Valstybės ekonominė politika
5 (100%) 1 vote

Valstybės ekonominė politika

VALSTYBĖS EKONOMINĖ POLITIKA

TURINYS

I DALIS. VALSTYBĖS EKONOMINĖS POLITIKOS FORMULAVIMAS 2

1. Valstybės ekonominė sistema, ekonominė politika ir ekonomikos plėtros strategija 2

1.1. Valstybės ekonominė sistema 2

1.2. Valstybės ekonominė politika 3

1.3. Šalies socialinės-ekonominės plėtros strategija 3

2. Šiuolaikinės rinkos ekonomikos modeliai 3

2.1. Pereinamojo laikotarpio ekonomika 3

2.2. Monetarinis-liberalusis ekonomikos modelis 3

2.3. Socialiai orientuota rinka ir Europinės gerovės modelis 3

2.4. Naujoji ekonomika – žinių visuomenės modelis 3

3. Valstybės vaidmuo ir funkcijos šiuolaikinėje rinkos ekonomikoje 3

I DALIS. VALSTYBĖS EKONOMINĖS POLITIKOS FORMULAVIMAS

1. Valstybės ekonominė sistema, ekonominė politika ir

ekonomikos plėtros strategija

1.1. Valstybės ekonominė sistema

Valstybės ekonominės politikos efektyvumas priklauso nuo objekto – ekonomikos ir joje vykstančių sudėtingų ir prieštaringų procesų – adekvataus suvokimo. Neteisingas situacijos supratimas gali būti vienas iš ekonominę krizę sukeliančių veiksnių.

Sparčiai kintant Lietuvos ekonomikos augimo tempams paskutinįjį XX amžiaus dešimtmetį ir pastaraisiais metais, atsirado daugelis sudėtingų rinkos ekonomikos tapsmo problemų, naujų ekonominės dinamikos tendencijų, perspektyvų, kurias būtina nagrinėti atsižvelgiant ir į naują valstybės vaidmenį bei funkcijas.

Ekonomika – mokslas apie tai, kaip visuomenė sutelkia ribotus išteklius beribiams gyventojų poreikiams tenkinti. Bet kurioje valstybėje ekonominiai ištekliai yra visada reti ir riboti, o visuomenės poreikiai – beribiai, ir jų didėjimas yra begalinis. Ekonomikos klasikinėje teorijoje yra žinomos keturios išteklių rūšys – darbas, kapitalas, žemė ir verslumas (žinios, kompetencija). Visuomenės, gyventojų poreikius išreiškia prekių ir paslaugų paklausa, vartojimas (kaip įgyvendinta paklausa), kurių didėjimas neturi ribų.

Todėl kiekvienoje valstybėje yra labai svarbus išteklių paskirstymo principas, būdas, t.y. kaip, kokiu būdu galima paskirstyti turimus ribotus išteklius šiems pastoviai augantiems visuomenės poreikiams tenkinti. Šį klausimą ir sprendžia pasirinkta valstybėje ekonominė sistema.

Taigi valstybės ekonominė sistema – tai ribotų ir retų išteklių paskirstymo metodas (būdas), kurį apsprendžia tam tikras ekonomikos modelis.

Yra trys pagrindiniai išteklių paskirstymo būdai, sudarantys ekonominės sistemos pagrindą:

• rinka (rinkos ekonomika), kurioje dominuoja savireguliacijos mechanizmas laisses faire („leisti daryti“), t.y. laisvosios rinkos principas ir viską sureguliuojanti savaime „nematomoji ranka“ (invisible hand);

• centralizuota komandinė ekonomika, kurios pagrindas yra planas, „nuleidžiamas“ iš centro, ir išteklius skirsto centras, valstybė;

• mišri ekonomika, kurioje išteklius skirsto ir rinka ir valstybė.

Kaip rodo pasaulio išsivysčiusių rinkos šalių patyrimas, laisvosios rinkos ekonomikos niekada nebuvo ir negali būti grynajame pavidale, t.y. atskirai nuo valstybės.

Pasaulinėje praktikoje grynai laisvosios rinkos ekonomikos modelio „nėra gamtoje“. Valstybė gi „egzistuoja gamtoje“, ir ji atitinka žmogaus prigimtį. Kaip teigė didieji filosofai Platonas ir Aristotelis, ne valstybėje (už jos ribų) gali gyventi tik dievai arba gyvuliai.

Realiame gyvenime funkcionuoja ekonomikos modeliai, kuriuose visada dalyvauja valstybė didesniu ar mažesniu laipsniu. Šiuolaikinėje rinkos ekonomikos teorijoje ir praktikoje rinkos ekonomika yra visada mišri, t.y. ekonomikoje dalyvauja ir rinka ir valstybė.

Ekonominė sistema – tai materialinė arba gamybinė-ūkinė bazė funkcionuoti visoms kitoms (nematerialinėms irgi) visuomenės gyvavimo sritims. Ekonominės sistemos pagrindinė funkcija – tenkinti tiek atskirų individų, tiek visos visuomenės materialinius poreikius.

Geriausia galima pavadinti tokią ekonominę sistemą, kuri sugeba maksimaliai aprūpinti žmones tokiomis gėrybėmis, kurios jiems reikalingos. Kaip parodė istorinė patirtis, rinkos ekonomika yra vis tik pati efektyviausia iš visų žinomų ekonominių sistemų rūšių.

Bet kokia ekonominė sistema, ypač rinkos ekonomika, remiasi įgaliojimų, teisių, sprendimų priėmimo paskirstymu tarp valstybės institucijų ir verslo subjektų. Tie įgaliojimai ir teisės įvairiai pasiskirsto įvairiose ekonominėse sistemose. Pvz., rinkos ekonomikoje gamybos priemonės yra daugiau verslo nuosavybėje, o ne valstybės, kaip tas, sakykim, yra planinėje-komandinėje sistemoje.

Rinkos ekonomika, ypač teorijoje, reiškia ekonominio pasirinkimo laisvę, kuri numato laisvą profesijos pasirinkimą, užsiėmimo, prekių gamybos ir pardavimo laisvę, konkurencijos, vartojimo, darbo jėgos pardavimo laisvę.

Rinkos ekonomikos esmę sudaro paklausos ir pasiūlos pusiausvyra. Visuotinai žinoma, kad varomoji rinkos ekonomikos jėga yra paklausa.

Tačiau skirtingos nuomonės prasideda pereinant prie klausimo, kas gi sukuria šią paklausą.

Klasikinė rinkos teorija, tame tarpe ir neoklasikinė, teigia, kad gamyba pati sukuria pakankamą sau paklausą, ir todėl rinkos ekonomikai nereikalingas valstybės įsikišimas. Taigi rinkoje ekonominė veikla pajungta, visų pirma, individualių ūkio subjektų tikslams. Kad ūkio subjektai galėtų save reprodukuoti, jų veikla
turi būti pelninga. Todėl pelnas – tai geriausia firmos gyvybingumo garantija. Efektyviausiai šis tikslas įgyvendinamas būtent rinkos ekonomikoje.

Centralizuotoje komandinėje ekonomikoje ūkio subjektai turi tik tokią pasirinkimo laisvę, kurią jiems suteikia valstybinės institucijos, kurios priima politinius sprendimus.

Vidutinę poziciją tarp šių dviejų kraštutinumų užima mišri ekonomika, kurioje derinasi įvairios nuosavybės formos bei laisvosios konkurencijos ir valstybinio reguliavimo principai.

Taigi „mišrumas“ suprantamas, visų pirma, kaip rinkos savireguliacijos principo papildymas aktyvia valstybės įtaka ten, kur rinka neefektyvi, kur ji duoda iškraipymus. Valstybės uždavinys yra pašalinti šiuos trūkumus nepakeičiant, o, atvirkščiai, stiprinant patį rinkos mechanizmą.

Mišrioje ekonomikoje paprastai daugumą sudaro privačios smulkios ir vidutinės įmonės. Kaip taisyklė, keletas stambių korporacijų, kurios yra valstybės nuosavybėje, aprūpina darbu apie 25% gyventojų ir sudaro 50% visų investicijų. Šiuo metu būtent tokia sistema yra vyraujanti visuose liberaliuose-demokratiniuose politiniuose režimuose.

Bet kuri ekonominė sistema sprendžia tuos pačius ekonominius uždavinius, nepriklausomai nuo to, kas priima sprendimus – rinka ar valstybė. Kiekviena ekonominė sistema turi atsakyti į tris pagrindinius klausimus: ką gaminti, kaip gaminti, kam gaminti.

Pirmasis klausimas, į kurį turi atsakyti ekonomika, ką turi gaminti šalies ūkis: maisto produktus ar unikalius prietaisus; lengvosios pramonės produkciją ar eiti modernios gamybos keliu; ir toliau plėtoti šakas, kurios kuria mažą pridėtinę vertę, ar įsisavinti aukštas technologijas ir pereiti prie gamybos šakų, kuriančių didelę pridėtinę vertę.

Antrasis klausimas – kaip ekonomikoje gyvuojančios įmonės turi gaminti produkciją – kokias naudos technologijas: darbui imlias, t.y. žemo lygio primityvias, kuriose vyrauja rankų darbas, ar pažangias technologijas, pagrįstas kapitalo ir mokslo imlumu.

Šis išteklių derinimas turi didžiulę įtaką produkcijos kaštams. Priklausomai nuo to, kiek produkcijos vienetui pagaminti bus sunaudojama energetinių išteklių (elektros energijos, naftos ir pan.), kitaip tariant, kokie bus produkcijos gamybos kaštai, tokia bus ir gaminio kaina. Jeigu kaštai bus mažesni, produkcija bus konkurencinga, su dideliais produkcijos kaštais sunkiau bus išeiti į užsienio rinkas.

Trečiasis labai svarbus klausimas – kam atiteks sukurtos vertybės, kam pagaminta produkcija bus paskirstyta. Šiuo aspektu ekonomikos teorijoje yra žinomos dvi paskirstymo koncepcijos – socialinio teisingumo ir ekonominio efektyvumo.

Ekonominio efektyvumo principas labiausiai pasireiškia rinkoje. Rinka yra efektyviausias paskirstymo principas. Pagrindiniai rinkos ekonomikos mechanizmai – kainų sistema ir konkurencija – taip sureguliuoja visuomenės kaštus ir verslo aktyvumą, kad mažiausiais kaštais gaunamas didžiausias pelnas. Viena iš pagrindinių kainų funkcijų – naudoti labiausiai ekonomiškus gamybos metodus, o konkurencijos – priversti palaikyti didelį verslo aktyvumą, ieškant naujų ekonomikos augimo galimybių. Tačiau konkurencija sunaikina neefektyvias ir nesugebančias konkuruoti verslo formas.

Atsižvelgiant į socialinio teisingumo principą, visuotinai pripažįstama, kad visuomenėje visada egzistuoja žmonės, kurie dėl objektyvių priežasčių negali konkuruoti rinkoje – neįgalieji, vaikai, senyvo amžiaus žmonės. Įžymaus šiuolaikinio amerikiečių futurologo Lesterio Thurow teigimu, nuožmi konkurencija, kuri būdinga efektyviai ekonomikai, gali kartu sunaikinti ir unikalius intelektinius išteklius – taip vadinamą kūrybinę inteligentiją, mokslininkus, menininkus – rašytojus, poetus, dailininkus, mąstytojus ir pan. Jie dažnai nesugeba išsilaikyti konkurencinėje kovoje, tačiau būtent kūrybiški žmonės yra žmonijos pažangos varomoji jėga. Todėl visomis minėtomis žmonių grupėmis turi pasirūpinti valstybė, perskirstydama savo pajamas socialinio teisingumo principu.

Nuo šių koncepcijų derinio pasirinkimo ar jų vyravimo ir priklauso valstybės ekonominės sistemos modeliai.

Ekonomikos teorija teigia, kad, esant ekonominei pusiausvyrai, negalima pakelti gyvenimo gerovės visiems, neapribojant galimybių kitiems. Taigi socialinis teisingumas palaikomas perskirstant pajamas įsikišus valstybei, tačiau šis perskirstymas neturi palaužti ekonomikos efektyvumo mechanizmo. Praktikoje tai vyksta panaudojant mokesčių sistemą, socialines išmokas.

Dabartiniu metu visuomenės senėjimo procesas tampa problema. Pats savaime visuomenės senėjimas yra pažangos procesų – medicinos postūmių, gyvenimo gerovės kilimo – rezultatas, tačiau ir mūsuose jis tampa vienu iš pagrindinių valstybės rūpesčių. Socialinių išmokų ir mokesčių tarifų pusiausvyros paieška – viena iš valstybės veiklos krypčių.

Ekonomikos teorijoje tobula konkurencija, esant laisvai rinkai, neišvengiamai veda prie monopolizacijos, gamybos apribojimo ir kainų augimo. Siekiant įveikti šias tendencijas, valstybė vykdo antimonopolinę politiką. Kainų augimo ir monopolinio pelno ribojimo kontrolė iš valstybės pusės tarnauja socialinio teisingumo ir visuomenės gerovės idėjoms.

Tolesnėje perspektyvoje problema, kuri sąlygoja valstybės kišimąsi į
ekonomiką, bus minimalaus nedarbo lygio siekimas. Nedarbas – tai rinkos ekonomikos nesubalansuotumo sindromas, jos nesugebėjimas būti pakankamai teisinga ir efektyvia. Apie tą patį liudija ir aplinkos taršos problemos, didelis pelningumas tokių „blogųjų“ gėrybių, kaip alkoholis, tabakas, narkotikai, gamybos ir rinkos nepelningumas tokių „gerųjų“ gėrybių ir paslaugų teikimo, kaip švietimas, sveikatos apsauga, kultūra ir pan. Visa tai turi būti reguliuojama valstybės. Šioje srityje efektyvumo ir teisingumo suvokimas skiriasi privačių ir visuomenės interesų atžvilgiu.

Efektyvi konkurencinga ekonomika neneigia valstybės racionalaus dalyvavimo perskirstymo procese. Tačiau požiūriai į valstybės koreguojantį vaidmenį šioje srityje yra skirtingi.

Didelį indėlį į socialinio teisingumo teoriją įnešė vokiečiai ir skandinavai. Vienas iš iškiliausių – vokiečių ekonomistas Valteris Oikenas, kuris dar jam gyvam esant nepelnė užtarnautos šlovės. Pasaulinė ekonomika susipažino su jo darbais 1950-1960 metais. Šiandien Oikeno knygos leidžiamos daugiatūkstantiniais tiražais ir tapo vadovėliais daugelyje pasaulio šalių. Jo nuopelnas – socialiai pagrįsta ekonominės politikos koncepcija. Daugumai visuomenės narių pirmaeilę reikšmę turi socialiai teisingas paskirstymas, kuris įgyvendinamas pagal gamybos veiksnių ribinį našumą.

Esminis šios teorijos teiginys darbo santykių reformavime – darbo užmokesčio didinimas, jo dalies augimas BVP. Teoriškai darbo užmokesčio didėjimas ribojamas ribiniu darbo naudingumu ir matuojamas darbo našumu, kuris priklauso nuo darbo tiekėjo skirtingos sveikatos, išsilavinimo, kvalifikacijos ir patirties.

1.2. Valstybės ekonominė politika

Valstybės ekonominė politika – tai valstybės tiesioginių (administravimo) ir netiesioginių (rinkos) priemonių sistema, įtakojanti ūkio subjektų elgesį. Ši dinamiška visuomenės organizuota ūkio priemonių sistema laiduoja gamybos, paskirstymo, mainų ir vartojimo procesą.

Kartais ekonominė politika apibrėžiama kaip kolektyviai – Seimo ir Vyriausybės – priimta strategija ekonomikos tikslams pasiekti; tai – vizijos, misijos, ekonomikos strateginių tikslų ir uždavinių nustatymas, veiksmų krypčių bei priemonių nustatymas, siekiant šių tikslų, bei kontrolės (stebėsenos, monitoringo) taikymas.

Kai kurie mokslininkai teigia, kad ekonominė politika – tai veiksmų sistema, nukreipta padėčiai ištaisyti, koreguoti ekonominius procesus.

Politika – tai mokslas apie valstybės uždavinius ir jų įgyvendinimo, išsprendimo priemones. Pagal keinsizmo teoriją, ekonominė politika – tai valstybinis reguliavimas, kuris įtakoja tokius nepriklausomus kintamuosius, kaip vartojimo polinkį, ribinį kapitalo efektyvumą ir palūkanų normą, o per juos netiesiogiai – užimtumą ir nacionalines pajamas.

Pagal Valterį Oikeną, ekonominė politika – tai valstybės priemonių sistema, įtakojanti ekonominius procesus. Svarbiausias ekonominės politikos uždavinys – sudaryti sąlygas, kurios nepriveda prie pavojingų, lemties tendencijų atsiradimo.

Valstybės politika – tai sudėtingas ir daugiabriaunis procesas, kurio objektas yra sisteminis ir daugialygis. Valstybės ekonominės politikos objektas jungia dvi sudėtines dalis – makroekonomiką ir mikroekonomiką; atitinkamai yra formuojama ir makroekonominė bei mikroekonominė (arba struktūrinė) politika.

Makroekonomika – tai mokslas apie ekonominę sistemą kaip visumą, apie agreguotą (apibendrintą) žmonių elgesį. Makrosistema negali būti nagrinėjama mikroekonomikos sąvokomis (kaina, pelnas, konkurencija ir kt.), būtini agreguoti rodikliai, kompleksiškos metodikos ir poveikio priemonės.

Makroekonomikos tyrimuose naudojami matematiniai modeliai, socialinės psichologijos įdirbis; makroekonominė analizė tampa valstybės ekonominės politikos baze, pagrindu.

Makroekonomika (pagal britų Makmillano žodyną) – tai mokslas apie visuminį ekonominių agentų elgesį, kurį atspindi agreguotų rodiklių sistema (BVP, nacionalinės pajamos, užimtumas, darbo našumas, kainos, pinigų kiekis ir kt.).

Makroekonominė politika atspindi bendrą ekonomikos funkcionavimą, ekonomikos kaip visumos ir stambių integruotų jos sričių plėtros politiką.

Makroekonominės politikos svarbiausios sudėtinės dalys:

• pinigų politika – nacionalinės valiutos ir kainų stabilumo politika;

• fiskalinė politika – valstybės biudžeto, mokesčių ir valstybės išlaidų politika;

• tarptautiniai ekonominiai santykiai – užsienio prekybos ir investicijų politika;

• gyventojų pajamų politika – darbo užmokesčio ir darbo našumo politika, pensijų ir kt. išmokų politika.

Tačiau tokia struktūra yra santykinė, priklausomai nuo pasirinkto šalyje ekonomikos modelio ir plėtros prioritetų, makroekonominės politikos komponentėmis gali būti darbo ir užimtumo politika, arba plačiąja prasme suprantama socialinė politika – gyventojų gyvenimo gerovės politika.

Mikroekonomikos teorija nagrinėja ekonomikos agentų, rinkų elgesį ir verslo interesus. Taigi jos objektai – verslo įmonės ir namų ūkiai. Neoklasikinės ekonomikos doktrina tiria racionalaus ekonominio žmogaus elgesį, ji siejama su tokia idealia konstrukcija, kaip stichišku rinkos mechanizmu.

Mikroekonominė politika apima ūkio šakas ir sektorius, taigi
vadinama struktūrine politika. Paprastai struktūrinės politikos prioritetai yra mokslas ir švietimas, pramonė ir verslas, kurie traktuojami kaip ekonomikos augimo svertiniai „taškai“, infrastruktūra – energetikos pramonė, transportas ir komunikacijos; socialinė sfera.

Mikroekonominės politikos sudėtinės dalys yra šios:

• mokslas ir švietimas;

• pramonė, verslas;

• finansų sektorius (bankininkystė, draudimas, vertybinių popierių rinka, pensijų ir kt. fondai);

• energetika;

• transportas ir tranzitas;

• informacinių technologijų plėtra;

• žemės ūkis ir kaimo plėtra;

• socialinė apsauga ir užimtumas;

• aplinkos apsauga;

• regioninė plėtra.

Sąsaja makroekonominės politikos ir mikroekonominės politikos – akivaizdi. Valstybės ekonominė politika nėra atskirta nuo procesų, kurie vyksta mikroekonomikoje:

• Makroekonominių stabilizavimo priemonių ribotumas

– Makroekonominė stabilizacija gali padėti pasiekti nedidelę infliaciją ir išorės subalansuotumą.

– Bet vienos stabilizacijos nepakanka, kad pasiekti sparčius ekonomikos augimo tempus ir didesnes realias pajamas.

– Stabilizacinės priemonės turi būti derinamos su struktūrinėmis priemonėmis, kad padidinti realias pajamas.

• Sėkmingos makroekonominio stabilizavimo programos paprastai yra kompleksinės

– Atskiros reformos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios.

– Reformų atlikimo eiliškumas taip pat turi svarbią reikšmę.

Vienas iš pagrindinių makroekonominės politikos rodiklių (indikatorių), parodančių šalies ekonomikos augimą, yra BVP augimo tempai.

Svarbiausi makroekonominiai rodikliai atitinka Europos Sąjungos Mastrichto sutarties kriterijus, kurių turi laikytis ir Lietuva. Tai:

• nacionalinės valiutos stabilumas;

• kainų stabilumas (arba infliacijos pažabojimas);

• biudžeto deficitas tam tikrose ribose (iki 3 BVP);

• palūkanų norma, artėjanti prie ES vidurkio;

• valstybės skola (leistina iki 60 BVP);

• einamosios sąskaitos deficitas (nustatytuose tam tikruose rėmuose).

Nacionalinės valiutos ir kainų stabilumo siekimas – tai šalies Centrinio banko tikslai. Stipri nacionalinė valiuta ir pastovios, nedidėjančios kainos – teigiami pinigų politikos rodikliai. Auganti infliacija reiškia ekonominės pusiausvyros išbalansavimą, vartotojų perkamosios galios mažėjimą. Tačiau ekonomikos teorijoje žinoma, kad defliacija yra reiškinys, pavojingesnis už infliaciją, jis rodo ūkio plėtros sąstingį. Kovoti su defliacija paprastai yra žymiai sunkiau, negu su infliacija.

Jei šalyje yra defliacija ir palyginti didelis nedarbas, tas rodo, kad reikia valstybės įsikišimo į ekonomiką.

Biudžeto deficitas ir valstybės skola. Jei valstybės išlaidos viršija pajamas, susidaro biudžeto deficitas.

Kai valstybės išlaidos tampa didesnės nei pajamos, šį skirtumą valstybė būna priversta dengti skolintomis lėšomis. Valstybės skola – labai svarbus valstybės fiskalinio biudžeto padengimo šaltinis. Valstybės skola – tai valstybės negrąžintų paskolų ir nesumokėtų palūkanų už jas suma bei kt. valstybės prisiimti finansiniai įsipareigojimai. Valstybės skolą sudaro užsienio ir vidaus skola, suformuota atitinkamai užsienio ir vidaus rinkoje. Valstybės skola neturi būti didesnė kaip 60% BVP pagal Mastrichto sutartį.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2602 žodžiai iš 8479 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.