Valstybės forma
5 (100%) 1 vote

Valstybės forma

Turinys

Turinys 2

Įvadas 3

1. Valstybės valdymo formos sąvoka 4

1.2. Monarchija 5

1.2. Respublika 6

1.2.1. Prezidentinė respublika 7

1.2.2. Parlamentinė respublika 9

1.2.3. Pusiau prezidentinė respublika 11

1.2.3.1. Lietuvos pusiau prezidentinis modelis 14

2. Valstybės sandaros formos sąvoka ir valstybių klasifikavimas šiuo aspektu 17

2.1. Unitarinė valstybė 17

2.2. Federacinės valstybės formos 18

3. Trečias valstybės formos elementas – politinis režimas 19

3.1. Demokratinis politinis režimas 20

3.2. Nedemokratiniai politiniai režimai 21

Išvados 23

Naudota literatūra 25

Įvadas

Visų valstybės studijų centre — valdžia, tiksliau – valstybinė valdžia. Valdžios organizacijos, jos raiškos būdai – klausimai, kurių konstitucinėje teisėje praleisti negalima. Taigi susiduriame su valstybės formos sąvoka. Tai kompleksinė kategorija, atskleidžianti valdžios valstybėje organizavimą, jos išdėstymą teritorijos atžvilgiu, jos įgyvendinimo būdus ir priemones.

Tradiciškai vartojamos kelios sąvokos, įvairiais aspektais apibūdinančios valstybės formą. Tai valstybės valdymo forma, valstybės sandaros forma bei politinis režimas. Valstybės valdymo forma atskleidžia valstybės valdžios šaltinį, aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų sudarymo tvarką, struktūrą bei šių institucijų teisine padėtį ir tarpusavio santykius; valstybės sandaros forma parodo valstybės teritorinį sutvarkymą, valstybės ir ją sudarančių teritorinių vienetų santykių pobūdį; politinis režimas apibūdina valstybės valdžios įgyvendinimo būdus ir priemones.

Valstybės forma — kompleksinė sąvoka. Ji apima visus tris nurodytus elementus. Valstybės forma — ne vien teorinė kategorija. Ne mažiau svarbi jos praktinė reikšmė. Visuomenei ne tas pats, ar egzistuojančios valstybės valdžios institucijos, jų santykių sistema, įtvirtinti valdžios įgyvendinimo būdai stabdo ar skatina visuomenės pažangą. Pasaulio istorijoje galime rasti ne vieną pavyzdį: kartais aiškiai pasenusi valstybės forma provokuoja konfliktus arba labai sunkina iškilusių visuomenei uždavinių sprendimą. Ir priešingai, tinkamas valstybės organizacijos modelis lengvina švelninti visuomenėje kylančias priešpriešas, telkia visuomene bendriems tikslams įgyvendinti. Neretai rašoma, kad valstybės formos paieškos – tai efektyviausio, esant tam tikroms sąlygoms, valdžios modelio paieškos. [5]

Darbo tikslas – apžvelgti valdymo formą (valstybės).

Darbo objektas:

– Valstybės valdymo formos samprata,

– Valstybės valdymo formų apžvalga.

Darbo metodai – mokslinės literatūros ir Lietuvos Respublikos teisės aktų analizės.

1. Valstybės valdymo formos sąvoka

Jau nuo antikos laikų siekiama atsakyti į du klausimus:

1) kokios valstybės valdymo formos egzistuoja;

2) kokia iš žinomų valstybės valdymo formų geriausiai tinka tam tikrai šaliai tam tikru jos raidos etapu.

Valstybės valdymo forma – tai valstybės valdžios organizacijos forma, kuria nusakomas valstybės valdžios šaltinis, aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų sudarymo tvarka, jų struktūra, teisinė padėtis, taip pat šių institucijų tarpusavio santykių principai. Dažnai pabrėžiama, kad tai bene reikšmingiausias valstybės formos elementas, kad šis elementas yra labiausiai teisinis; jį apibūdinant, paprastai remiamasi tam tikra teisinio reguliavimo, taip pat ir teisinės praktikos, konstrukcija. [6]

Teisinėje, taip pat politologinėje literatūroje, be termino „valdymo forma“, tą patį reiškinį apibūdinant vartojamas „valdymo modelio“, „valdymo sistemos“ ar „režimo“, „politinės sistemos modelio“ bei kitos sąvokos.

Taigi valstybės valdymo forma – svarbi konstitucinės teisės kategorija, turinti ir metodologinę reikšmę. Todėl būtina imtis ją atskleidžiančių komponentų gilesnės analizės. Pirmiausia aptarsime valdžios šaltinį.

Demokratinėse valstybėse valdžios šaltiniu laikoma tauta. Ši samprata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijoje. Jos nuostatos, kad Lietuvos valstybę kuria tauta, kad tautai priklauso suverenitetas, kad aukščiausią suverenią galią tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, patvirtina tautos primatą organizuojant valstybės valdžią.

Kita koncepcija: valdžios šaltinis – valdovas. Šiuo atveju reikėtų prisiminti Jeano Bodino pasiūlytą monarchui priklausančio suvereniteto doktriną, pagal kurią valdovui priklauso teisė į valstybę ir jos gyventojus. Šia teise valdovas gali pasinaudoti savo nuožiūra. Tokią galią valdovas yra gavęs tiesiogiai iš Dievo. Ši doktrina išreiškia asmeninio viešpatavimo idėją, akcentuoja asmens valdžią kaip absoliučią monarcho ypatybę.

Priklausomai nuo to, kas yra valdžios šaltinis, sprendžiamas ir piliečių dalyvavimas sudarant aukščiausias valstybės valdžios institucijas. Šiuolaikinėje demokratinėje valstybėje piliečiai renka savo atstovus. Vykdomosios valdžios pareigūnai gali būti renkami ir piliečių, ir renkami ar skiriami jų išrinktų atstovų. [1]

Atskleidžiant valstybės valdymo formą, svarbu išsiaiškinti aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų struktūrų, kiekvienos iš jų teisinę padėtį, taip pat jų tarpusavio santykių pagrindus.

Dar nuo antikos laikų
valstybės valdymo formos pirmuoju klasifikavimo kriterijumi laikomas valdančiųjų skaičius (valdo vienas – monarchija, valdo tam tikra grupė – aristokratija, valdo piliečių visuma – demokratija). Jis iš esmės neprarado savo reikšmės ir dabar. Valstybės valdymo formos visų pirma skiriamos pagal tai, kokiu keliu užimamos valstybės vadovo pareigos – paveldėjimu ar išrinkimu. Pagal tai valstybes galima skirstyti į monarchijas ir respublikas. Įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijų teisinė padėtis, jų tarpusavio santykiai – kriterijai, pagal kuriuos monarchijas ir respublikas galima klasifikuoti į tam tikras grupes. [2]

1.2. Monarchija

Monarchija (iš graikų – monarchia = „vienvaldystė“, sudėta iš mono = vienas, archia = valdymas) viena iš valdymo formų, kurioje valstybės galva yra vienas valdovas (monarchas: kunigaikštis, karalius, imperatorius ir pan.). Monarchijos būna paveldimos ir renkamos.

Pagal valdovo dalyvavimą valstybės valdyme monarchijos skirstomos į:

 absoliutines

 konstitucines

Absoliutinėms monarchijoms (iš lotynų – absolutus = „visiškas”) būdinga tai, kad vienvaldys valdo visiškai nekontroliuojamas ir nepatariamas luominio susirinkimo arba parlamento. Absoliutinės monarchijos mūsų laikais tebėra: Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Omanas, Kataras, Tonga, Brunėjus. Paskutinė absoliutinė monarchija Vakarų Europoje buvo Danija, kuri konstitucinę tvarką pasirinko 1849 m. Absoliutinės monarchijos klasikiniu pavyzdžiu laikoma Liudviko XIV Prancūzija ((1643-1715), kurią jis valdė „iš Dievo malonės“.

Konstitucinio monarcho valdžia ribojama Konstitucijos. Joms būdinga tai, kad specialūs įstatymai nustato paveldėjimo tvarką. Vyriausybę skiria monarchas, o ne parlamentas. Paprastai konstitucinėje monarchijoje egzistuoja valdžių pasidalinimas, kai monarchas yra vykdomosios valdžios galva, o parlamentas – įstatymų leidžiamosios. Monarchas gali įtakoti įstatymųjų leidžiamąją valdžią savo veto.

Konstitucinės monarchijos dar skirstomos į dualistines ir parlamentines. Dualistinėje monarchijoje yra galimybė paleisti parlamentą monarcho valia ir skirti vyriausybę pavaldžią monarchui. Tokios monarchijos yra Kuveite, Maroke ir Jordanijoje. Parlamentinėje monarchijoje monarchas dalyvauja ribotai (pvz., britų monarchija). jis turi tik atidedamąją ar santykinę veto teisę. Vyriausybė faktiškai formuojama parlamento, nors ją formaliai ir skiria monarchas. Jei parlamentas pareiškia nepasitikėjimą vyriausybe, monarchas privalo priimti jos atsistatydinimą. Monarchas neturi jokių teisminės valdžios įgaliojimų, išskyrus malonės teisę. [1]

1.2. Respublika

Respublika – valdymo forma, kur valstybės galva nėra monarchas, o nustatytam laikotarpiui renkamas vadovas. Tuo būdu respublika yra priešingybė monarchijai, kurioje vadovas valdo iki gyvos galvos. Pats žodis yra kilęs iš lotynų kalbos res publica arba viešasis reikalas ir nurodo į valstybės valdymą iš visos liaudies pusės. Demokratijos samprata yra susijusi su respublika, tačiau netapati jai. [4]

Tačiau respublikos nebūtinai turi būti demokratinės. Nemažai valstybių skelbiasi esančios respublikomis nepaisant to, kad valstybės galva valdo faktiškai iki gyvos galvos, politinė sistema neturi valdžios apribojimų (pvz., karinės diktatūros arba buvusios Rytų bloko šalys). Taigi, respublikomis gali būti diktatorių valdomos ir totalitarinės valstybės, tačiau pati sąvoka yra pakankamai plati, kad apimtų ir atstovaujamąsias demorkatijas.

Respublikos požymius galime atrasti labai ankstyvoje žmonijos istorijoje, pvz., senovės Akade. Žinomiausia antikinė respublika, gyvavusi nuo 509 iki 44 m. pr.m.e., buvo Romos respublika. Joje buvo laikomasi kadencijos (vienos pareigos negalėjo būti užimamos ilgiau nei metus) ir kolegialumo (mažiausiai du asmenys vienu metu turėjo tas pačias pareigas) principų. [1]

Šiais laikai, respublikos valstybės vadovas paprastai yra vienas asmuo, prezidentas, nors yra ir išimčių, pavyzdžiui, Šveicarijoje valstybės vadovas yra septynių narių taryba Bundesratas bei San Marinas, kuriame valstybės vadovo pareigas užima du asmenys.

Negalime teigti, kad respublika yra demokratiškesnė už monarchiją arba atvirkščiai, nes valstybės vadovo galios (ar tai būtų prezidentas ar monarchas) gali būti visiškai simbolinės. Monarchai paprastai valdo iki gyvos galvos ir, kai jie miršta jų vietą užima jų giminaitis, kuris gali būti laisvai parenkamas arba nustatomas pagal specialias taisykles. Respublikų prezidentai paprastai renkami ribotai kadencijai, o pasibaigus kadencijai kitas vadovas renkamas iš naujo tos pačios institucijos.

Respublika būna parlamentinė ir prezidentinė. Prezidentinėje respublikoje yra aiškiai išreikštos valdžios padalinimas. Prezidentas yra vyriausybės vadovas. Prezidentas pats formuoja vyriausybę. Vyriausybė atskaitinga prezidentui. Prezidentas renkamas elektorato. Teisminė valdžia vykdo konstitucinę priežiūrą.

Parlamentinė respublika yra tokia valdymo forma, kai vykdomoji valdžia kyla iš demokratiškai išrinkto įstatymų leidžiamojo organo, kuriam ji yra atskaitinga. Tuo ji skiriasi nuo prezidentinės respublikos, kurioje įstatymų vykdomosios valdžios atstovai ir įstatymų leidžiamoji valdžia yra renkami nepriklausomai vieni nuo kitų. Vykdomosios valdžios vadovą,
ministrą pirmininką, paprastai parenka valstybės vadovas (respublikose tai prezidentas išrinktas parlamente). Valstybės vadovas ministru pirmininku privalo parinkti tokį asmenį, kurį išrinktų parlamento dauguma. Todėl paprastai ministras pirmininkas yra parlamente daugumą turinčios partijos lyderis. Parlamentinėse sistemose ministras pirmininkas drauge su kabinetu yra vadinami vyriausybe. Vyriausybė eina savo pareigas tik tol, kol ją palaiko įstatymų leidybos organo dauguma. Nuolatinės parlamento paramos vyriausybei svarbą liudija tai, kad vyriausybė reguliariai teikia parlamentui tvirtinti savo programą ir ataskaitą.

Kartais kalbama apie pusiauprezidentines respublikas, tačiau kai kurie autoriai neigia tokių egzistavimą ir sako, jog tai tam tikros parlamentinės respublikos su prezidentinės respublikos bruožais. Taip apibūdinama ir Lietuvos respublika.

1.2.1. Prezidentinė respublika

Prezidentine respublika laikoma valstybė, kurios vadovą – prezidentą – visuotiniais tiesioginiais ar netiesioginiais rinkimais renka tauta. Šis pareigūnas vykdo ir valstybės, ir vyriausybės vadovo funkcijas.

Šiai valdymo formai būdinga tai, kad vyriausybę formuoja prezidentas, ir tokia vyriausybė nėra politiškai atsakinga parlamentui. Kita vertus, prezidentas neturi teisės paleisti parlamento ir skelbti pirmalaikių parlamento rinkimų. [1] Formalus skiriamasis prezidentinės respublikos bruožas – ministro pirmininko pareigų nebuvimas.

Ši valdymo forma šiek tiek panaši į dualistinę monarchiją. Tai galima istoriškai paaiškinti, nes kai ši valdymo forma buvo kuriama JAV, pavyzdys jai buvo tuometinė Didžiosios Britanijos monarchija. Žinoma, ši forma iš esmės skiriasi nuo monarchijos. Visų pirma šios valdymo formos valstybėse yra nuosekliai įgyvendintas valdžių padalijimo principas. Valdžių santykiams būdinga pusiausvyra ir tarpusavio kontrolė. Šiose respublikose ir įstatymų leidžiamoji, ir vykdomoji valdžia veiklos mandatą tiesiogiai gauna iš tautos. Vykdomosios valdžios vadovas yra tautos renkamas prezidentas, kuris vyriausybės vadovo funkcijas derina su valstybės vadovo funkcijomis. Vyriausybės kaip kolegialios institucijos paprastai nėra, kiekvienas ministras atsakingas prezidentui. Teisėjus ir aukščiausiuosius vykdomosios valdžios pareigūnus skiria prezidentas (paprastai gavės aukštesniųjų parlamento rūmų sutikimą). Juos skiriant, lemia ne tiek kandidatų politinės nuostatos, kiek kompetencija ir asmeninės savybės. Prezidentas gali savarankiškai keisti ministrus ir kitus jo paskirtus vykdomosios valdžios pareigūnus. Galioja taisyklė: prezidentas negali dirbti su tais, kurie nemoka, negali ar nenori dirbti kartu. [1]

Kaip minėta, svarbiausias šios valdymo formos požymis — vykdomoji valdžia nėra atsakinga parlamentui už vykdomą politiką. Parlamentas negali pakeisti jos pareigūnų, jeigu jie nepažeidė įstatymo. Todėl prezidentinėse respublikose kartais susidaro tokia situacija, kai prezidentas yra vienos politinės jėgos atstovas, o parlamente dominuoja kita politinė partija. Jie priversti bendradarbiauti, nes viena valdžia negali pakeisti kitos.

Užtikrinant valdžių pusiausvyrą, svarbu „stabdžių ir atsvarų“ sistema. Siekdamas ją užtikrinti, respublikos prezidentas gali stabdyti parlamento veiklą įstatymų leidybos srityje naudodamasis atidedamojo veto teise, kuriai įveikti paprastai reikia kvalifikuotos balsų daugumos parlamente (ar abiejuose parlamento rūmuose). Kita vertus, parlamento aukštesnieji rūmai gali įtakoti aukščiausiųjų pareigūnų skyrimą pritardami ar nepritardami siūlomiems kandidatams. Svarbus vaidmuo tenka teisminei valdžiai. Ji turi užtikrinti, kad nebūtų nei įstatymų leidžiamosios, nei vykdomosios valdžios piktnaudžiavimo.

Teisinėje ir politinėje literatūroje tipiškiausiu prezidentinės respublikos pavyzdžiu laikomos Jungtinės Amerikos Valstijos: valstybės valdžios institucijų sistema įtvirtinta 1787 m. priimtoje Konstitucijoje; valstybės aukščiausiųjų valdžios institucijų sistema grindžiama „stabdžių ir atsvarų sistema“; pagal ją Prezidentui, Kongresui ir Aukščiausiajam Teismui suteikiami įgaliojimai, kurie leidžia daryti įtaką vienas kitam. [1]

JAV Prezidentas renkamas visuotiniais netiesioginiais rinkimais. Nepasibaigus kadencijai, JAV Prezidento įgaliojimai gali nutrūkti tik dviem atvejais: pripažinus kaltu impičmento (apkaltos) procedūros tvarka ar Prezidentui atsistatydinus. Prezidentas yra vykdomosios valdžios vadovas, jis formuoja Kabinetą (Vyriausybę) Senatui dalyvaujant tik nominaliai. Kabinetui vadovauja Prezidentas. Kabinetas nėra politiškai atsakingas Kongresui. Prezidentas neturi teisės skelbti pirmalaikių Kongreso rinkimų. Prezidentas santykiuose su Kongresu gali pasinaudoti veto teise, taip pat turi teise kreiptis į Kongresą. Kongresas – įstatymų leidžiamoji institucija. Kaip poveikio priemone vykdomajai valdžiai kontroliuoti jis gali naudotis savo teisėmis finansų srityje, taip pat atlikdamas tyrimus ir apklausas komitetuose ir t.t.

Aukščiausia teisminė instancija – JAV Aukščiausiasis Teismas, kurio teisėjus iki gyvos galvos, Senatui sutikus, skiria Prezidentas. Aukščiausiojo Teismo kompetencijai būdinga tai, kad jis vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų konstitucingumo kontrole. Tai svarbi valstybės valdžios institucijų pusiausvyros garantija.
ir parlamentinės valdymo formų tyrinėtojas Juanas J. Linzas yra nurodęs problemiškiausius šio valstybės valdymo modelio taškus, „būtent, prezidento ir Kongreso mandatų dualizmą, prezidentinio valdymo sistemos nelankstumą ir politinių partijų atsakomybės nebuvimą“. [1]

Be JAV, prezidentinių respublikų pavyzdžiais galėtų būti: Meksika, Brazilija, Argentina, Peru, Kolumbija, Venesuela ir kitos valstybės.

Su prezidentine respublika teisinėje literatūroje siejama jos kraštutinė forma – superprezidentinė respublika. Šiai valdymo formai būdinga tai, kad šalies valdžios institucijų sistemoje prezidento institucija iš esmės sprendžia visus svarbiausius valstybės gyvenimo klausimus; neretai prezidento asmuo yra garbinamas, jo valdžia grindžiama ideologiniais ar religiniais postulatais. Superprezidentinės respublikos pavyzdžiai galėtų būti A. Stroessnerio laikų Paragvajus (1954-1989 m.), F. Marcoso laikų Filipinai (1965-1986 m.) ar Subarto laikų Indonezija (1967-1998 m.).

1.2.2. Parlamentinė respublika

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2390 žodžiai iš 7922 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.