VILNIAUS TEISĖS IR VERSLO KOLEGIJA
EKONOMIKOS FAKULTETAS
VADYBOS IR EKONOMIKOS KATEDRA
I kurso VV 3/1 grupės dieninio skyriaus
Studentė: Rasa Tamošiūnaitė
VERSLO ĮMONĖS ORGANIZAVIMO FORMOS
Kursinis darbas
Vadovė: dėst. Aneta Šeibokienė
VILNIUS
2004
TURINYS
ĮVADAS 3
1. PAGRINDINĖS TEMOS SĄVOKOS 4
1.1.Smulkaus ir vidutinio verslo formų apibrėžimai 4
1.2. Stambaus verslo įmonių sąvokos 4
1.3. Kitų verslo organizavimo formų apibrėžimai 5
2. VERSLO ĮMONIŲ ORGANIZAVIMO FORMŲ APŽVALGA 6
2.1. Smulkių ir vidutinių verslo įmonių padėtis pasaulinėje ekonomikoje 6
2.2. Stambusis verslas 8
3. VERSLO ĮMONĖS. JŲ STEIGIMAS. 12
3.1. Individuali įmonė 12
3.2. Ūkinių bendrijų rūšys, jų steigimas ir veikla 14
3.3. Akcinių bendrovių pranašumai ir trūkumai, bei AB steigimas 15
[pic]3.4 Žemės ūkio ir kooperatyvinių bendrovių apžvalga 17
3.5 Valstybės (savivaldybės) įmonės ir ne pelno organizacijos 17
IŠVADOS 19
LITERATŪROS SĄRAŠAS 20
ĮVADAS
Šiandieniniame versle kiekvienas, norėdamas įsteigti įmonę, pirmiausia
turėtų nuspręsti, kokia įmonės teisinė forma (rūšis) yra tinkamiausia
pasirinktiems tikslams įgyvendinti. Reikia įvertinti, kokia ūkine komercine
veikla verstis, kiek įmonėje dirbs darbuotojų, kiek pradinio kapitalo
reikės verslui pradėti ir pan. Verslui kurti būtinas lėšas ir gamybos
priemones verslininkas gali turėti pats, pasiskolinti, išsinuomoti. Įmonės
tipo pasirinkimą lemia verslo rūšis, finansinės galimybės, rinka, į kurią
orentuojamasi, investicijų poreikis ir kt.
Pasirinkdami įmonės tipą, pirmiausia turėtume įvertinti teisinius
aspektus, kuriuos reglamamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai. Jie
numato galimybę steigti šių teisinių formų (rūšių) įmones:
• individualias įmones,
• tikrąsias ir komanditines (pasitikėjimo) ūkines bendrijas,
• akcines, uždarąsias akcines bendroves,
• žemės ūkio bendroves,
• kooperatines bendroves,
• valstybės ir savivaldybės įmones,
• ne pelno organizacijos.
Pagal veikiančius mūsų šalies įstatymus kiekviena verslo organizacija
turi būti įregistruojama, tik tada įmonei išduodamas nustatytos formos
pažymėjimas, kuris suteikia teisę pradėti ūkinę komercinę veiklą.
Taigi mano kursinio darbo tikslas yra susipažinti ir išanalizuoti
įmonių veiklos organizavimo formas.
Uždaviniai:
1. apibrėžti įmonių tipų sąvokas;
2. paaiškinti valdymo struktūrą;
3. atskleisti organizavimo formų privalumus ir trūkumus;
4. analizuojant turimą statistiką, išskirti efektyviausiai dirbančias
ir populiariausias įmonių rūšis.
Apibendrinant galima būtų teigti, kad įmonės rūšies pasirinkimas yra
vienas aktualiausių žingsnių pradedant verslą, todėl kalbėti šia tema ir ją
nagrinėti yra ypač svarbu kiekvienam pradedančiam verslininkui. Priimant šį
sprendimą reikia įvertinti turimus finansinius resursus, verslo riziką bei
detaliai išnagrinėti teisės normas, reglamentuojančias pasirinktos įmonės
rūšies veiklą.
1. PAGRINDINĖS TEMOS SĄVOKOS
Įmonė – tai savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, užsiimantis tam
tikra gamybine, komercine ir ūkine veikla.
Ribotos turtinės atsakomybės organizacijos nariai atsako už jos
įsipareigojimus tik perduotu šiai organizacijai turtu arba pajumi.
Vadinasi, bankroto atveju jie neteks tik savo įnašo.
Neribotos turtinės atsakomybės organizacijos nariai atsako už jos
įsipareigojimus visu savo turtu. Bankroto atveju visi šios organizacijos
nariai privalo savo asmeniniu turtu atlyginti nuostolius.
1 Smulkaus ir vidutinio verslo formų apibrėžimai
Personalinė (individuali) įmonė – tai privatus neribotos civilinės
atsakomybės juridinis asmuo. Šios rūšies įmonė nuosavybės tesie gali
priklausyti vienam fiziniam( asmeniui.
Tikroji ūkinė bendrija (TŪB) – yra visiškos turtinės atsakomybės įmonė,
įsteigta bendrosios jungtinės veiklos sutartimi, sujungus kelių fizinių ar
juridinių asmenų turtą į bendrąją dalinę nuosavybę komercinei ūkinei
veiklai su bendru įmonės turtu. TŪB sudaro tikrieji nariai, kurių turtas
nėra atskirtas nuo bendrijois turto. Jos nariai atsako solidariai visu savo
turtu pagal bendrovės prievoles.
Komanditinė (pasitikėjimo) ūkinė bendrija (KŪB) – sudaro bendrosios
firmos vardu veikiantys tikrieji nariai ir nariai komanditoriai, kuriems
įmonės turtas priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. KŪB turtas
atskirtas nuo komanditorių turto, o tikrųjų narių neatskirtas.
KŪB
–neribotos atsakomybės juridinis asmuo.
Uždaroji akcinė bendrovė (UAB) – įmonė yra ribotos turtinės
atsakomybės juridinis asmuo. Jos akcijos negali būti platinamos ir jomis
prekiaujama viešai.
1.2. Stambaus verslo įmonių sąvokos
Akcinė bendrovė (AB) – įmonė, kurios įstatinis( kapitalas padalytas
įdalis, vadinamas akcijomis. AB yra ribotos turtinės atsakomybės įmonė,
turinti juridinio asmens teises. Jos akcijos gali būti
platinamos bei prekiaujama viešai. Akcininkas už bendrovės veiklą atsako
tik ta pinigų suma, už kurią jis įsigijo akcijų.
Koncernas – tai akcinių bendrivių (AB) susivienijimas, įgyvendinantis
vieningą gamybinę, techninę ie ekonominę politiką, centralizuojantis
finansinius išteklius. Koncernai susidaro vienai AB supirkus kitų bendrovių
kontrolinius akcijų paketus. Koncernui dažniausiai vadovauja didžiausia AB,
kuri paprastai vadinama motinine bendrove, o jai pavaldžios – dukterinėmis.
1.3. Kitų verslo organizavimo formų apibrėžimai
Žemės ūkio bendrovė (ŽŪB) – tai privatus ribotos atsakomybės juridinis
asmuo, kuriame pajamos per ūkinius metus už žemės ūkio produkciją ir
suteiktas paslaugas žemės ūkiui sudaro daugiau kaip 50% visų pajamų. ŽŪB
sudaro bendrovės nariai ir pajininkai, kurie nuo bendrovės narių skiriasi
tuo, kad neturi sprendžiamojo balso bendrovės narių susirinkime. Visų
dalyvių turtas yra atskirtas nuo bendrovės turto.
Valstybės ir savivaldybės įmonė – yra iš valstybės (savivaldybės)lėšų
įsteigta arba nustatyta tvarka valstybės (savivaldybės) nuosavybėn perduota
įmonė, kurios visas turtas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai
(savivaldybei), o įmonė turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto
pasitikėjimo teisėmis. Valstybės (savivaldybės) –įmonė juridinis asmuo.
Kooperatinė bendrovė (KB) – tai grupės fizinių arba juridinių
savanoriškai įsteigtas, ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo,
kurio kapitalas ir narių sudėtis yra kintama, ir kuris yra skirtas narių
ūkiniams, ekonominiams ir socialioniams poreikiams tenkinti bei veikiantis
narių iniciatyva ir rizika.KB nariais gali būti tiek juridiniai, tiek
fiziniai asmenys.
Ne pelno organizacija – toks ūkio subjektas, kuris užsiima labdara,
valstybės ekonominiu ir socialiniu plėtojimu ar kita visuomenei naudinga
veikla, kuria nesiekiama pelno. Ne pelno organizaciją gali steigti vienas
arba keli fiziniai, ar juridiniai asmenys, priėmę jos įstatus ir perdavę
materialinių ir finansinių lėšų įstatiniam kapitalui suformuoti. Ši
organizacija ne mažiau kaip 50% grynųjų pajamų (pelno) turi panaudoti
pagrindiniams tikslams siekti ir uždaviniams finansuoti bei labdarai.
2. VERSLO ĮMONIŲ ORGANIZAVIMO FORMŲ APŽVALGA
2.1. Smulkių ir vidutinių verslo įmonių padėtis pasaulinėje ekonomikoje
Smulkiojo verslo įmonių steigimas, jų veiklos skatinimas – tai vienas
šalies ekonomikos stiprinimo bei stabilumo pagrindas. Tai ir vienas iš
svarbiausių veiksnių, stiprinant verslininkų sluoksnį. Be to, smulkiojo
verslo įmonės yra vienos iš svarbiausių darbo vietų steigėjų.
Smulkusis verslas būdingas daugeliui šalių. Statistiniai duomenys rodo,
kad išsivysčiusiose šalyse 80% – 85% bendro įmonių skaičiaus sudaro
smulkios ir vidutinės firmos. Smulkiojo verslo įmonių produkcijos dalis
bendrojoje gamyboje yra gana didelė, pvz. Japonijoje sudaro daugiau kaip
60%, JAV – apie 40%. Beveik 98,2% visų ES įmonių sudaro įmonės, kuriose
dirba iki 50 darbuotojų. Šios įmonės yra įdarbinusios 49,7% visų ES
dirbančiųjų. Lietuvai pereinant į rinkos ekonomiką, taip pat pradėjo
vystytis smulkusis verslas. Jei 1989 m. šiai kategorijai buvo galima
priskirti apie 18%, 1995 m. apie 36%, o 2002 metų duomenimis net apie 95,6%
(kuriose dirba iki 50 darbuotojų) visų Lietuvoje veikiančių įmonių, tačiau
šios įmonės įdarbinusios tik 31,6% visų šalies dirbančiųjų.
Tokia didelė smulkių įmonių dalis bendrame įmonių skačiuje yra dėl to,
kad[1] :
• Smulkiam verslui būdingas greitas reagavimas į rinkos pokyčius,
sugebėjimas operatyviai užpildyti mažas rinkos nišas;
• Smulkaus verslo plėtotei reikia mažai kapitalo;
• Smulkus verslas yra palanki forma spręsti užimtumo problemas;
• Smulkiam verslui būdinga lanksti naujų produktų, paslaugų,
pažangių gamybos technologijų paieška ir pritaikymas;
• Smulkiam verslui būdinga mažesnis valdymo darbuotojų skaičius,
daugelį klausimų spręsti padeda samdomi konsultantai.
• Kadangi yra mažesnis valdymo darbuotojų skaičius, tai sprendimai
priimami greitai, paprastai ir lanksčiai.
Ilgą laiką Europos Sąjungos valstybėse nebuvo vieningo standarto,
kuris griežtai nustatytų, kokia įmonė yra maža, kokia yra vidutinė ar
didelė. Europos komisija apibrėžia šias įmones keliais kriterijais[2]:
darbuotojų skaičiumi;
✓ nepriklausomumu;
✓ apyvarta;
✓ įmonės balansu.
Smulki ir vidutinė (SVV) įmonė yra ta, kurioje dirba ne daugiau kaip
200 žmonių, metinė apyvarta neviršija 40 mln. ekiu(, o įmonės balansinis
turtas neviršija 27 mln. ekiu. Be to, smulki ir vidutinė įmonė neturi
priklausyti vienai ar kelioms didelėms įmonėms, kurios nepriklauso smulkių
ir vidutinių įmonių kategorijai.
Didžiausią Lietuvoje veikiančių mažųjų įmonių dalį sudaro individualios
(personalinės) įmonės ir UAB. Naujasis SVV įstatymas nustatyto smulkaus ir
vidutinio verslo subjektus ir jiems taikomas valstybės pagalbos formas[3].
Taigi smulkaus ir vidutinio verslo subjektai yra:
• vidutinės įmonės;
• mažos įmonės (tarp jų ir mikroįmonės);
• fiziniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę
verstis savarankiška komercine, gamybine arba profesine ir kita
panašaus pobūdžio veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint