Valstybės skola ir jos raida
5 (100%) 1 vote

Valstybės skola ir jos raida

TURINYS

ĮVADAS 3

I. LIETUVOS VALSTYBĖS SKOLA IR JOS STRUKTŪRA 4

1.1 VALSTYBĖS SKOLINIMASIS 4

1.2 VALSTYBĖS SKOLOS STRUKTŪRA 6

II. LIETUVOS VALSTYBĖS SKOLINIMASIS 8

2.1. FAKTORIAI, VEIKIANTYS VYRIAUSYBĖS SKOLINIMOSI POREIKĮ 8

2.2. VALSTYBĖS SKOLINIMASIS PINIGŲ IR KAPITALO RINKOSE 10

2.3 VALSTYBĖS SKOLINIMASIS IŠ TARPTAUTINIŲ FINANSINIŲ INSTITUCIJŲ 14

2.4 VALSTYBĖS GARANTIJŲ TEIKIMAS 16

III.LIETUVOS RESPUBLIKOS SKOLOS RAIDA 1996-2003 METAIS 16

3.1. 1996-200 METŲ LIETUVOS RESPUBLIKOS SKOLOS KITIMO TENDENCIJOS 16

3.2. 2001 METŲ LIETUVOS RESPUBLIKOS SKOLOS ANALIZĖ 22

3.3. 2002 METŲ LIETUVOS RESPUBLIJOS SKOLOS ANALIZĖ 25

3.4. 2003 METŲ LIETUVOS RESPUBLIKOS SKOLOS ANALIZĖ 27

IV. LIETUVOS RESPUBLIKOS SKOLOS VALDYMO PROBLEMOS 28

IŠVADOS 31

NAUDOTA LITERATŪRA 33

ĮVADAS

Šiuo metu ekonomistai laikosi nuostatos, kad valstybės skolinimasis yra neišvengiamas ir tikrai nesmerktinas ūkio plėtros reiškinys. Valstybiniam sektoriui skolinantis šalies viduje ir užsienyje tarp šalių perskirstomi kapitalo ištekliai. Ekonomikos teorijoje teigiama, kad Valstybinio sektoriaus skolinimasis gali paskatinti ekonomikos augimą. Tačiau visada yra rizika, kad dėl per didelio naudojimosi kreditais, ypač užsienio, gali atsirasti tokie skolos tvarkymo poreikiai, kurie bus nepakeliami šalies biudžetui ir tai apsunkins ekonomikos plėtrą. Pavyzdžių galima rasti labai arti – 1998 metų finansų krizė Rusijoje dalinai kilo ir dėl to, kad valstybės skola buvo blogai valdoma. Bendruoju atveju valstybės skolos valdymo tikslai – išnaudoti ir subalansuoti skolinimosi teikiamus privalumus ir stengtis išvengti skolos tvarkymo ir mokėjimų balanso problemų. Valdant valstybės skolą (kaip ir bet kokią skolą) visada reikia balansuoti tarp rizikos (pvz., palūkanų normos, valiutų kurso kitimo, refinansavimo), kurią norima prisiimti, ir skolinimosi išlaidų. Pereinamosios ekonomikos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, skolos valdymo institucijos uždavinius galima suskirstyti į trumpalaikius ir vidutinės trukmės.

Trumpalaikiai tikslai – tai užduotys, kurias būtina atlikti siekiant sukurti valstybės skolinimosi pajėgumą. Čia galima išskirti kelis svarbiausius uždavinius. Pirminis skolos valdymo institucijos uždavinys ir tikslas, dėl kurio ji ir kuriama, tai sutelkti skolintas lėšas valstybės reikmėms, kurių poreikis vykdant reformas negali būti tenkinamas kitokiu būdu. Norint tai pasiekti, būtina sukurti aktyvią vidaus kapitalo rinką, kuri turėtų būti pagrindinis skolintų lėšų šaltinis. Be to, reikia pasirūpinti, kad šaliai būtų suteiktas tarptautinis kredito reitingas ir kad šalis būtų pripažinta tarptautinėje kapitalo rinkoje kaip patikima skolininkė

Ilgesniu laikotarpiu skolos valdymo institucija, įgyvendinusi pirminius uždavinius, turi skirti dėmesio skolos valdymui tobulinti. Kai šalis jau žinoma kapitalo rinkose, jai atsiveria galimybė pagerinti valstybės skolinimosi sąlygas, kuriomis šaliai teikiami kreditai, pvz., susijusias su paskolų trukme, papildomais mokesčiais ir taip sumažinant skolinimosi kainą. Šaliai, turinčiai didelį valstybės biudžeto deficitą, būtina užsitikrinti patikimą jo finansavimo šaltinį. Valdant valstybės įsipareigojimus būtina įvertinti įvairias rizikas, kurioms reiškiantis gali kilti finansinių sunkumų. Šalis turi imtis priemonių toms rizikoms sumažinti. Tarp tokių rizikų galima paminėti valiutos kurso kitimo riziką, palūkanų normos kitimo riziką, refinansavimo riziką, kredito riziką išduodant valstybės garantijas. Kad netektų susidurti su skolos refinansavimo problemomis dėl pablogėjusios padėties rinkoje, būtina diversifikuoti skolintų lėšų šaltinius. Šalis neturi būti prisirišusi prie vieno ar kito kreditoriaus arba rinkos; toks prisirišimas taip pat didintų riziką, kad ji negalės pasiskolinti reikalingos pinigų sumos. Valstybės skolos valdymo institucija turi būti gana lanksti, galinti operatyviai prisitaikyti prie pakitusių sąlygų ir sugebanti pasinaudoti atsiradusiomis palankiomis galimybėmis. Norėdama išvengti einamosios sąskaitos deficito finansavimo problemų, šalies vyriausybė per savo skolinimąsi turi atverti kelią privačiojo sektoriaus skolinimuisi ir pritraukti tiesiogines užsienio investicijas.

Šio darbo temos aktualumas yra tame, kad valstybė, skolindamasi rinkoje, atveria kelią į kapitalo rinkas savo šalies ūkio subjektams, be to, ji nustato ir skolinimosi kainą, už kurią įmonės gali tikėtis pasiskolinti lėšų. Jeigu investuotojai nepasitiki šalimi, tai sunku tikėtis, kad jie skolins tos šalies įmonėms. Valstybės garantijų teikimas ūkiui svarbiems, bet komerciškai neapsimokantiems investiciniams projektams finansuoti suteikia galimybę juos įgyvendinti. Taigi tikslas – gerai sutvarkytas valstybės skolinimasis turi būti pavyzdys privačiajam sektoriui, bet jokiu būdu neturi konkuruoti su juo arba užgožti privačios iniciatyvos siekiant pritraukti kapitalą į šalį.

Taigi darbo objektas ir yra LR valstybės skola. Mūsų uždavinys yra apžvelgti pastarųjų metų valstybės skolos raidą ir nustatyti jos valdymo problemas. Visa tai atliekama analizuojant statistinius ir analitinius duomenis apie valstybės vidaus ir užsienio skolą.

I. LIETUVOS VALSTYBĖS SKOLA IR JOS STRUKTŪRA

1.1 Valstybės skolinimasis

Daugelis sėkmingai besiskolinančių
pereinamosios ekonomikos ir besivystančių šalių, įskaitant ir tas šalis, kurioms tarptautinė kapitalo rinka laikinai buvo uždaryta, yra visiškai įgyvendinusios daugelį ūkio pertvarkymo priemonių. Jos liberalizavo savo ūkį; padidino privačiojo sektoriaus reikšmę ekonomikai; katino tiesiogines užsienio investicijas; pakeitė importo struktūrą ir skatino eksportą; sumažino einamosios sąskaitos deficitą; pagerino politinio stabilumo rodiklius; sumažino šalies iždo deficitą.

Jeigu šalyje neįgyvendinamos ūkio pertvarkymo reformos, tai labai greitai ta šalis gali susidurti su vienokiomis ar kitokiomis problemomis valdydama savo įsipareigojimus. Skolos valdymo politika yra neatskiriama bendrosios šalies ekonominės politikos dalis. Ją pavedama formuoti vyriausybei arba institucijai, atsakingai už skolos valdymą.

Tokios politikos egzistavimas ir minėtų ūkio pertvarkymo priemonių įgyvendinimas, griežtas skolinimosi ribojimas ir tvirtas skolos limitų laikymasis skatina investuotojus labiau pasitikėti šalimi, padidina investicijas ir pagerina šalies skolinimosi galimybes. Šalies skolinimasis gali būti ir socialinės ekonominės politikos įrankis. Vyriausybė, valdydama skolą, visų pirma prisiimdama netiesioginius įsipareigojimus, gali remti tam tikras ūkio šakas arba socialines grupes ir taip siekti savo politinės programos tikslų. Pvz., Lietuvoje galima išskirti tokias remiamas sritis: žemės ūkį ir gyventojų aprūpinimą būstu. Parama ir netiesioginės subsidijos teikiamos steigiant valstybės garantijų ir draudimo institucijas, kurios turi veikti tose srityse. Lietuvoje Seimas, atsižvelgdamas į šalies makroekonominius ir kitus rodiklius, kartu su valstybės biudžetu tvirtina ir valstybės skolinimosi limitus (šiuo metu tai yra grynojo skolinimosi limitas). Šie limitai trumpuoju laikotarpiu yra pagrindinė gairė vykdomajai valdžiai, kuri turi įgyvendinti skolinimosi politiką. Skolinimosi politiką vidutiniu laikotarpiu (trijų metų) nusako Vyriausybės patvirtintos „Valstybės vidutinės trukmės skolinimosi politikos nuostatos“ . Kaip pažymėta šiame dokumente, valstybės skolinimosi politiką lemia tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, siekdama palaikyti stabilų ekonomikos augimą ir įstoti į Europos Sąjungą, privalo užtikrinti efektyvų susidariusios valstybės skolos valdymą ir nustatyti tolesnius skolinimosi politikos tikslus. Be to, būtina pasiekti, kad konsoliduoto valstybės biudžeto iždo deficitas neviršytų 2,5 proc. šalies bendrojo vidaus produkto. Todėl dokumente apibrėžti svarbiausieji skolinimosi politikos tikslai:

užtikrinti, kad būtų vykdomi visi skoliniai įsipareigojimai;

mažinti valstybės skolos tvarkymo išlaidas;

mažinti skolinimąsi iš užsienio, plėtoti Lietuvos kapitalo rinką;

suderinti skolinimosi politiką su Lietuvos banko vykdoma pinigų politika ir išlaikyti pakankamas užsienio valiutos atsargas lito stabilumui palaikyti.

Siekdama šių tikslų Vyriausybė yra numačiusi gana „ambicingas“ priemones, kurios turi būti taikomos skolos valdymo ir iždo politikos srityje. Visų pirma tai, kad yra nustatyti valstybės skolos ir jos struktūros limitai. Norima pasiekti, kad valstybės užsienio skola sudarytų ne daugiau kaip 85 proc. visos valstybės skolos. Valstybės trumpalaikė skola, kurios grąžinimo terminas trumpesnis negu vieneri metai, neturi būti didesnė kaip 25 proc. visos valstybės skolos, o valstybės išlaidos palūkanoms už paskolas mokėti negali būti didesnės negu 15 proc. patvirtintų metinių valstybės biudžeto pajamų. Reikia pažymėti, kad pirminis šio dokumento variantas buvo parengtas ir priimtas 1998 m. Šiuo metu jis jau yra persvarstytas, kadangi pakitus ūkio raidos prognozėms ir atsiradus naujiems įsipareigojimams, dauguma nuostatų tapo sunkai įgyvendinamos net ir vidutinės trukmės laikotarpyje. Taip pat galima būtų pridurti, kad limitų nustatymas nėra stebuklinga priemonė, galinti išgelbėti nuo krizių. Bet kokie limitai nėra galutiniai ir juos visada galima persvarstyti. Sakoma, kad geriausias ir tikriausias skolinimosi limitų kontrolierius yra rinka, ji įvertina ir nustato tikrąją padėtį ir imasi atitinkamų priemonių – šaliai niekas nebeskolina.

1.2 Valstybės skolos struktūra

Visa valstybės skola skirstoma į tiesioginę -įsipareigojimai, prisiimti valstybės vardu, ir netiesioginę – įsipareigojimai, dėl kurių buvo suteiktos valstybės garantijos. Savo ruožtu, tiesioginė ir netiesioginė skolos skirstomos į vidaus -įsipareigojimai, prisiimti litais, ir užsienio-įsipareigojimai, prisiimti užsienio valiuta.

Sumažėjus valstybės garantuotų paskolų sumai bei dėl valiutų kursų svyravimų visa valstybės skola 2003 m. gruodį sumenko ir metų pabaigoje buvo 13,137 mlrd. litų (1 lentelė).

2003 11 30 2003 12 31

I Visa valstybės skola (II+III) 13.262.195 13.137.335

II Tiesioginė skola (1+2) 11.730.119 11.687.740

1 Vidaus skola 4.115.012 4.143.687

Ilgalaikiai įsipareigojimai 3.596.409 3.620.440

1.1 obligacijos 3.392.226 3.416.257

1.2 paskolos – –

1.3 kiti įsipareigojimai 204.183 204.183

Trumpalaikiai įsipareigojimai 518.603 523.247

1.4 iždo vekseliai 518.603 523.247

1.5 paskolos – –

1.6 kiti įsipareigojimai – –

2 Užsienio skola 7.615.107 7.544.052

Ilgalaikiai įsipareigojimai 7.373.411 7.302.356

2.1 obligacijos
1.935.251 1.864.196

2.3 kiti įsipareigojimai – –

Trumpalaikiai įsipareigojimai 241.696 241.696

2.4 iždo vekseliai – –

2.5 paskolos 241.696 241.696

2.6 kiti įsipareigojimai –

III Netiesioginė skola (3+4) 1.532.075 1.449.596

3 Vidaus skola 131.431 123.374

3.1 ilgalaikės paskolos 92.668 84.881

3.2 trumpalaikės paskolos 38.763 38.493

4 Užsienio skola 1.400.645 1.326.222

4.1 ilgalaikės paskolos 1.315.094 1.240.742

4.2 trumpalaikės paskolos 85.550 85.479

IV Kiti galimi įsipareigojimai – –

1 lentelė. Valstybės skola pagal kreditorius (tūkst. Lt)

Tiesioginiai ir netiesioginiai valstybės įsipareigojimai gruodį, palyginus su kitais šių metų mėnesiais sumažėjo ir tiesioginiai (prisiimti valstybės vardu litais ir užsienio valiuta) ir netiesioginiai valstybės įsipareigojimai: tiesioginiai sumažėjo 42,4 mln. litų – iki 11687,7 mln. litų, netiesioginiai (valstybės garantijos dėl paskolų) – 82,5 mln. litų ir sudarė 1449,6 mln. litų.

Tiesioginė užsienio skola gruodį sumažėjo 71,1 mln. litų ir mėnesiui baigiantis buvo 7544,1 mln. litų. Gruodį valstybė pasiskolino 10,7 mln. litų, o užsienio kreditoriams grąžino 30,5 mln. litų. Dėl valiutų kursų svyravimų užsienio skola sumažėjo 51,3 mln. litų Netiesioginė užsienio skola gruodį sumažėjo 74,4 mln. litų ir buvo 1326,2 mln. litų, netiesioginė vidaus skola sumažėjo 8,1 mln. litų – iki 123,4 mln. litų.

Visa užsienio skola praėjusių metų gruodžio 31 dieną sudarė 8870,3 mln. litų, arba 67,5 proc. visos valstybės skolos. Lietuva buvo skolinga užsienio valiuta: tarptautinėms plėtros organizacijoms (Pasaulio bankui, Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankui, Europos bei Šiaurės investicijų bankams ir kitoms tarptautinėms organizacijoms) – 1563,6 mln. litų, užsienio šalių valdymo institucijoms – 383,8 mln. litų, Tarptautiniam valiutos fondui – 123,4 mln. litų, kitiems kreditoriams (komerciniams bankams ir finansų institucijoms) – 6799,5 mln. litų. (1 diagrama)

1 grafikas Užsienio skola

Tiesioginė vidaus skola padidėjo 28,7 mln. litų – iki 4143,7 mln. litų. Visa vidaus skola metams baigiantis sudarė 4267 mln. litų, arba 32,5 proc. visos valstybės skolos. Vidaus rinkoje pernai valstybė skolinosi tik leisdama VVP. Metų pabaigoje valstybė buvo skolinga litais: komerciniams bankams – 2082,9 mln. litų, finansų institucijoms ir privatiems asmenims – 1943,1 mln. litų, kitiems valstybės sektoriams – 241 mln. litų.

Visa ilgalaikė skola 2003 m. pabaigoje siekė 12248,4 mln. litų, arba 93,2 proc. visos skolos, trumpalaikė skola – 888,9 mln. litų, arba 6,8 proc. visos skolos.

II. LIETUVOS VALSTYBĖS SKOLINIMASIS

2.1. Faktoriai, veikiantys vyriausybės skolinimosi poreikį

Kiekvienas mūsų turime tam tikrų poreikių, pvz., skaniai pavalgyti, gražiai apsirengti, įdomiai ir linksmai leisti laisvalaikį ir t.t. Dažniausiai savo poreikius mes finansuojame iš savo pajamų ar santaupų, tačiau kai jų trūksta, kreipiamės į tėvus, draugus arba bankus ir skolinamės lėšų. Panašiai elgiasi ir vyriausybė, kuri finansuoja savo išlaidas iš gaunamų pajamų (mokesčių, akcizų, įvairių rinkliavų). Bet kai jų trūksta, vyriausybė kreipiasi į finansines institucijas, firmas arba žmones, kad paskolintų lėšų jos poreikiams finansuoti.

Vyriausybės skolinimosi poreikis – tai per biudžetinius metus susidariusi vyriausybės išlaidų suma, kurią numatoma finansuoti skolintomis lėšomis.

Vyriausybės skolinimosi poreikio dydį lemia trys veiksniai:

• biudžeto deficitas arba perteklius;

• vyriausybės skolintų lėšų perskolinimas valstybės valdymo institucijoms ir valstybės valdomoms įmonėms;

• refinansuojamos skolos.

Valstybės biudžeto deficitas arba perteklius yra skirtumas tarp bendrųjų valstybės sektoriaus pajamų ir bendrųjų jo išlaidų per tam tikrą laikotarpį (paprastai – per vienerius metus). Pagrindinis vyriausybės sektoriaus pajamų šaltinis yra mokesčiai. Pajamų mokesčiai, kuriuos sudaro fizinių asmenų pajamų mokesčiai ir juridinių asmenų pelno mokesčiai bei netiesioginiai mokesčiai – PVM ir alkoholinių gėrimų, tabako gaminių ir benzino akcizai – sudaro daugiau negu pusę dalies vyriausybės gaunamų pajamų. Nedidelę dalį mokestinių pajamų sudaro kapitalo mokesčiai – paveldėjimo mokestis, mokamas už paveldimą mirusių asmenų nekilnojamąjį turtą ir kapitalo prieaugio mokestis, kurį paprastai moka žmonės, pardavę savo vertybinius popierius brangiau, negu juos pirko. Kiti pajamų šaltiniai yra socialinio draudimo įmokos, vyriausybės valdomų įmonių pelnas ir palūkanos už vyriausybės suteiktas paskolas. Kitas pajamas sudaro keletas nedidelių kategorijų: Europos Sąjungos lėšos, sumokėtos vyriausybei, pasų mokesčiai, pajamos, gaunamos iš baudų ir t.t.

Paprastai vyriausybės sektorius daugiau negu pusę savo pajamų išleidžia prekėms ir paslaugoms. Į šią sumą taip pat įeina išlaidos kaip krašto apsaugai ir policijai, švietimui, sveikatos apsaugai ir socialinėms paslaugoms, kelių ir gaisrų saugos tarnyboms išlaikyti ir Antras svarbus išlaidų tipas yra socialinio draudimo mokesčiai, kurie apima tokias kategorijas: valstybines pensijas, bedarbių pašalpas, vaikų priežiūros pašalpas ir stipendijas. Vyriausybė skiria ir įvairias subsidijas – daugiausiai žemės ūkiui,
viešajam transportui ir būstui; ji taip pat teikia vienkartines dotacijas – daugiausiai įmonėms, kurios turi specifinių poreikių. Nemažą išlaidų dalį sudaro ir skolos tvarkymo išlaidos.

Perskolinimas. Žinoma, dažniausiai biudžeto deficito dydis yra pagrindinis veiksnys, kuris lemia, kiek vyriausybė turėtų pasiskolinti. Tačiau dažnai vyriausybė skolinasi lėšas savo vardu vidaus arba užsienio rinkose ir jas vėliau perskolina (t.y. teikia paskolas) kitiems valstybės valdymo subjektams ar valstybės valdomoms įmonėms. Manytume, kad tai daroma dėl kelių priežasčių, pvz., norint įgyvendinti projektus, kurių finansavimas nenumatytas valstybės biudžete, tačiau jie yra labai svarbūs šalies ūkiui (tai šalies infrastruktūros, energetikos arba gamtosaugos plėtros projektai). Šiems projektams dažniausiai reikia didelių finansinių investicijų, kurios bus naudojamos ne vienerius metus. Be to, vyriausybė, turėdama išskirtinę padėtį finansinėse rinkose (geresnį kredito reitingą), gali pasiskolinti lėšų kur kas pigiau ir ilgesniam laikui negu kiti valstybės valdymo bei ūkio subjektai ir vėliau perskolinti jiems, imdama už tai, tarkim, mažą mokestį. Kai kuriuose šalyse (daugiausiai – besivystančiose), kuriose vidaus finansų rinka dar nėra visai susiformavusi, o ūkio subjektams ar savivaldybėms skolintis užsienio kapitalo rinkose yra keblus dalykas, centrinė vyriausybė imasi tarpininko vaidmens tarp šių subjektų ir kreditorių.

Skolos refinansavimas. Ankščiau susidariusios skolos refinansavimas taip pat gali veikti vyriausybės skolinimosi poreikį. Jeigu vyriausybė grąžina paskolą, paimtą valstybės vardu, kuri buvo perskolinta įmonei ir įmonė šią paskolą grąžino nustatytu laiku, tai šiuo atveju vyriausybės skolinimosi poreikis nedidėja; jis nepadidės ir tada, kai valstybės biudžetas bus perteklinis ir dalį perteklinių lėšų vyriausybė skirs paskoloms grąžinti; tačiau jeigu vyriausybė turės refinansuoti skolą, t.y. imti kitą paskolą, kad grąžintų seną, tai vyriausybės skolinimosi poreikis augs.

Kiekvienais metais, kuriais vyriausybė turi teigiamą skolinimosi poreikį, t.y. kiekvienais metais, kai jai reikia skolintis, vyriausybės skola didėja, o tada, vyriausybės skolinimosi poreikis neigiamas, t.y. kai ji gali grąžinti senas skolas, vyriausybės skola mažėja.

2.2. Valstybės skolinimasis pinigų ir kapitalo rinkose

Valstybės skolinimasis pinigų ir kapitalo rinkose apima Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių (toliau-VVP) išleidimą vidaus ir užsienio rinkose bei skolinimąsi iš užsienio komercinių bankų.

Pagrindinė Lietuvos Respublikos Vyriausybės skolinimosi rinkose priemonė yra Vyriausybės vertybinių popierių leidimas. 2003 m. duomenų finansų ministerija dar nėra pateikusi, todėl nagrinėjami 2002 m., o 2002 metų gruodžio 31 d. valstybės skola už išleistus VVP sudarė 64,5 proc. visos valstybės skolos.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybiniai popieriai – Lietuvos Respublikos vardu Lietuvos Respublikos Vyriausybės serijomis išleidžiami skoliniai įsipareigojimai, patvirtinantys emisijos sąlygose apibrėžtas teises ir pareigas, naudojami kaip valstybės skolinimosi būdas įstatymuose nustatytoms reikmėms finansuoti ir galintys būti antrinės vertybinių popierių apyvartos objektas, jeigu emisijos sąlygos nenustato ko kita.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2629 žodžiai iš 8625 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.