Turinys
Įvadas…………………………………………………………….
……………………………3
Ekonomikos
svyravimai…………………………………………………………
……..5
Verslo ciklo
sąvoka…………………………………………………………….
…………5
Verslo ciklo
charakteristikos……………………………………………………
……..5
Ciklo stadijos
(fazės)……………………………………………………………
………..7
Nuosmukio ekonominiai
kaštai……………………………………………………..11
Vertybinių popierių kainų pokyčiai verslo
cikle………………………………12
Paprastosios
akcijos……………………………………………………………
………..12
Fiksuotų pajamų vertybiniai
popieriai…………………………………………….13
Investavimo strategijos verslo ciklo
metu………………………………………..13
Ciklinių svyravimų
priežastys………………………………………………………..1
4
Visuminės paklausos
pokyčiai……………………………………………………….15
Investicijų
svyravimai…………………………………………………………
………..16
Akseleratoriaus
principas………………………………………………………….
…..18
Ūkinės veiklos (verslo) ciklo
indikatoriai………………………………………..18
Nedarbas…………………………………………………………..
…………………………22
Nedarbo lygio
nustatymas…………………………………………………………
…..22
Dalinis
nedarbas…………………………………………………………..
………………23
Kas tampa
bedarbiais?………………………………………………………..
…………24
Nedarbo
tipai……………………………………………………………..
…………………25
Visiškas
užimtumas………………………………………………………….
……………26
Išvados……………………………………………………………
……………………………28
Priedai……………………………………………………………
…………………………….30
Literatūros
sąrašas……………………………………………………………
……………32
Įvadas
Kokia ekonominio augimo dinamika? Atsakymas priklauso nuo nagrinėjamo
laiko tarpo. Nenukrypstamą ekonominį augimą galima pastebėti tik gana
dideliuose laiko intervaluose. Vidutiniuose laiko intervaluose augimas,
kaip taisyklė, yra cikliškas, leidžiantis šnekėti apie ekonominio augimo
verslo ciklus.
Verslo ciklais vadiname nereguliarius gamybos apimties ir užimtumo
svyravimus, dažniausiai trunkančius nuo 1 iki 10-12 metų.
Ciklo metu gamybos apimtis, atlyginimai, investicijos, verslininkystės
pajamos ir piniginiai dydžiai turi tendenciją sinchroniškai keistis. Patys
ciklai pereina šias fazes (nebūtinai visas):
• atgilimas;
• pakilimas;
• bumas;
• žlugimas.
Pastebėtina, kad kiekvienu nauju bumu (arba žlugimu)Y reikšmė yra,
kaip taisyklė, didesnė, negu prieš tai buvo.
Kiekviena tokia fazė turi savo struktūrinių ypatybių, anksčiau ar
vėliau sukeliančių perėjimą į kitą fazę.
Faktiškai ciklas – BNP (BVP) lygio svyravimas trendo atžvilgiu.
Trendas atitinka ilgalaikį ekonominį augimą, sukeltą panaudojimų
resursų apimties padidėjimu ir jų produktyvumo augimu. Taip pat svarbus
taupymo lygio, inovacijų augimas ir t.t.
Trendinės gamybos reikšmės sutampa su potencialios gamybos (gamybos,
panaudojant visus resursus) reikšmėmis. Todėl
∆ gamybos = potencialioji gamyba – faktinė gamyba
Kai ∆ gamybos padidėjimas > 0, ∆ gamybos sumažėjimas < 0. Gamybos
apimtis gali būti aukščiau trendo reikšmių, kai darbuotojai dirba
viršvalandžius, o įrengimai panaudojami keliomis pamainomis.
Verslo ciklas tai trumpalaikiai ir ilgalaikiai nukrypimai nuo trendo.
Tuo tarpu nenumatytas gamybos kitimas gali būti stabilus ir esminiai veikti
kitus ciklo judėjimus.
Skirsime šiuos nukrypimus nuo trendo (šokus):
➢ Pasiūlymų šokai:
• technologiniai poslinkiai;
• naujų resursų atradimas;
• pasaulinių kainų medžiagoms kitimas;
• kitimas nominalaus atlyginimo lygyje.
➢ Politiniai šokia:
• valdžios padarytų sprendimų (makroekonominiame lygyje)
nulemiančių pinigų pasiūlą, pasekmės;
• valiutos keitimo kursą;
• mokesčių
• ir t.t.
➢ Šokai privataus sektoro paklausoje:
• C ir I kitimas;
• atsiranda AD kitimai. Jeigu nominalusis atlyginimas ir
kainos nėra pakankamai elastingos tai sukelia gamybos
svyravimus.
Mes skiriame klasikinį ir postklasikinį ciklus. Klasikiniam ciklui
būdingi du dalykai: 1) valstybės įsikišimas į ekonominius ciklus minimalus;
2) ekonomikos atvirumo
laipsnis nedidelis. Postklasikiniam ciklui šie
teiginiai visiškai priešingi.
Riba, kuri atsirado tarp klasikinio ir postklasikinio ciklų, tapo
Didžioji depresija (1929-1932).
Ekonomikos svyravimai
Verslo ciklo sąvoka
Nacionalinio produkto apimtis nuolat keičiasi. Ilgų laikotarpių
požiūriu, tas kitimas reiškiasi kaip nacionalinio produkto augimas, o
trumpais laikotarpiais BNP kinta į abi puses – ir padidėja, ir sumažėja.
Galima skirti tris tokių kitimų rūšis:
Ilgalaikė tendencija apibūdina per didelį laiko tarpą išryškėjusią
tendenciją. Jei BNP ir kiti visuomeninės gamybos apimties rodikliai turi
tendenciją augti, didėti, tai, pvz., nedarbą apibūdinantys duomenys neduoda
pagrindo kalbėti apie apibrėžtą tendenciją – kilti arba kristi.
Sezoniniai svyravimai. Daugeliui ekonomikos procesų būdingas
sezoniškumas, pvz., žemės ūkyje darbų apimtis vasarą yra didesnis nei
žiemą, tas pats žvejyboje, aiškus sezoniškumas būdingas turizmui. Tai daro
įtaką kitiems ekonominiams rodikliams: užimtumui, prekių apyvartai. Jei
nagrinėjami trumpų laikotarpių ekonominiai procesai, į sezoniškumą
atsižvelgti būtina. Paprastai tokiais atvejais rodiklis yra koreguojamas
atsižvelgiant į sezoniškumą: sezono ypatybių sukeltas nukrypimas
eliminuojamas, pasinaudojant praėjusių periodų sezoninių svyravimų schema.
Cikliniai svyravimai. Jei kuriam nors procesui nebūdingi sezoniniai
svyravimai, arba juos eliminuojame, jis anaiptol nesirutulios tolygiai,
remdamasis savo ilgalaike tendencija. Daugumos procesų parametrai nuolat
kinta, tačiau bendra tendencija lieka. Tie pokyčiai nėra atsitiktiniai,
nereguliarūs, jie susiklosto į sistemingą, reguliarų, pasikartojančios
konfigūracijos judėjimą. Ekonominio pakilimo metai pertraukiami bendros
ūkinės padėties santykiniu ir absoliučiu pablogėjimu, šį dėsningai pakeičia
naujas ūkio aktyvumo pakilimas. Tokie svyravimai vadinami cikliniais.
Nuolatiniai nacionalinio produkto gamybos ir vartojimo pakilimai ir
atoslūgiai jo ilgalaikės tendencijos rėmuose, pašalinus sezoniškumo
apraiškas, vadinami verslo ciklais.
Verslo ciklo charakteristikos
Verslo ciklo sąvoka apibūdina bendrą visų pagrindinių ekonomikos
indikatorių dinamiką. Kiekvienas ekonominis procesas ir jo indikatoriai
turi savų ciklinės raidos ypatybių.
Ilgis. Ciklas ciklui nelygu. Yra kelių pavidalų ciklai, skiriami
pagal trukmę. Pagrindinė ciklo rūšis – verslo ciklas (marksistinėje
ekonomikos teorijoje vadinamas pramoniniu ciklu). Jo trukmė 8-10 metų.
Aptiktas ir daug trumpesnis – maždaug 40 mėnesių – ciklas, vadinamas
„gamybinių atsargų“ ciklu. Yra nustatyti ir 15-20 metų ciklai, susiję su
statybos darbų apimties periodišku svyravimu. Nustatytas ciklas, sietinas
su visuotiniais rinkimais valstybėje (politinis verslo ciklas). Rusų
ekonomistas N. Kondratjevas nustatė 40-50 metų cikliškumą ūkinėje veikloje,
pavadinęs tai „ilgiausiomis bangomis“.
Aštrumas – laipsnis, kuriuo ciklas auga ir tuomet krinta taip pat
negali būti numatytas. Kartais kritimas yra tiesiog ekonominis sulėtėjimas
ar susitraukimas, kartais jis klasifikuojamas kaip recesija, o kitais
kartais, kaip 1930 – aisiais, jis tampa visiška depresija. (Anot vienų
gairių, Kanados statistika recesiją pripažįsta tik tuomet, kai realaus BNP
sumažėjimas krinta du nuoseklius ketvirčius prieš “sulėtėjimą”).
Plotis ir vieta – beveik kiekviena pramonė ir kiekvienas individas
tam tikru laipsniu yra paveikiamas ciklų užimtumo ir nedarbo, dividendų,
verslo nesėkmių, kainų stabilumo ar infliacijos, lengvų pinigų ar suvaržyto
kredito formomis. Bet kai kurios pramonės šakos privalo ištverti smarkius
ciklinius svyravimus, kai tuo metu kitos pramonės šakos yra paveikiamos
nežymiai. Statyba ir pramonės šakos, gaminančios kapitalines prekes
(gamyklų įrangą, fermų mašinas, plieną) ir ilgo naudojimo vartojimo prekes
(automobilius, prietaisus, baldus) yra smarkiausiai paveikiamos recesijos,
bet įprastai patiria didžiausias apyvartas augimo periodais. Priešingai,
neatidedamų pirkimų gamintojai (maistas ir drabužiai) gali patiri pardavimų
sumažėjimą recesijų metu ir kilimus atsistatymo periodais, bet šie kitimai
yra palyginti švelnūs. Taip pat skirtingi šalies regionai patiria didesnius
arba mažesnius ciklinius svyravimus.
Galimos priežastys – vėlgi, yra daug teorijų, aiškinančių verslo
ciklo priežastis. Kai kurios jų – tokios kaip technologinės inovacijos
(pavyzdžiui, geležinkeliai, automobiliai ir kompiuteriai, skatinantys
augimą) arba politiniai įvykiai (karai, OPEC naftos kainų kilimas ir t.t.)
– nesugeba paaiškinti, kodėl verslo ciklai atsiranda laikais, kurių metu
nebūna tokių inovacijų ar politinių sukilimų. Kitos teorijos – tokios kaip
monetariniai paaiškinimai, kurie priskiria kredito augimą ir mažėjimą
cikliniams svyravimams, demografinės teorijos (didelis gimstamumo bumas
sekęs stagnacinį ekonominį senstančios populiacijos periodą) – yra iš
dalies tikėtinos.
Galima priežastis – greičiausiai geresnis verslo ciklų paaiškinimas
randamas disbalanse ir dislokacijoje tarp gamybos
vartojimo. Ši teorija
teigia, jog augimas yra sukeliamas pirmiausia, kuomet vartotojai ima pirkti
įvairias prekes, tai veda gamintojus investuoti į inventorių, gamyklas ir
įrangą. Paklausa tebeauga, toliau skatindama kapitalui imlią gamybą. Galų
gale išsiplėtusi gamyba viršija paklausą. Atsiranda nedarbas, kuris tuo
pačiu sumažina paklausą ir reikalauja naujos kapitalinės įrangos. Kuomet
ekonomika lėtėja, paklausa, gamyba ir kainos krinta toliau. Vėliau, kuomet
kapitalinės atsargos (capital stock) susidėvi ir vartotojų paklausa ilgai
atidedamiems pirkiniams ima taisytis, yra sudaromos sąlygos kitai augimo
fazei.
Išvados – su verslo ciklų priežastimis, trukme ir aštrumu vis dar
netobulai suprastais, kiekvienas turėtų apsieiti su ypatingu atsargumu
siejant verslo ciklo pokyčius su vertybinių popierių kainų pokyčiais. Bet
kai kurie bandomieji pasiūlymai bus vėliau pasiūlyti.
Ūkinės veiklos apskritai ir konkrečių jos pasireiškimų periodinis
svyravimas – cikliškumas – neabejotinas. Tačiau tų svyravimų priežastys
toli gražu dar nėra ištirtos.
Ciklo stadijos (fazės)
Periodiškas ekonominių procesų svyravimas apibūdinamas atskirų ciklų
stadijų charakteristikomis. 1 paveiksle parodytos keturios verslo ciklo
fazės. Ekonomikoje pakilimą keičia nuosmukis. Tarpiniai taškai – tai verslo
aktyvumo lūžis ir viršūnė. Nacionalinis ekonomikos tyrimo biuras nustato,
kada įvyksta šios fazės. Pakilimas nebūtinai turi baigtis aukštu klestėjimo
bei užimtumo lygiu. Kartais viršūnė dar nepasiekiama, o jau vyksta naujas
nuosmukis.
1 pav. Verslo ciklas
[pic]
Krizė (lūžis, depresija). Tai žemiausia (potencialaus nacionalinio
produkto atžvilgiu) eilinio ciklo stadija. Jos metu išaugo nedarbas, o
paklausa gerokai atsilieka nuo gamybinių pajėgumų. Verslo pajamos ir pelnas
smukę, dalis firmų patiria nuostolių. Paskatos investicijoms silpnos. Jei
toks ciklo „įdubimas“ yra gilus ir užtrunka ilgą laiką, jis vadinamas
depresija. Pavyzdžiui, Pasaulinė depresija buvo 1929-1933 m. Jai būdinga:
1. Aukštas nedarbo lygis. Daugelyje šalių – Kanadoje, Prancūzijoje,
Vokietijoje, Italijoje ir kitose – 1933 m. nedarbo lygis sudarė 15
proc. bendro darbingų gyventojų skaičiaus.
2. Plataus vartojimo reikmenų kainų kitimas. Nuo 1929 m. iki 1932m.
kviečių, cukraus, konservų, arbatos kainos sumažėjo 50 proc.,
medvilnės ir šilko – daugiau nei 60 proc., kaučiuko – 75 proc. Mažai
išsivysčiusioms šalims, kurių ekonomika priklausė nuo plataus
vartojimo prekių, pirmiausia žemės ūkio produktų, eksporto, tai buvo
tikra nelaimė.
3. Pramoninės gamybos mažėjimas. Vien tik per 1930 m. pramonės gamyba
sumažėjo Didžiojoje Britanijoje, Italijoje ir Japonijoje apie 8 proc.,
Australijoje, Kanadoje, Vokietijoje – beveik 15 proc., JAV – apie 20
proc.
Sumažėjo tiek plataus vartojimo reikmenų, tiek pramoninių prekių
paklausa. Tačiau pramoninių prekių kainos nekrito taip staigiai kaip
plataus vartojimo reikmenų kainos. Pirmiausia sumažėjo jų gamyba.
Galima nurodyti dvi pagrindines priežastis:
a) daugelis gamintojų veikia netobulos konkurencijos rinkose, jų
parduodamų produktų kainos yra kontroliuojamos;
b) mažėjant paklausai, gamintojai mažina gamybos apimtis, bet ne
kainas. Jeigu bus sumažinta kaina, tai gali pritrūkti pinigų
išmokėti darbo užmokestį, padengti medžiagų, žaliavų pirkimo
išlaidas. Tačiau mažinant gamybos apimtį, galima atleisti iš
darbo samdomus darbuotojus, mažiau pirkti medžiagų bei įrengimų
ir tokiu būdu išvengti nuostolių. Priešinga situacija susidaro
žemės ūkyje, kur dažniausiai žemę įdirba patys savininkai. Jeigu
fermeriai mažina gamybos apimtis, tai jie santykinai mažai
apriboja išlaidas. Jiems nėra alternatyvos ir jie priversti
dirbti už bet kokio dydžio kainas. Nesumažinus gamybos apimčių,
žemės ūkio produktų kainos žymiai sumažėja.Pavyzdžiui, JAV
vidaus rinkoje automobilių ir žemės ūkio mašinų kainos 1929-1933
metais sumažėjo 10 proc., nors jų gamybos apimtys sumažėjo kur
kas daugiau.
4. Tarptautinės prekybos žlugimas.
Faktiškai tarptautinės prekybos apimtys mažėjo sparčiau negu vidaus
gamybos. Visur, o ypač Japonijoje, Vokietijoje, Italijoje, sumažėjo BNP
dalis, prilygstanti importui. Tokiu būdu, depresija pasižymėjo akivaizdžia
priešingybe ilgalaikei istorinei tendencijai: per paskutiniuosius 250 metų
BNP dalis, prilygstanti importui, vis didėjo. (Ekonomiškai išsivysčiusių
šalių importo apimtis vidutiniškai išaugo beveik dukart. Per pastarąjį
laikotarpį panašiai didėjo ir BNP.)
Kodėl didžioji depresija buvo pasaulinė? Kaip nekeista, dėl jos
priežasčių ginčijamasi dar ir dabar. Viena aišku – valstybių ekonomikos yra
tampriai susiję tarpusavyje. Jei vienoje iš jų sumažėja bendrasis
nacionalinis produktas bei nacionalinės pajamos, tai tuo pačiu sumažėja ir
importas. Kada žmonės gauna mažesnes
pajamas, jie mažiau perka prekių, am
tarpe ir importinių. Visa tai reiškia, jog kitose valstybėse sumažėja
eksporto apimtis. Taip ir prasideda sunkūs laikai valstybėse.
Pasaulinė depresija turėjo ir gilių politinių pasekmių. Depresija
Vokietijoje buvo veiksniu, palengvinusiu Hitleriui kelią į valdžią. Mat jis
žadėjo pilną užimtumą ir pergalingą karą.
Didžioji depresija padėjo atsirasti šiuolaikinei makroekonomikai. Ir
politikai, ir ekonomistai, ir visuomenė visaip stengiasi, kad 1930-ųjų metų
depresija nepasikartotų. Kol kas tai pavykdavo.
Krizė reiškia ryškų ekonominės konjunktūros lūžį, kuris visuomet
sąlygoja gamybos nuosmukį, nedarbo augimą, bankrotus, dar labiau
gilinančius krizę. Priežasčių, sukeliančių krizes, aiškinimas yra
ekonominių teorijų dalykas. Čia išskiriamos tokios trys pagrindinės
kryptys:
1. Klasikinė liberalinė mokykla, pateikianti nevykusių žmogaus, valdžios
elgsenos atsitiktinumą kaip ekonomikos natūralaus reguliavimo
mechanizmo pažeidimo priežastį. Šios mokyklos išvados grindžiamos
statiška ekonominės pusiausvyros koncepcija, nenagrinėjant ekonominės
sistemos vystymosi dinamikos.
2. Neoliberalinė – vienija teorijas, pagrįstas ekonominio gyvenimo
dinamine analize. Šios teorijos susieja ekonominių krizių plėtojimąsi
su objektyviai egzistuojančiais veiksniais, pažeidžiančiais ekonominę
pusiausvyrą. Ieškant tokių veiksnių, buvo kuriamos įvairios
anticiklinės politikos strategijos, pateisinamas valstybės kišimasis į
ekonomiką.
3. Marksistinė analizė. Vokiečių filosofas K. Marksas (Marx, Karl, 1818-
1883) supriešino ikikapitalistines krizes (kilusias dėl nepakankamos
gamybos apimties) ir kapitalistines krizes, kylančias dėl prekių
perprodukcijos. Krizių priežastis, viena vertus, pasak jo, buvo
atotrūkis tarp gamybos priemonių objektyvios raidos ir atitinkamo
kapitalo kaupimo, o kita vertus – rinkos paklausos, nusakomos pajamų
paskirstymu ir vidutinės pelno normos, judėjimas.
Pagyvėjimas (pakilimas). Tai stadija, einanti po krizės ar
depresijos, kada gamyba pradeda augti.
Dažnai būna dvi pakilimo fazės. Pirmoji yra atsigavimo periodas,
kuomet vėl pasiekiamos ankstesnio recesinio periodu prarastos gamybos
apimtys. Antroje fazėje augimas viršija ankstesnius rodiklius.
Atsistatymo pradžioje palūkanų normos, atlyginimai ir inventoriaus
kaštai yra pakankamai žemi, kad sudarytų produkcijos vieneto gamybos kaštus
žymiai žemesnius už pardavimo kainas. Taigi pelnai auga net gi esant
sumažintoms gamybos apimtims. Ekonominė veikla auga su atnaujintomis
vartotojų išlaidomis ir namų statyba. Paklausos augimas verčia pramonę
didinti gamybos apimtį ir užimtumą. Akcijų kainos jau auga greitai.
Vis daugiau ekonomikos sektorių įsijungia į augimą. Apdirbamosios
pramonės pošakiai ima gaminti daugiau ilgo naudojimo prekių, stiprėja
statybos ir, tariant pasaulinį atsigavimą, greitai plečiasi eksporto
rinkos. Plūduriuojantis ūkis atsispindi augančiame vartotojų ir verslo
pasitikėjime.
Šios atsistatymo fazės metu yra nedidelis poreikis kapitalinių
investicijų išplėtimui. Verslininkai pakelti gamybos apimties išaugimą, bet
panaudojant nenaudojamas gamyklas ir įrengimus. Su žema panaudojimo
galimybe, yra nedidelis aukštyn nukreiptas kainų spaudimas, verslininkų
paskolų paklausa vis dar silpna, palūkanų normos išlieka žemomis. Auga
užimtumas, bet vis dar laikosi aukštas nedarbo lygis, kuris žemina darbo
jėgos kaštus.
Antroje augimo fazėje ūkis juda link ankstesnės viršūnės. Infliacija
vis dar žema, bet kai kuriuose sektoriuose nuosaikiai auga. Verslininkai
pritaikė inventorių prie didesnės paklausos ir ima matytis pajėgumų
apribojimai. Įvairiose pramonės šakose dėl padidėjusios paklausos
kapitalinių išlaidų padidėjimai tampa būtini pajėgumų išplėtimui. Gamyklų
ir įrengimų plėtimasis tampa būtinu tam, kad išvengti trūkumų.
Korporaciniai pelnai auga akcijų rinka tampa stipria.
Viršūnė (bumas). Nacionalinio produkto apimtis yra didžiausia, ja
pasiekia potencialaus nacionalinio produkto lygį. Atsiranda įtampa darbo
rinkoje, ypač ima stigti kvalifikuotos darbo jėgos. Gali kilti deficito
požymių ir medžiagų bei žaliavų rinkoje. Tolesnis gamybos augimas darosi
nebegalimas be didesnių investicijų; investicinės išlaidos auga, gerokai
padidinamos laisvų pinigų paklausą. Kadangi investavimas reikalauja tam
tikro laiko, padidėjusi paklausa pirmiausiai sukelia produkcijos kainų
augimą. Stinga vis daugiau rinkos prekių, kainų kilimas sąlygoja gamybos
kaštų augimą. Bet kokia ūkinė veikla dėl kainų kilimo yra pelninga,
nuostoliai ir bankrotai labai reti.
Nuosmukis (recesija). Po to, kai ekonomika parėjo aukščiausią
pakilimo tašką, vyksta gamybos mažėjimas. Jis prasideda prekių ir paslaugų
realizavimo mažėjimu; lėtėja gamybos vystymosi tempai, vėliau gamyba visai
nustoja didėti, ji net gali mažėti absoliučia išraiška. Sumažėjus
paklausai, nebeauga gamyba, sumažėja ir užimtumas. Šeimų pajamos taip pat
ima mažėti, ir tai dar labiau mažina visumines išlaidas. Krenta ir