Valstybes ekonomine politika
5 (100%) 1 vote

Valstybes ekonomine politika

1. Valstybės ekonominė sistema, ekonominė politika ir

ekonomikos plėtros strategija

Valstybės ekonominė sistema – tai ribotų ir retų išteklių paskirstymo metodas (būdas), kurį apsprendžia tam tikras ekonomikos modelis.

Yra trys pagrindiniai išteklių paskirstymo būdai, sudarantys ekonominės sistemos pagrindą:

· rinka (rinkos ekonomika), kurioje dominuoja savireguliacijos mechanizmas laisses faire („leisti daryti“), t.y. laisvosios rinkos principas ir viską sureguliuojanti savaime „nematomoji ranka“ (invisible hand);

· centralizuota komandinė ekonomika, kurios pagrindas yra planas, „nuleidžiamas“ iš centro, ir išteklius skirsto centras, valstybė;

· mišri ekonomika, kurioje išteklius skirsto ir rinka ir valstybė.

Rinkos ekonomika, ypač teorijoje, reiškia ekonominio pasirinkimo laisvę, kuri numato laisvą profesijos pasirinkimą, užsiėmimo, prekių gamybos ir pardavimo laisvę, konkurencijos, vartojimo, darbo jėgos pardavimo laisvę.

Rinkos ekonomikos esmę sudaro paklausos ir pasiūlos pusiausvyra. Visuotinai žinoma, kad varomoji rinkos ekonomikos jėga yra paklausa.

Rinka yra efektyviausias paskirstymo principas. Pagrindiniai rinkos ekonomikos mechanizmai – kainų sistema ir konkurencija – taip sureguliuoja visuomenės kaštus ir verslo aktyvumą, kad mažiausiais kaštais gaunamas didžiausias pelnas. Viena iš pagrindinių kainų funkcijų – naudoti labiausiai ekonomiškus gamybos metodus, o konkurencijos – priversti palaikyti didelį verslo aktyvumą, ieškant naujų ekonomikos augimo galimybių. Tačiau konkurencija sunaikina neefektyvias ir nesugebančias konkuruoti verslo formas.

Valstybės ekonominė politika – tai valstybės tiesioginių (administravimo) ir netiesioginių (rinkos) priemonių sistema, įtakojanti ūkio subjektų elgesį. Ši dinamiška visuomenės organizuota ūkio priemonių sistema laiduoja gamybos, paskirstymo, mainų ir vartojimo procesą.

Kartais ekonominė politika apibrėžiama kaip kolektyviai – Seimo ir Vyriausybės – priimta strategija ekonomikos tikslams pasiekti; tai – vizijos, misijos, ekonomikos strateginių tikslų ir uždavinių nustatymas, veiksmų krypčių bei priemonių nustatymas, siekiant šių tikslų, bei kontrolės (stebėsenos, monitoringo) taikymas.

Kai kurie mokslininkai teigia, kad ekonominė politika – tai veiksmų sistema, nukreipta padėčiai ištaisyti, koreguoti ekonominius procesus.

Politika – tai mokslas apie valstybės uždavinius ir jų įgyvendinimo, išsprendimo priemones. Pagal keinsizmo teoriją, ekonominė politika – tai valstybinis reguliavimas, kuris įtakoja tokius nepriklausomus kintamuosius, kaip vartojimo polinkį, ribinį kapitalo efektyvumą ir palūkanų normą, o per juos netiesiogiai – užimtumą ir nacionalines pajamas.

Pagal Valterį Oikeną, ekonominė politika – tai valstybės priemonių sistema, įtakojanti ekonominius procesus. Svarbiausias ekonominės politikos uždavinys – sudaryti sąlygas, kurios nepriveda prie pavojingų, lemties tendencijų atsiradimo.

Valstybės politika – tai sudėtingas ir daugiabriaunis procesas, kurio objektas yra sisteminis ir daugialygis. Valstybės ekonominės politikos objektas jungia dvi sudėtines dalis – makroekonomiką ir mikroekonomiką; atitinkamai yra formuojama ir makroekonominė bei mikroekonominė (arba struktūrinė) politika.

Makroekonomika – tai mokslas apie ekonominę sistemą kaip visumą, apie agreguotą (apibendrintą) žmonių elgesį. Makrosistema negali būti nagrinėjama mikroekonomikos sąvokomis (kaina, pelnas, konkurencija ir kt.), būtini agreguoti rodikliai, kompleksiškos metodikos ir poveikio priemonės.

Makroekonomikos tyrimuose naudojami matematiniai modeliai, socialinės psichologijos įdirbis; makroekonominė analizė tampa valstybės ekonominės politikos baze, pagrindu.

Makroekonomika (pagal britų Makmillano žodyną) – tai mokslas apie visuminį ekonominių agentų elgesį, kurį atspindi agreguotų rodiklių sistema (BVP, nacionalinės pajamos, užimtumas, darbo našumas, kainos, pinigų kiekis ir kt.).

Makroekonominė politika atspindi bendrą ekonomikos funkcionavimą, ekonomikos kaip visumos ir stambių integruotų jos sričių plėtros politiką.

Makroekonominės politikos svarbiausios sudėtinės dalys:

· pinigų politika – nacionalinės valiutos ir kainų stabilumo politika;

· fiskalinė politika – valstybės biudžeto, mokesčių ir valstybės išlaidų politika;

· tarptautiniai ekonominiai santykiai – užsienio prekybos ir investicijų politika;

· gyventojų pajamų politika – darbo užmokesčio ir darbo našumo politika, pensijų ir kt. išmokų politika.

Tačiau tokia struktūra yra santykinė, priklausomai nuo pasirinkto šalyje ekonomikos modelio ir plėtros prioritetų, makroekonominės politikos komponentėmis gali būti darbo ir užimtumo politika, arba plačiąja prasme suprantama socialinė politika – gyventojų gyvenimo gerovės politika.

Mikroekonomikos teorija nagrinėja ekonomikos agentų, rinkų elgesį ir verslo interesus. Taigi jos objektai – verslo įmonės ir namų ūkiai. Neoklasikinės ekonomikos doktrina tiria racionalaus ekonominio žmogaus elgesį, ji siejama su tokia idealia konstrukcija, kaip stichišku rinkos mechanizmu.

Mikroekonominė politika apima ūkio šakas ir sektorius, taigi ji dar vadinama struktūrine politika. Paprastai struktūrinės politikos prioritetai yra mokslas ir
švietimas, pramonė ir verslas, kurie traktuojami kaip ekonomikos augimo svertiniai „taškai“, infrastruktūra – energetikos pramonė, transportas ir komunikacijos; socialinė sfera.

Mikroekonominės politikos sudėtinės dalys yra šios:

· mokslas ir švietimas;

· pramonė, verslas;

· finansų sektorius (bankininkystė, draudimas, vertybinių popierių rinka, pensijų ir kt. fondai);

· energetika;

· transportas ir tranzitas;

· informacinių technologijų plėtra;

· žemės ūkis ir kaimo plėtra;

· socialinė apsauga ir užimtumas;

· aplinkos apsauga;

· regioninė plėtra.

Sąsaja makroekonominės politikos ir mikroekonominės politikos – akivaizdi. Valstybės ekonominė politika nėra atskirta nuo procesų, kurie vyksta mikroekonomikoje. Tikslinga atkreipti dėmesį į du dalykus:

· Makroekonominių stabilizavimo priemonių ribotumą:

– makroekonominė stabilizacija gali padėti pasiekti nedidelę infliaciją ir išorės subalansuotumą;

– bet vienos stabilizacijos nepakanka, kad pasiekti sparčius ekonomikos augimo tempus ir didesnes realias pajamas;

– stabilizacinės priemonės turi būti derinamos su struktūrinėmis priemonėmis, kad padidinti realias pajamas.

· Sėkmingos makroekonominio stabilizavimo programos paprastai yra kompleksinės:

– atskiros reformos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios;

– reformų atlikimo eiliškumas taip pat turi svarbią reikšmę.

Vienas iš pagrindinių makroekonominės politikos rodiklių (indikatorių), parodančių šalies ekonomikos augimą, yra BVP augimo tempai. Svarbiausi makroekonominiai rodikliai atitinka Europos Sąjungos Mastrichto sutarties kriterijus, kurių turi laikytis ir Lietuva. Tai:

· Nacionalinės valiutos ir kainų stabilumo siekimas – tai šalies Centrinio banko tikslai. Stipri nacionalinė valiuta ir pastovios, nedidėjančios kainos – teigiami pinigų politikos rodikliai. Auganti infliacija reiškia ekonominės pusiausvyros išbalansavimą, vartotojų perkamosios galios mažėjimą. Tačiau ekonomikos teorijoje žinoma, kad defliacija yra reiškinys, pavojingesnis už infliaciją, jis rodo ūkio plėtros sąstingį. Kovoti su defliacija paprastai yra žymiai sunkiau, negu su infliacija.

Jei šalyje yra defliacija ir palyginti didelis nedarbas, tas rodo, kad reikia valstybės įsikišimo į ekonomiką.

· kainų stabilumas (arba infliacijos pažabojimas);

· biudžeto deficitas tam tikrose ribose (iki 3% BVP);

· Biudžeto deficitas ir valstybės skola. Jei valstybės išlaidos viršija pajamas, susidaro biudžeto deficitas.

Kai valstybės išlaidos tampa didesnės nei pajamos, šį skirtumą valstybė būna priversta dengti skolintomis lėšomis. Valstybės skola – labai svarbus valstybės fiskalinio biudžeto padengimo šaltinis. Valstybės skola – tai valstybės negrąžintų paskolų ir nesumokėtų palūkanų už jas suma bei kt. valstybės prisiimti finansiniai įsipareigojimai. Valstybės skolą sudaro užsienio ir vidaus skola, suformuota atitinkamai užsienio ir vidaus rinkoje. Valstybės skola neturi būti didesnė kaip 60% BVP pagal Mastrichto sutartį.

Nedidėjanti valstybės skola sustiprina kreditorių pasitikėjimą šalimi, o auganti valstybės skola didina pavojų prarasti politinę nepriklausomybę.

Tarptautinis valiutos fondas (TVF), Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB), Europos Sąjunga daro stiprią įtaką Lietuvos monetarinei ir fiskalinei politikai, neretai netgi tiesioginį spaudimą šalies valdžiai. Šių organizacijų paskolos Lietuvos valstybės vardu sudaro svarią dalį.

Biudžeto deficitas – tai pagrindinis fiskalinę politiką apibendrinantis rodiklis trumpuoju laikotarpiu, o valstybės skola – ilguoju laikotarpiu. Pvz., aukštos ekonomikos plėtros šalyse XX a. paskutinį dešimtmetį biudžeto deficitas svyravo nuo 0,7% BVP Norvegijoje ir 0,2% JAV iki 10,8% Švedijoje ir 11,9% BVP Graikijoje, o valstybės skola – nuo 46,6% Šveicarijoje ir 46,7% Norvegijoje iki 123,7% Italijoje ir 104,1% Belgijoje. (Lietuvoje valstybės skola žymiai sumažėjo – nuo 30% BVP 1994 m. iki 19,45% BVP 2004 metais.)

palūkanų norma, artėjanti prie ES vidurkio;

· Paskolų palūkanų norma – tai skolinamojo kapitalo (kredito) kaina. Palūkanų normos lygis sąlygoja BVP sudėtinių dalių – vartojimo ir taupymo (investicijų) pokyčius. Tai reiškia, kad kuo mažesnė kredito kaina, tuo palankesnės yra skolinimo sąlygos, ir tai skatins firmų investicijas bei gyventojų taupymą ir ilgalaikį vartojimą; ir atvirkščiai, kuo didesnė palūkanų norma, tuo paklausa paskoloms mažės.

· valstybės skola (leistina iki 60% BVP);

· Einamosios sąskaitos deficitas. Mokėjimų balansas atspindi šalies išorės ir vidaus finansų balansą ir rodo nacionalinės ekonomikos atvirumo laipsnį.

Mokėjimų balansas – tai šalies užsienio prekybos ir finansinių sandėrių būklė. Mokėjimų balanso pusiausvyra – tai situacija, kai šalis eksportuoja ir investuoja užsienyje tiek pat, kiek kitos valstybės importuoja ir investuoja toje šalyje. Tokios pusiausvyros paprastai nebūna tikrovėje, dažniausiai būna mokėjimų balanso deficitas ar perteklius. Taigi mokėjimų balansas rodo užsienio prekybos ir investicijų būseną.

Mokėjimų balanso pagrindinės pozicijos yra šios:

1. Einamoji sąskaita: užsienio prekyba, pajamos ir pervedimai (privataus sektoriaus ir valstybės).

2. Kapitalo sąskaita:
investicijos – tiesioginės ir portfelinės, trumpalaikio kapitalo srautai (tame tarpe ir kapitalo „nutekėjimas“).

3. Balansuojančios pozicijos: rezervų judėjimai, TVF lėšų panaudojimas, kiti ypatingi šaltiniai ir įsipareigojimai.

4. Visuminių pinigų atsargų (rezervų) pokyčiai: aukso, užsienio valiutos, TVF kreditų atsiskaitymo priemonių ir pan.

Einamosios sąskaitos balanso pagrindinės eilutės pajamų dalyje: prekių ir paslaugų eksportas, įplaukos iš užsienio investicijų, užsieniečių transferiniai mokėjimai šalyje (pensijos, apdovanojimai, alimentai), užsieniečių turto įsigijimas šalyje; išlaidų dalyje – atitinkamai prekių ir paslaugų importas, užsienio investicijų pajamų pervedimai, transferiniai mokėjimai užsieniečiams, šalies piliečių turto įsigijimas užsienyje.

Kapitalo sąskaita apjungia tiesiogines ir portfelines (netiesiogines) ilgalaikes investicijas, o taip pat trumpalaikį kapitalą.

Kapitalo eksportą gali sudaryti finansinės lėšos (kreditai, paskolos, vertybiniai popieriai), taip pat ir technologijos, medžiagos ir įrengimai bendroms įmonėms.

Eksportuojamas kapitalas gali būti trumpalaikis („degantys pinigai“, talpinamas depozitinėse sąskaitose), vidutinės trukmės ir ilgalaikis – atitinkamai metų laikotarpyje ir 5 metų.

Kalbant apie ilgalaikes investicijas į verslą, pagrindinis vaidmuo tenka tiesioginėms investicijoms, t.y. pilnai kontroliuojant įmonę. Dar yra netiesioginės užsienio investicijos, arba portfelinės, kurios suteikia galimybę gauti dividendus.

Metinio mokėjimų balanso rezultatas – oficialiųjų valiutos rezervų pokyčiai.

Užsienio prekybos deficitas padengiamas, kaip taisyklė, kitomis mokėjimų balanso įmokomis – tai gali būti panaudojant TVF teikiamus kreditus, naudojant ypatingus pigius šaltinius ir įsipareigojimus.

1.3. Šalies socialinės-ekonominės plėtros strategija

Viena iš svarbiausių valstybės valdymo funkcijų rinkos ekonomikoje – šalies socialinės-ekonominės plėtros strategijos numatymas ir jos įgyvendinimas.

Strateginio planavimo, kaip metodo, vaidmuo ir reikšmė modernioje valstybėje sparčiai didėja.

Strateginis planavimas valstybėje – tai koncepcijos (vizijos, misijos, tikslų), procedūrų (metodų, svertų, mechanizmų, priemonių) visuma, įgyvendinant valstybinės politikos kryptis.

Strateginis planavimas yra orientuotas į ateitį, tačiau jis padeda tobulinti einamuosius sprendimus.

Strateginio planavimo rezultatas yra politika.

Bendrąja prasme strategija – tai valstybės valdymo planas, nukreiptas stiprinti jos pozicijas, kelti gyventojų gyvenimo lygį ir siekti numatytų tikslų.

Strategijos parengimas – tai viena iš pagrindinių ekonominio valdymo funkcijų.

Rengiant strategiją, iškyla trys pagrindiniai klausimai, į kuriuos reikia atsakyti:

· Kur mes esame dabar?

· Kur mes norime būti po n metų?

· Kaip mes tai pasieksime?

Cituojant žinomo visame pasaulyje anglų rašytojo Luiso Kerolo („Alisa stebuklų šalyje“) heroję, kuri klausia: „Češiro katine, malonėkite pasakyti man, kokiu keliu geriausia išeiti iš čia?“, labai taiklus ir tikslus Češiro katino atsakymas: „Tai priklauso nuo to, kur Jūs norite patekti“.

Kaip teigia Šeronas Osteris, Jelio universiteto (JAV) profesorius, strategija – tai įsipareigojimas veikti tam tikru būdu: tokiu, o ne kitokiu. Valstybės valdymo institucijos rengia strategijas tam, kad nustatytų, kokiu keliu vyks valstybės plėtra, kad priimtų pamatuotus sprendimus, pasirinktų pagrįstas veiksmų kryptis ir priemones. Konkrečios strategijos pasirinkimas reiškia, kad iš visų galimų kelių bus pasirinktas vienas, kuriuo ir eis valstybė. Be strategijos negali būti apgalvoto veiksmų plano, vieningos programos, stabilaus ekonomikos augimo.

Gerai apgalvota strateginė vizija numato ilgalaikės plėtros gaires ir nustato valstybės lūkesčius, ketinimus užimti konkrečią nišą pasaulyje. Taigi valstybės strategija, kaip ekonominės politikos sudedamoji, tampa svarbiu ekonomikos efektyvumo veiksniu.

Yra plačiai žinomi penki strateginio valdymo uždaviniai:

· nustatyti tikslą ir ilgalaikės plėtros perspektyvą;

· nustatyti, kaip turi būti pasiektas šis tikslas; kokius jis užbrėžia uždavinius;

· numatyti, kokiu būdu turi būti realizuoti šie uždaviniai; kokie jų įgyvendinimo svertai, mechanizmai;

· efektyviausiu būdu įgyvendinti pasirinktą strategiją – kokie geriausi būdai, keliai, veiksmų kryptys, priemonės, jų seka, kad rezultatas būtų geriausias;

· vertinti strategijos įgyvendinimą – atlikti stebėseną, monitoringą, atitinkamai koreguojant ilgalaikius tikslus ir uždavinius, atsižvelgiant į naujas sąlygas, patirtį, naujas idėjas ir galimybes.

Strateginio planavimo dalykas – tai strateginių prognozių, programų ir planų rengimas, strateginio planavimo metodologijos kūrimas, jos taikymas, o taip pat strateginių planų įgyvendinimas.

Strateginio planavimo objektas valstybės mastu – nacionalinė ekonomika, jos struktūrinių elementų, ūkio subjektų veikla artimiausioje, vidutinės trukmės ir ilgalaikėje perspektyvoje.

Strateginio planavimo teorijoje skiriami trys svarbūs aspektai.

· Pirmasis – socialinės-ekonominės būklės analizė. Tai konkrečių dėsningumų tyrimas, kurie vyksta ekonomikoje, visuomenės gyvenime. Šių
pažinimas ir kiekybinių priklausomybių tyrimas – tai pagrindas strateginėms prognozėms. Tai analizė.

· Antrasis aspektas – strateginio planavimo metodologija. Tai socialinės-ekonominės procesų analizės instrumentai, procedūros, metodų sistema, metodologiniai aspektai, požiūriai.

· Trečiasis – organizacinis-institucinis aspektas. Tai atsakymas į klausimus, kas atsakingas, kas vykdys, kokios institucijos įgyvendins strateginį planą.

Taigi strategija – tai „didysis planas“, kuris parodo, kokia yra susidariusi būklė šalyje, t.y. nuo ko galima atsispirti – koks išeities taškas; kaip, kokiais metodais bus siekiama užsibrėžtų tikslų, ir kas jį įgyvendins.

Ilgalaikė ekonomikos plėtros strategija – tai sprendimų visuma, apibrėžianti pagrindinius strateginius šalies ekonomikos plėtros tikslus ilgai perspektyvai, taip pat svarbiausius valstybės veiksmus bei priemones šiems tikslams pasiekti.

Strategija turi tikslinę orientaciją, kurią apibrėžia šalies ūkio vizija, valstybės misija ir strateginiai tikslai. Strategija yra valstybės ekonominė politika ilgalaikei perspektyvai, paprastai 10-15-20 metų.

Strategijos metodologinė struktūra paprastai apima šiuos elementus:

· šalies išorinių veiksnių analizė;

· šalies ekonomikos potencialo įvertinimas, pasiekimų ir problemų analizė.

Gali būti atliekama taip vadinama stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių (SSGG) (angliškai – SWOT – Strengthens, Weaknesses, Opportunities, Threats) analizė;

· šalies socialinės-ekonominės plėtros vizija;

· valstybės misija plėtojant ekonomiką ir keliant žmonių gyvenimo lygį;

· strateginiai tikslai, uždaviniai, prioritetai;

· strategijos įgyvendinimo etapai;

· strategijos įgyvendinimo principai;

· strategijos įgyvendinimo veiksmų kryptys ir priemonės (priemonių matrica);

· strategijos prognozinių scenarijų formavimas ir vieno iš jų pasirinkimas;

· strategijos įgyvendinimo monitoringas-stebėsena.

Šalies išorinių veiksnių analizė paprastai apima aplinkos, t.y. užsienio valstybių dinamikos analizę, politinių, teisinių, ekonominių ir socialinių išorinių veiksnių įtaką šalies plėtrai, užsienio rinkų konkurencinių jėgų analizę. Pvz., Lietuvai labai svarbus didžiausią įtaką pasaulio ekonomikai darančių JAV, Europos Sąjungos šalių, kaimyninių valstybių, Rytų rinkos šalių ekonominė analizė.

Išorinių veiksnių analizė įgalina identifikuoti naujas galimybes ir grėsmes šalies plėtrai.

Įvertinant šalies ekonomikos potencialą, analizuojamas turimų išteklių potencialas – darbas (žmogiškųjų išteklių), kapitalas, žemės gelmių ištekliai, verslumo, žinių, kompetencijos potencialas.

Išteklių analizė leidžia nustatyti šalies stiprybes ir silpnybes.

Nagrinėjant Lietuvos ekonomikos stiprybes, akivaizdu, kad Lietuva neturi tokių išteklių, kuriais ji teigiamai išsiskirtų iš daugumos kaimyninių šalių. Neturėdama gausių gamtinių išteklių – mineralinių, kuro išteklių (naftos, dujų, akmens anglies ir kt.), puikaus šilto klimato ar pigaus kapitalo, Lietuva ateityje gali remtis tik darbo jėgos kvalifikacija ir darbo našumu (produktyvumu).

Lietuvos stiprybės pasaulio rinkoje ir ekonominėje konkurencijoje glūdi jos žmogiškojo kapitalo savybėse – esamoje ir būsimoje, drauge suvaidinant nemenką vaidmenį ir kitiems veiksmams – geografinės padėties sąlygotoms transporto ir kitų paslaugų plėtojimo galimybėms ir tradiciškai gyvybingam bei priimtinas sąlygas turinčiam žemės ūkiui.

· Taigi pirmoji stiprybių grupė – žmogiškieji ištekliai. Kvalifikuota darbo jėga ir didėjantis darbo našumas; maži darbo ir daugelio paslaugų kaštai (su slypinčiu Balassa – Samuelseno efektu) – taip pat Lietuvos ekonominė stiprybė;

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2625 žodžiai iš 8472 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.