Verslo ekonomikos1
5 (100%) 1 vote

Verslo ekonomikos1

TURINYS

PRATARMĖ 4

VERSLAS IR JO APLINKA 5

Verslo samprata, tikslai ir funkcijos 5

Verslo rūšys 7

Pagrindinės verslo plėtros sąlygos 8

Verslo aplinka 9

Ekonominės informacijos reikšmė verslo plėtrai 10

Lietuvos ūkio ekonominė bei socialinė raida ir prioritetinės plėtros kryptys 11

VERSLO ĮMONĖS IR JŲ VEIKLOS YPATUMAI 15

Įmonės apibrėžimas, pagrindiniai jos bruožai 15

Įmonės tikslai 16

Įmonės ekonominė pusiausvyra 17

Įmonių klasifikavimo tikslai ir požymiai 17

Individuali įmonė 20

Ūkinė bendrija 21

Akcinė bendrovė 23

Valstybės ir savivaldybės įmonė 25

Įmonės steigimas 27

Kitos verslo kūrimo formos 30

Smulkusis ir vidutinis verslas 32

Įmonių sąjungos ir susivienijimai 33

Gamybos įmonės veikla. Gamybos procesas, jo elementai, rūšys ir fazės. 34

Gamybos tipai 37

Gamybos ciklas 39

Įmonės gamybos struktūra 40

Produkcijos nomenklatūros ir asortimento samprata ir formavimas 41

Produkcijos pardavimo ir gamybos apimčių suderinimas 42

Produkcijos gamybos apimties pagrindimas gamybos pajėgumu. Gamybos pajėgumo samprata. 44

Gamybos pajėgumo apskaičiavimas 45

Prekybos įmonės veikla 47

Paslaugų verslo organizavimo ypatumai 49

VERSLO ĮMONĖS TURTAS 52

Turtas ir jo rūšys. Ilgalaikio turto klasifikavimas. 52

Ilgalaikio materialiojo turto įkainojimas. Turto vertės pasikeitimo funkcija. 54

Ilgalaikio turto nusidėvėjimas (amortizacija) 56

Turto naudojimo rodikliai 61

Trumpalaikis turtas, jo sudėtis 62

Atsargų įkainojimo samprata 63

Trumpalaikio turto apyvartumas, jo rodikliai 63

Įmonės kapitalas, jo sudėtis 65

MATERIALINIŲ IŠTEKLIŲ POREIKIO SKAIČIAVIMAS 67

Materialinių išteklių sąvoka ir klasifikavimas 67

Medžiagų sunaudojimo normos 68

Medžiagų panaudojimo efektyvumo rodikliai 68

Medžiagų poreikio skaičiavimas 69

Elektros energijos poreikio skaičiavimas 70

Tiekimo organizavimas ir tiekėjų parinkimas 71

Materialinių išteklių atsargų paskirtis. Atsargų rūšys. 71

Grafinis atsargų kitimo vaizdavimas 73

Optimalus užsakymo dydis 75

DARBO IŠTEKLIAI 77

Įmonės darbuotojų klasifikavimas 77

Darbuotojų poreikio apskaičiavimas 78

Darbo našumas (produktyvumas) 80

LITERATŪRA 82

PRATARMĖ

Verslo ekonomika – vienas iš profesinei kvalifikacijai įgyti dėstomų dalykų. Šio dalyko tikslas – ugdyti supratimą apie verslą, jo vaidmenį visuomenėje, gebėti apskaičiuoti įmonės veiklos ekonominius rodiklius, pagrįsti veiklos naudingumą.

Verslo ekonomikos modulio studijoms dar stokojama specialios literatūros. Šio studijų modulio konspektai parengti pagal Ekonomikos katedroje suderintą programą. Jie aprobuoti Ekonomikos katedroje (2004-03-31; protokolo Nr. 7) ir skirti neakivaizdinių studijų studentams, tačiau jais gali naudotis ir dieninių studijų studentai.

Konspektuose apžvelgiama verslo samprata ir vaidmuo, aptariamos verslo įmonių rūšys, jų kūrimo etapai bei veiklos ypatumai. Nagrinėjami verslo įmonės turto efektyvaus panaudojimo klausimai, materialinių bei darbo išteklių poreikio nustatymo būdai.

Konspektuose medžiaga pateikta glaustai, naudojant įvairią literatūrą. Kartu pateikiama savarankiškoms studijoms rekomenduojamos literatūros sąrašas, kartojimo klausimai bei užduotys. Studentai turi galimybę savarankiškai išsamiau studijuoti kiekvieną programos temą. Pateiktus verslo ekonomikos klausimus studentai turėtų papildyti per pratybas, spręsdami konkrečias praktines užduotis.

1. VERSLAS IR JO APLINKA

Verslas yra žaidimas, didžiausias žaidimas pasaulyje, jeigu jūs žinote kaip žaisti.

T. J. Votsonas

1.1. VERSLO SAMPRATA, TIKSLAI IR FUNKCIJOS.

1.2. VERSLO RŪŠYS.

1.3. PAGRINDINĖS VERSLO PLĖTROS SĄLYGOS.

1.4. VERSLO APLINKA.

1.5. EKONOMINĖS INFORMACIJOS REIKŠMĖ VERSLO PLĖTRAI.

1.6. LIETUVOS ŪKIO EKONOMINĖ BEI SOCIALINĖ RAIDA IR PRIORITETINĖS PLĖTROS KRYPTYS.

1.1. VERSLO SAMPRATA, TIKSLAI IR FUNKCIJOS.

Versle pasirodo įgimtas žmogaus noras pasireikšti, save įtvirtinti. Siekdamas sau naudos, verslo žmogus veikia ir visuomenės labui. Vakarų šalių verslo istorijoje yra daug pavyzdžių, kai pagrindinis motyvas organizuoti verslą buvo materialinis ir moralinis nepasitenkinimas savo padėtimi. Tai privertė dalį žmonių galvoti ir veikti, ieškoti naujų gamybos būdų ir sprendimų. Tačiau, tik XX a. viduryje susiklostė šiuolaikinio verslininko novatoriaus samprata, t.y. išryškinamas novatoriškumas ir naujovės kaip svarbus verslininkystės požymis. Šiam požiūriui įgyvendinti reikia ne tik kūrybiškai mąstyti, bet ir suprasti jėgų, veikiančių susiklosčiusioje aplinkoje, išdėstymą.

Šiuolaikinėje ekonomikos literatūroje verslo sąvoka apibrėžiama įvairiai. Bendriausiais bruožais verslą galima apibrėžti taip: verslas – tai veikla, teikianti naudą verslininkui ir kitiems, tarpininkaujantiems prekiniams mainams.

Verslo rūšių įvairovė leidžia visapusiškai tenkinti visuomenės narių poreikius. Vadinasi, verslas kuria naudą. Verslo naudą žmogui ir visuomenei atskleidžia jo atliekamos funkcijos:

 verslai gamina prekes ir teikia paslaugas;

 verslai sukuria turtą;

 verslai perskirsto išteklius, skatina konkurenciją;

 verslininkai kuria naujas darbo vietas;

 verslininkai moka mokesčius;

 verslai tenkina asmeninius poreikius bei siekius tų asmenų, kurie juos turi
ir valdo;

 verslai (ypač nauji) yra tarsi laboratorijos, kuriose galima pigiai išbandyti idėjas, produktus, paslaugas, naujas rinkas;

 verslai užpildo ribotas geografines, gamybines, paslaugų rinkas ir kt.

Verslo sampratą padeda suvokti bendroji verslo schema:

P — pradiniai pinigai; GV — gamybos veiksniai;

PR — prekės ir paslaugos; P1 — pradiniai pinigai plius pelnas.

Verslo sandarą galima pavaizduoti ir taip:

P  GV  PR  P1,

Suprantama, kad čia P1 > P, t. y. pelnas, kaip pinigų prieaugis yra verslo tikslas. Tiesa, pagrindinis tikslas gali būti ir ne pelnas, bet be pelno verslas negalės vystytis.

Norėdamas pagaminti prekes, teikti paslaugas, verslininkas į ekonominę veiklą turi įtraukti gamybos veiksnius. Su trimis pagrindiniais gamybos veiksniais, ypač su gyvuoju darbu, artimai susijęs verslumo veiksnys. Verslumas – gamybos veiksnys, kurio turinys – žmogaus gebėjimas sujungti kapitalą, darbą ir gamtinius išteklius (žemę), organizuoti verslą, įgyvendinti inovacijas, rizikuoti savo turtu ir gerove siekiant pelno.

Verslininkas – asmuo, disponuojantis kapitalu ir, siekdamas jį padidinti, ieškantis naujų pelningų veiklos krypčių, pasitelkiantis dalykines ir žmogiškąsias savybes.

Vykdydamas savo tiesioginę funkciją – vartotojų poreikių tenkinimą – verslininkas tuo pačiu atlieka ir partnerio vaidmenį: suteikia galimybę uždirbti kitiems žmonėms. Taigi, jo noras kurti gėrybes yra naudingas ne vien jam pačiam, bet ir kitiems visuomenės nariams.

Nepaisant verslininkų įvairovės, randama daug dalykų, kurie yra bendri visiems verslininkams. Visų pirma, tai – verslo iniciatyvos motyvai ir veiklos stimulai. Tarp tokių motyvų yra tradiciniai ir plačiai žinomi: siekimas būti šeimininku pačiam sau ir noras uždirbti kuo daugiau pinigų. Tačiau ne visiems verslininkams tai svarbiausia. Yra ir kitų, daugiau ar mažiau patrauklių verslo stimulų.

Kitas bendras dalykas – tai visiems verslininkams būdingi asmens bruožai. Kiekvienas žmogus, nusprendęs pradėti verslą, turėtų išsiaiškinti savo būdo bruožus ir ugdyti tuos, kurie svarbūs verslininkui. Dažniausiai minimi verslininko asmens bruožai yra iniciatyvumas, komunikabilumas, gebėjimas vadovauti, ryžtingumas, polinkis į pamatuotą riziką, užsispyrimas, darbingumas, imlumas informacijai.

Šalia to, verslininkas privalo įvertinti verslo materialines prielaidas: koks kapitalas reikalingas verslui pradėti, kokios banko kredito ar paskolos iš privačių asmenų gavimo galimybės ir sąlygos, kokios galimybės įsigyti patalpas, techniką, kokia padėtis žaliavų, energetinių išteklių, darbo rinkoje, ar pakankamas rinkos dydis produkcijai realizuoti, kokia gali būti konkurencija ir kt.

1.2. VERSLO RŪŠYS

Atskirų verslininkų veikla yra specializuota: vieni daugiau užsiima gamyba, mokamų paslaugų teikimu, kiti – komercine veikla. Dėl to, apibūdinant verslo struktūrą šalyje, visas verslo sritis sąlygiškai galima suskirstyti į šias verslo rūšis:

1. Gamybinis verslas, t. y. verslo sritys, kuriose gaminamas produktas rinkai, teikiamos mokamos paslaugos (pramonė, žemės, miškų ūkis, statyba, transportas, buitinės, turizmo, mokamos sveikatos apsaugos paslaugos ir kt.). Kad verslininkas gamybininkas galėtų pradėti gamybą, jis turi turėti arba įsigyti gamybos veiksnius (darbo jėgą, įrengimus, įrangą, medžiagas, informaciją). Be to, verslininkui gali prireikti ir kitų paslaugų (transportas, statyba, apskaita ir kt.), kurioms atlikti jis gali pasisamdyti iš šalies asmenis bei organizacijas. Jeigu verslininkas neturi „startinio kapitalo“, tai jis priverstas kreiptis į komercinį banką ar kitą laisvų pinigų savininką ir gauti kreditą. Kreditas su palūkanomis grąžinamas pardavus pagamintas prekes ir gavus pinigus. Netiesioginiai verslo dalyviai yra valstybinės ir vietinės finansų organizacijos, mokesčių inspekcijos.

2. Komercinis verslas, t. y. verslo sritys, kuriose vyrauja komercija (didmeninė ir mažmeninė prekyba, prekyba nekilnojamu turtu). Komercinio verslo pagrindas yra pirkimo ir pardavimo sandoriai, t. y. prekių perpardavimas. Komercinis verslas aprėpia:

 samdą darbuotojų, atliekančių įvairias prekybos tarpininkavimo operacijas (pardavimas, reklama, apskaita, transportavimas ir pan.);

 prekių pirkimą ir pardavimą;

 biuro patalpų, sandėlių ir prekybos salių įsigijimą arba nuomą;

 apmokėjimą už paslaugas organizacijoms ir asmenims iš šalies;

 piniginių lėšų pritraukimą finansuoti sandorį ir kredito gavimą;

 būtinos informacijos pirkimą;

 mokėjimus finansų organams.

3. Finansinis (finansinis – kreditinis) verslas. Pirkimo ir pardavimo objektas čia yra specifinės, ypatingos prekės — pinigai, valiuta, vertybiniai popieriai. Verslininkas tampa tarpininku, per kurį indėlininko pinigai pasiekia investuotojus. Pagrindinis šio verslininko pajamų šaltinis yra palūkanos, gaunamos už paskolas, t.y. skirtumas tarp jo paties mokamų palūkanų indėlininkams ir palūkanų tiems, kurie skolinasi iš jo pinigų (mažesnis palūkanų procentas indėlininkams, didesnis tiems, kurie skolinasi).

Verslo skirstymas į gamybinę ir komercinę sferas – sąlygiškas, nes įmonės, gaminančios produktus rinkai bei teikiančios mokamas paslaugas, kartu atlieka ir
komercines funkcijas, pirkdamos reikalingus gamybai produktus ir parduodamos pagamintus produktus bei paslaugas.

Verslo sritys, kuriose vyrauja komercija, nėra visiškai atskirtos nuo kai kurių gamybinių funkcijų (prekių rūšiavimas, saugojimas, transportavimas, pristatymas vartotojui ir pan.).

Suprantama, kad gamyba, izoliuota nuo komercijos, nėra verslas. Tai natūrinė gamyba, kur produktai gaminami paties gamintojo poreikiams patenkinti ir nėra sudedamoji verslo dalis.

1.3. PAGRINDINĖS VERSLO PLĖTROS SĄLYGOS

Kiekvienoje šalyje privalo būti tam tikra ekonominių, politinių, juridinių santykių sistema, kuri sudarytų sąlygas verslui vystytis. Pagrindinės sąlygos yra: privati nuosavybė, ūkininkavimo laisvė, konkurencija, teisinė verslininkų apsauga ir verslo skatinimas.

Privati nuosavybė skatina žmogaus siekius, ugdo šeimininko jausmą, verčia tobulinti gamybą, veiksmingai naudoti turimą turtą. Taip yra todėl, kad turto savininkai puikiai žino, jog turės pelną, jeigu sugebės sukurti žmonėms reikalingas prekes ir paslaugas už tokią kainą, kokią pirkėjai sutiks mokėti. Nuosavybė garantuoja žmonėms asmeninę laisvę ir galimybę laisvai tvarkyti savo gyvenimą.

Be verslo laisvės negali būti rinkos, kaip ir be rinkos negali būti verslo laisvės. Verslininkas pats turi pasirinkti veiklos pobūdį, įmonės organizacinę struktūrą, numatyti įmonės ekonominę politiką. Savininkas gali valdyti ir naudoti turtą, disponuoti juo kaip nori be kitų asmenų ar Vyriausybės leidimo, įsikišimo.

Įsigalint privačiai nuosavybei, atsiranda daug savarankiškų gamintojų, prekybininkų. Tarp jų kyla konkurencija. Konkurencija verčia verslininkus:

 ieškoti tokių produkcijos ar paslaugų rūšių, kurios patiktų pirkėjams;

 gaminti geros kokybės produkciją prieinamomis kainomis;

 taikyti efektyvesnius gamybos būdus, nes gamybos efektyvumas rodo vienos ar kitos firmos konkurencingumą;

 greitai atsižvelgti į pirkėjų norus, taip pat į visus ekonomikos pokyčius.

Viena iš svarbiausių verslo vystymo sąlygų yra teisinė verslininkų apsauga ir verslo skatinimas. Kad verslininkas nebijotų imtis rizikos, susijusios su ekonomine veikla, nuosavybės teisės turi būti aiškiai apibrėžtos, nepažeidžiamos, jas turi būti galima perduoti kitam asmeniui,

paveldėti. Praktika rodo, kad tos valstybės, kurių Vyriausybės palaikė ir skatino privatų verslą, pasiekė didžiausių laimėjimų ekonomikoje.

1.4. VERSLO APLINKA

Bet kokia įmonė veikia nuolat kintančioje aplinkoje. Išorinę verslo aplinką galima apibrėžti kaip įvykius, aplinkybes ir veiksnius, esančius už verslo įmonės veiklos ribų, tačiau darančius jai poveikį. Įmonės vadovų uždavinys – panaudoti išorinės aplinkos privalumus ir sumažinti jos neigiamą poveikį.

Išorinės aplinkos elementus galima klasifikuoti pagal jų poveikio įmonei dydį ir dažnumą. Šiuo požiūriu išskiriama mikroaplinka (artimoji aplinka, tiesioginio poveikio aplinka) ir makroaplinka (tolimoji aplinka, netiesioginio poveikio aplinka).

Tiesioginio poveikio aplinka (mikroaplinka) betarpiškai daro įtaką įmonės veiklai ir pati jaučia atoveiksmį iš įmonės pusės. Ši aplinka daro poveikį įgyjant įvairių gamybos išteklių bei paskirstant pagamintą produkciją vartotojams. Tiesioginio poveikio aplinką sudaro veiksniai, kurių poveikis dažnas ir tiesioginis, t.y. pirkėjai, konkurentai, pardavimo tarpininkai, tiekėjai.

Netiesioginio poveikio aplinka (makroaplinka) – tai visuma jėgų, darančių įtaką įmonės veiklai, o įmonė joms įtakos tiesiogiai daryti negali. Dažniausiai nagrinėjami šie makroaplinkos elementai:

 teisinė aplinka;

 ekonominė aplinka;

 politinė aplinka;

 technologinė aplinka;

 socialinė ir kultūrinė aplinka.

Teisinė aplinka – tai teisės normos, reguliuojančios verslo įmonės veiklą.

Ekonominė aplinka – ekonominiai reiškiniai (gyventojų pajamų kitimas, nedarbo ir infliacijos lygis ir kt.), veikiantys verslo įmonę. Be natūraliai vykstančių pokyčių, verslo įmonės veiklai turi įtakos ir valstybės ekonominė politika. Valstybės ekonominė politika gali suteikti verslo įmonei papildomų galimybių, tačiau gali jos veiklą ir riboti.

Politinė aplinka – politinių jėgų ir vyriausybės veiklos poveikis verslo įmonei. Įmonei turi įtakos ne tik valstybės politinis gyvenimas, bet ir tarpvalstybinių institucijų darbas. Valstybė daro didžiulę įtaką ekonomikai per mokesčių sistemą, privatizaciją ir su ja susijusius procesus, konkurencijos skatinimo priemones, regioninę politiką, pagalbą smulkiajam ir vidutiniam verslui.

Technologinė aplinka – technologinių veiksnių poveikis verslo įmonei. Technologijų pokyčiai turi įtakos naujų prekių atsiradimui bei seniau vartotų išnykimui ir naujų gamybos

procesų sukūrimui. Verslo įmonės veikla būna sėkminga, jeigu ji sugeba prie šių pokyčių prisitaikyti.

Socialinė ir kultūrinė aplinka – socialinių ir kultūrinių veiksnių poveikis verslo įmonei. Prie jų priskiriami demografiniai (gyventojų skaičius, pasiskirstymas pagal amžių, gimstamumo lygis) bei kultūriniai ir gyvenimo būdą lemiantys veiksniai. Kiekviena įmonė veikia tam tikroje kultūrinėje aplinkoje, kurią sudaro konkrečios tradicijos, papročiai bei jų paisantys žmonės.
Kultūriniams veiksniams būdingas pastovumas, svarbiausios tradicijos perduodamos iš kartos į kartą, o jas stiprina visuomeniniai institutai: įstatymai, bažnyčia ir pan. Svarbu numatyti, ar vyksta esminiai kultūrinės aplinkos pokyčiai, ar tik trumpalaikės tendencijos.

Makroaplinka turi didelį poveikį mikroaplinkai. Makroaplinka tam tikrą laikotarpį yra bendra visiems verslo dalyviams. Ji yra natūrali, pradinė ir esminė sąlyga, apsprendžianti verslo dalyvių veiksmus. Verslo dalyviai makroaplinkos tiesiogiai nevaldo. Makroaplinkos pokyčiai verslo dalyviams gali būti palankūs arba nepageidaujami. Nepriklausomai nuo pokyčių pobūdžio verslo dalyviai turėtų įdėmiai juos sekti, prisitaikyti prie jų. Dabartinė verslo makroaplinka turi poveikį konkretiems verslo dalyvių veiksmams šiuo metu. Tuo tarpu verslo dalyvių dabartiniai veiksmai gali paveikti ateities makroaplinkos formavimąsi. Žinoma, atskiro verslo dalyvio veiksmai makroaplinkos paveikti negali. Tačiau verslo dalyvių kaip visumos šiandieniniai veiksmai gali paveikti ir net pakeisti tam tikrus makroaplinkos parametrus ateityje.

Tuo tarpu vieno verslo dalyvio mikroaplinka skiriasi nuo mikroaplinkos, formuojamos kito verslo dalyvio. Kiek yra verslo dalyvių, tiek gali būti ir mikroaplinkų. Mikroaplinkose skirtumus sąlygoja kiekvieno verslo dalyvio verslo vedimo tikslai, verslininko bei jo komandos narių potencialas, pasirinkta verslo organizavimo forma, valdymo sistema, makroaplinkos supratimas bei sugebėjimas prisitaikyti prie jos ir kt.

1.5. EKONOMINĖS INFORMACIJOS REIKŠMĖ VERSLO PLĖTRAI

Dabartinė informacinė visuomenė kuriama atviros, laisvos rinkos aplinkoje. Visuomenės aktyvumas ir gebėjimas naudotis atsiradusiomis informacinėmis galimybėmis bei žiniomis apie ekonomines sistemas, būdus, kaip geriau naudoti išteklius, sudaro sąlygas kurti verslą ir geriau patenkinti didėjančius poreikius.

Žodis informacija kilęs iš lotynų kalbos žodžio informatio, reiškiančio išsiaiškinimas, pranešimas. Įmonės veiklos požiūriu informacija suprantama ir vertinama kaip visuma pranešimų apie procesus, vykstančius įmonėje ir ją supančioje aplinkoje. Ekonominė informacija vertinama kaip vienas iš labiausiai reikalingų išteklių, turinčių ne mažesnę reikšmę nei gamyboje naudojami ištekliai: žaliavos, medžiagos, energija ir kt.

Dabartinėmis sąlygomis susiduriama su nepaliaujamu informacijos apimties didėjimu. Yra žinomas teiginys: jeigu gamybos apimtys didėja aritmetine progresija, tai informacija – geometrine. Todėl galima teigti, kad verslo efektyvumas daug priklauso nuo to, kaip pavyksta išspręsti informacijos rinkimo, kaupimo, apdorojimo ir naudojimo klausimus.

Bet kuri ekonominė informacija turi būti kokybiška, pateikiama laiku. Kad ekonominė informacija būtų kokybiška, ji turi būti:

1. Stabili. Jeigu verslo sprendimams priimti naudojama informacija nuolat keičiasi, sprendimai negali būti priimami remiantis pasenusia informacija. Stabilumas – požymis, apibūdinantis laikotarpį, per kurį informacija nepraranda savo vertės (nepasensta).

2. Patikima. Informacijos patikimumas priklauso nuo to, iš kokio šaltinio ji buvo gauta ir ar teisingai užfiksuota. Patikima informacija reiškia, jog ji yra aktuali ir pagrįsta. Valdymo sprendimams priimti turi būti naudojama tik patikima informacija.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2653 žodžiai iš 8725 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.