lėkimo grei¬čio, o ne nuo kulkos formos.

1. 4. Bukais daiktais padarytų žaizdų ypatybės

Bukų daiktų paviršiaus ypatumai tam tikru laipsniu atsispin¬di jų padarytuose sužalojimuose. Plokščiais plačiais daiktais (pvz., plyta, lenta, kirvio pentimi) padarytos žaizdos yra nelygiais kraš¬tais, kampuotos, kai kada su įplyšimais. Smogus plokščiu daiktu per apvalią kūno dalį (pvz., galvą), susidaro aiškūs žaizdos spin¬duliai.1 pav. Smūgių eilės nustatymas: 1 – smūgis, 2 – griuvimas (pagal A. Ponsoldą)

Bukabriauniu daiktu (pvz., lentos briauna, plaktuku) pada¬rytoji žaizda atspindi daikto briaunos linijinę formą. Pažymėti¬na, kad tokios žaizdos vienas kraštas būna nuožulnus, o antras – sutraiškytas. Šios žaizdos gali priminti aštriais daiktais padary¬tas žaizdas, tačiau, atidžiai tiriant, visada jas galima diferenci¬juoti.

Daiktai su sferiniu paviršiumi (pvz., apvalūs svarsčiai) pada¬ro netaisyklingos formos žaizdas, kurių centre audiniai labiausiai sutraiškyti ir nubrozdyti, o nuo centro į periferiją – nedideli įply¬šimai .

Sferinį paviršių turinčiu daiktu arba įrankiu padarytų žaizdų kraštai centrinėje dalyje sutraiškyti, išplonėję, tarp jų audiniai dažnai būna pažeisti, o išoriniai kraštai su ovalo arba apskritimo formos nubrozdinimais .

Cilindro formos daiktai (pvz., geležinės lazdos) paprastai pa¬daro neilgas, panašias į juostą žaizdas, kurių centre audiniai su¬traiškyti, o periferijoje – nubrozdyti .

Cilindrinį paviršių turinčiu daiktu arba įrankiu padarytų žaizdų kraštai nelygūs, su įtrūkimais, kartais aptraiškyti, išplonėję (kuo didesnis cilindro skersmuo, tuo šie morfologiniai požymiai ryškesni), kraštų nubrozdinimo periferinės ribos nelygios, nežymimos, nubrozdinimo plotis kraštuose priklauso nuo cilindro skersmens. Kartais nuo smūgio cilindriniu daiktu susiformuoja dvi lygiagrečios žaizdos, kurios gali jungtis skersine žaizdos atkarpa (H forma) .

Iš minėtų požymių dažnai galima atpažinti žalojančio įrankio paviršių. Tačiau prisimintina, kad neretai būna įvairių pereina¬mų formų daiktų. Visais atvejais reikia atidžiai ištirti žaizdą, jei galima – stereoskopiniu mikroskopu. Atkreiptinas dėmesys į smulkius intarpus, kurie labai padeda identifikuoti sužalojusį daiktą.

2. AUTOMOBILIŲ TRAUMOS

Tai dažniausiai teismo medicinos praktikoje pasitaikanti transpor¬to traumų rūšis. Žmogų gali sužaloti važiuojančio automobilio išorinės konstrukcijos, salono dalys, besisukantys ratai. Žmogus, suža¬lotas išorinių automobilio konstrukcijų, gali dar susižaloti atsitrenkda¬mas j kelio dangą. Sužalojimų pobūdis gana polimorfiškas: dauguma jų yra sužalojimai kietais bukais daiktais, turinčiais ribotą žalojantį pa¬viršių (buferiu, kapotu, rėmu ir
sužalojimai padaromi su¬spaudžiant kūną (pervažiuojant ratu, prispaudžiant deformuoto salo¬no dalimis ir pan.). Kartais būna pjautinių sužalojimų (stiklo šukėmis) arba terminio poveikio sužalojimų užsiliepsnojus automobiliui.

Automobilio trauma – tai visuma kūno sužalojimų, kuriuos ava¬rijų metu patiria vairuotojas, keleivis arba pėsčiasis. Galimi 5 auto-traumų padarymo būdai:

● susiduriant su pėsčiuoju;

● pervažiuojant j j ratu (ratais);

● susižalojant automobilio salone;

● iškrintant iš važiuojančio automobilio;

● prispaudžiant pėsčiąjį automobiliu prie kitų daiktų arba paviršių.

Dažnai partrenktas automobilio pėsčiasis arba iš jo iškritęs kelei¬vis dar ir pervažiuojami.

2. 1. Sužalojimai susidūrus su pėsčiuoju

Šios rūšies autotraumos ypatybės labai priklauso nuo automobi¬lio rūšies – lengvasis ar sunkusis (sunkvežimis, troleibusas, autobusas).

Skiriamos 4 pėsčiojo, susidūrusio su lengvuoju automobiliu, sužalojimo fazės (2-1 pav.):2-1 pav. Pėsčiojo, susidūrusio su lengvuoju automobiliu, sužalojimo mechanizmo schema

● pirminis smūgis važiuojančio automobilio dalimis, dažniausiai buferiu arba sparnu;

● kūno užmetimas ant kapoto, nes pirminis smūgis suduodamas

● žemiau žmogaus svorio centro, esančio ties klubo sąnariu;

● kūno nukritimas ant kelio dangos;

● kūno čiuožimas kelio danga.Pirmos fazės metu sužalojimų pobūdis priklauso nuo automo¬bilio dydžio, greičio ir automobilio dalių, kuriomis buvo suduotas pir¬minis smūgis, aukščio nuo žemės paviršiaus. Dažniausiai tai būna prie¬kinis buferis. Jis sužaloja blauzdą, kelio sąnarį arba šlaunį. Būdingi nu¬brozdinimai, kraujosruvos, kartais žaizdos, o dažniausiai – skersiniai arba skeveldriniai blauzdikaulio, šeivikaulio arba šlaunikaulio, papras¬tai vienos pusės, lūžiai. Sužalojimai gali užfiksuoti žmogų traumavusio automobilio dalių formą bei matmenis, pavyzdžiui, lanko arba pus¬apskritimio formos kraujosruvos – žibintų, lygiagretūs nubrozdinimai – priekinės apdailos grotelių ir pan. Šių sužalojimų dydis, aukštis nuo žemės ir kiti ypatumai neretai padeda identifikuoti iš įvykio vietos pasitraukusį avarijos kaltininką (2-2 pav.).

2-2 pav. Automobilio detalių atspaudai ant drabužių

Smūgiuojant į kūno užpakalinį paviršių, kaklas staigiai persilen¬kia atgal ir neretai sužalojama stuburo kaklinė dalis (lūžta keterinės ataugos, plyšta raiščiai, galimas slankstelių išnirimas ir nugaros smegenų pažeidimas). Įsidėmėtina, jog pirminio smūgio metu stovinčio arba einančio žmogaus batų paduose susidaro slydimo žymės. Tai ly¬giagretūs, paviršiniai linijiniai pado medžiagos pažeidimai, kurie ne tik patvirtina, kad susidūrimo metu pėsčiasis buvo vertikalios padėties, bet ir padeda nustatyti smūgio kryptį.

Antroje fazėje, kai kūnas užmetamas ant automobilio, paprastai sužalojamas liemuo ir galva: atsitren¬kiant į priekinio lango rėmą, gali bū¬ti sužalojami kaukolės kaulai, smege¬nys, šonkauliai, kartais – krūtinės ląs¬tos organai. Išdužus priekiniam stik¬lui, gali būti padaromos paviršinės pjautinės žaizdos veide arba kitose at¬virose kūno vietose. Kartais sužaloji¬mams būdingas žmogų traumavusio daikto kontūras, pavyzdžiui, apvali muštinė žaizda su skyliniu kaukolės kaulų lūžiu – atsitrenkus galva į varž¬tą, kuriuo pritvirtintas valytuvas.

Trečioje fazėje kūnas nukrinta nuo kapoto stabdant automobilį arba darant posūkį. Šios fazės sužalo¬jimų mechanizmas dvigubas – smūgis ir trintis į kelio dangą. Labiau¬siai sužalojama galva ir galūnės. Atsitrenkus priekiu, diagnozuojami susiliejantys odos nubrozdinimai ir paviršinės muštinės žaizdos atsiki¬šusiose veido dalyse, keliuose ir alkūnėse, kartais delnuose. Galimi kau¬kolės skliauto kaulų linijiniai lūžiai iki pamato kaulų, stipinkaulių lū¬žiai tipinėje vietoje, žastikaulio ir šlaunikaulio išnirimai arba net kakle¬lių lūžiai.

Ketvirtoji fazė pasitaiko tik esant labai dideliam automobilio greičiui arba nuolaidžiai kelio dangai.

Jei su pėsčiuoju susiduria sunkusis automobilis, antrosios suža¬lojimo fazės nebūna, nes pirminis smūgis būna aukščiau svorio centro ir kūnas nubloškiamas ant kelio dangos. Žmogus, parblokštas šonine sunkiojo automobilio dalimi, neretai dar ir pervažiuojamas (2-3 pav.).2-3 pav. Sužalojimų schema užvažiavus ant pėsčiojo lengvajam ir sunkiajam automobiliui

Pirminio smūgio metu sužalojamos kelios kūno dalys. Tai pri¬klauso nuo kūno padėties ir žmogų traumavusių paviršių pobūdžio. Be to, dažnai diagnozuojami kūno bendro sukrėtimo požymiai (kraujosruvos tarpuplautyje, kepenų raiščiuose, inkstų ir blužnies vartuose, po epikardu arba žarnų pasaituose).

2 .2. Sužalojimai pervažiuojant ratu

Automobilis gali pervažiuoti tik gulintį žmogų ir jeigu rato sker¬smuo didesnis už gulinčio kūno aukštį (pvz., Zaporožietis žmogų perva¬žiuoti gali ne visada). Sužalojimo mechanizmas sudėtingas, galima skirti net 5 jo fazes:

● smūgis ratu susiliečiant su kūnu;

● trynimas stumiant kūną ratu;

● užvažiavimas, kurio metu audiniai trinami ir ištempiami (2- 4 pav.);

● rato pervažiavimas per kūną – suspaudimas ir ištempimas;

● antrinis kūno poslinkis į priekį (užkabinus
automobilio dugnu arba stumiant užpakaliniu ratu).

2-4 pav. Rato užvažiavimas ant galūnės

Kiekvienai iš fazių būdingi saviti kūno sužalojimai, tačiau sun¬kiausi sužalojimai padaromi ketvirtoje fazėje, t.y. automobilio ratui suspaudžiant kūną. Dėl to kūno dalis (galva, krūtinė arba pilvas), per kurią pervažiuojama, smarkiai deformuoja¬ma. Diagnozuojami kaukolės kaulų daugiaskeveldriai lūžiai, kartais gali atsiverti kaukolės dėžė ir sme¬genys per plėštinę žaiz¬dą išsiveržti išorėn. Gali būti abipusiai dvi¬gubi ir trigubi tiesiogi¬niai (priekyje) ir netiesioginiai (šonuose) šonkaulių lūžiai, sutraiškyti plaučiai ir širdis, dubens kaulų abipusiai vertikalūs lūžiai, gali atsiskirti sąvaržos ir kryžmens – klubo sąnariai, plyšti kepenys, žarnos ir pasaitai. Plyšus tarpvietei, gali iškristi vidaus organai. Pervažiavus pilvą ir krū¬tinę išilgai arba atvirkščiai, per susidariusius diafragmos plyšimus įvyksta vidaus organų dislokacija. Šių sužalojimų intensyvumas priklauso nuo automobilio svorio ir judėjimo greičio. Todėl lengvojo automobilio pervažiuoto žmogaus vidaus organai gali likti nesužaloti. Trečioje ir ketvirtoje pervažiavimo fazėje ištempti odos paviršiniai sluoksniai atsisluoksniuoja, padaromos plėštinės žaizdos krūtinėje arba pilve, kartais nuskalpuojami galvos dangalai. Tuo tarpu odoje dėl rato trynimo ir sąlyčio su kelio danga susidaro rato pločio nubrozdinimų ir poodinių kraujosruvų juostos, kuriose neretai atsispaudžia padangų, o kartais ir drabužių piešinys arba kišenių turinys. Ant drabužių dažnai užsifiksuo¬ja padangos piešinys (2 – 5 pav.).

2-5 pav. Padangos piešinys ant švarko nugaros

1. 3. Sužalojimai automobilio viduje

Sužalojimų pobūdis ir stiprumas priklauso nuo autoįvykio pobū¬džio: ar susidūrimas įvyko su pėsčiuoju, ar su kitu automobiliu, ar su nejudria kliūtimi. Galimi trys susidūrimo variantai:

● frontalinis – automobilio ekipažas pasislenka priekin;

● šoninis smūgis – ekipažas pasislenka smūgio pusėn;

● smūgis į automobilio užpaka¬lį – keleiviai pasislenka priekin(pvz., į priekį nukrinta kepurė).

Galima skirti 2 sužalojimų pa¬darymo automobilio viduje fazes: at¬sitrenkimas į salono dalis ir suspaudi¬mas deformuoto salono dalimis.

Kai susidūręs automobilis dar ir apsiverčia, salone esantys asmenys pa¬pildomai susižaloja atsitrenkdami i sa¬lono dalis, ypač jeigu nebuvo užsisegę saugos diržų. Kai, verčiantis automobiliui, keleiviai iškrinta pro atsidariusias dureles, galimi sužalojimai prispaudžiant automobiliu.

Sužalojimų intensyvumas, be abejo, labiausiai priklauso nuo au¬tomobilio greičio. Vairuotojui ir keleiviams sužalojamos ne tos pačios kūno dalys, skiriasi ir sužalojimų ypatumai, todėl pagal sužalojimus neretai pavyksta nustatyti keleivių sėdėjimo vietas.

Vairuotojo sužalojimai paprastai nebūdingi keleiviams. Dažniau¬siai vairuotojams padaromi tokie sužalojimai: atvira muštinė kampo formos žaizda kaktos dešinėje pusėje (nuo veidrodžio), muštinė žaizda smakre (nuo vairo panelio), plėštinės žaizdos tarp 1-o ir 2-o plaštakų pirštų bei pirštakaulių lūžiai (nuo vairo), taškinės kraujosruvos žastuose, šonkaulių kremzlių ir krūtinkaulio lūžiai, lanko arba juostos pavi¬dalo kraujosruvos pilvo viršutinėje dalyje (nuo vairo), vidaus organų, dažniau kepenų sužalojimai, kelio sąnario sužalojimai ir girnelės (daž¬niau dešinės) lūžiai (2-6 pav.).

2-6 pav. Vairuotojo sužalojimų lokalizacija ir dažnumas

Vairuotojo dešiniojo bato pade gali atsispausti pedalo piešinys. Gali atplyšti kulnas bei rantas priekyje. Diagnozuojamos plačios krau¬josruvos paduose, rečiau – žaizdos, šokikaulio arba kulnakaulio lūžiai.Keleiviams dažniausiai sužalojamas veidas. Diagnozuojami odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos, muštinės, kartais pjautinės (jei išdaužti stiklai) žaizdos, uždari arba atviri girnelių, gūžduobių lū¬žiai, žastikaulių išnirimai, stuburo kaklinės (nuo per didelio atsilenkimo) arba juosmeninės dalių lūžiai, įvairaus pobūdžio vidaus organų sužalojimai (2-7 pav.).

2-7 pav. Kaklo sužalojimų automobilio viduje schema

Saugos diržai išgelbsti gyvybes daugeliui. Automobiliui važiuo¬jant iki 60 km/val., jie neleidžia kūnui pasislinkti į priekį. Važiuojant didesniu greičiu, kūno judesys sušvelninamas, tačiau nuo saugos diržo lieka juostų pavidalo kraujosruvos. Pagal kraujosruvų lokalizaciją galima atskirti vairuotoją nuo priekinio keleivio: vairuotojo kraujosruva eina įstrižai nuo kairiojo peties dešiniojo kirkšnio link, o keleivio -nuo dešinio peties kairiojo kirkšnio link.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2878 žodžiai iš 5743 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.