Valstybės sienų apsaugos raida
5 (100%) 1 vote

Valstybės sienų apsaugos raida

Valstybės sienų apsaugos raida

1 tema. (VSAR-1) Sienų apsauga ir gynimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK).

Mokomieji klausimai:

1. Politinė situacija LDK laikotarpiu.

2. Teritorijos buvusios LDK sudėtyje.

3. Valstybės sienų apsaugos vykdymas.

Šaltiniai:

1. Red. A.Šapoka Lietuvos istorija, 1990.

2. A.Liekis Lietuvos sienų raida 1, 1997.

3. A.Liekis Lietuvos sienų raida 2, 1997.

MOKOMOJI MEDŽIAGA

Romos filosofas ir oratorius Markas Tulijus Ciceronas kategoriškai teigė: „Žmonės, nežinantys savos istorijos, visada lieka vaikai“.

Valstybės sienų apsauga turi ilgaamžę istorija. Ji glaudžiai susijusi su pačios valstybės atsiradimu bei egzistavimu žmonijos istorijoje, nes valstybė pirmiausia pasireiškia kaip tam tikras teritorinis darinys, turintis konkrečiai apibrėžtas savo sienas. Jų apsauga visada buvo ir tebėra viena iš pagrindinių pačios valstybės priedermių.

Apie mūsų valstybės sienų apsaugos praeitį žinome palyginti nedaug ir ne visada tiesą. Pirmiausia todėl, kad senovėje ilgą laiką mūsų valstybė neturėjo savo rašto, o rašytiniai kaimynų šaltiniai dažniausiai buvo tendencingi, rašomi priešininkų.

Lietuvos valstybės sienų apsaugos istorija siekia gilius viduramžius, pačios valstybės susikūrimą. Nuo to laiko valstybės sienų apsauga buvo ir tebėra kiekvienos visuomenės, taip pat ir dabartinės, vienas iš svarbiausių rūpesčių bei uždavinių. Dažniausiai juos spręsti buvo pavedama specialiems kariuomenės daliniams.

Lietuvių sukurtai valstybei priklausė žemės nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Lietuvių žemių plotai ne kartą smarkiai kito. Jų protėvių – baltų gyvenamos teritorijos iki VI a. tęsėsi nuo Baltijos vos ne iki dabartinės Maskvos, nuo Vyslos iki Volgos ir Okos. liet pradėjusios iš pietų veržtis galingos slavų bangos pamažu spaudė, mažino baltų genčių žemes ir jau XIII a. baltų gyvenami plotai beaprėpė apie 215 tūkst. kv. km. XIII a. pirmojoje pusėje karaliaus Mindaugo suvienytų baltų – lietuvių genčių valstybė iš pradžių turėjo apie 125 tūkst. kv. km ir dar nemažus gudų gyvenamus plotus.

Karaliaus Mindaugo XIII a. sukurta Lietuvos valstybė, kaip ir kitos to meto valstybės, saugojo ir gynė savo sienas.

Vakarų Europos šalių pavyzdžiu jau XIII a. antroje pusėje Lietuvoje buvo steigiamos muitinės, samdomi ginkluoti muitinių sargai, kurie kovojo su kontrabanda ir privalėjo užtikrinti, kad pirkliai gabentų prekes tik nustatytais keliais. Sienos priedangos būriai, saugantys valstybės sieną bei muitinių sargai buvo dabartinių pasieniečių pirmtakai.

Vytauto Didžiojo laikais, pasiekusi šlovės ir didybės zenitą, būdama didžiausia Europos valstybė, Lietuva turėjo tik apie 2 mln. gyventojų. Tuo tarpu valstybės teritorija, nusitęsusi nuo Baltijos iki Juodosios jūros, maždaug 15 kartų pranoko dabartinę Lietuvos teritoriją. Todėl suprantama, kad valstybės sienos negalėjo būti saugomos kas kilometrą. Mūrinių pilių sistema gynė valstybės branduolį nuo Rytų (Medininkai, Lyda, Naugardukas, Krėva ir kt.). Nemuno gynybinė tvirtovių linija (Kaunas, Punia, Liškiava, Gardinas ir kt.) saugojo kraštą nuo Kryžiuočių ordino antpuolių. Valstybės sienų apsaugą papildė stebėjimo bokštai, sargybos. Pavojingas kryptis pridengdavo raitųjų patrulių būriai, kurie apie pavojų galėdavo greitai pranešti artimiausios pilies įgulai.

Už įvežamas ir išvežamas prekes jau nuo XIII a. Lietuvoje pradėta imti muitus. Pradžioje jie buvo imami prekėmis, vėliau -tik pinigais. Pradėjo kurtis muitinės. Tikras muitinių kūrimosi bumas vyko XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje, t. y. Vytauto laikais. Tada buvo steigiamos muitinės ir valstybės periferijoje -Chorticoje, Tamanėje ir kitur.

Karaliaus Vytauto Didžiojo mirties metais (1430 m.) Lietuvos valstybės teritorija aprėpė apie 900 tūkst. kv. km, nors tik aštuntoje tos teritorijos dalyje gyveno lietuviai.Po Vytauto Didžiojo mirties Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės teritorija nuolat mažėjo. Jau 1432 m. Lietuva prarado Padolę, Voluinę.

Tačiau labai sparčiai tvirtėjo dvi ypač agresyvios kaimynės -Rusija ir Turkija, todėl Lietuvos valstybei buvo vis sunkiau apginti savo žemes. Turkija Lietuvą atstūmė nuo Juodosios jūros teritorijos tarp Dnepro ir Dnestro. Pralaimėjimus lėmė ir tai, kad nebebuvo ir tokių genialių vadų kaip Mindaugas, Gediminas, Vytautas ir kai kurių kitų. Ypač valdant neveikliam Aleksandrui (1492-1506), Maskva pradėjo atiminėti iš Lietuvos rytines jos žemes. Tiesa, iŠ pradžių taikiai. Kai 1494 m. Aleksandro delegacija nuvyko pas Maskvos earą Ivaną III prašyti jo dukros Elenos rankos, už tai jis pareikalavo iš Lietuvos atiduoti Maskvai Okos aukštupio žemes – per 87 lūkst. kv. km. Lietuva suliko ir dėl to gerokai atsitraukė nuo Maskvos. Bet rusams to buvo maža. 1499 m. rusų kariuomenė net trijose vielose įsiveržė į Lietuvą ir užėmė Toropecą, Slarodubą, Seversko Naugardą, Dorogobužą, IJrianską, Putivlį ir net Černigovu prie Desnos žemupio, netoli Kijevo. Taip „gerasis“ uošvis atėmė iš žento vos ne ketvirtadali žemių – apie 210 000 kv. km.

Užgrobusi tiek žemių, Maskva šešerius metus kaupė jėgas naujiems puolimams prieš Lietuvą. Pulti vėl pradėjo 1507 m., bet karas ypač įsiliepsnojo
1512 m., kai Rusija ėmė pulti Smolensko žemes. 1514 m. vasarą krito pati didžiausia Lietuvos tvirtovė prie Dnepro -Smolenskas ir Lietuva vėl neteko apie 56 000 kv. km savo Žemių.

Maskvos sustiprėjimą lėmė lai, kad ji 1480 m. atsikratė politinės priklausomybės nuo totorių, užkariavo didelius žemes plotus šiaurėje ir rytuose ir jos valstybės teritorijos plotas padidėjo nuo 587 000 kv. km (1462 m.) iki 2 372 000 kv. km (1521 m.), o gyventojų skaičius iki 10 mln. (Lietuvoje tuo metu buvo apie 3,8 mln. žmonių). Bet Maskvos valdovai ir toliau siekė prisijungti visas slaviškąsias tautas, sukurti galingą rusų valstybę, kurioje būtų tik vienas valdovas – earas, vienas tikėjimas – stačiatikių, viena kalba – rusų. Rusai veržėsi į Lietuvos žemes ne tik ginklu, bet ir apgaule, siuntė daugybę šnipų, kad žadėdami turtų ir visokiausių laisvių įkalbėtų vietinius gyventojus susijungti su „motinėle“ Rusija. Nukariaudama naujas žemes, Maskva vis stiprėjo, o Lietuva silpo. Ir jau 1522 m. beveik visas rusiškąsias Lietuvos sritis Maskva buvo atėmusi iš Lietuvos.

Liublino unijos pasirašymo išvakarėse (1569 m.) Lietuvai dar priklausė apie 18 500 kv. km gudų gyvenamų žemių, 190 000 kv. km – ukrainiečių ir 10 000 kv. km – lenkų. Taigi iš viso – apie 485 000 kv. km ploto, kuriame gyveno 2,4 mln. žmonių (lietuvių – apie 35 %). ‘liesa, būta prošvaisčių. 1561 m. Livonija, neįstengdama apsiginti nuo rusų, pasidavė didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Augusto globai. Ir iki 1569 m. Lietuvai priklausė visa Latvija ir pusė Estijos -apie 85 000 kv. km. Lietuvos teritorija išsiplėtė iki 520 000 kv. km. liet prie Baltijos toliau visomis išgalėmis veržėsi Rusija.

Kad atsilaikytų prieš Rusiją, Lietuvai neliko nieko kita kaip 1569 m. pasirašyti sau nenaudingą uniją su Lenkija, kuri buvo patvirtinta Liublino bendrame abiejų valstybių seime. Jo nutarimu Livonija buvo paskelbta bendrai Lietuvos ir Lenkijos valdoma, o ūk-rainietiškąsias Lietuvos žemes – Kijevo, Volynės, Podolės ir kitas (apie 170 000 kv. km) paprasčiausiai užėmė „bendražygė“ Lenkija. Lietuvos plotai sumažėjo iki 320 tūkst. kv. km, t.y. prilygo dabartinės Italijos, Lenkijos, DJBritanijos plotams.

Tačiau ir praradusi savarankiškumą po Liublino unijos 1569 m. Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė turėjo savo iždą, kariuomenę, saugojo ir savo teritoriją.

1655 m. Maskvos armija pirmą kartą istorijoje įsiveržė ir į Vilnių. Beveik tris savaites ji naikino miestą, plėšė ir žudė žmones. Panašiai buvo ir kitose Lietuvos vietose, kur įsiverždavo rusų kariuomenė. Krašte ėmė siausti maras. Dėl jo ir rusų vykdytų žudynių Lietuva neteko apie trečdalio gyventojų. Tas periodas istorijoje pavadintas Tvanu. Pagaliau 1667 m. 4 Andrusove tarp Lietuvos ir Rusijos buvo pasirašyta taika, pagal kurią Rusijai atiteko Smolenskas, Starodubas, Černigovas – didžiulė Lietuvos valstybės rytų teritorija. Daugelis to krašto ir rusakalbių, bijodami rusų teroro, pasitraukė į Lietuvą tarp Dysnos, Vileikos ir Nemuno aukštupio. Todėl gerokai pakito ir tų rajonų etnografinė sudėtis. Bet skaudžiausia, kad Andrusovo taikos sutartyje Lietuva (tiksliau Lietuvos-Lenkijos Respublika) buvo priversta pripažinti agresoriaus teises į jo užgrobtas žemes.

Per paskutinį XII a. trečdalį kiek atsigavusi Lietuva naujo amžiaus pradžioje (1703 m.) vėl buvo įtraukia į karus su Švedija ir patyrė naujas rusų ir Švedų okupacijas. Kraštas vėl buvo nusiaubtas svetimšalių kariuomenių, badų, marų ir vėl neteko apie trečdalio gyventojų. Kartu Rusija stengėsi visai sugriauti ir Lietuvos valstybingumo pamatus. Jos reikalavimu, 1717 m. vadinamajame nebyliajame Respublikos seime Rusijos caras Petras privertė pasirašyti sutikimų, kad Lietuva turės ne daugiau kaip 6000, o Lenkija -18 000 karių. Tuo tarpu Rusija jau turėjo 270 000 kareivių, Austrija – 200 000, Prūsija -146 000.

Dėl to Lietuva, o kartu ir Lenkija nebegalėjo nepaklusti Rusijos ir iškilusios Prūsijos diktatui. Valstybės teritoriją grobikiškieji kaimynai vis labiau ėmė naudoti kaip savo pereinamąjį kiemą, kol pagaliau 1772 m. rugpjūčio 5 d. Rusija, Prūsija ir Austrija pasirašė trišalę sutartį dėl (pirmojo) Respublikos padalijimo – Prūsijos siūlymu taip kompensuoti Rusijai už atiduotas Turkijai žemes Ukrainos pietuose. Prūsija ir Austrija leido Rusijai prisijungti naujas rytines Lietuvos teritorijas iki Dauguvos ir Dnepro (Latgalą, Polocką ir šiaurinę jo dalį, beveik visas Vitebsko ir Mstislauko vaivadijas, dalį Minsko vaivadijos). Neliko nuskriaustos ir Rusijos bendražygės: Austrija pasiėmė dali Mažlenkių ir Galicijos, o Prūsija – Lenkijos Pavysi} ir Varmijos vyskupyste. Lenkijai Prūsijoje buvo paliktas tik siauras vadinamasis Dancigo koridorius prie Baltijos. Po pasidalijimo Lietuvai liko 250 000 kv. km ir 2,5 mln. gyventojų. Šitoje teritorijoje Lietuva dar gyvavo 21 metus, t.y. iki antrojo padalijimo 1793 m. Beje, padalijimas vykdytas kaip ir pirmasis susitarus su Prūsija ir motyvuojant, kad reikia apginti Respublikos gyventojų „laisves“, rusų žmones, rusų kareivius ir kt. Dėl viso to, girdi, Rusija ir prisijungianti 117 500 kv. km Lietuvos žemių, kuriose gyveno apie 0,7 mln. žmonių.

Iš Lietuvos pasigrobtų žemių Rusija sudarė labai didele Minsko guberniją, kuriai priskyrė dar Dysnos ir Vileikos
apskritis; kai kuriuos užgrobtus rajonus priskyrė Mogiliovo ir Vitebsko gubernijoms. Lietuvai beliko 132 500 kv. km teritorijos ir 1,8 mln. gyventojų. Lietuvos rytinį pasienį žymėjo llreslauja, Vidžiai, Tverečius, Pašto vys, Naručio ežero rytinis krantas, Naročios upė, Valožinas, Nalibokai, Myras, Ščoros versmės, Švetyčio ežeras, o nuo čia siena suko lanku į vakarus, eidama Bobriškių ežero pietiniu krantu, po to vėl į pietus, Rusijai palikdama Pinską, o Lietuvai – Janovą, Nobelį (už Pripetės), Kobriną, Lietuvos Brastą prie Bugo.

Bendros Lietuvos-Lenkijos Respublikos egzistavimo laikais Lietuvos valstybės sienų apsaugos funkcijas vykdė lengvosios kavalerijos arba taip vadinami priešakinės sargybos pulkai. XVIII a. antroje pusėje jų buvo penki, juose tarnavo apie 2,7 tūkst. karių.

Turime duomenų apie tai, kaip buvo saugoma valstybės siena Lietuvoje XVIII a. Šis uždavinys teko vadinamiesiems lengviesiems, arba priešakinės sargybos pulkams, kurių buvo penki (nuo 1793 m. – šeši). Kiekvieną pulką sudarė 6 vėliavos (viename pulke – 8). Vėliavoje raitelių skaičius svyravo nuo 28 iki 98. Dvi vėliavos sudarė eskadroną. Vėliavai paprastai vadovaudavo rotmistras, tačiau faktiškai visus jos reikalus tvarkė poručikas.

Per susidūrimus ir kautynes kovinės rikiuotės pirmoje gretoje jodavo bajorai, ginkluoti trumpomis ietimis, kardais ir pistoletais. Antroje gretoje rikiavosi eiliniai raiteliai, ginkluoti kardais, pistoletais ir karabinais. Pažymėtina, kad priešakinės sargybos pulkuose tarnavo nemažai totorių. Tarp jų buvo karininkų, pulko vadų.

Bendras karių skaičius priešakinės sargybos pulkuose dažnai keitėsi. 1786 m. minėtuose pulkuose tarnavo iš viso 2676 kariai.

1793 m. rugpjūčio mėn. DLK kariuomenėje jau buvo šeši priešakinės sargybos pulkai, o juose 3491 karys:

I Jo Karališkosios Didenybės pulke – 8 vėliavos (4 eskadronai),

724 kariai;

II DLK didžiojo etmono pulke – 6 vėliavos (3 eskadronai),

578 kariai;

III DLK lauko etmono pulke – 6 vėliavos (3 eskadronai), 557

kariai,

1794 m. pabaigoje Rusijos carienė Jekaterina įsakė prijungti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę prie imperijos, o kunigaikščiui Rcpninui nurodė padalyti Lietuvą į tris gubernijas paskelbus, jog taip pasielgti Rusija buvo priversta todėl, kad … apgintų gyventojų laisves, gerove, apsaugotų juos nuo maištininkų, kurie pakėlė ginklą prieš rusų karius. 1794 m. lapkričio mėn. Lietuvoje įvedami Rusijos pinigai, paskelbiamas priesaikos „Jos Didenybei“ tekstas buvusios LDK gyventojams, o Repninui nurodoma užleisti pagal susitarimą su Prūsija lietuviškas žemes, esančias kairiajame Nemuno krante. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nebeliko. Prūsija ir Austrija taip pat okupavo dalį Lenkijos (Lietuva be-veikvisa atiteko Rusijai).

Po trečiojo Lietuvos – Lenkijos valstybės padalijimo Lietuvos teritorija, išskyrus Užnemunę, pateko į Rusijos imperijos sudėtį.

Po Lietuvos-Lenkijos valstybės trečiojo padalijimo 1795 metais Lietuva buvo prijungta prie carinės Rusijos imperijos. Vakarinė Rusijos valstybės siena su Prūsija tapo kartu ir buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės siena. Tik prie šios vakarinės sienos ir buvo steigiamos Rusijos muitinės. Joms buvo pavaldžios pasienio sargybos, kurios tvarkėsi pagal karini statutą. Muitinių apygardoms buvo priskirti karininkai, kurie koordinavo muitinės ir pasienio sargybų priemones kovoje su kontrabanda. Visos Lietuvos teritorijoje visos muitinės priklausė vienai Virbalio muitinės apygardai. Rusijos-Prūsijos sieną Virbalio muitinės apygardoje saugojo dvi pasienio sargybos: Tauragės ir Virbalio. Jos atitinkamai kontroliavo 245 km ir 374 km ilgio valstybinės sienos ruožus, jose tarnavo 2,1 tūkst. ir 2,4 tūkst. eilinių sargybinių.

Mūsų nagrinėjamos temos rėmuose būtų galima paminėti tik tą faktą, kad Rusijos imperija saugojo savo sieną su Vokietija, o ji sutapo su Vytauto Didžiojo laikų Lietuvos su Kryžiuočių ordino siena. Pavyzdžiui, sienos ruožą tarp Palangos ir Jurbarko (160 varstų, l varstas 1067 m) saugojo I ešelono rusų pasienio atskirojo korpuso Tauragės brigados 4 kuopos (1262 kareiviai, 16 vachmistrų, 57 karininkai). Dieną kiekvieną kilometrą saugojo 1-2 kariai, naktį – 2 – 3 kariai. II ešelone (2-7 varstai nuo sienos) buvo du batalionai (8 sumažintos kuopos), arba 50 karininkų ir 1000 kareivių. Taigi kiekvieną varstą saugojo vidutiniškai 14 kareivių. Kariai gaudavo viliojantį atlyginimą: trečdalį sulaikytos kontrabandos vertės. Tačiau kontrabanda iš Prūsijos klestėjo, ypač audimų.

1812 m. Napoleonui paskelbus karą Rusijai ir užėmus Lietuvą, jis sudarė Laikinąją vyriausybę, kurios žiniai skyrė Kauno, Vilniaus, Gardino ir Minsko gubernijas, t.y. apie 40 000 kv. km. Tačiau didelė tų laikų bajorijos dalis jau nebesuvokė savarankiškos Lietuvos valstybės reikšmės ir rūpinosi unijos su Lenkija atnaujinimu. Bet pats Napoleonas visoms toms pastangoms buvo abejingas. Jam ir sudarytos vyriausybės reikėjo lik todėl, kad ji padėtų geriau aprūpinti kariuomenę, suorganizuotų daugiau vyrų į ją kariauti prieš Rusiją. Bet Napoleonas pralaimėjo. Su jo kariuomenės likučiais pasitraukė ir Lietuvos laikinoji vyriausybė. Į Lietuvą sugrįžo senoji Rusijos valdžia. Po karo Vienos kongrese (1815 m.) Varšuvos kunigaikštija paskelbta Lenkijos
karaliumi – Rusijos caras, o Lietuva – „neatskiriama“ Rusijos dalimi, išskyrus tik Užnemunę, kuri buvo įjungta į Lenkijos karalystės Baltstogės departamentą.

Nuo 1893 metų buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sieną su Rytų Prūsija saugojo Rusijos Finansų ministerijai pavaldaus pasienio apsaugos korpuso 6-oji Tauragės ir 7-oji Virbalio brigados. Jos Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 metais, kartu su Rusijos kariuomene pasitraukė į Rytus.

Ši sienos apsauga, kaip dabar sakoma, buvo gana skylėta. Tai akivaizdžiai rodo tas faktas, kiek spaudos draudimo laikais mūsų knygnešiai pernešdavo per sieną draudžiamos lietuviškos spaudos iš Prūsijos.

Valstybės sienos apsauga glaudžiai susijusi su valstybės ribų problemomis. O dėl to kyla valstybingumo klausimas.

Siekis atstatyti ribotą valstybingumą buvo išsakytas dar 1905 m. lapkričio 21 – 22 d. Didžiajame Vilniaus seime. Seimo nutarime rašoma: „Kadangi Lietuvos gyventojų reikalai gali būti užganėdinti tiktai prie tikros mūsų krašto autonomijos; savivaldos) ir kadangi norima, idant kitos Lietuvoje begyvenančios tautos galėtų pilna laisve naudotis, Lietuvių suvažiavimas nutarė:

Reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo“. Etnografinei Lietuvai Seimas priskyrė Vilniaus, Kauno, Gardino ir Seinų gubernijas.

1917 m. rugsėjo 18 – 22 d. į Vilniaus konferenciją susirinkę atstovai iš visos etnografinės Lietuvos jau reikalavo visiškos nepriklausomybės.

Pirmojo pasaulinio karo pabaiga ir tolesni įvykiai smarkiai pakeitė Europos žemėlapį. Tai paspartino Lietuvos Respublikos nepriklausomybės akto paskelbimą 1918 m. vasario 16 d., bet kartu sužlugdė daugelio lietuvių viltis atkurti Lietuvos valstybe su 1772 metų ribomis.

Paskelbus nepriklausomą Lietuvą, pirmiausia susirūpinti reikėjo valstybės sienų apsauga, nes be to sunku įsivaizduoti valstybę. Lietuva, turėdama labai skirtingo valstybingumo kaimynus, atsižvelgdama į politinę-ekonominę bei karinę padėti, atitinkamai organizavo valstybės sienų apsaugą. Jas saugojo ginkluota sargyba, pavaldi muitinėms, samdomieji sargai, apskričių karo komendantų patrulinė sienų apsauga, kariuomenės daliniai, nepriklausoma nuo Vyriausybės milicija. Buvo ir visai nesaugomų sienų atkarpų (Rokiškio ruože iki 1919 06 01).

Geriausiai valstybės sienos klausimus sekėsi spręsti su Latvija. Po ilgai trukusių derybų pagaliau buvo susitarta, kad pagrindu bus laikoma buvusi Rusijos imperijos Kauno ir Kuršo gubernijų siena. Dar 1497 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero ir Livonijos ordino magistro B. fon Boreko patvirtintoje sutartyje bendra siena nuo Baltijos jūros ties Bartuvos žiotimis, t. y. šiauriau Šventosios, ėjo į rytus maždaug dabartinės sienos ribomis, bet ties dabartiniais Saločiais (Pasvalio r.) darė platų vingį į šiaurę, palikdama Bauskę Lietuvai. Įvykiai taip susiklostė, kad tokios sienos ribos neįsitvirtino.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2843 žodžiai iš 9440 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.