Įvadas 3
1. Valstybių galios resursai 3
2. Galios resursų požiūrio skurdas 6
3. Valstybių galia ir mažosios valstybės 8
Išvados 10
Naudotos literatūros sąrašas 12
Įvadas
Kaip pastebėjo galią savo veikale „Politics among nations“ tyręs H.
Morgentau (H. Morgenthau), sąvoka „valstybės galia“ savaime implikuoja tam
tikrą santykį. Kad ir kokia būtų galios prigimtis (ekonominė, karinė,
kultūrinė), norint apibūdinti galios santykį, būtina įvertinti ne tik galia
besinaudojantį subjektą, bet ir priešingą šio santykio pusę. Tarptautinės
politikos atveju, galios santykio šalys yra valstybės. Taigi jei galios
santykis susidaro, galima manyti, kad viena valstybė-šio santykio dalyvė
turi daugiau galios už kitą.
Toliau šiame rašto darbe bus daroma prielaida, kad valstybių galia iš
tikrųjų yra netolygiai pasiskirsčiusi. Bus bandoma ne tik ieškoti tokio
pasiskirstymo priežasčių, bet ir susieti jas su „mažosios valstybės“
sąvoka. Šiuo tikslu bus iškelta hipotezė, kad reali galia veikti kitos
valstybės politiką tam tikromis sąlygomis yra turima ne vien didžiųjų
valstybių.
Rašto darbe pirmiausia bus aptarti valstybių galios resursai, paskui bus
apžvelgtas galimas galios santykio pobūdis, o paskutinė rašto darbo dalis
bus skirta nagrinėti hipotezei, kad „mažųjų valstybių“ samprata, kokia ji
bus pateikta, tam tikromis sąlygomis gali būti reliatyvi. Rašto darbe bus
apsiribota vien valstybių kaip galios naudotojų tyrimu, kreipiant nedaug
dėmesio į kontekstą — kai kuriuos su valstybių dariniais ar tarptautine
sistema susijusius galios naudojimo aspektus — tokį požiūrį Dž. Frankelis
(J. Frankel) pavadintų „mikropolitiniu lygmeniu“. Kitaip sakant, šis
valstybių galios nagrinėjimas nepretenduoja į visos tarptautinės politikos
aiškinimą galios požiūriu. Taip pat nebus kreipiama dėmesio į galios
realizavimo procesą, t. y. į valstybių veiksmus ir į atsakus į šiuos
veiksmus. Be to, nebus tiriami galios naudojimo tikslai, t. y. valstybių
interesai, vertybės ir pan.
1. Valstybių galios resursai
Žvelgiant iš šių dienų pozicijos, valstybių galią galima tirti daugeliu
aspektų. K. J. Holstis nurodo keletą galimų požiūrio į galią alternatyvų:
tai priemonė siekti tikslų; ji remiasi resursais; ji yra santykis ir
procesas; ji gali būti išmatuota, bent jau apytiksliai. Ilgai galia buvo
tiriama, neįvertinant trečiojo požiūrio, t. y. tik nustatant įmanomus jos
šaltinius ir laikant juos esminiais galią lemiančiais faktoriais (Dar
daugiau, neretai visi resursai buvo laikomi darantys įtakos galiai tiek,
kiek jie daro įtakos kariniam valstybės pasiruošimui. Nenuostabu, kad Dž.
Garnetas (J. Garnett) tvirtina, jog apskritai, tie, kurie turi daugiausia
karinės galios, paprastai yra įtakingiausi; jų norai labiausiai gerbiami; į
jų diplomatiją kreipiama daugiausia dėmesio). Žemiau bus peržvelgta keletas
tokio požiūrio į galią pavyzdžių, kuriuos galima pavadinti „galios resursų
požiūriu“. Tačiau tai, kad čia pateikiamos kai kurių autorių pozicijos,
nereiškia, kad jie į galią žiūri vien tik kaip į resursų išraišką.
Gana išsamiai materialius ir humanitarinius valstybės galios resursus
išvardijo H. Morgentau. Nors jis pripažino santykinį galios pobūdį, ją
laikė psichologiniu santykiu, o tai, kaip bus parodyta vėliau, nėra
pakankamas santykio paaiškinimas. Tačiau jo pateiktas galios analizės pagal
valstybės resursus modelis buvo vienas žymiausių, todėl bet kuriuo atveju,
norint toliau nagrinėti galią, šį modelį pravartu bent trumpai apžvelgti.
H. Morgentau, nurodęs tris būtinus atsiminti, tiriant galią, dalykus (galia
visad santykinė; galia kinta; ir (šiuo atveju svarbiausia) negalima
pervertinti vieno kurio nors faktoriaus), kartu pastebėjo, kad tradiciškai
vis dėlto dominavo tik du veiksniai. Pasak jo, „politinė galia buvo karinės
ir, kai kuriais atvejais, ekonominės galios funkcija“. Taip ją, atrodo, kai
kuriais atvejais suprato ir pats H. Morgentau, tiesa, rėmęsis istoriniais
faktais. Bent jau jo pateikti kai kurių veiksnių aiškinimai neišvengia
nuolatinio šių veiksnių svarbos siejimo su valstybės karine galia.
Geografinę padėtį kaip (materialų ir stabilų) galios šaltinį Morgentau
aiškina būtent kariniu požiūriu — ar teritorija palanki pulti ar gintis, ar
puolanti valstybė išlaikys pakankamą ryšį su anksčiau įsteigtomis karinėmis
bazėmis. Netgi keičiantis technologijoms, geografinės padėties svarba, anot
H. Morgentau, nemažėja. Tik geografiškai didelės valstybės gali tapti
supervalstybėmis, atsiradus branduoliniam ginklui, nes tik didelė
teritorija leidžia atlaikyti platų branduolinio sprogimo žalos spindulį.
Kaip nurodė R. Dž. Lyberis (R. J. Lieber), šalies dydis turi dar ir kitą
reikšmę — didelės valstybės paprastai yra autonomiškesnės apsirūpindamos
resursais. H. Morgentau laiko, kad maisto ir žaliavų — kito valstybės
galios šaltinio — reikšmę taip pat lemia karinė nauda. Norėdama visiškai
įvykdyti iškeltus užsienio politikos tikslus, valstybė turi turėti
užtektinai maisto atsargų, be to, ji turi apsirūpinti žaliavomis pramonei.
Gamtos išteklių svarba valstybės galiai, teigia
Morgentau, priklauso nuo
karinės pramonės technologijos. Kaip atskiras itin svarbus resursas
išskiriama nafta, kuri suteikia daugiau karinės ir ekonominės galios už bet
kurį kitą gamtos išteklį.
Dar vienas valstybių galios resursas yra jos pramonės išsivystymas ir
galimybės. Pramonės pakankamumas valstybės vidaus poreikiams ir
technologinis pirmavimas, kartu su branduoliniu ginklu ir didele
teritorija, yra esminis supervalstybės skiriamasis bruožas.
Technologija, pirmiausia branduolinė, tiesiogiai lemia valstybės karinį
pasiruošimą. Vis dėlto galia ne visada didėja proporcingai branduolinei
technologijai: po tam tikros ribos didindama branduolinio ginklo arsenalą,
valstybė negali tikėtis, kad jos įtakos galimybės didės, nes pasiekiama
riba, kai branduolinis ginklas ir taip gali sunaikinti visą pasaulio
bendriją. Išvystytas branduolinis ginklas, atvirkščiai, netgi mažina jo
panaudojimo tikimybę, nes, didėjant jo griaunamajam potencialui,
racionaliai panaudoti tokį ginklą tampa vis sunkiau.
Karinėms valstybės galimybėms svarbūs yra ir lyderiai bei jų sugebėjimai,
ir, žinoma, ginkluotųjų pajėgų dydis bei jų paruošimo kokybė. Tiesa, vėlgi
svarbu, kad valstybės karinė galia priklauso nuo valstybės karinės jėgos,
tačiau nėra tolygi jai, nes, kaip nurodo Dž. Garnetas, ir kaip buvo
užsiminta ankstesnėje pastraipoje, dažnai ne turimos karinės jėgos
naudojimas, o pats jos turėjimas yra galios elementas.
Karinio tinkamumo kriterijus H. Morgentau pritaikė ir nematerialiems
veiksniams vertinti. Tarp tokių veiksnių vienas svarbiausių yra gyventojai,
jų skaičius, pasiskirstymas ir šio pasiskirstymo kitimo tendencijos. Tik
esant dideliam gyventojų skaičiui įmanoma vystyti plačią karinę veiklą ir
pramonę, reikalingą tokiai veiklai. Kartu didelis gyventojų skaičius gali
būti kliūtis, pirmiausia ekonominė, stiprinti valstybę.
H. Morgentau pereina prie dar sunkiau įvertinamų veiksnių, kuriuos Dž.
Frankelis vadina „psichologiniais ir socialiniais elementais“ —
nacionalinio charakterio, nacionalinės moralės ir „geros vyriausybės“. Jis
teigia, kad, nors pati nacionalinio charakterio koncepcija yra ginčų
objektas, „tam tikros intelekto ir charakterio ypatybės dažnesnės ir labiau
vertinamos vienoje šalyje nei kitoje“. Ir į nacionalinį charakterį jis
žiūri, vertindamas jo naudą kariniu aspektu: pasak H. Morgentau, ypač
svarbu, jei nacionalinis charakteris padeda kuo daugiau taikių resursų
greitai pritaikyti karui.
Nacionalinio charakterio būklę kiekvienu konkrečiu momentu rodo nacionalinė
moralė, arba visuomenės pritarimo valstybės vykdomai užsienio politikai
laipsnis. Nacionalinė moralė visąlaik turi lūžio, arba pasidavimo, tašką,
todėl niekad negalima pasikliauti jos stabilumu. Jos kokybė priklauso ir
nuo valstybės politinio režimo — H. Morgentau nurodo, kad platus visuomenės
prisirišimas prie vyriausybės ginamų vertybių labiau tikėtinas demokratinio
politinio režimo atveju. (Tuo tarpu R. Dž. Lyberis pastebi, kad
demokratinės valstybės tampa labiau priklausomos nuo išorinio pasaulio,
kadangi nesiekia izoliacijos ir kliaujasi prekyba su kitomis valstybėmis.
Tiesa, autarkišką politiką vykdančios autoritarinės valstybės, nors ir
išlaiko tam tikrą autonomiją, tai pasiekia dažnai per dideliais kaštais.)
Kartu nacionalinė moralė priklauso ir nuo vyriausybės pastangų bei
valstybės vienalytiškumo.
Vyriausybės pastangas H. Morgentau išskiria į atskirą galios resursų
kategoriją. „Gera vyriausybė“ turi teisingai įvertinti valstybės įtakos
galimybes ir pasirinkti atitinkamus veiklos metodus; nustatyti tinkamą