Valstybė
5 (100%) 1 vote

Valstybė

„Valstybės“ termino samprata ir pagrindinės kilmės teorijos

Daugelis praeities ir dabartinių žymių filosofų, politikų, teisininkų ir kitų mokslų atstovų bandė suformuluoti valstybės, kaip sudėtingo visuomeninio reiškinio, apibrėžimą, parengė nemažai teorijų, įvairiai aiškinančių valstybės atsiradimo priežastis, valstybės valdžios esmę, jos tikslus, uždavinius, paskirtį.

Senovės Graikijos mąstytojas, filosofas Demokritas (V-IV a.pr.m.e.) pateikė savotiškai įdomią valstybės atsiradimo teoriją. Pasak Demokrito, žmonės pradžioje gyveno bandoje, neturėdami nei namų, nei maisto atsargų. Nebuvo tuo metu nei karalių, nei ponų, nei karų. Vėliau išmokę naudotis ugnimi jie pradėjo verstis žemdirbyste, amatais ir galiausiai sukūrė valstybę. Tokiu būdu valstybės atsiradimas, pasak Demokrito, tai ilgos evoliucijos, progresyvaus vystymosi rezultatas. Valstybė, kaip teigia mąstytojas, yra jos laisvųjų piliečių interesų įkūnijimas. Valstybė, anot Demokrito, įkūnija visuotinį gėrį, teisingumą, o piliečių pastangos turi būti nukreiptos jai geriau sutvarkyti ir geriau valdyti.

Platonas (V-IV a.pr.m.e.) – vienas iš didžiausių antikos mąstytojų, objektyviojo idealizmo pradininkas. Savo mokymą apie idealią valstybę jis išdėstė dialoguose „Valstybė“ ir „Įstatymai“. Ideali Platono valstybė – tai teisingas geriausiųjų valdymas. Būdamas demokratinės valdymo formos priešininkas, Platonas pabrėžia, kad ideali valstybė, tai geriausiųjų ir doriausiųjų valdoma aristokratinė valstybė. Tačiau jeigu ideali valstybė ir būtų sukurta, ji nebus amžina, nes blogėja žmogaus prigimtis ir tuo pačiu keičiasi ir valdymo formos. Šią kaitą Platonas įsivaizduoja kaip ciklinį procesą, kurio metu aristokratinę valdymo formą pakeičia timokratinė(tai aristokratinio valdymo atmaina), pastarąją pakeičia blogiausia valdymo forma – tironija. Po to, vėl grįžtama prie aristokratinės valdymo formos.

Platono mokymą apie valstybę ir politiką toliau plėtojo jo mokinys ir kritikas Aristotelis (V a.pr.m.e.). Valstybė, Aristotelio nuomone, atsiranda natūraliai ir yra natūrali bendrabūvio forma. Ji išsivysto iš kitų dviejų bendrabūvio formų – šeimos ir gyvenvietės. Valstybė yra tobulesnė už kitas dvi, nes pasireiškia kaip šių dviejų formų junginys ir galutinis tikslas. Valstybingumo galimybė buvo žmoguje jau nuo pat pradžių, nes, pasak Aristotelio, „žmogus pagal prigimtį yra politinis gyvūnas“. Aristotelis teigia, kad „valstybė pagal savo prigimtį yra dauginimasis“ ir susideda iš daugelio skirtingų žmonių, nes „iš vienodų žmonių valstybė susidaryti negali“. Pasak Aristotelio, „valstybė tai masė piliečių, susijungusių tam, kad galėtų patenkinti savo gyvenimiškus poreikius“. Tačiau valstybės funkcijos nėra tik materialių poreikių tenkinimas. Ji egzistuoja ne tam, kad apgintų mus nuo tarpusavio neteisingumo ar atliktų tam tikras ekonomines – juridines funkcijas. Valstybės tikslai yra daugiau dvasiniai. Ji turi garantuoti ne patį gyvenimą, o laimingą gyvenimą.

Senovės graikų mąstytojai įnešė esminį įnašą į politinių idėjų plėtotę ir valstybės problemų ruošimą. Visa tai turėjo didelės įtakos vėlesnių autorių ir ypač Senovės Romos mąstytojų mokymams apie valstybę ir politiką.

Žymus Romos oratorius, valstybės veikėjas ir mąstytojas Markas Tulijus Ciceronas (II-I a.pr.m.e.) pasižymėjo savo darbais „Apie valstybę“, „Apie įstatymus“ ir „Apie pareigas“, kuriuose nagrinėjama ir valstybės problema. Valstybė, pagal Ciceroną, yra tautos turtas. Kartu jis pabrėžia, kad tauta tai ne bet koks žmonių junginys, o daugelio žmonių sąjunga, tarpusavyje susietų susitarimų teisės ir interesų bendrumu. Valstybė ne tik visų laisvų žmonių bendrų interesų išraiška, bet ir kartu suderintas teisės pagrindu šių žmonių bendravimas. Tai teisinės valstybės sampratos ištakos.

Valstybės atsiradimą Ciceronas panašiai kaip ir Aristotelis traktuoja žmonių reikmę gyventi kartu. Šeima yra pirminė visuomenės grandis, iš kurios palaipsniui, natūraliu keliu atsiranda valstybė.

Šiuolaikinės valstybės atsiradimą skatino viduramžiais sustiprėjusi prekybos ir pramonės raida, ypač po didžiųjų geografinių atradimų, nes iškilo poreikis kam nors aktyviau imtis tvarkyti bendruosius visuomeninius reikalus, o to negalėjo padaryti privatūs verslininkai. Tokia visuomenės bendrųjų reikalų tvarkymo organizacija su stipria valdžia, sugebančia visiškai kontroliuoti gana didelę teritoriją ir joje gyvenančius žmones, ir buvo valstybė.

Feodalizme valstietis – baudžiauninkas jau įtraukiamas valstybinę organizaciją, tačiau visos valdymo funkcijos priklauso feodalų luomui. Vergovėje ir feodalizme fizinė prievarta buvo suprantama kaip normalus dalykas ir ja galėjo naudotis ne tik valstybė, bet ir kiekvienas savininkas.

Vienas iš žymiausių Atgimimo epochos mąstytojų, įnešęs didelį indėlį į politikos ir valstybės mokslą buvo Nikolas Makiavelis (XV-XVI a.). Jis pirmasis pradėjo vartoti terminą „valstybė“ bendrąja prasme. Valstybė N.Makiavelio teorijoje reiškia politinę visuomenės būseną, kuriai būdinga tam tikri santykiai tarp valdančiųjų ir
pavaldinių, tam tikru būdu sutvarkytos ir organizuotos politinės valdžios, teisės ir įstatymų buvimas. Valstybė, pagal N.Makiavelį, tai nuolat besivystantis, besikeičiantis organizmas, kurio forma priklauso nuo kovojančių jėgų santykio. Liaudies ir aristokratijos kova – valstybės vystymosi ir jos formų kaitos šaltinis. Tokiu būdu valstybės forma, pagal N.Makiavelį, apsprendžia “materija”, tai yra valstybės turinys. Priklausomai nuo kokybinės ir kiekybinės politinių santykių būklės susidaro viena ar kita valstybės valdymo forma, jos struktūra, valdžios praktinio veikimo laipsnis ir būdai.

Kapitalistinis gamybos būdas išlaisvino žmogų iš bet kokios asmeninės priklausomybės ir padarė jį juridiškai laisvą ir lygiateisį pilietį. Jis galėjo tapti gamybos priemonių savininku, užsiimti bet kokia ekonomine veikla priklausomai nuo gebėjimų. Kapitalistinė visuomenėje valstybė gina ir įtvirtina piliečių teises, nesikiša į privačią iniciatyvą ir garantuoja nuosavybės teisę. Tokia valstybė neskirsto žmonių į valdančiuosius ir pavaldinius, nors ji pasilieka prievartos naudojimo teisę.

Anglų mąstytojas Džonas Lokas (XVII-XVIII a.) sukūrė vieną reikšmingiausių XVII a. politinių teorijų apie valstybę. Pagal D.Loką iki valstybės susidarymo žmonės gyveno natūraliai. Individai gyveno laisvai naudodamiesi prigimtine teise. Tačiau natūralioje būsenoje nebuvo tokių organų, kurie galėtų bešališkai spręsti ginčus tarp žmonių, skirti prideramą bausmę už prigimtinės teisės pažeidimą. Todėl, siekiant užtikrinti tinkamą naudojimąsi prigimtine teise, o taip pat lygybę ir laisvę, asmenybės ir nuosavybės apsaugą žmonės susitarė įsteigti politinę bendriją – visuomenę, o po to įkurti valstybę. Tokiu būdu visuomenės sutartis, pagal D.Loką, susideda iš dviejų aktų. Pradžioje žmonės tarpusavyje susitarę įkuria politinę bendriją – visuomenę, o po to šios visuomenės nariai kartu su jos valdžia įkuria valstybę.

Valstybė, pagal D.Loką – tai susivienijusių žmonių visuma, kuriuos saugo jų pačių nustatyti bendri įstatymai, o taip pat jų sukurta teismo instancija, turinti teisę spręsti konfliktus tarp žmonių ir bausti nusikaltėlius.

Tuo tarpu Š.Monteskjė (XVII-XVIII a.) teigia, kad valstybės esmę sudaro piliečių politinė laisvė. Politinė laisvė, pasak Š.Monteskje, yra laisvė daryti tai, kas leidžiama įstatymais.

Šiuolaikinė valstybė susiformavo laipsniškai evoliucijos būdu. Tai ilgas ir prieštaringas istorinis procesas. Jame lemiamą vaidmenį vaidino valdovų pastangos kurti teritorines vietos valstybes, o nuo XIX a. valstybės raidai svarbus tampa tautų išsivaduojamasis judėjimas.

Politikos moksle valstybė turi dvi pagrindines prasmes:

1) politinės valdžios ir visuomeninių procesų valdymo organizacija;

2) suvereni politinė bendrija.Valstybė esminiais bruožais skiriasi nuo ikivalstybinių gentinių sąjungų ir bendruomenių.

Pagrindiniai skirtumai yra keturi:

 atsiranda viešoji valdžia su prievartos aparatu;

 atsiranda aparatas, užimtas tik valdymu, t.y. valstybinis aparatas;

 gyventojai dalinami teritorinių principu, nepriklausomai nuo giminystės ryšių;

 atsiranda mokesčiai ir prievolės.

Skiriamos šios pagrindinės valstybės kilmės teorijos:

 patriarchalinė (teigiama, kad valstybė atsirado apjungus geminerus ir gentinus į didelius junginius; pradininkas XVIIIa. gyvenęs anglas R.Filmeris);

 teokratinė (anot šios teorijos šalininkų „viskas Dievo valioje“, taigi valstybės atsiradimas taip pat priskiriamas Dievo valiai,o pats valstybės valdymas remiasi valstybės tikslais ir įsakymais, tuo tarpu valdžios žmonės atlieka tik tarnybines funkcijas);

 teleologinė („visi visuomenės vystymosi procesai turi galutinį išankstinį tikslą“);

 užkariavimo (šios idėjos teoretikai teigia, jog valstybė atsirado žmonėms skylant į valdančiuosius ir valdomuosius);

 visuomenės sutarties (šios teorijos pradininkas Ž.Ž.Ruso, valstybę kildinęs iš visų visuomenės narių susitarimo).

Egzistuoja ir daugiau valstybės kilmės teorijų: Spencelio, Nyčės, darvinizmo ir kt.

. Valstybės atributai

Valstybė susideda iš šių elementų (atributų) :

 fizinė valstybės bazė (teritorija ir gyventojai);

 institucinė valstybės išraiška;

 valstybės idėja, kuri įtvirtina valdžios legitimumą.

Teritorija yra fizinė, materialinė valstybės bazė, erdvė, kurią apima konkreti valstybinė valdžia. Valstybės teritorija formuojasi įvairiais būdais:

 teritorinė ekspansija, kuriantis valstybei, įjungiant į jos sudėtį ikivalstybinius susivienijimus;

 kaimyninių valstybių arba jų teritorijos dalies nukariavimas ir aneksija;

 dinastinės sąjungos;

 politinės sąjungos;

 buvusių imperijų administracinių sienų ribose;

 tarptautinių susitarimų, plebiscitų, ginkluotų konfliktų išdavoje.

Išskyrus retas išimtis, kada valstybės sienos sutampa su jūros krantu arba aukštu kalnagūbriu, valstybinės sienos yra istorijos vingių ir atsitiktinumų rezultatas. Legitimumą valstybinėms sienoms suteikia laikas – kuo ji senesnė, tuo
„natūralesne“, arba tarpvalstybinis konsensusas skaityti visas sienas, egzistuojančias nuo kokios nors datos (Europoje – po Antrojo pasaulinio karo) nekeistinomis.

Valstybės gyventojai, arba piliečiai, yra žmonės, priklausomi nuo valstybinės valdžios. Nežiurint etninių, religinių, kultūrinių, klasinių ir kitokių skirtumų, gyventojai sudaro bendriją, kurią valdo konkrečios šalies valstybinė valdžia. Jei kokios nors didesnės grupės, ypač tautinės ir teritorinės, nepripažįsta egzistuojančios valdžios, tai gali sudaryti pavojų valstybės egzistavimui. Galima atžymėti kaip bendrą dėsningumą, kad sociokultūrinis homogeniškumas yra svarbi valstybės tvirtumo bei stabilumo prielaida ir, atvirkščiai, religinė arba etninė fragmentacija paverčia pilietinės vienybės išsaugojimą nuolatine problema.

Institucinė valstybės išraiška.Be daugiau ar mažiau išvystyto valdžios aparato negali

apsieiti jokia bendrija ar organizacija. Valstybinės valdžios aparatas skiriasi tuo, kad jo kompetencijoje yra visa šalies teritorija ir jam pavaldūs visi gyventojai. Šiuolaikines valstybinės valdžios struktūroje yra šie svarbiausieji elementai:

 valstybės galva (prezidentas, monarchas);

 legislatyviniai valdžios organai (vadinami skirtingais pavadinimais);

 vykdomosios valdžios organai (vyriausybė, biurokratinis aparatas);

 teisinės valdžios organai.

Biurokratijos fenomenas

Valstybė – tai ne tik jos aparatas ir hierarchijos viršūnėje esantis valdžios elitas. Be to aparato ir pareigūnų nebūtų valstybės. Šių laikų valstybės aparatas – tai didelė aukštesnioji valdininkų administracija, apimanti kelias valstybės valdžios rūšis:

 Įstatymų leidžiamoji valdžia sudaryta iš įvairių piliečių grupių išrinktų atstovų;

 Vykdomoji valdžia įgaliota taikyti įstatymus administracijai. Plačiąja prasme administracijai taip pat priklauso policija, kariuomenė, specialiosios tarnybos;

 Teisingumo struktūros rūpinasi, kad valstybėje nebūtų pažeidinėjama įstatymų nustatyta tvarka;

 Valstybės kontrolė tikrina, ar kitos valstybės struktūros laikosi įstatymų.

Bendra tendencija yra valstybinio aparato didėjimas. Vyriausybė atlieka valdymo funkcijas per viešąją administraciją, kurios pagrindas dabartinėse valstybėse yra biurokratija – tarnautojų, dirbančiųjų valdžios įstaigose korpusas.

Išsivysčiusioms šalims būdinga aukštos kvalifikacijos, efektyviai funkcionuojanti biurokratija, neturtingose, neseniai tapusiose nepriklausomomis valstybėse tarnautojams dažniausiai stinga kvalifikacijos, operatyvumo, bešališkumo ir kitų savybių, be kurių efektyvus darbas nėra įmanomas.

Max Weber pažymėjo šias biurokratijos ypatybes:

 pavaldumo ir atsakomybės hierarchija: kiekvieno lygio tarnautojai yra pavaldūs vadovui ir per jį aukštesnei įstaigai, aukštesnės instancijos atsakingos už žemesnių grandžių veiklą;

 neasmeniškas darbo pobūdis: darbas atliekamas ir sprendimai priimami ne tarnautojo nuožiūra, o griežtai pagal taisykles; tuo sąlygojamas būdingas biurokratijai formalizmas;

 darbo pastovumas: tarnautojai užimti visą darbo dieną, laikui bėgant gali kilti aukščiau tarnybos laiptais;

 profesionalumas, kompetencija: biurokrato darbas reikalauja specialaus pasiruošimo, tarnautojas privalo gerai žinoti taisykles, instrukcijas.Šiuolaikinėje valstybėje biurokratija yra galinga jėga. Paprastam piliečiui būtent biurokratija, valstybiniai tarnautojai yra „valstybė“: policininkai, vietinių savivaldų ir kitų įstaigų tarnautojai, kolektyviai vadinami „viešąja administracija“. Priklausomai nuo rinkimų rezultatų parlamentų ir vyriausybių sudėtis gali pasikeisti, nes aukščiausius postus užima nugalėjusios partijos arba koalicijos vadovai ir atstovai. Biurokratija ne tik įgyja savo specifinius interesus, bet ir turi plačias galimybes juos apginti, o politinė valdžia, ypač legislatyvinė, fiziškai neįstengia kontroliuoti biurokratijos. Todėl viešoji administracija yra ta jėga, kuri betarpiškai atlieka politikos vaidmenį kasdieniniame gyvenime, įgyja autonomiją ir sunkiai pasiduoda kontrolei tiek iš eilinių piliečių, tiek iš vyriausybės ir legislatyvos pusės. Tai ypač būdinga didelėms valstybėms.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2113 žodžiai iš 6787 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.