Valstybių galia ir mažosios valstybės
5 (100%) 1 vote

Valstybių galia ir mažosios valstybės

Įvadas 3

1. Valstybių galios resursai 3

2. Galios resursų požiūrio skurdas 6

3. Valstybių galia ir mažosios valstybės 8

Išvados 10

Naudotos literatūros sąrašas 12

Įvadas

Kaip pastebėjo galią savo veikale „Politics among nations“ tyręs H.

Morgentau (H. Morgenthau), sąvoka „valstybės galia“ savaime implikuoja tam

tikrą santykį. Kad ir kokia būtų galios prigimtis (ekonominė, karinė,

kultūrinė), norint apibūdinti galios santykį, būtina įvertinti ne tik galia

besinaudojantį subjektą, bet ir priešingą šio santykio pusę. Tarptautinės

politikos atveju, galios santykio šalys yra valstybės. Taigi jei galios

santykis susidaro, galima manyti, kad viena valstybė-šio santykio dalyvė

turi daugiau galios už kitą.

Toliau šiame rašto darbe bus daroma prielaida, kad valstybių galia iš

tikrųjų yra netolygiai pasiskirsčiusi. Bus bandoma ne tik ieškoti tokio

pasiskirstymo priežasčių, bet ir susieti jas su „mažosios valstybės“

sąvoka. Šiuo tikslu bus iškelta hipotezė, kad reali galia veikti kitos

valstybės politiką tam tikromis sąlygomis yra turima ne vien didžiųjų

valstybių.

Rašto darbe pirmiausia bus aptarti valstybių galios resursai, paskui bus

apžvelgtas galimas galios santykio pobūdis, o paskutinė rašto darbo dalis

bus skirta nagrinėti hipotezei, kad „mažųjų valstybių“ samprata, kokia ji

bus pateikta, tam tikromis sąlygomis gali būti reliatyvi. Rašto darbe bus

apsiribota vien valstybių kaip galios naudotojų tyrimu, kreipiant nedaug

dėmesio į kontekstą — kai kuriuos su valstybių dariniais ar tarptautine

sistema susijusius galios naudojimo aspektus — tokį požiūrį Dž. Frankelis

(J. Frankel) pavadintų „mikropolitiniu lygmeniu“. Kitaip sakant, šis

valstybių galios nagrinėjimas nepretenduoja į visos tarptautinės politikos

aiškinimą galios požiūriu. Taip pat nebus kreipiama dėmesio į galios

realizavimo procesą, t. y. į valstybių veiksmus ir į atsakus į šiuos

veiksmus. Be to, nebus tiriami galios naudojimo tikslai, t. y. valstybių

interesai, vertybės ir pan.

1. Valstybių galios resursai

Žvelgiant iš šių dienų pozicijos, valstybių galią galima tirti daugeliu

aspektų. K. J. Holstis nurodo keletą galimų požiūrio į galią alternatyvų:

tai priemonė siekti tikslų; ji remiasi resursais; ji yra santykis ir

procesas; ji gali būti išmatuota, bent jau apytiksliai. Ilgai galia buvo

tiriama, neįvertinant trečiojo požiūrio, t. y. tik nustatant įmanomus jos

šaltinius ir laikant juos esminiais galią lemiančiais faktoriais (Dar

daugiau, neretai visi resursai buvo laikomi darantys įtakos galiai tiek,

kiek jie daro įtakos kariniam valstybės pasiruošimui. Nenuostabu, kad Dž.

Garnetas (J. Garnett) tvirtina, jog apskritai, tie, kurie turi daugiausia

karinės galios, paprastai yra įtakingiausi; jų norai labiausiai gerbiami; į

jų diplomatiją kreipiama daugiausia dėmesio). Žemiau bus peržvelgta keletas

tokio požiūrio į galią pavyzdžių, kuriuos galima pavadinti „galios resursų

požiūriu“. Tačiau tai, kad čia pateikiamos kai kurių autorių pozicijos,

nereiškia, kad jie į galią žiūri vien tik kaip į resursų išraišką.

Gana išsamiai materialius ir humanitarinius valstybės galios resursus

išvardijo H. Morgentau. Nors jis pripažino santykinį galios pobūdį, ją

laikė psichologiniu santykiu, o tai, kaip bus parodyta vėliau, nėra

pakankamas santykio paaiškinimas. Tačiau jo pateiktas galios analizės pagal

valstybės resursus modelis buvo vienas žymiausių, todėl bet kuriuo atveju,

norint toliau nagrinėti galią, šį modelį pravartu bent trumpai apžvelgti.

H. Morgentau, nurodęs tris būtinus atsiminti, tiriant galią, dalykus (galia

visad santykinė; galia kinta; ir (šiuo atveju svarbiausia) negalima

pervertinti vieno kurio nors faktoriaus), kartu pastebėjo, kad tradiciškai

vis dėlto dominavo tik du veiksniai. Pasak jo, „politinė galia buvo karinės

ir, kai kuriais atvejais, ekonominės galios funkcija“. Taip ją, atrodo, kai

kuriais atvejais suprato ir pats H. Morgentau, tiesa, rėmęsis istoriniais

faktais. Bent jau jo pateikti kai kurių veiksnių aiškinimai neišvengia

nuolatinio šių veiksnių svarbos siejimo su valstybės karine galia.

Geografinę padėtį kaip (materialų ir stabilų) galios šaltinį Morgentau

aiškina būtent kariniu požiūriu — ar teritorija palanki pulti ar gintis, ar

puolanti valstybė išlaikys pakankamą ryšį su anksčiau įsteigtomis karinėmis

bazėmis. Netgi keičiantis technologijoms, geografinės padėties svarba, anot

H. Morgentau, nemažėja. Tik geografiškai didelės valstybės gali tapti

supervalstybėmis, atsiradus branduoliniam ginklui, nes tik didelė

teritorija leidžia atlaikyti platų branduolinio sprogimo žalos spindulį.

Kaip nurodė R. Dž. Lyberis (R. J. Lieber), šalies dydis turi dar ir kitą

reikšmę — didelės valstybės paprastai yra autonomiškesnės apsirūpindamos

resursais. H. Morgentau laiko, kad maisto ir žaliavų — kito valstybės

galios šaltinio — reikšmę taip pat lemia karinė nauda. Norėdama visiškai

įvykdyti iškeltus užsienio politikos tikslus, valstybė turi turėti

užtektinai maisto atsargų, be to, ji turi apsirūpinti žaliavomis pramonei.

Gamtos išteklių svarba valstybės galiai, teigia
Morgentau, priklauso nuo

karinės pramonės technologijos. Kaip atskiras itin svarbus resursas

išskiriama nafta, kuri suteikia daugiau karinės ir ekonominės galios už bet

kurį kitą gamtos išteklį.

Dar vienas valstybių galios resursas yra jos pramonės išsivystymas ir

galimybės. Pramonės pakankamumas valstybės vidaus poreikiams ir

technologinis pirmavimas, kartu su branduoliniu ginklu ir didele

teritorija, yra esminis supervalstybės skiriamasis bruožas.

Technologija, pirmiausia branduolinė, tiesiogiai lemia valstybės karinį

pasiruošimą. Vis dėlto galia ne visada didėja proporcingai branduolinei

technologijai: po tam tikros ribos didindama branduolinio ginklo arsenalą,

valstybė negali tikėtis, kad jos įtakos galimybės didės, nes pasiekiama

riba, kai branduolinis ginklas ir taip gali sunaikinti visą pasaulio

bendriją. Išvystytas branduolinis ginklas, atvirkščiai, netgi mažina jo

panaudojimo tikimybę, nes, didėjant jo griaunamajam potencialui,

racionaliai panaudoti tokį ginklą tampa vis sunkiau.

Karinėms valstybės galimybėms svarbūs yra ir lyderiai bei jų sugebėjimai,

ir, žinoma, ginkluotųjų pajėgų dydis bei jų paruošimo kokybė. Tiesa, vėlgi

svarbu, kad valstybės karinė galia priklauso nuo valstybės karinės jėgos,

tačiau nėra tolygi jai, nes, kaip nurodo Dž. Garnetas, ir kaip buvo

užsiminta ankstesnėje pastraipoje, dažnai ne turimos karinės jėgos

naudojimas, o pats jos turėjimas yra galios elementas.

Karinio tinkamumo kriterijus H. Morgentau pritaikė ir nematerialiems

veiksniams vertinti. Tarp tokių veiksnių vienas svarbiausių yra gyventojai,

jų skaičius, pasiskirstymas ir šio pasiskirstymo kitimo tendencijos. Tik

esant dideliam gyventojų skaičiui įmanoma vystyti plačią karinę veiklą ir

pramonę, reikalingą tokiai veiklai. Kartu didelis gyventojų skaičius gali

būti kliūtis, pirmiausia ekonominė, stiprinti valstybę.

H. Morgentau pereina prie dar sunkiau įvertinamų veiksnių, kuriuos Dž.

Frankelis vadina „psichologiniais ir socialiniais elementais“ —

nacionalinio charakterio, nacionalinės moralės ir „geros vyriausybės“. Jis

teigia, kad, nors pati nacionalinio charakterio koncepcija yra ginčų

objektas, „tam tikros intelekto ir charakterio ypatybės dažnesnės ir labiau

vertinamos vienoje šalyje nei kitoje“. Ir į nacionalinį charakterį jis

žiūri, vertindamas jo naudą kariniu aspektu: pasak H. Morgentau, ypač

svarbu, jei nacionalinis charakteris padeda kuo daugiau taikių resursų

greitai pritaikyti karui.

Nacionalinio charakterio būklę kiekvienu konkrečiu momentu rodo nacionalinė

moralė, arba visuomenės pritarimo valstybės vykdomai užsienio politikai

laipsnis. Nacionalinė moralė visąlaik turi lūžio, arba pasidavimo, tašką,

todėl niekad negalima pasikliauti jos stabilumu. Jos kokybė priklauso ir

nuo valstybės politinio režimo — H. Morgentau nurodo, kad platus visuomenės

prisirišimas prie vyriausybės ginamų vertybių labiau tikėtinas demokratinio

politinio režimo atveju. (Tuo tarpu R. Dž. Lyberis pastebi, kad

demokratinės valstybės tampa labiau priklausomos nuo išorinio pasaulio,

kadangi nesiekia izoliacijos ir kliaujasi prekyba su kitomis valstybėmis.

Tiesa, autarkišką politiką vykdančios autoritarinės valstybės, nors ir

išlaiko tam tikrą autonomiją, tai pasiekia dažnai per dideliais kaštais.)

Kartu nacionalinė moralė priklauso ir nuo vyriausybės pastangų bei

valstybės vienalytiškumo.

Vyriausybės pastangas H. Morgentau išskiria į atskirą galios resursų

kategoriją. „Gera vyriausybė“ turi teisingai įvertinti valstybės įtakos

galimybes ir pasirinkti atitinkamus veiklos metodus; nustatyti tinkamą

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1336 žodžiai iš 4440 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.