Turtas kaip civilinių teisių objektas labaratorinis
5 (100%) 1 vote

Turtas kaip civilinių teisių objektas labaratorinis

112131

Turinys

Įvadas……………………………………………………………………..….….…..2

Turtas kaip civilinių teisių objektas…………………………………………………2

Išvados…………………………………………………………….………….….…..9 Uždavinys………………………………………………………….….……………10

Panaudotų šaltinių sąrašas……………………………….…………………….……14





Įvadas

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4.38 straipsnyje minima, kad nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas, kas atveria kelią diskusijoms dėl to, kokie “daiktai ir kitas turtas” gali būti nuosavybės teisės objektais ir kartu civilinių teisių objektais.

Pasinaudodama Lietuvos Respublikos Civiliniu kodeksu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimu, Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaru (pirma ir antra knyga), O. Fedosiuk, V. Pakalniškio, K. Laurinavičiaus, K. Butkevičiaus ir kitų teisės teoretikų darbais prisiliesiu prie temos: turtas kaip civilinių teisių objektas.

Turtas kaip civilinių teisių objektas

Remiantis Lietuvos Respublikos Civiliniu kodeksu “Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti”( 4.37 str.).

Remiantis Lietuvos Respublikos Civiliniu kodeksu “Nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas” (4.38 str.).

V. Pakalniškio nuomone, sudarant bet kokį sandorį, turtą įsigijanti šalis pirmiausia reikalauja turtą perleidžiančio asmens patvirtinti teisę disponuoti sandorio objektu. Todėl naujasis Civilinis kodeksas įtvirtino nuostatą, kad “Perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo” (4.48 str.). Remiantis šia aplinkybe darytina išvada, kad apyvartoje subjektai vienas kitą suvokia tik kaip savininką ar subjektą, turintį savininko įgaliojimus ar kitokias savininko jam suteiktas teises disponuoti turtu. Todėl apyvartos objektas bet kokiu atveju negali būti toks turtas, kuris nėra nuosavybės teisės objektu [7, p. 75-76].

Taigi turtas gali būti civilinių teisių objektu, kai jis yra nuosavybės teisės objektas ( geba tapti subjekto turėjimo dalyku).

Remiantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso antros knygos I ir II dalimi civilinių teisinių santykių dalyviais (subjektais) gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. Juridiniai asmenys (pvz. valstybės institucijos) yra civilinių santykių dalyviai lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai (remiantis LR CK 2.36 str.). Turtas, kaip civilinių teisių objektas, gali būti nuosavybės teise priklausantis tik civilinių teisinių santykių galimiems dalyviams (subjektams).

Anot O. Fedosiuk, nereikėtų manyti, kad kiekvieną daiktą, nors jis ir yra nuosavybės teisės objektas, galima vadinti turtu ir tai leidžia padaryti iš pirmo žvilgsnio netikėtą išvadą, kad nuosavybės teisė nebūtinai yra turtinė teisė, o jos objektas – nebūtinai turtas [6, p.84] . Būtina pabrėžti, kad naujas Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas įvedė asmeniniais tikslais pagrįstos daikto vertės sąvoką (4.11 str.). Remiantis šiuo straipsniu, daiktas, pagrįstas vien tik asmenine verte, gali būti nuosavybės ir kitų daiktinių teisių objektu. Asmeninė daikto vertė reiškia, kad šią vertę nustatė jo savininkas vien tik “dėl savo išskirtinių ryšių su šiuo daiktu”. Turint galvoje, kad Civiliniame kodekse dažnai vartojamos tokios konstrukcijos kaip “daiktai (turtas)”, kyla klausimas, ar galime vadinti turtu daiktą, kuris turi reikšmę tik vienam žmogui, bet objektyviai negeba tenkinti kitų asmenų poreikių ir dėl to neturi jokių potencialių galimybių tapti preke? Manyčiau, ne. Vien tik subjektyvią vertę turintys dalykai gali būti savininko viešpatavimo objektu, tenkinti tam tikrus jo poreikius ir šia prasme būti jo nuosavybe, net ir neturėdami ekonominio turinio. Tai logiška ir natūralu. Tačiau turto sąvoka tuo ir ypatinga, kad suponuoja galimybę įvertinti jį pinigais – visuotiniu turto ekvivalentu. Tuo nubrėžiama riba tarp turtinės ir neturtinės asmens sferos. Manyčiau, kad vien tik subjektyvią vertę turintys objektai, nors ir gali būti nuosavybe, bet negali būti vadinami turtu, nes tai panaikintų pačios sąvokos “turtas” pagrindą. Pavogus ar sunaikinus svetimą asmeninį laišką, jo savininkui padaroma ne turtinė, o moralinė žala. Dėl ekonominės vertės nebuvimo turtu nelaikytini ne tik vien asmeninę reikšmę turintys daiktai, bet ir kiti ne piniginės prekinės paskirties daiktai kaip įvairūs dokumentai (išskyrus tuos, kurie turi savarankišką piniginę vertę), blankai, štampai, raktai, vadinamieji legitimaciniai ženklai kaip rūbinių žetonai, numeriukai ir kt. (išskyrus atvejus, kai minėti daiktai skirti pardavimui) [6, p. 84]. Taigi galime daryti išvadą, kad remiantis Civilinio kodekso 4.11. straipsniu, daiktai, turintys asmeniniais tikslais pagrįstą vertę, bet neturintys objektyvaus ekonominio turinio, gali būti nuosavybės ir kitų daiktinių teisių objektu, tačiau negali būti vadinami turtu [6, p. 85].

Taigi turtas gali būti civilinių teisių
objektu, kai jis yra nuosavybės teisės objektas ir turi objektyvų ekonominį turinį (esminę turto savybę).

Pamėginsiu atskleisti kokių rūšių turtas gali būti civilinių teisių objektu, kai jau žinome, kad jis yra nuosavybės teisės objektas ir turi objektyvų ekonominį turinį.

Remiantis Lietuvos Respublikos Civiliniu kodeksu “Civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės” (1.97 str.). Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentare (pirmoje knygoje) pažymima, kad “turtas” reiškia daiktus, turtines teises ir turtines pareigas, pinigus. Siauruoju požiūriu “turtas” reiškia daiktą ar daiktų visumą. Plačiuoju požiūriu “turtas” – tai ir daiktai, ir turtinės teisės bei pareigos, išimtinės teisės ir panašiai (žaliavos, prekės, pastatai, pinigai, prekių ir paslaugų ženklai, juridinio asmens pavadinimas ir t.t.) [4, p. 213].

Pateikiama ir kita turto sąvoka: turtas tai yra daiktai, turtinės reikalavimo teisės, turtinės prievolės, pinigai, vertybiniai popieriai ir kita, ką galima būtų pavadinti vertę ir savininką turinčiais ekonominiais ištekliais, kurie gali patenkinti individualius ar kolektyvinius žmonių poreikius. Reikalavimo teisė, kaip turtas, teisės literatūroje vadinama aktyvu, tai yra vieno asmens (kreditoriaus) teisė reikalauti iš kito asmens (skolininko), kad šis įvykdytų prievolę (pvz., perduoti daiktus, atlikti darbus ar kt.). Dėl prievolės įvykdymo dažniausiai padidėja materialusis kreditoriaus turtas. Turtinė prievolė, kaip turtas, teisės literatūroje vadinama pasyvu (tarsi turtas neigiama prasme), tai yra vieno asmens (skolininko) prievolė atlikti kito asmens (kreditoriaus) naudai tam tikrus veiksmus ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo. Įvykdžius prievolę dažniausiai sumažėja (perdavus kreditoriui) materialusis skolininko turtas [17, p.904].

Plačiausiai apie tai, kokių rūšių turtas gali ir kokių negali būti nuosavybės objektu, apie nuosavybės teisės doktriną, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse aprašo O. Fedosiuk straipsnyje “Nuosavybė ir turtas civiliniame ir baudžiamajame kodeksuose”[6]. Anot O. Fedosiuk naujame Civiliniame kodekse nuosavybės teisė apibrėžta pasinaudojant tradicine “triados koncepcija” – kaip teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų valdyti, naudoti nuosavybės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 str.). Tačiau naujas Civilinis kodeksas, priešingai senai koncepcijai, griežtai nesusiaurina nuosavybės teisės objekto materialumo požymiu, palieka nuosavybės teisės ribas atvira, nurodydamas, kad nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas (CK 4.38 str.).

Iš karto kyla klausimas, koks yra tas kitas turtas, kokius materialaus ir nematerialaus pasaulio daiktus jis apima. Juk turto samprata nėra vienareikšmė. Turtas gali būti suvoktas įvairiai: ir kaip materialių daiktų visuma ir plačiau.

Seniai pastebėta, kad teisinę turto prigimtį gerai atskleidžia vadinamoji juridinė turto samprata. Ši samprata turtu pripažįsta daiktų, turtinių teisių ir pareigų visumą arba turtinį asmens aktyvą ir pasyvą kaip visumą [11, p. 128]. Taip turtas suvokiamas, kai kalbama apie jo paveldėjimą ir daugelį kitų civilinės teisės institutų. Manau, niekas nesiginčys, kad turtinė žmogaus sfera jokiu būdu neapsiriboja materialiais daiktais, į ją įeina ir vadinamieji nematerialūs daiktai, pavyzdžiui, turtinės teisės. Tačiau klausimas, kokie nematerialūs pasaulio dalykai geba būti valdymo, disponavimo ir naudojimosi objektais, kol kas lieka atviras. Ši problema iki šiol nebuvo keliama teisinėje literatūroje, nors ir turi didelę teorinę ir praktinę reikšmę.

Pirmiausia kyla klausimas, ar turtinės teisės laikytinos nuosavybės objektu. Žymūs civilistai dar XIX amžiuje teigė, kad pati teisė įgauna objektyvumą tik kaip turėjimo dalykas, kai jos turėtojas gali pasinaudoti ja ir atlikti disponavimo aktą [12, p.7]. Kaip turėjimo dalykas pati turtinė teisė (ne tik jos objektas) taip pat įgauna objektyvią piniginę prekinę išraišką, tampa asmens turto dalimi, gali būti perleista, įkeista ir pan. Šia prasme teisė sutampa su nematerialaus daikto samprata, t. y. su tuo, kas Romėnų teisėje buvo žinoma kaip res incorporales. Todėl teisės turėtojo padėtis pagrįstai dažnai palyginama su savininko statusu. Netiesiogiai naujas Civilinis kodeksas pripažįsta nuosavybės tesę į teises. Štai įmonė kaip turto ir turtinių teisių, skolų ir kitokių pareigų visuma laikoma nekilnojamuoju daiktu (1.110 str.) ir besąlygiškai pripažįstama nuosavybės objektu. Tačiau Civilinis kodeksas, pasakyčiau, nevisiškai nuoseklus, nes nuosavybės teisė reglamentuojama 4 knygoje kaip daiktinė teisė, o daiktą tas pats kodeksas griežtai tapatina su materialiu daiktu (CK 4.1.). Dviprasmiškumas pastebimas ir kai kuriuose kituose Civilinio kodekso straipsniuose – vieni straipsniai vertybinius popierius (akcijas, obligacijas, čekius, vekselius, konosamentus ir kt.) apibrėžia kaip dokumentus, patvirtinančius teises ir pareigas, kiti straipsniai, atvirkščiai, naudoja žodžių konstrukciją “vertybiniai
popieriai ir kiti daiktai” (6.306 str.), tuo tarsi prilygindami vertybinį popierių materialiam daiktui. O štai, apibrėžiant paveldėjimo sampratą, naujas civilinis kodeksas tiesiogiai įvardija vertybinį popierių kaip nematerialų dalyką (CK 5.1. str. 2 d.). Užtat kyla klausimas, kas turima galvoje, kai kalbama apie nuosavybės teisę į vertybinius popierius, – materialūs daiktai ar daiktai turtinės teisės prasme, t. y. nematerialūs? [6, p.81].

Anot K. Laurinavičiaus, teisės doktrina dar nėra paaiškinusi tokio specifiško reiškinio kaip nematerialūs vertybiniai popieriai, o jais šiuo metu prekiaujama daugiausiai. Nuo pat vertybinių popierių rinkos kūrimo pradžios Lietuvoje buvo įvestas vertybinių popierių dematerializavimas, t. y. nebenaudojami materialūs dokumentai teisėms į vertybinius popierius pažymėti. Vietoj to specialios institucijos, gavusios licenciją, atidaro ir tvarko asmenų, įsigijusių vertybinių popierių, sąskaitas, kuriose ir pažymima nuosavybės teisė į šiuos vertybinius popierius. Jeigu nėra materialaus objekto, ar vis dar galima kalbėti apie nuosavybės teisę? [8, p.53].

Anot K. Laurinavičiaus, dematerializavus vertybinius popierius, liko tik įrašai sąskaitose kaip nuosavybės teisės į vertybinius popierius įrodymas. Kas šiuo atveju yra civilinių teisių objektas? Įrašas sąskaitoje? Greičiausiai ne, kadangi investuotojai vienas kitam perleidžia ne įrašus sąskaitose, bet, kaip numato minėti įstatymai, nuosavybės teisę į vertybinius popierius.

Reikia paminėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime “Dėl Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkto, 39 straipsnio, 40 straipsnio pirmosios bei antrosios dalių, 45 straipsnio ir 46 straipsnio antrosios bei trečiosios dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai” nurodė, kad “įsigijus akcijų, dezintegruojasi akcininko turėta nuosavybės teisė – jos pagrindu atsiranda turtinės ir neturtinės akcininko teisės: gauti bendrovės pelno dalį, perleisti akcijas kitų asmenų nuosavybėn, dalyvauti bendrovės valdymo organuose ir kt. Akcininko nuosavybės teisė savita tuo, kad nuosavybės teisės objektas yra ne materialus, o įstatymuose bei bendrovės statute (įstatuose) numatytos teisės ir pareigos” [2]. Ar tai reiškia, kad civilinių teisių objektu tampa nebe patys vertybiniai popieriai, o jų savininko turimos teisės? [8, p.63].

To paties galime paklausti, kai kalbame ne apie vertybinius popierius, o apie pinigus. Anot L. Butkevičiaus, civilinės teisės doktrina pinigus tradiciškai apibrėžia kaip pagrindinę atsiskaitymo ir mokėjimo priemonę, išreikštą piniginiais ženklais (banknotais, monetomis), kaip bene dažniausią civilinių teisinių santykių objektą (mokėjimo priemonę, kai kurių civilinių sutarčių dalyką). Tačiau kalbant apie elektroninius pinigus, pinigai materialiuoju atžvilgiu nėra svarbūs. Svarbūs tampa negrynieji pinigai, kurie suvokiami kaip atitinkamų sąskaitų įrašai. Sąskaitų įrašai – tai sudėtingas turtinis kompleksas, apimantis tiek daiktinius teisinius, tiek prievolinius teisinius elementus: kol pinigai yra atitinkamoje sąskaitoje, jos savininkas turi į juos tiek daiktinių, tiek prievolinių teisių [9, p.47]. Ar tai reiškia, kad civilinių teisių objektu tampa ne pinigai, o jų savininko turimos tesės?

Taigi anot O. Fedosiuk, kai kalbama apie įmonę arba vertybinius popierius (arba pinigus – aut.) kaip nuosavybės objektus, logiška yra įžvelgti čia pripažinimą to, kad nuosavybės objektais gali būti ir turtinės teisės. Šis teiginys visiškai atitinka Europos žmogaus teisių ir Europos žmogaus teisių komisijos praktikai, kurioje pripažįstama, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo papildomo protokolo 1 straipsnyje vartojama nuosavybės samprata apima visas realiai egzistuojančias turtines teises (daiktines teises, intelektinės nuosavybės teises, privačius ir viešosios teisės pagrindu pagrįstus turtinius reikalavimus) [13, p.127]. Šią nuostatą sustiprina Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4 knygos 12 skyriaus nuostatos, numatančios ne tik daikto, bet ir turtinių teisių įkeitimą. Kita vertus, sunku atsakyti, ar turtinių teisių priskyrimas prie nuosavybės objektų neprieštarauja Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse įtvirtintai nuosavybės teisių triados koncepcijai, ar tai nenaikina skirtumų tarp daiktinės ir prievolinės teisės. Pripažinus faktą, kad nuosavybėje gali būti prievolinės teisės (reikalavimai), iškils labai daug anksčiau netyrinėtų teorinių ir praktinių problemų, kurios neišvengiamai taps ateities mokslinių tyrimų objektu.

Tačiau, kaip plačiai mes besuvoktume nuosavybės teisės ribas, esama “triados” doktrina vis dėlto pajėgi paaiškinti toli gražu ne bet kokio turto priklausomumą jo turėtojui. Čia reikėtų pabrėžti, kad turtinė asmens sfera neapsiriboja vien tik materialių daiktų, teisių ir pareigų visuma (juridinė turto samprata).

Mokslui yra žinoma dar platesnė, vadinamoji ekonominė turto samprata, kuri turtu pripažįsta visumą pinigais įkainojamų materialių ir nematerialių vertybių, taip pat pelną, kuris gali būti gautas [14, p.123; 15, p.75]. Ši turto samprata, tarsi atsiribodama nuo turto formos ir absoliutizuodama
turiningąją esminę turto savybę – galimybę jį įvertinti pinigais, suponuoja turto suvokimą tam tikru abstraktumo lygiu, lyginant jį su abstrakčia pinigine verte.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2304 žodžiai iš 4604 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.