Turinys
Įvadas…………………………………………………..…………………..…………….……3
1.Valstybės tikslas – žmonių saugumas………………………………………….……………4
2.Valstybės uždaviniai ir atsiradimo priežastys ………………………………………………4
3. Filosofų samprata apie valstybės ir žmogaus ryšį………………………..………………….….….5
3.1. Platonas “Valstybė”…………………………………………………………….…..…..…6
3.2. Niiccolo Machievellio ir Thomo Hobbeso požiūris į valstybę ir žmogų……………..……..7
4. Minimali maksimali valstybė ir žmogus……………………………………………….….………8
5. Valstybės garbinimas…………………………………………………………………………….9
6. Valstybė – naktinis sargas……………………………….………………………………..10
6.1. Valstybė kaip grėsmės šaltinis……………………………………………….…..11
6.2. Bausmės…………….……..……………………………..……….…………………11
7. Valstybės žlugimas dėl žmonių klaidų……………………………………………………….…..12
Išvados………………………………………………………………………………….……..15
Naudota literatūra ……………………………………………………………………………16
Įvadas
§ Tyrimo problema. Žmogus ir valstybė – tai dvi sąvokos, kurios mūsų kiekvieno gyvenime turi labai didelę reikšmę. Mes galime apie tai mąstyti, diskutuoti, bet taip pat mes kiekvienas suprantame, kad mūsų diskusijos nukryps į politinę filosofiją. Todėl šios pagrindinė temos problema yra kaip galėtume įrodyti, kad be žmonių valstybė negalėtų išlikti ir gyvuoti.
§ Tyrimo tikslas. Bandysime atsakyti į šiuos klausimus: kodėl pasaulyje yra tiek daug valstybių? Kodėl žmonės kuria valstybes ir ką jose nori atrasti? Sužinoti, ką teigė pasaulio filosofai apie kuriamą valstybę, kodėl ir dėl kokių žmonių klaidų žlunga valstybės.
§ Problemos ištirtinumas. Šiame darbe yra pateikiama informacija ne tik garsių filosofų samprata apie valstybę ir žmogų, bet ir apie valstybinį garbinimą, apie valstybę, kaip grėsmės šaltinį. Taip pat darbe atskleidžiama ir dėl kokių žmogaus klaidų gali sugriūti valstybė. Daugybė garsių filosofų yra išreiškę savo mintis apie žmogų ir valstybę. Daugelis suprato, kad tarp žmogaus ir valstybės yra labai glaudus ryšis.
§ Darbo struktūra. Pirmame ir antrame skyriuje pabrėžiama, kodėl žmogui yra svarbi valstybė.Trečiame skyriuje atskleidžiamos filosofų mintys apie valstybę.Ketvirtame skyriuje pateikiama informacija dėl ko žmogui yra svarbi minimalios ir maksimalios valstybės būtis. Penktame ir šeštame skyriuje atskleidžiama dėl ko žmogui taip yra svarbus valstybės prieglobstis, dėl kokių priežasčių gali valstybė sugriūti ir kokios būtų pasekmės.
Buvo pasirinkta būtent tokia struktūra, dėl to, kad skaitytojas geriau suprastų svarbiausią tarp valstybės ir žmogaus esamą ryšį ir svarbą vienas kitam.
§ Šaltiniai. Nagrinėdama valstybės ir žmogaus problemą rėmiausi šia literatūra, tai Baranova Jūratė Filosofijos pradmenys, taip pat Hobbes Thomas Leviatanas, Barry Buzan Barry Žmonės, valstybė ir baimė, Plėšnys Albinas Filosofijos įvadas. Šios knygos man padėjo atskleisti kokia yra svarbi mums valstybė ir kodėl žmogus ją taip rūpinasi.
1. Valstybės tikslas – žmonių saugumas
Žmonių, kurie iš prigimties myli laisvę ir nori viešpatauti kitiems, jungimosi galutinė priežastis, tikslas ar ketinimas taip save pačius apriboti (matome, kaip jie save suvaržę gyvena valstybėje) yra jų pačių savisauga ir patogesnio gyvenimo numatytas, t.y. išsivadavimas iš tos apgailėtinos karo padėties, kuri yra neišvengiama dėl žmonių prigimtinių jausmų ir aistrų, kai nėra regimos valdžios, kuri laikytų juos baimėje ir grasindama bausme, verstų vykdyti susitarimus ir laikytis prigimtinių įstatymų.
Nors ir labai daug būtų žmonių, jeigu jie savo veikloje vadovaujasi individualiais sprendimais ir individualiais potraukiais, negali tikėtis apsiginti ir apsisaugoti nuo bendro priešo, nei nuo vienas kitam daromų skriaudų. Todėl žmogus siekdamas apsaugos nuo senų senovės būrėsi į bendruomenes, vėliau pradėjo kurti valstybes, kurių pagrindinis tikslas yra apsaugoti savo piliečius. Todėl galima sakyti, kad valstybė yra savieji tautos namai, nes tauta neturi kitos savisaugos priemonės, išskyrus politinę nepriklausomybę.
Pamatinis valstybės valdžios tikslas yra duoti piliečiams žemiškojo gyvenimo gerovę. Valstybė neturi trukdyti žmogui siekti aukščiausių gėrybių, todėl turi būti parūpinta laisvė ta prasme, kad asmuo galėtų laisvai siekti gėrio vengdamas blogio, o kas yra teisinga ir dora, valstybėje turi būti skleidžiama laisvai, o melas ir nedorybės slopinami. Daugelis piliečių sunkiai gaudosi dialektinėse vingrybėse, ypač jei jos pataikauja aistroms. Todėl žodžio ir spaudos laisvė gali būti įgyvendinama tik slopinant melą ir nedorybes.
Johonas Lockas
plėtoja visuomenės sutarties teoriją, kurią gana savitai aiškino Thomas Hobbesas. “Pasak Locko” valstybė yra sudaroma laisvu jos narių susitarimu tam, kad būtų apsaugotos bendros žmonių teisės. Perėjimo iš prigimtos būklės į pilietinę priežastis – nepatikimos teisės prigimtoje būklėje. Kadangi valdžia privalo saugoti žmogaus teises, ji negali būti absoliuti. Vertindamas žmonių tarpusavio santykius, Lockas kitaip nei Hobbesas supranta ir valstybės paskirtis yra išsaugoti žmonių veikimo laisvę ir ginti privatinę nuosavybę, valstybės uždaviniai – leisti įstatymus, bausti už jų nesilaikymą bei ginti piliečius nuo išorės priešų.
2.Valstybės uždaviniai ir atsiradimo priežastys
Valstybės pagrindinei uždaviniai, krikščionių nuomone, yra dorų papročių išsaugojimas, šeimos tvarkos palaikymas, religinio gyvenimo ir teisės apsauga, pagrįstas mokesčių bei jų paskirstymo nustatymas, rūpinimasis verslo ir prekybos pažanga. Valstybės svarbiausias rūpestis yra jos narių gerovė. Ji turi rūpintis dirbančiais valstybinį darbą, nes jie dirba bendrai gerovei. Valstybė privalo rūpintis darbininkais, nes nuo jų pridera valstybės turtingumas. Valstybės privalo saugoti šeimą, dorą, teisę, religiją, kultūrą, ginti individualią nuosavybę.
Vieningos valstybės kilmės teorijos nėra. Tačiau neabejotina, kad valstybė atsiranda ten ir tada, kada ir kur žmonės nelegali geruoju susitarti dėl dviejų pagrindinių – vidaus ir išorės – priežasčių. Taip pat yra vidinės ir išorinės priežastys dėl ko susikūrė valstybė.
Vidinės priežastys – tai kai dėl turtinės nelygybės ir visuomenės suskilimo į klases prireikia jėgos, kuri tramdytų pastarųjų antagonizmą (gr. – priešiškumas, nesutaikomumas, prieštaravimas).
Išorinės priežastys – valstybės kūrimą, jos atsiradimą iššaukia tautos savigynos poreikis. Būtinybė apsiginti nuo stipresnio kaimyno agresijos ir taip apsaugoti normalią tautos raidą.
3. Filosofų samprata apie valstybės ir žmogaus ryšį
Aristotelis žmogų vadina politiniu gyvūnu. Tuo jis nori pasakyti, kad žmogaus visuomeniškumas iš prigimties yra orientuotas į valstybę. Tik valstybėje žmogus pasiekia savarankiškumo (autokratijos) būklę, sudaro sąlygas atskiram asmeniui realizuoti save bendrijoje ir bendruomenėje. Šiuo požiūriu valstybė yra visuomenės visuma, kuri privalo veiksmingai ir plačiai užtikrinti savo piliečių savirealizacijos sąlygas. Jos tikslas – piliečių visuotinė gerovė. Tam jai yra suteikta aukščiausia valdžios galia, kurią ji vykdo įstatymų leidimu, valdymu ir teismo sprendimais. Galima skirti tris valstybės uždavinių sritis:
Ų Teisė: valstybė visų pirma yra “daugelio žmonių susivienijimas pagal teisės įstatymus” (Immanuel Kanta). Savo viduje ji, kaip teisinė valstybė, turi užtikrinti teisėtumą ir taiką. Drauge ji privalo veiksmingai įvertinti (užsienio politikos ir kariuomenės pagalba) savo teisę kitų valstybių atžvilgiu (savo nepriklausomybę). Valstybė privalo savo piliečiams garantuoti socialines, kultūrines ir ūkines savirealizacijos sąlygas. Tai daroma atitinkamai formujant socialinę, kultūrinę ir ūkinę politiką. Todėl jos veikla yra subsidiška (teikiant pagalbą), t.y. ji remia ir palaiko šeimos bei visuomenės jėgas.
Ų Mastas, kuriuo valstybė teise, saugo, socialine, kultūrine ir ūkine politika garantuoja visuomenės žmogiškumą, priklauso nuo to, kiek ji, remdamasi visuomene, gali realizuoti dorovinę idėją. Valstybės, kaip dorovinės idėjos, sąvokoje yra tarpusavyje susieti ir kiti uždaviniai.
Aristotelis pagrindiniu valstybės uždaviniu laiko tai, kad ji teisingais įstatymais įgalintų visais atžvilgiais gerą piliečių gyvenimą. Valstybės kilmę siejo ne su žmonių susitarimu, o su žmogaus prigimtimi. Aristotelis nekalba apie žmogų prigimtinėje būklėje ir kartu apie valstybę kaip apie visuomenės sutarties išraišką. Individo ir valstybės harmonija Aristoteliui nekėlė jokių abejonių. Todėl tarp moralės ir politikos jis neįžvelgė skirtumo. Moralinis tobulėjimas, ugdant dorybes, yra kelias į laimę. Būtent jis “pasak Aristotelio”, yra politinės veiklos tikslas..
Georgas Hegelis teigia, kad valstybė, kaip “dorovinės idėjos realybė”, priešingai negu save varantis visuomeninis procesas, yra “tai, kas protinga savaime”, kai valstybės proto ir etoso natūralias šaknis sudaro šeima ir korporacijos. Iš šių šaknų, kildama iš apačios, išauga dorovinė valstybė, kaip protingas piliečių vienybės, idėja.. Žmogaus subjektyvi dvasia autentiškai save realizuoja valstybėje, tautos dvasioje.
Immanuelis Kantas priešingai, manė kad valstybė turi apsiriboti vidiniu teisinės valstybės vaidmenų: kiekvienam piliečiui ji suteikia savirealizacijos erdvę, pati nevirsdama dorovine idėja.
Karlas Marxas teigė, kad valstybė (o su ja ir teisė) iš esmės tėra valdančios klasės instrumentas. Jis manė, kad proletarinė revoliucija padarysianti valstybę nereikalingą, nes jeigu revoliucija pakeis visuomeninius santykius, tai socialinis procesas savaime virsiąs geru ir valstybės daugiau nebereiksią. Marxo nuomone, valstybė yra prievartos aparatas klasei, kuri neturi gamybos priemonių.
Laisvės įsisaoninimo pažanga padarė, kad valstybė gali suvokti savo uždavinius tik
ji yra laisva demokratija, vadinasi, Lincolnas A. yra pasakęs: “ tauta valdo tautos pagalba ir tautos labui” (4,pl.
3.1. Platonas “Valstybė”
Vienas reikšmingiausių Platono dialogų yra „Valstybė“, sukurtas apie 360 m.p.m.e. Platonas norėjo parodyti, kaip valstybė turėtų auklėti žmones – tobulus, dorus piliečius. Valstybė, “pasak Platono”, turėtų rūpintis žmonių charakterio grožiu, kurį apsprendžia jėgos ir saiko harmonija.
Graikams buvo įprasta žiūrėti į gerą žmogų kaip į gerą pilietį. Platonui priklauso pati seniausia mus pasiekusi valstybės teorija, kurioje atskleidžiama klasikinė valstybės prigimtis. Valstybė – gyvas organizmas, todėl ją turėtų apibūdinti keturios klasikinės dorybės: išmintis, drąsa, susivaldymas ir teisingumas. Utopinei Platono valstybei būdinga griežta specializacija, t.y. valdovai – valdo, kariai – kariauja, žemdirbiai – dirba žemę. Tačiau, šioje idealiojoje valstybėje neužkertamas kelias despotizmui, piliečių teisių ir iniciatyvos suvaržymams.