Valstybės sienų apsaugos raida
5 (100%) 1 vote

Valstybės sienų apsaugos raida

1121314151617181

Valstybės sienų apsaugos raida

1 tema. (VSAR-1) Sienų apsauga ir gynimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK).

Mokomieji klausimai:

1. Politinė situacija LDK laikotarpiu.

2. Teritorijos buvusios LDK sudėtyje.

3. Valstybės sienų apsaugos vykdymas.

Šaltiniai:

1. Red. A.Šapoka Lietuvos istorija, 1990.

2. A.Liekis Lietuvos sienų raida 1, 1997.

3. A.Liekis Lietuvos sienų raida 2, 1997.

MOKOMOJI MEDŽIAGA

Romos filosofas ir oratorius Markas Tulijus Ciceronas kategoriškai teigė: „Žmonės, nežinantys savos istorijos, visada lieka vaikai“.

Valstybės sienų apsauga turi ilgaamžę istorija. Ji glaudžiai susijusi su pačios valstybės atsiradimu bei egzistavimu žmonijos istorijoje, nes valstybė pirmiausia pasireiškia kaip tam tikras teritorinis darinys, turintis konkrečiai apibrėžtas savo sienas. Jų apsauga visada buvo ir tebėra viena iš pagrindinių pačios valstybės priedermių.

Apie mūsų valstybės sienų apsaugos praeitį žinome palyginti nedaug ir ne visada tiesą. Pirmiausia todėl, kad senovėje ilgą laiką mūsų valstybė neturėjo savo rašto, o rašytiniai kaimynų šaltiniai dažniausiai buvo tendencingi, rašomi priešininkų.

Lietuvos valstybės sienų apsaugos istorija siekia gilius viduramžius, pačios valstybės susikūrimą. Nuo to laiko valstybės sienų apsauga buvo ir tebėra kiekvienos visuomenės, taip pat ir dabartinės, vienas iš svarbiausių rūpesčių bei uždavinių. Dažniausiai juos spręsti buvo pavedama specialiems kariuomenės daliniams.

Lietuvių sukurtai valstybei priklausė žemės nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Lietuvių žemių plotai ne kartą smarkiai kito. Jų protėvių – baltų gyvenamos teritorijos iki VI a. tęsėsi nuo Baltijos vos ne iki dabartinės Maskvos, nuo Vyslos iki Volgos ir Okos. liet pradėjusios iš pietų veržtis galingos slavų bangos pamažu spaudė, mažino baltų genčių žemes ir jau XIII a. baltų gyvenami plotai beaprėpė apie 215 tūkst. kv. km. XIII a. pirmojoje pusėje karaliaus Mindaugo suvienytų baltų – lietuvių genčių valstybė iš pradžių turėjo apie 125 tūkst. kv. km ir dar nemažus gudų gyvenamus plotus.

Karaliaus Mindaugo XIII a. sukurta Lietuvos valstybė, kaip ir kitos to meto valstybės, saugojo ir gynė savo sienas.

Vakarų Europos šalių pavyzdžiu jau XIII a. antroje pusėje Lietuvoje buvo steigiamos muitinės, samdomi ginkluoti muitinių sargai, kurie kovojo su kontrabanda ir privalėjo užtikrinti, kad pirkliai gabentų prekes tik nustatytais keliais. Sienos priedangos būriai, saugantys valstybės sieną bei muitinių sargai buvo dabartinių pasieniečių pirmtakai.

Vytauto Didžiojo laikais, pasiekusi šlovės ir didybės zenitą, būdama didžiausia Europos valstybė, Lietuva turėjo tik apie 2 mln. gyventojų. Tuo tarpu valstybės teritorija, nusitęsusi nuo Baltijos iki Juodosios jūros, maždaug 15 kartų pranoko dabartinę Lietuvos teritoriją. Todėl suprantama, kad valstybės sienos negalėjo būti saugomos kas kilometrą. Mūrinių pilių sistema gynė valstybės branduolį nuo Rytų (Medininkai, Lyda, Naugardukas, Krėva ir kt.). Nemuno gynybinė tvirtovių linija (Kaunas, Punia, Liškiava, Gardinas ir kt.) saugojo kraštą nuo Kryžiuočių ordino antpuolių. Valstybės sienų apsaugą papildė stebėjimo bokštai, sargybos. Pavojingas kryptis pridengdavo raitųjų patrulių būriai, kurie apie pavojų galėdavo greitai pranešti artimiausios pilies įgulai.

Už įvežamas ir išvežamas prekes jau nuo XIII a. Lietuvoje pradėta imti muitus. Pradžioje jie buvo imami prekėmis, vėliau -tik pinigais. Pradėjo kurtis muitinės. Tikras muitinių kūrimosi bumas vyko XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje, t. y. Vytauto laikais. Tada buvo steigiamos muitinės ir valstybės periferijoje -Chorticoje, Tamanėje ir kitur.

Karaliaus Vytauto Didžiojo mirties metais (1430 m.) Lietuvos valstybės teritorija aprėpė apie 900 tūkst. kv. km, nors tik aštuntoje tos teritorijos dalyje gyveno lietuviai.Po Vytauto Didžiojo mirties Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės teritorija nuolat mažėjo. Jau 1432 m. Lietuva prarado Padolę, Voluinę.

Tačiau labai sparčiai tvirtėjo dvi ypač agresyvios kaimynės -Rusija ir Turkija, todėl Lietuvos valstybei buvo vis sunkiau apginti savo žemes. Turkija Lietuvą atstūmė nuo Juodosios jūros teritorijos tarp Dnepro ir Dnestro. Pralaimėjimus lėmė ir tai, kad nebebuvo ir tokių genialių vadų kaip Mindaugas, Gediminas, Vytautas ir kai kurių kitų. Ypač valdant neveikliam Aleksandrui (1492-1506), Maskva pradėjo atiminėti iš Lietuvos rytines jos žemes. Tiesa, iŠ pradžių taikiai. Kai 1494 m. Aleksandro delegacija nuvyko pas Maskvos earą Ivaną III prašyti jo dukros Elenos rankos, už tai jis pareikalavo iš Lietuvos atiduoti Maskvai Okos aukštupio žemes – per 87 lūkst. kv. km. Lietuva suliko ir dėl to gerokai atsitraukė nuo Maskvos. Bet rusams to buvo maža. 1499 m. rusų kariuomenė net trijose vielose įsiveržė į Lietuvą ir užėmė Toropecą, Slarodubą, Seversko Naugardą, Dorogobužą, IJrianską, Putivlį ir net Černigovu prie Desnos žemupio, netoli Kijevo. Taip „gerasis“ uošvis atėmė iš žento vos ne ketvirtadali žemių – apie 210 000 kv. km.

Užgrobusi tiek žemių, Maskva šešerius metus kaupė jėgas naujiems puolimams prieš Lietuvą. Pulti vėl pradėjo 1507 m., bet karas ypač įsiliepsnojo
1512 m., kai Rusija ėmė pulti Smolensko žemes. 1514 m. vasarą krito pati didžiausia Lietuvos tvirtovė prie Dnepro -Smolenskas ir Lietuva vėl neteko apie 56 000 kv. km savo Žemių.

Maskvos sustiprėjimą lėmė lai, kad ji 1480 m. atsikratė politinės priklausomybės nuo totorių, užkariavo didelius žemes plotus šiaurėje ir rytuose ir jos valstybės teritorijos plotas padidėjo nuo 587 000 kv. km (1462 m.) iki 2 372 000 kv. km (1521 m.), o gyventojų skaičius iki 10 mln. (Lietuvoje tuo metu buvo apie 3,8 mln. žmonių). Bet Maskvos valdovai ir toliau siekė prisijungti visas slaviškąsias tautas, sukurti galingą rusų valstybę, kurioje būtų tik vienas valdovas – earas, vienas tikėjimas – stačiatikių, viena kalba – rusų. Rusai veržėsi į Lietuvos žemes ne tik ginklu, bet ir apgaule, siuntė daugybę šnipų, kad žadėdami turtų ir visokiausių laisvių įkalbėtų vietinius gyventojus susijungti su „motinėle“ Rusija. Nukariaudama naujas žemes, Maskva vis stiprėjo, o Lietuva silpo. Ir jau 1522 m. beveik visas rusiškąsias Lietuvos sritis Maskva buvo atėmusi iš Lietuvos.

Liublino unijos pasirašymo išvakarėse (1569 m.) Lietuvai dar priklausė apie 18 500 kv. km gudų gyvenamų žemių, 190 000 kv. km – ukrainiečių ir 10 000 kv. km – lenkų. Taigi iš viso – apie 485 000 kv. km ploto, kuriame gyveno 2,4 mln. žmonių (lietuvių – apie 35 %). ‘liesa, būta prošvaisčių. 1561 m. Livonija, neįstengdama apsiginti nuo rusų, pasidavė didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Augusto globai. Ir iki 1569 m. Lietuvai priklausė visa Latvija ir pusė Estijos -apie 85 000 kv. km. Lietuvos teritorija išsiplėtė iki 520 000 kv. km. liet prie Baltijos toliau visomis išgalėmis veržėsi Rusija.

Kad atsilaikytų prieš Rusiją, Lietuvai neliko nieko kita kaip 1569 m. pasirašyti sau nenaudingą uniją su Lenkija, kuri buvo patvirtinta Liublino bendrame abiejų valstybių seime. Jo nutarimu Livonija buvo paskelbta bendrai Lietuvos ir Lenkijos valdoma, o ūk-rainietiškąsias Lietuvos žemes – Kijevo, Volynės, Podolės ir kitas (apie 170 000 kv. km) paprasčiausiai užėmė „bendražygė“ Lenkija. Lietuvos plotai sumažėjo iki 320 tūkst. kv. km, t.y. prilygo dabartinės Italijos, Lenkijos, DJBritanijos plotams.

Tačiau ir praradusi savarankiškumą po Liublino unijos 1569 m. Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė turėjo savo iždą, kariuomenę, saugojo ir savo teritoriją.

1655 m. Maskvos armija pirmą kartą istorijoje įsiveržė ir į Vilnių. Beveik tris savaites ji naikino miestą, plėšė ir žudė žmones. Panašiai buvo ir kitose Lietuvos vietose, kur įsiverždavo rusų kariuomenė. Krašte ėmė siausti maras. Dėl jo ir rusų vykdytų žudynių Lietuva neteko apie trečdalio gyventojų. Tas periodas istorijoje pavadintas Tvanu. Pagaliau 1667 m. 4 Andrusove tarp Lietuvos ir Rusijos buvo pasirašyta taika, pagal kurią Rusijai atiteko Smolenskas, Starodubas, Černigovas – didžiulė Lietuvos valstybės rytų teritorija. Daugelis to krašto ir rusakalbių, bijodami rusų teroro, pasitraukė į Lietuvą tarp Dysnos, Vileikos ir Nemuno aukštupio. Todėl gerokai pakito ir tų rajonų etnografinė sudėtis. Bet skaudžiausia, kad Andrusovo taikos sutartyje Lietuva (tiksliau Lietuvos-Lenkijos Respublika) buvo priversta pripažinti agresoriaus teises į jo užgrobtas žemes.

Per paskutinį XII a. trečdalį kiek atsigavusi Lietuva naujo amžiaus pradžioje (1703 m.) vėl buvo įtraukia į karus su Švedija ir patyrė naujas rusų ir Švedų okupacijas. Kraštas vėl buvo nusiaubtas svetimšalių kariuomenių, badų, marų ir vėl neteko apie trečdalio gyventojų. Kartu Rusija stengėsi visai sugriauti ir Lietuvos valstybingumo pamatus. Jos reikalavimu, 1717 m. vadinamajame nebyliajame Respublikos seime Rusijos caras Petras privertė pasirašyti sutikimų, kad Lietuva turės ne daugiau kaip 6000, o Lenkija -18 000 karių. Tuo tarpu Rusija jau turėjo 270 000 kareivių, Austrija – 200 000, Prūsija -146 000.

Dėl to Lietuva, o kartu ir Lenkija nebegalėjo nepaklusti Rusijos ir iškilusios Prūsijos diktatui. Valstybės teritoriją grobikiškieji kaimynai vis labiau ėmė naudoti kaip savo pereinamąjį kiemą, kol pagaliau 1772 m. rugpjūčio 5 d. Rusija, Prūsija ir Austrija pasirašė trišalę sutartį dėl (pirmojo) Respublikos padalijimo – Prūsijos siūlymu taip kompensuoti Rusijai už atiduotas Turkijai žemes Ukrainos pietuose. Prūsija ir Austrija leido Rusijai prisijungti naujas rytines Lietuvos teritorijas iki Dauguvos ir Dnepro (Latgalą, Polocką ir šiaurinę jo dalį, beveik visas Vitebsko ir Mstislauko vaivadijas, dalį Minsko vaivadijos). Neliko nuskriaustos ir Rusijos bendražygės: Austrija pasiėmė dali Mažlenkių ir Galicijos, o Prūsija – Lenkijos Pavysi} ir Varmijos vyskupyste. Lenkijai Prūsijoje buvo paliktas tik siauras vadinamasis Dancigo koridorius prie Baltijos. Po pasidalijimo Lietuvai liko 250 000 kv. km ir 2,5 mln. gyventojų. Šitoje teritorijoje Lietuva dar gyvavo 21 metus, t.y. iki antrojo padalijimo 1793 m. Beje, padalijimas vykdytas kaip ir pirmasis susitarus su Prūsija ir motyvuojant, kad reikia apginti Respublikos gyventojų „laisves“, rusų žmones, rusų kareivius ir kt. Dėl viso to, girdi, Rusija ir prisijungianti 117 500 kv. km Lietuvos žemių, kuriose gyveno apie 0,7 mln. žmonių.

Iš Lietuvos pasigrobtų žemių Rusija sudarė labai didele Minsko guberniją, kuriai priskyrė dar Dysnos ir Vileikos
apskritis; kai kuriuos užgrobtus rajonus priskyrė Mogiliovo ir Vitebsko gubernijoms. Lietuvai beliko 132 500 kv. km teritorijos ir 1,8 mln. gyventojų. Lietuvos rytinį pasienį žymėjo llreslauja, Vidžiai, Tverečius, Pašto vys, Naručio ežero rytinis krantas, Naročios upė, Valožinas, Nalibokai, Myras, Ščoros versmės, Švetyčio ežeras, o nuo čia siena suko lanku į vakarus, eidama Bobriškių ežero pietiniu krantu, po to vėl į pietus, Rusijai palikdama Pinską, o Lietuvai – Janovą, Nobelį (už Pripetės), Kobriną, Lietuvos Brastą prie Bugo.

Bendros Lietuvos-Lenkijos Respublikos egzistavimo laikais Lietuvos valstybės sienų apsaugos funkcijas vykdė lengvosios kavalerijos arba taip vadinami priešakinės sargybos pulkai. XVIII a. antroje pusėje jų buvo penki, juose tarnavo apie 2,7 tūkst. karių.

Turime duomenų apie tai, kaip buvo saugoma valstybės siena Lietuvoje XVIII a. Šis uždavinys teko vadinamiesiems lengviesiems, arba priešakinės sargybos pulkams, kurių buvo penki (nuo 1793 m. – šeši). Kiekvieną pulką sudarė 6 vėliavos (viename pulke – 8). Vėliavoje raitelių skaičius svyravo nuo 28 iki 98. Dvi vėliavos sudarė eskadroną. Vėliavai paprastai vadovaudavo rotmistras, tačiau faktiškai visus jos reikalus tvarkė poručikas.

Per susidūrimus ir kautynes kovinės rikiuotės pirmoje gretoje jodavo bajorai, ginkluoti trumpomis ietimis, kardais ir pistoletais. Antroje gretoje rikiavosi eiliniai raiteliai, ginkluoti kardais, pistoletais ir karabinais. Pažymėtina, kad priešakinės sargybos pulkuose tarnavo nemažai totorių. Tarp jų buvo karininkų, pulko vadų.

Bendras karių skaičius priešakinės sargybos pulkuose dažnai keitėsi. 1786 m. minėtuose pulkuose tarnavo iš viso 2676 kariai.

1793 m. rugpjūčio mėn. DLK kariuomenėje jau buvo šeši priešakinės sargybos pulkai, o juose 3491 karys:

I Jo Karališkosios Didenybės pulke – 8 vėliavos (4 eskadronai),

724 kariai;

II DLK didžiojo etmono pulke – 6 vėliavos (3 eskadronai),

578 kariai;

III DLK lauko etmono pulke – 6 vėliavos (3 eskadronai), 557

kariai,

1794 m. pabaigoje Rusijos carienė Jekaterina įsakė prijungti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę prie imperijos, o kunigaikščiui Rcpninui nurodė padalyti Lietuvą į tris gubernijas paskelbus, jog taip pasielgti Rusija buvo priversta todėl, kad … apgintų gyventojų laisves, gerove, apsaugotų juos nuo maištininkų, kurie pakėlė ginklą prieš rusų karius. 1794 m. lapkričio mėn. Lietuvoje įvedami Rusijos pinigai, paskelbiamas priesaikos „Jos Didenybei“ tekstas buvusios LDK gyventojams, o Repninui nurodoma užleisti pagal susitarimą su Prūsija lietuviškas žemes, esančias kairiajame Nemuno krante. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nebeliko. Prūsija ir Austrija taip pat okupavo dalį Lenkijos (Lietuva be-veikvisa atiteko Rusijai).

Po trečiojo Lietuvos – Lenkijos valstybės padalijimo Lietuvos teritorija, išskyrus Užnemunę, pateko į Rusijos imperijos sudėtį.

Po Lietuvos-Lenkijos valstybės trečiojo padalijimo 1795 metais Lietuva buvo prijungta prie carinės Rusijos imperijos. Vakarinė Rusijos valstybės siena su Prūsija tapo kartu ir buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės siena. Tik prie šios vakarinės sienos ir buvo steigiamos Rusijos muitinės. Joms buvo pavaldžios pasienio sargybos, kurios tvarkėsi pagal karini statutą. Muitinių apygardoms buvo priskirti karininkai, kurie koordinavo muitinės ir pasienio sargybų priemones kovoje su kontrabanda. Visos Lietuvos teritorijoje visos muitinės priklausė vienai Virbalio muitinės apygardai. Rusijos-Prūsijos sieną Virbalio muitinės apygardoje saugojo dvi pasienio sargybos: Tauragės ir Virbalio. Jos atitinkamai kontroliavo 245 km ir 374 km ilgio valstybinės sienos ruožus, jose tarnavo 2,1 tūkst. ir 2,4 tūkst. eilinių sargybinių.

Mūsų nagrinėjamos temos rėmuose būtų galima paminėti tik tą faktą, kad Rusijos imperija saugojo savo sieną su Vokietija, o ji sutapo su Vytauto Didžiojo laikų Lietuvos su Kryžiuočių ordino siena. Pavyzdžiui, sienos ruožą tarp Palangos ir Jurbarko (160 varstų, l varstas 1067 m) saugojo I ešelono rusų pasienio atskirojo korpuso Tauragės brigados 4 kuopos (1262 kareiviai, 16 vachmistrų, 57 karininkai). Dieną kiekvieną kilometrą saugojo 1-2 kariai, naktį – 2 – 3 kariai. II ešelone (2-7 varstai nuo sienos) buvo du batalionai (8 sumažintos kuopos), arba 50 karininkų ir 1000 kareivių. Taigi kiekvieną varstą saugojo vidutiniškai 14 kareivių. Kariai gaudavo viliojantį atlyginimą: trečdalį sulaikytos kontrabandos vertės. Tačiau kontrabanda iš Prūsijos klestėjo, ypač audimų.

1812 m. Napoleonui paskelbus karą Rusijai ir užėmus Lietuvą, jis sudarė Laikinąją vyriausybę, kurios žiniai skyrė Kauno, Vilniaus, Gardino ir Minsko gubernijas, t.y. apie 40 000 kv. km. Tačiau didelė tų laikų bajorijos dalis jau nebesuvokė savarankiškos Lietuvos valstybės reikšmės ir rūpinosi unijos su Lenkija atnaujinimu. Bet pats Napoleonas visoms toms pastangoms buvo abejingas. Jam ir sudarytos vyriausybės reikėjo lik todėl, kad ji padėtų geriau aprūpinti kariuomenę, suorganizuotų daugiau vyrų į ją kariauti prieš Rusiją. Bet Napoleonas pralaimėjo. Su jo kariuomenės likučiais pasitraukė ir Lietuvos laikinoji vyriausybė. Į Lietuvą sugrįžo senoji Rusijos valdžia. Po karo Vienos kongrese (1815 m.) Varšuvos kunigaikštija paskelbta Lenkijos
karaliumi – Rusijos caras, o Lietuva – „neatskiriama“ Rusijos dalimi, išskyrus tik Užnemunę, kuri buvo įjungta į Lenkijos karalystės Baltstogės departamentą.

Nuo 1893 metų buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sieną su Rytų Prūsija saugojo Rusijos Finansų ministerijai pavaldaus pasienio apsaugos korpuso 6-oji Tauragės ir 7-oji Virbalio brigados. Jos Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 metais, kartu su Rusijos kariuomene pasitraukė į Rytus.

Ši sienos apsauga, kaip dabar sakoma, buvo gana skylėta. Tai akivaizdžiai rodo tas faktas, kiek spaudos draudimo laikais mūsų knygnešiai pernešdavo per sieną draudžiamos lietuviškos spaudos iš Prūsijos.

Valstybės sienos apsauga glaudžiai susijusi su valstybės ribų problemomis. O dėl to kyla valstybingumo klausimas.

Siekis atstatyti ribotą valstybingumą buvo išsakytas dar 1905 m. lapkričio 21 – 22 d. Didžiajame Vilniaus seime. Seimo nutarime rašoma: „Kadangi Lietuvos gyventojų reikalai gali būti užganėdinti tiktai prie tikros mūsų krašto autonomijos; savivaldos) ir kadangi norima, idant kitos Lietuvoje begyvenančios tautos galėtų pilna laisve naudotis, Lietuvių suvažiavimas nutarė:

Reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo“. Etnografinei Lietuvai Seimas priskyrė Vilniaus, Kauno, Gardino ir Seinų gubernijas.

1917 m. rugsėjo 18 – 22 d. į Vilniaus konferenciją susirinkę atstovai iš visos etnografinės Lietuvos jau reikalavo visiškos nepriklausomybės.

Pirmojo pasaulinio karo pabaiga ir tolesni įvykiai smarkiai pakeitė Europos žemėlapį. Tai paspartino Lietuvos Respublikos nepriklausomybės akto paskelbimą 1918 m. vasario 16 d., bet kartu sužlugdė daugelio lietuvių viltis atkurti Lietuvos valstybe su 1772 metų ribomis.

Paskelbus nepriklausomą Lietuvą, pirmiausia susirūpinti reikėjo valstybės sienų apsauga, nes be to sunku įsivaizduoti valstybę. Lietuva, turėdama labai skirtingo valstybingumo kaimynus, atsižvelgdama į politinę-ekonominę bei karinę padėti, atitinkamai organizavo valstybės sienų apsaugą. Jas saugojo ginkluota sargyba, pavaldi muitinėms, samdomieji sargai, apskričių karo komendantų patrulinė sienų apsauga, kariuomenės daliniai, nepriklausoma nuo Vyriausybės milicija. Buvo ir visai nesaugomų sienų atkarpų (Rokiškio ruože iki 1919 06 01).

Geriausiai valstybės sienos klausimus sekėsi spręsti su Latvija. Po ilgai trukusių derybų pagaliau buvo susitarta, kad pagrindu bus laikoma buvusi Rusijos imperijos Kauno ir Kuršo gubernijų siena. Dar 1497 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero ir Livonijos ordino magistro B. fon Boreko patvirtintoje sutartyje bendra siena nuo Baltijos jūros ties Bartuvos žiotimis, t. y. šiauriau Šventosios, ėjo į rytus maždaug dabartinės sienos ribomis, bet ties dabartiniais Saločiais (Pasvalio r.) darė platų vingį į šiaurę, palikdama Bauskę Lietuvai. Įvykiai taip susiklostė, kad tokios sienos ribos neįsitvirtino.

Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, 1819 m. caras Aleksandras I, tenkindamas Kuršo vokiečių baronų reikalavimus, kad jiems būtų patogiau susisiekti su Prūsija, prie Kuršo gubernijos prijungė visą Palangos valsčių. Tai, ką žemaičiai savo krauju tris šimtmečius gynė nuo Ordinų, buvo panaikinta vienu plunksnos brūkštelėjimu. Deryboms galutinai įstrigus, buvo nutarta ginčą spręsti tarptautiniame arbitraže vyriausiuoju arbitru pasikvietus tarptautinės teisės žinovą Edinburgo profesorių Johną Simpsoną. 1921 m. valstybės siena pagaliau buvo nustatyta. Palangai (tuo metu Rucavos vis.) atgauti už 1905 dešimtines teko atiduoti Alūkstės valsčiuje 2745 dešimtines. Valstybės siena buvo išvesta 4,5 km į šiaurę nuo Šventosios žiočių. Lietuva gavo 19,5 km Baltijos jūros pakrantės. Ši valstybės sienos atkarpa yra kartu kalbos, etnografijos ir religijos riba. Ji teisinga ir istoriniu požiūriu.

Buvusi carinės Rusijos ir kaizerinės Vokietijos valstybės siena nebuvo kalbinė ir etnografinė riba, nes abiejose pusėse gyveno baltų kilmės gyventojai.

Visa 230 km ilgio tuometinė siena su Vokietija, ėjusi Nemunu ir išlikusi apie 500 metų, politiniu ir istoriniu požiūriu tapo natūraliausia. Gaila, tačiau jau XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje į pietus nuo Nemuno tik 10 proc. gyventojų temokėjo lietuviškai. Kad ir kaip sparčiai buvo vykdoma germanizacija Klaipėdos krašte (Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskrityse), apie 90 proc. gyventojų savo kilmę laikė lietuviška. Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl 1919 m. Versalio tarptautine taikos sutartimi nuo Vokietijos buvo atskirtas ketvirtadalis Mažosios Lietuvos dešiniajame Nemuno krašte – 2848 kv. km plotas. Įdomu pastebėti, kad Klaipėdos kraštas, 1923 m. įtrauktas į Lietuvos sudėtį, smarkiai skyrėsi nuo Lietuvos kultūra ir religija: tik 15 proc. gyventojų buvo katalikai, 80 proc. – liuteronai, 40 proc. gyventojų oficialiai save laikė vokiečiais.

Daug sudėtingiau valstybės siena buvo nustatoma pietinėse ir rytinėse žemėse.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, JAV prezidentas Vudro Vilsonas paskelbė tautų apsisprendimo teise. Prezidento paskirtas komisijos pirmininkas rytinėms Lietuvos sienoms nustatyti Harvardo universiteto Rytų Europos istorijos profesorius Golderis pasiūlė tokias nuostatas:

1. Kai XIII a. lietuviai,
pagonys, pradėjo savo ekspansiją

į Rytus, kur gyveno slavai, šie jau kelis šimtmečius buvo

apsikrikštiję pagal Rytų bažnyčios apeigas, t.y. buvo

stačiatikiai.

2. 1387 metais lietuviai buvo apkrikštyti ir tapo katalikais.

3. Tik išimtiniais atvejais lietuviai priimdavo stačiatikių tikėjimą, taip pat retas slavas pereidavo į pagonių ar katalikų tikėjimą.

Profesoriaus Golderio nuomone, katalikybės ribą Lietuvos rytuose ir reikia laikyti lietuvybės riba, todėl tuos valsčius, kur katalikai sudarė daugumą, buvo pasiūlyta priskirti Lietuvai, o kur daugumą sudarė stačiatikiai, – Gudijai. Laikantis Šių principų, 1920 m. liepos 12 d. Maskvos sutartimi buvo nustatyta siena su sovietų Rusija. Rytinė Lietuvos siena ėjo nuo Dauguvos (ties Drujos mstl.) per Breslaują, Pastovus, Naručio ežerą, Molodečną, Voložiną, Beržuonos žemupiu, Nemunu iki Gardino, toliau iki Stablino. Lietuvai atiteko Ašmena, Lyda, Gardinas. Po sutarties pasirašymo Lietuva turėjo apie 88 tūkst. kv. km (be Klaipėdos krašto) teritoriją.

2 tema. (VSAR-2) Lietuvos Respublikos sienos apsauga atkūrus nepriklausomybę (1918-02-16).

Mokomieji klausimai:

1. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas.

2. Valstybės sienos apsaugos organizavimas po nepriklausomybės atkūrimo.

Šaltiniai:

1. Red. A.Šapoka Lietuvos istorija, 1990.

2. A.Liekis Lietuvos sienų raida 1, 1997.

3. A.Liekis Lietuvos sienų raida 2, 1997.

MOKOMOJI MEDŽIAGA

1. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas.

Po Pirmojo pasaulinio karo Europoje subyrėjo trys didžiosios imperijos – Austrija-Vengrija, Rusija ir Vokietija, kurios nuo Vienos kongreso 1815 m. viešpatavo ir diktavo savo valią pajungtoms mažosioms tautoms. Vidurio ir šiaurės Europoje susikūrė tautinės valstybės, kurios dėl savo laisvės ir nepriklausomybės buvo pakilę į kovą jau nuo XIX a. To bendrojo proceso dėsninga išraiška taip pat buvo Lietuvos Respublika, kuri apie savo atsiskyrimą nuo Rusijos ir protestą dėl laikinos Vokietijos okupacijos viešai pareiškė Lietuvos Tarybos vardu 1918 m. vasario 16 d.

Nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimasis vyko sunkiomis sąlygomis. Dar nebuvo pasibaigęs Pirmasis pasaulinis karas ir krašte tebešeimininkavo vokiečių okupacinė kariuomenė bei karinė administracija. Atkurti Rusiją jos senosiomis sienomis siekė rusų generolai bei po 1917 m. spalio valdžioje įsitvirtinantys bolševikai. Rusų ir vokiečių valdančiosioms partijoms sutikus po karo suteikti nepriklausomybę Lenkijai, pastarųjų politiniai veikėjai siekė, kad būtų atkurta iki XVIII a. pabaigos padalijimų buvusi Lenkijos ir Lietuvos vieninga valstybė. Besikuriančiai Lietuvai teko ne tik diplomatinėmis priemonėmis veikti vokiečių bei rusų politines grupuotes. Joms pralaimėjus karą Paryžiaus taikos konferencijoje ir Antantės šalių sąjungininkių valstybių sostinėse teko įrodinėti Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo siekį ir jos būtinumą geopolitinėje Rytų Europos situacijoje. Greta to – ginklu kovoti su visais savo kaimynais – sovietinės Rusijos Raudonąja armija ir vietos bolševikais, lenkų legionieriais bei Lenkijos diplomatija, vokiečių užsisėdėjusiais generolų Bermonto-Avalovo, fon der Golzo ir kitais daliniais. Teko kovoti net ir su susikūrusia nepriklausoma Latvijos respublika dėl kelių žemės lopinėlių pasienio ruože.

1917 m. gruodžio 3 d. RSFSR vyriausybė buvo priversta pradėti separatines taikos derybas su Vokietijos vyriausybe. Gruodžio 15 d Breste pasirašytos paliaubos tarp RSFSR ir Vokietijos. Pastaroji siekė atplėšti nuo Rusijos Lenkiją, Lietuvą, Baltarusiją. Oberosto ir centrinės vokiečių vyriausybės tonas santykiuose su Lietuvos Taryba vis griežtėjo. Ruošdamasi deryboms Breste, kanclerio Hertlingo vyriausybė gruodžio l d. sudarė pirmąją sutartį su Lietuvos Taryba. Jos esmė buvo ta, jog Lietuvos Taryba, remdamasi Vilniaus konferencijos nutarimais, galėjo skelbti nepriklausomybę nuo kitu šalių, tačiau turėjo pažadėti priklausomybę Vokietijai. To reikalavo ir Oberostas, ir reichstago dauguma, ir Vokietijos vyriausybė. Lietuvos Taryba pažadėjo, kad Lietuvą su Vokietija sies kariniai ryšiai (tačiau Lietuvos kariuomenė bus tvarkoma savarankiškai), komunikacijos (su savarankiškumu administracijoje) ir muito bei pinigų bendrumas. Tačiau galutinai visa tai spręsti numatė pavesti būsimajam Steigiamajam seimui.

Vokiečiai ėmė spausti Tarybos prezidiumą. 1917 m. gruodžio 10 d. Oberosto atstovai Kaune padiktavo lietuvių veikėjams savąją formuluotę. Sekančią dieną, t. y. gruodžio 11 d. Tarybos delegacijos nariai šį dokumentą, kaip Tarybos pareiškimą, įteikė vokiečių karinei vadovybei. Lietuvos Taryba skelbė, kad ji „vidaus ir užsienio lietuvių pripažinta vienintele įgaliota lietuvių tautos atstovybe, remdamasi pripažinta tautų apsisprendimo teise ir 1917 m. rugsėjo 18-23 dienomis Vilniuje įvykusios lietuvių konferencijos nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniuje ir visų jos valstybinių ryšių, kuriuos ji yra turėjusi su kitomis tautomis, nutraukimą“. Tačiau antrajame pareiškimo straipsnyje Taryba buvo priversta prašyti iš Vokietijos apsaugos ir pagalbos, siekiant „apginti jos interesus taikos derybose“ ir pareikšti, kad ji „stoja už Lietuvos
valstybės amžinus, tvirtus sąjunginius ryšius su Vokietija“. To reikalavo okupantai.

1917 m. gruodžio ll d. aktas sukėlė Lietuvos žmonių nepasitenkinimą. Protestavo lietuviai

Rusijoje ir JAV, nerimas kilo ir pačioje Lietuvos Taryboje, kuri jautė, kad jos prestižas krito,

Tuomet l918m. sausio 8 d. posėdyje Taryba pakartojo gruodžio 11 d. formuluotės pirmąją dalį ir

pabaigoje pridėjo reikšmingą P. Klimo suredaguotą pataisą apie Steigiamąjį seimą: „Lietuvos

Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, atsirėmusi pripažintąja tautų apsisprendimo

teise ir lietuvių konferencijos nutarimu Vilniuje rugsėjo mėn. 17-22 d 1917 m., skelbia atstatanti

nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir ta

valstybė atskiriant nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis tautomis.

Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės vidaus tvarkai ir santykiams su

kaimynais nustatyti yra reikalinga kiek galima greičiau sušaukti Steigiamąjį Seimą, visų

Lietuvos gyventojų demokratiniu būdu išrinktu.“ Už šią sausio 8 d. rezoliuciją balsavo 12 jos

narių, 2 susilaikė, o 3 balsavo prieš (3 Tarybos nariai posėdyje nedalyvavo). Tie, kurie balsavo

prieš ar susilaikė, nebuvo prieš Lietuvos nepriklausomybę, bet manė, kad dar anksti apie tai

atvirai kalbėti, bijodami represijų iš vokiečių pusės.

1918 m. sausio 8 d. nutarimu Tarybos dauguma norėjo be vokiečių žinios ir pritarimo

savarankiškai deklaruoti Lietuvos nepriklausomybę ir nusikratyti slegiančių konvencijų. Šią

tendenciją, be S. Kairio, ėmė palaikyti J. Staugaitis, A. Petrulis, P. Klimas, K Bizauskas. Tačiau

tą pačią dieną paaiškėjo, jog Oberostas nenusileidžia ir nesutinka, jog kas nors būtų pakeista

gruodžio ll d. formuluotėje. Sausio 9 d. pirmame ir paskutiniame bendrame oficialiame posėdyje

su vokiečių okupacinės valdžios atstovais paaiškėjo, jog vokiečiai numato Lietuvos Tarybą

padaryti tik patariamuoju organu.

Tarybos nariams, pasisakiusiems už nuolaidas vokiečiams, buvo smūgis, jog vokiečiai ne tik neliko patenkinti Tarybos skilimu, bet ir nerado reikalinga priimti Lietuvos Tarybos delegacijos į Bresto taikos derybas su RSFSR. Aiškėjo, kad okupantai nesiruošia pripažinti net ir ribotos Lietuvos nepriklausomybės. A. Smetona atsistatydino iš Tarybos pirmininko pareigų. Juo, kaip Lietuvos atgimimo pradininku ir aušrininku, buvo išrinktas J. Basanavičius. 1918 m. vasario 16 d. 12 val. 30 min. visi 20 Tarybos narių susirinko Vilniaus Didžiosios gatvės 30 name (Lietuvių komiteto patalpos). Čia pasirašė naują, Vasario 16 d. nutarimą, kuris skelbė:

„Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu: Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskiriant nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas. Lietuvos Taryba, pranešdama apie tai vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Vilnius, vasario 16 d 1918 m“

Vasario 16 d. aktas buvo nugabentas į Berlyną ir įteiktas Reichstago partijų frakcijų vadovams. Vasario 18 d. jo tekstas buvo išspausdintas vokiečių laikraščiuose „Das Neue Litauen“, „Vossische Zeitung“, „Taegliche Rundschau“ ir „Kreuzzeitung“. Aktą Reichstage perskaitė katalikų centro pirmininkas Grioberis.

Vokiečių okupantai bematant suprato Vasario 16 d. akto prasmę. Lietuvoje jį uždraudė skelbti. Vasario 19 d. „Lietuvos Aido“ 22 numeris su atspausdintu akto tekstu okupacinės valdžios buvo konfiskuotas. Tai nujausdamas laikraščio redaktorius P. Klimas nedidelį kiekį (apie 60) laikraščio egzempliorių spėjo paslėpti. Daugiausia Vasario 16 aktas po Lietuvą sklido slaptai spausdintais lapeliais.

Lietuvos Taryboje ir už jos prasidėjo kova dėl Nepriklausomybės akto realizavimo. 1918 m. vasario 16 d. deklaruotą Lietuvos valstybės sukūrimą reikėjo įkūnyti. Akto gimimo data skiria dvi Lietuvas. Iki jo Lietuva egzistavo tik idėjų pasaulyje, o po jo pasirašymo pradeda materializuotis, -Lietuva tampa jau ne vien geografine sąvoka.

Akto signatarai, Lietuvos Tarybos nariai, šiuo dokumentu išreiškė lietuvių tautos troškimą nutraukti „amžinus ryšius“ su Vokietija. Vasario 16 d. aktas buvo didelis žingsnis į priekį lyginant su gruodžio 11 d. dokumentu. Akto formuluotė „… ir tą valstybę atskiriant nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis…“ reiškė, kad Lietuva atsisako nuo unijinių Lenkijos pretenzijų ir nenori kurti bendrą federacinę ar kitokios formos Lenkijos-Lietuvos valstybę. Nepageidavo ji vienokia ar kitokia forma likti ir Rusijos valstybėje.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4732 žodžiai iš 9440 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.