Valstybes socialine politika
5 (100%) 1 vote

Valstybes socialine politika

VALSTYBĖS POLITIKA – KO SIEKIAME, KUR EINAME?

Daug pasaulio valstybių yra pasirinkusios demokratinį vystymosi kelią. Vienos jų turi jau senas demokratijos tradicijas, kitos – tik pradeda jas kurti. Tai pagrindinis XXa. pabaigos politikos bruožas. Valstybės, kurios santvarka demokratinė, pagrindinis tikslas yra žmogus, jo laisvių ir teisių apsauga. Pagal tai, kiek žmogus išsimokslinęs, sveikas, socialiai aprūpintas ir integruotas į visuomenę, galima spręsti, kiek klestinti yra pati valstybė. O tokį žmogų valstybė gali sukurti tik nuolat ir nuosekliai vystydama demokratiškus politinius, ekonominius ir socialinius institutus. Vadinasi, valstybė lemia ne tik visuomenės, bet ir piliečio gerovę.

Demokratiniu keliu Lietuva pasuko papūtus permainų bėjams Rytų Europoje 1990-91m. Šie metai buvo lūžis Lietuvos istorijoje. Neišlaikiusi konkurencijos pasaulyje subyrėjo socialistinė sistema Rytų Europoje. Taip pat ir Lietuvoje. Jaunai valstybei, beveik neturinčiai šiuolaikinės demokratijos tradicijų, teko kurti savą valdymo sistemą. Gerai yra tai, kad Lietuva galėjo naudotis jau gilias demokratijos tradicijas turinčių valstybių patirtimi, tačiau negalėjo išvengti klaidų, nes pati neturėjo patirties. Kiek tai pavyko tuometiniams politikams, matome šiandien. Galbūt vieni jaučiasi saugiai šiuolaikinėje visuomenėje, kiti ne. Geriausiai tai parodo gyvenimo realija ir žmogaus, kaip piliečio, branda ( šiuo atveju viešąja nuomone pasitikėti negalima, nes lietuviai visad linkę skųstis ir pastebėti tik neigiamus dalykus ).

Aš manau, kad Lietuvos žmogus kaip pilietis dar nesubrendęs. Žinoma, kad dauguma nėra socialiai aprūpinti ar apsirūpinę, ekonomiškai saugūs. Tačiau mane labiau domina politinis aspektas, piliečio integravimosi į visuomenę procesas. Kad pilietis politiškai nesubrendęs rodo paprastas pavyzdys: neseniai vykę rinkimai į Seimą. Manau, kad dabartinę valdžios sudėtį lėmė ne tiek objektyvi rinkiminė agitacija, kiek daugelio žmonių politinis neišprusimas. Iš viešosios apklausos, vykusios prieš rinkimus, pateiktų rezultatų apie priežastis, dėl kurių žmonės balsuotų už partijas, matome, kad didelė dalis elektorato ( apie 30% vidutiniškai ir daugiau ) balsuotų už pasirinktą partiją iš įpročio. Tokia pat dalis – dėl simpatijų partijos lyderiams. Vadinasi, populiarumą Lietuvoje dažnai lemia populizmas, o ne realūs darbai ar kitos objektyvios priežastys. Tai pirmas žmonių pilietinio neišprusimo požymis. Iš tos pačios apklausos matome, kad objektyvioms priežastims, dėl kurių žmonės pasirenka vieną ar kitą partiją, lieka tik apie 40% elektorato dalies. Iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, kad tai yra visai neblogai. Tačiau rinkėjas dažnai suklaidinamas siūlymų painimu arba jų nepagrįstumu. Esu tikras, kad būdamas patijos agitatorius ir tikindamas žmones, jog ši partija įsitvirtinusi valdžioje, didins socialinį aprūpinimą ir mažins mokesčius, pritraukčiau tikrai nemažą dalį balsų. Nors tokie dalykai labiau būdingi provincijai, tačiau vis tiek rodo visuomenės vertinimo ambivalentiškumą, o tai dar vienas politinio neišprusimo požymis.

Stebina ir kitas šio pavyzdžio faktas: balsuoti neatėjo net 48% rinkėjų. Toks aukštas neatėjusių žmonių skaičius rodo žmonių nenorą dalyvauti visuomeniniuose procesuose.

Vis dėlto bet kurioje valstybėje vyksta žmonių integracija į visuomenę. Taip pat ir Lietuvoje. Tačiau ir ta pati integracija dar nėra labai didelio masto. Žmogus dar nesuvokia, kad jis yra tikrai valstybės šeimininkas ir kad valstybė turi tarnauti jam, o ne jis valstybei. Žmogus nesupranta, kad įsiliedamas į visuomeninę veiklą, tikrai gali daryti poveikį valstybės valdymui. Viskas priklauso nuo jo aktyvumo. Suprantu, kad visuomeninį žmogaus aktyvumą slopina ekonominiai bei socialiniai sunkumai, tačiau, manau, pagrindinė priežastis yra psichologinė. Dabartiniai Lietuvos piliečiai tai paveldėjo dar iš komunistų laikų, kai žmogaus protas, sąžinė, o taip pat ir inciatyva buvo partijos “nuosavybė”. Kad šis psichologinis stabdis giliai įsišaknijęs žmonių pasąmonėje, rodo paprastas pavyzdys: žinia, kad daugelis dirba biudžetinėse įstaigose ir uždarbį (tiesą sakant, ne tokį jau didelį) jiems moka valstybė. Taip yra todėl, kad žmonės bijo privačios inciatyvos. Šį psichologinį jų bruožą pavadinčiau didele valstybės negalia. Naikinti ją reikėtų švietimo pagalba. Tačiau tai jau kultūrinė ir socialinė sritis.

Valstybės gerovę ir demokratinį išsivystymą taip pat parodo ir visuomenėje vykstantys procesai, visuomeninės institucijos, jų demokratiškumas. Tad būtų pravartu pažiūrėti į valdžios ir kitų jos institucijų įvaizdį. Žinia, kad valdžia ir valstybės santvarka yra svarbiausi visuomenės išsivystymo rodikliai, vadinasi, valdžios įvaizdis turi parodyti ir valstybės bei visuomenės demokratiškumo lygį. Gaila, bet įvairūs valdininkai turi ne kokį reitingą. Dažnai žodis “valdinikas” paprastam žmogui sukelia asociaciją su korupcija, savivale ir kito interesų nepaisymu bei biurokratija populiariąja šio žodžio prasme. Toks valdininkų savivaliavimas ir sustabarėjimas taip pat yra postkomunistinis palikimas. Turiu omeny psichologinį aspektą, kai
valdininkai jausdavosi “dievaičiais”, o taip pat ir politinį – valstybė paveldėjo didžiulį biurokratinį aparatą, kurio, kaip matau, sunkiai sekasi atsikratyti. Apmaudu, tačiau turiu konstatuoti faktą, kad tai masinis reiškinys. Štai šis atvejis dabar jau rodo ne tik žmonių pilietinį nesubrendimą, bet taip pat ir pačios valstybės politinės brandos stoką. Ir tai tikrai nenaudinga pačiai valstybei – didelis sustabarėjęs biurokratinis aparatas, o taip pat įstatymų gausybė atgraso daugelį užsieniečių nuo investicijų Lietuvoje, kuria neigiamą šalies įvaizdį užsienyje, o taip pat skatina piliečių nepasitikėjimą valstybe.

Iš tikrųjų šią problemą galima būtų išspresti gan greitai. Tereikia tik priimti atitinkamus politinius sprendimus aukščiausiame valdžios lygmenyje. Tačiau ir čia dažnai jaučiama demokratiškumo bei susitarimo stoka. Prisiminkime ne tokią jau seną LDDP valdymo istoriją, o ypač tuos metus, kai vyriausybės galva buvo ponas A. Šleževičius. Juk praktiškai LDDP, ponui A. Šleževičiui vadovaujant, buvo įvedusi vienvaldystę, kai dažnai opozicijos buvo nepaisoma. Dar gerai, jei ta vienvaldystė būtų buvusi nukreipta žmonių gervei pasiekti, tačiau dažnai ji buvo naudojama savanaudiškiems partijos interesams įgyvendinti. Todėl poną A. Šleževičių, o kartu ir LDDP narius gal ir galima pavadinti gudriais ar protingais žmonėmis, bet tik ne pilietiškai subrendusiais. Vadinasi, valdžia nebuvo visiškai demokratiška, todėl ji negalėjo priimti sprendimų, įtvirtinančių demokratiją žemesnėse valdžios grandyse. Kulminacija buvo pasiekta, kai pono A. Šleževičiaus vadovaujama vyriausybė, susikompromitavusi po bankų krizės Lietuvoje 1995m. pabaigoje – 1996m. pradžioje, atsisakė atsistatydinti. Tai jau buvo viešas demokratijos nepaisymas.

Negaliu labai girti ir konservatorių, dabar esančių valdžioje. Nuo pat valdymo pradžios jie pradėjo vykdyti taip vadinamą “švarių rankų” politiką. Po šiuo gražiu šūkiu slypi partinės vienvaldystės įvedimo tikslas. Dar įžūlesnis demokratijos principų nepaisymas – tai konfliktas su Prezidentu dėl prokuroro skyrimo. Jei bus priimta konstitucijos pataisa, atimanti iš Pezidento teisę skirti prokurorą, bus įvykdytas dalinis valdžių susiliejimas. O tai jau visiškai prieštarauja tikriesiems demokratijos proncipams.

Taip pat kyla abejonių dėl šio konservatorių žingsnio priežasteis. Jei šis procesas vyksta dėl konkrečių įvykių ( turiu omeny tilto susprogdinimo per Bražuolės upelį ir J. Abromavičiaus žūties bylas ), tai vėlgi parodo kai kurių aukštų politikų pilietinės atsakomybės stoką. Tad vėl, nori nenori, tenka kalbėti apie vadžios nedemokratiškumą.

Kita vertus, negalima pamiršti fakto apie naujos vyriausybės susikompromitavusio nario, o būtent finansų ministro pono R. Matiliausko besąlygišką atleidimą iš pareigų. Tai rodo valdžios politišką brendimą. Lieka tik pasidžiaugti šiuo faktu.

Kaip matome, konservatorių šiandieninis valdymas labai prieštaringas. Vienu atveju jie nusižengia demokratijos principams, kitu – elgiasi kaip politinė jėga, turinti gilias demokratijos tradicijas. Mums gi belieka viltis, kad visos konservatorių įvykdytos reformos išeis į naudą šaliai.

Negalima nepastebėti visuomenės informavimo priemonių ( VIP ) vaidmens atskleidžiant korupcijos faktus, kitus nusikaltimus bei apskritai liberalizuojant visuomenę, kuri nepasižymi politinės minties įvairove. Tikra demokratija neįmanoma be žodžio laisvės. Laisva spauda, televizija – tai laisvos visuomenės simbolis. Dažnai girdime įvairių politikų neigiamus pasisakymus apie VIP, matome siekimą apriboti žodžio laisvę ar netgi įtakoti VIP veiklą. Jei taip ir atsitiktų, demokratija šalyje tikrai patirtų stiprų smūgį. Džiugu, kad VIP sugeba išvengti apribojimų ir išlieka tikrai demokratiškos. Taip visuomenė informuojama apie realius procesus, vykstančius šalyje, negauna tendencingos informacijos.

Iki šiol minėjau valstybės ir jos piliečių demokratiškumo ir politinės brandos stokos pavyzdžius. Gali susidaryti įspūdis, kad mes gyvename visai nedemokratiškoje šalyje. Tačiau vis dėlto demokratijos pasiekimai yra didžiuliai ir jų nepastebėti neįmanoma. Paminėsiu tiktai keletą pavyzdžių. Pirma, tai jau minėtas VIP demokratiškumas.

Kitas svarbus šalies politinės brandos požymis – tai demokratiška valdžios kaita pagal iš anksto numatytas procedūras. Kad čia pasiektas aukščiausias demokrtijos laipsnis, matome iš praėjusių metų Seimo rinkimų pavyzdžio. Taip pat aukštą demokratijos laipsnį parodo konstruktyvios opozicijos buvimas ir veikla.

Taigi paminėjau keletą šiandieninės mūsų valstybės esminių trūkumų ir privalumų. Jei tikėsime tuo, jog valstybės tikslas, kaip minėjau, yra išsimokslinęs, sveikas, socialiai saugus ir integruotas į visuomenę žmogus, tai pamatysime, kad Lietuvos valstybė daugiau ar mažiau palengva ir siekia šito tikslo. Vadinasi, esminiai teigiami pokyčiai vyksta. Tad kyla klausimas: ar reikalingos naujos reformos? Atsakysiu taip: aš asmeniškai nepatenkintas daugeliu vykstančių reformų, nes matau geresnį būdą išspręsti daugelį socialinių bei ekonominių problemų, ir siūlyčiau naujas, sakyčiau, gan radikalias valstybės valdymo reformas. Tad iš
pradžių trumpai apibrėšiu jų pobūdį.

Reikia paminėti, kad daugelis mano idėjų labai panašios į Lietuvos Liberalų Sąjungos nuostatus. Aš taip pat manau, kad niekas geriau nežino savų problemų kaip patys žmonės. O šiuolaikinė Lietuvos valstybė, prisidengdama jų globėjos vardu, dėl savo netobulos sąjungos yra nenatūralus, dirbtinis stabdis visuomenės bei žmogaus vystymuisi. Ir tik smarkiai apkarpius ir supaprastinus valstybinį valdžios aparatą, bus išlaisvinta privati inciatyva. Šio proceso teigiami dalykai yra tie, kad žmonės patys gali nustatyti savo poreikius ir juos tenkinti be valios primetimo iš viršaus. Gerbiamas skaitytojau, jūs dabar galite pastebėti, kad aš lyg ir pats sau prieštarauju: anksčiau kalbėjau apie pilietiškai nesubrendusį žmogų, bijantį atsakomybės, o dabar – kad viską reikia palikti savieigai bei privačiai inciatyvai. Sutinku, kad skubiai, neracionaliai ir forsuotai vykdanat bet kokias reformas, valstybei bei žmogui padaroma ne tik ekonominė ar socialinė, bet ir psichologinė žala. Tačiau aš nesakau, kad būtent taip ir reikia vykdyti reformas. Įgyvendinant jas palengva bei nuosekliai derinant su visuonenės sąmoningumo vystymusi, galima išvengti bet kokių didesnių sukrėtimų.

Geriausiai žmonių padėtį atspindi jų socialinių bei ekonominių poreikių patenkinimo lygis. Tačiau apie ekonominius bei socialinius problemų sprendimo būdus nekalbėsiu, tik apie politinius. Būtent tikslingi politiniai sprendimai duoda akstiną sėkmingam individo ar visuomenės vystymuisi, o ekonominiai – socialiniai sprendimai jau antraeiliai.

Mano manymu, valstybės valdymo organizacinė sistema yra visuomenės gerovės garantas. Tad šiam dalykui turi būti skiriama pakankamai daug dėmesio. Didžiausia šiandieninės valdžios organizacinės struktūros problema yra žemesnės valdžios grandies, o būtent savivaldybių vaidmens sumenkinimas valdymo procese, o taip pat, mano manymu, gremėzdiška savialdybių valdžios organizacinė sąranga. Savivaldybės turi tenkinti vietinius žmonių ekonominius bei socialinius poreikius. Kiekvienos savivaldybės pagrindiniai poreikiai vis skirtingi. Tačiau vyriausybė, aukštesnė valdžios grandis, primeta visoms savivaldybėms griežtas bendras normas, nurodymus, kurie atskirose savivaldose stabdo vykstančius įvairius procesus. Vadinasi, ilgainiui turi kilti daug nesutarimų tarp vyriausybės ir savivaldybių. Pavyzdžiu galime paimti finansinius savivaldybių ir vyriausybės santykius ( turbūt tai opiausia šių valdžios lygmenų santykių problema ). Vyriausybė surenka mokesčius iš savivaldos teritorijos, o po to skiria subsidijas savivaldybėms. Ar ne papraščiau būtų, jei savivaldybė pati surinktų visus įmanomus mokesčius, o po to galutinę dalį atskaičiuotų vyriausybei. Tai padėtų išvengti lėšų paskirstymo, o taip pat daugelio nesusipratimų bei korupcijos, nes jeigu lėšos neis iš “rankų į rankas” per valdininkus, tai šiems nebus ir galimybės vogti ar sukčiauti.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 2048 žodžiai iš 6241 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.