Įvadas
Valstybės tarnyba yra pakankamai sudėtingas reiškinys. Tai nėra eilinės darbo vietos ar eilinės pareigos, kurias gali užimti bet koks asmuo. Valstybės tarnyba skiriasi nuo įprastų tarnybų jau vien tik dėl jos pavadinimo. Patekti į tokią tarnybą yra sunkiau negu tarkim į privatų sektorių – reikia specialaus išsilavinimo. Valstybės tarnyba kaip reiškinys egzistuoja visur kur tik yra valstybė, todėl savaime aišku, kad kiekvienoje valstybėje yra valstybės tarnautojų. Visame pasaulyje yra be galo daug tokių tarnautojų, kurie atlieka įvairias funkcijas. Todėl būtent ir reikalingi kažkokie tarnybos principai, kuriais vadovaujantis galima būtų nepriekaištingai dirbti, kilti karjeros laiptais, priimti į tarnybą ar netgi iš jos atleisti. Šiame darbe aš ir pabandysiu apžvelgti pagrindinius valstybės tarnybos principus. Kaip būsimiems tarnautojams mums ši tema yra aktuali. Reikia suvokti kaip visų pirma patekti į tarnybą, kaip atlikti savo darbą, ir kuo vadovautis, kad mūsų tarnyba būtų geriausia. Nagrinėdamas šią temą, neskaitant Lietuvos aš pasirinkau dar dvi valstybes – Prancūziją ir JAV. Prancūziją pasirinkau kaip unitarinės valstybės atstovę, o JAV – kaip federacinės. Nors Lietuva irgi yra unitarinė valstybė, bet mūsų šalyje tarnybos istorija nėra tokia gyli kaip Prancūzijoje, be to Prancūzija yra toliau pažengusi šioje srityje. Darbo eigoje pateiksiu visų trijų valstybių tarnybos principus ir išvadose pabandysiu trumpai aptarti jų skirtumus.
Lietuva
Pirma šalis kurią aš apžvelgsiu bus Lietuva. Kadangi didesnė dalis yra paimta iš įstatymo, todėl apie Lietuvą aš per daug ir neišsiplėsiu, tik paminėsiu pagrindinius principus ir juos aptarsiu. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme yra pasakyta, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnyba grindžiama įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, politinio neutralumo, skaidrumo ir karjeros principais. Kiekvieną principą galima išaiškinti smulkiau.
Pradėkime iš pradžių. Įstatymo viršenybės principas reiškia, kad valstybės tarnautojo statusas, reglamentuojamas šio ir kitų įstatymų, negali būti keičiamas kitaip negu įstatymu. Taip pat šis principas reiškia, kad niekas neturi teisės dėl politinių ar kitų interesų versti valstybės tarnautoją atlikti veiksmus ar priimti sprendimus, viršijančius jo įgaliojimus. Taip pat valstybės tarnautoji garantuojama teisė ginti savo teisėtus interesus visais įstatymų nustatytais būdais. Pagal sekantį, t.y. lygiateisiškumo principą kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis turi vienodas teises stoti į valstybės tarnybą, o valstybės tarnautojo statusas negali būti ribojamas dėl jo lyties, rasės, tautybės, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, politinių pažiūrų ar subjektinių kitų aplinkybių.
Toliau eina politinio neutralumo principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo valstybės tarnautojas privalo nešališkai tarnauti žmonėms, nepaisydamas asmeninių politinių pažiūrų, tarnybos metu nedalyvaujant politinėje veikloje (išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus).
Pagal skaidrumo principą bet kokia valstybės tarnautojo tarnybinė veikla yra vieša ir suprantama, atvira įvertinti ir susipažinti su jo rengtais tarnybiniais dokumentais, išskyrus įstatymų ar kitų teisės aktų saugomas valstybės ar tarnybos paslaptis. Na ir galiausiai karjeros principas, kuris sako, kad priėmimas į valstybės tarnybą neterminuotam darbui ir aukštesnių ar kitų pareigų siekimas yra grindžiamas pretendentų konkurencija, objektyviai įvertinant jų profesinį pasirengimą, įgūdžius ir privalumus konkurso metu.
Prancūzija
Dabar trumpai apžvelgsiu Prancūziją. Kadangi Prancūzija taip kaip ir Lietuva yra unitarinė valstybė, galima atrasti daug panašumų.
Neišvardindamas konkrečiai principus aš pabandysiu aptarti kokia yra valstybės tarnyba Prancūzijoje. Taigi Prancūzijoje egzistuoja labai sudėtinga valstybės tarnautojų atrankos sistema. “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje”, kuri yra tapusi dalimi Prancūzijos Konstitucijos, sakoma, kad “Kadangi kiekvienas pilietis yra lygus prieš įstatymą, jis lygiomis teisėmis gali stoti į valstybės tarnybą atitinkamą jo sugebėjimams ir be jokių skirtumų išskyrus jo talentus”. Išraiška “lygiomis teisėmis” nusako lygybę nepriklausomai nuo rasės, tautybės, įsitikinimų ir lyties. Draudžiama ir diskriminaciją už politines pažiūras. Moterų teisės buvo apibūdintos 196 metų Konstitucijoje ir kituose įstatymuose. Vienas iš paskutinių tarp tokių įstatymų tapo 1982 metų įstatymas, kuris teigė, kad “jokių skirtumų tarp vyro ir moters nėra”. Tame pačiame įstatyme taip pat teigiama, kad “kaip vyram taip ir moterim gali būti organizuotas atskiras priėmimas į darbą, tokiais atvejais kai lemiamu reikalavimu vykdyti pareigas tampa pirmenybė kuriai nors lyčiai”. Taip pat Prancūzijoje egzistuoja amžiaus, pilietybės ir sugebėjimų ribojimai. Yra nustatytas minimalus ir maksimalus amžiaus norint stoti į valstybės tarnybą. Maksimalus amžius daugumai pareigybių yra nuo 40 iki 45 metų. Prancūzijos pilietybė yra būtina tik norint užimti etatinio valstybės tarnautojo pareigas. Į neetatinio valstybės tarnautojo pareigas galima priimti ir
užsieniečius. Kai kurioms pareigybėms reikalingi diplomai liudijantys tam tikrą kvalifikacijos lygį. Nuo šio lygio priklauso ir atlyginimas. Praktikoje egzistuoja didesnė nelygybė. Aukščiausio lygio tarnautojai yra renkami iš aukštuomenės, yra susiformavusios netgi tarnautojų dinastijos. Ir iki šiol yra nedaug moterų užimančių vadovo pareigas. Daugumai pareigybių užimti yra rengiami konkursai. Konkursas laikomas geriausiu kandidatų atrankos būdu. Šiuo būdu yra patikrinamas bendras kultūros ir profesionalumo lygis. Patys aukščiausi ir patys žemiausi tarnautojų lygiai atrenkami ne konkurso būdu. Aukščiausieji yra skiriami valstybės valdžios, o žemiausieji atrenkami testų ir egzaminų pagalba.