Verslo įvado
5 (100%) 1 vote

Verslo įvado

1. Verslo samprata ir funkcijos

Verslą būtų galimą apibūdinti IBM bendrovės atstovo Tomo Dž. Votsono vyresniojo supoetintu teiginiu: „Verslas yra didžiausias žaidimas pasaulyje, jeigu žinote, kaip jį žaisti“. Kai kurie ekonomistai šiuo požiūriu yra konkretesni, nurodydami, kad verslas yra:

• Ekonominė veikla, kuria siekiama pelno;

• Užsiėmimas, darbas, smulkioji gamyba, amatas;

• Ilgiau trunkanti profesinė ir neprofesinė veikla, susijusi su pareigomis ir teisėmis, siekiant uždarbio;

• Gamybos, pirkimo, pardavimo ar tiekimo veikla, atliekama už pinigus.

Verslas – tai ne tik veiklos forma, gyvenimo būdas, mokslas ir menas kartu paėmus; tai dar poezija ir kūrybinis polėkis, sportas, ekonominės rizikos sritis; jis apima savus rašytinius ir nerašytinius dėsnius, principus, tarpusavio bendravimo etiką, savaip kuria verslo pasaulyje pulsuojančią aukštąją matematiką ir kartu pavergia savotiškai elementaria abėcėle.

Verslo funkcijos:

• Verslai gamina prekes, teikia paslaugas, kuria pridėtinę vertę ir didina nacionalines pajamas;

• Verslai užpildo ribotas geografines, gamybines, paslaugų rinkas;

• Verslininkai moka mokesčius;

• Verslininkai kuria naujas darbo vietas, kurios valstybei nieko nekainuoja;

• Verslininkai apmoko ir įdarbina daug nekvalifikuotų darbininkų;

• Verslai paskirsto išteklius, skatina konkuruoti;

• Verslai tenkina net itin specifinius bei pavienius vartotojų poreikius;

• Verslai veikia kaip ekonominio šoko slopintuvai, nustantys ekonominio pakilimo ir depresijų ribas;

• Verslai dekoncentruoja ekonomines jėgas ir sprendimų pasirinkimą;

• Verslai užtikrina individualias galimybes ir socialinį mobilumą;

• Verslai tenkina asmeninius poreikius bei siekius tų asmenų, kurie juos turi ir valdo;

• Verslai, ypač nauji, yra tarsi laboratorijos, kuriose galima pigiai išbandyti idėjas, produktus, paslaugas, naujas rinkas;

• Būtent verslai buvo, yra ir bus tarptautinių korporacijų lopšys.

Išorinės ir vidinės verslo funkcijos pateiktos 1 pav.



Verslas – ne vien organizavimas ir valdymas. Verslininkas turi rasti naują idėją ir įkūnyti ją galutiniu rezultatu. Verslą sudaro keturi etapai:

• Naujos idėjos paieška ir jos įvertinimas;

• Verslo plano sudarymas;

• Išteklių paieška;

• Įsteigtos įmonės valdymas.

Veiksniai, lemiantys naują idėją: terminai (laikas); tiesioginė ir potenciali idėjos vertė; rizikos įvertinimas ir raidos prognozė; verslininko tikslų, žinių, gebėjimų ir idėjų atitikimas; produkto palyginimas su konkurento produktu.

Verslo planas: rinkos segmentas, jo dydis ir pagrindinės sąlygos; marketingo planas; gamybos planas; organizacinis planas; finansinis planas.

Trečiame etape įvertinami turimi ištekliai, jų stoka ir potencialūs tiekėjai, reikiamų išteklių gaviomo būdai.

Paskutinį etapą sudaro vadovavimo stilius ir strukltūra, esminiai sėkmės veiksniai, silpnos vietos ir jų įveikimo keliai, kontrolės sistemos.

Gali būti tokios verslininkystės rūšys: gamybinė, komercinė ir finansinė. Gamybinė verslininkystė apima prekių gamybą ir vartojimą bei paslaugų teikimą. Komercinės verslininkystės pagrindas yra komerciniai sandoriai, t.y. prekių ir paslaugų pardavimas. Finansinėje verslininkystėje pirkimo ir pardavimo objektas yra pinigai, valiuta, vertybiniai popieriai.

Verslo parinkimas ir kūrimas – nelengvas uždavinys. Praktiškai jis apimtų: verslo kūrimo idėjos pagrindimą; kūrėjo asmeninių savybių ir organizavimo sąlygų įvertinimą; įmonės juridinės formos parinkimą; verslo organizavimo projekto bei įmonės steigimo dokumentų parengimą, įmonės registravimą.

Įrodyta, kad sėkmingą įmonės veiklą lemia trys dalykai: naujos idėjos privalumai, verslininko gebėjimai ir ištekliai.

Gera idėja ta, kurią įgyvendinus bus patenkinamas konkretaus vartotojo poreikis, nes kiekvieno organizavimo tikslas yra ne tik gaminti, bet ir pelningai parduoti. Idėjos pagrindimas – rinkos nišos ir prekės (paslaugos), kurios užpildytų tą nišą, nustatymas. Gera verslo idėja – tai idėja, atitinkanti vartotojų poreikius ir norus.

Kiekvieną kilusią idėją norint paversti gatavu produktu ar paslauga, reikia tobulinti ir nagrinėti. Idėją galima paversti gatava produkcija pasitelkus penkis pagrindinius etapus: 1) idėjos tobulinimą; 2) konceptualų nagrinėjimą; 3) bandymą ir konstravimą, bandomojo pavyzdžio kūrimą; 4) bandomosios partijos išėjimo į rinką; 5) komercializacijos. (2 pav.)



Įmonės kūrimas ir jos nukreipimas sėkmės keliu yra sudėtingas procesas, tam reikia daug žinių bei žmogaus asmeninių savybių.

Pati geriausia verslo idėja nueis niekais, jei įmonės kūrėjas neturės verslininkui būtinų savybių ir nebus sudaryta palanki verslo aplinka. Išskiriami tokie sėkmę lemiantys aplinkos veiksniai: vyriausybės skatinimas, pakankamas kapitalas, verslo galimybės, darbuotojų bendradarbiavimas (3 pav.).

Verslas, jo kūrimas bei organizavimas visada siejamas su nuosavybe, kuri gali būti nuosava, skolinta, išsinuomota (4 pav.).

2. Įmonės, jų formos ir steigimas

2.1. Įmonės apibrėžimas

Įmonė – tai savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas ,įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei–ūkinei veiklai. Įmonę sudaro medžiaginių, daiktinių, finansinių ir
nematerialių aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas.

Kiekviena įmonė yra organizacija. O tai reiškia, kad ji yra:

• socialinė grupė, nes suburia žmones ir organizuoja jų darbą;

• gaminanti ar teikianti paslaugas ir paskirstanti uždirbtas pajamas;

• atvira aplinkai, tai yra bendraujanti su kitomis įmonėmis, savivaldybe, bankais ir pan.;

• turi tikslus veikti, išgyventi, didinti pelnus ir t.t.

Įmonė – tai ekonominė, savarankiška, gaminanti rinkai organizacija.

Įmonė, kaip organizacija, tenkina tris kriterijus :

1. Ji yra socialinė grupė, nes čia susiburia žmonės, turintys vieną tikslą – veikti bendrai; visiškai automatizuota ar robotizuota gamykla, kur nėra nė vieno žmogaus, nebus organizacija, o tik sudėtinga industrinė sistema.

2. Ji yra racionaliai sutvarkyta grupė, nes kiekvienas žino, kokius darbus reikės dirbti, už ką jis atsako, kas yra vadovas, o kas tik pavaldinys.

3. Ji yra patvari grupė, nes priemonės (pastatai, įrengimai, baldai, automašinos ir visa kita, kas reikalinga gamybai ar paslaugai suteikti), kurias ji nusipirko, tarnaus ilgai, o tikslai, kurių siekia, neįgyvendinami akimirksniu. Įmonė, panašiai kaip gyvas organizmas, gimsta, rutuliojasi ir išnyksta.

Įmonė yra ekonominė ir savarankiška organizacija, nes :

• Kaip ekonominė organizacija ji skaičiuoja visas savo išlaidas ir pajamas ir siekia, kad liktų pelno – kuo daugiau, tuo geriau. Įvairios labdaros organizacijos pelno nesiekia, todėl jos nėra įmonės.

• Įmonė yra beveik nepriklausoma. Daugelį uždavinių ji sprendžia pati: ką gaminti ir iš ko gaminti, kam ir po kiek parduoti, kada pradėti darbą ar jį baigti, kiek mokėti darbininkams. Jos niekas neišlaiko – jei nesugebės užsidirbti, turės bankrutuoti. Net mažoje įmonėje rasime įvairių padalinių; jie nesavarankiški, taigi tai ne įmonės.

2.2. Įmonės aplinka

Kurti verslą – sudėtinga. Reikia kruopščiai pasirengti, įveikti nemažai sunkumų. Čia omenyje turima verslo aplinka ir jai įtaką darantys veiksniai. Tik turint realios informacijos galima sėkmingai numatyti verslo kūrimo ir plėtros galimybes. Skiriami

Organizacijos išorine aplinka laikytina visuma veiksnių, esančių už jos ribų ir galinčių vienokiu ar kitokiu būdu daryti įtaką jos veiklai.

Išorinė organizacijos aplinka skirstoma į tolimąją (makroaplinką) ir artimąją (mikroaplinką) (5 pav.).

Tolimoji (makro) aplinka – tai visuma jėgų, kurios tam tikroje teritorijoje veikia įmonę ir kurioms ji tiesiogiai negali daryti įtakos. Tolimosios aplinkos tyrimas – tai bendrosios makroaplinkos – ekonominės, politinės, teisinės, kultūrinės, socialinės, demografinės, resursų, edukacinės, techninės – analizė.

Artimoji (mikro) aplinka – tai visuma išorinių jėgų, kurioms įmonė, siekdama savo tikslų, gali daryti įtaką.

Prie įmonės mikroaplinkos priskiriami: pirkėjai, konkurentai, nauji varžovai, tiekėjai ir pakaitalai.

Ekonominė aplinka – tai makroaplinkos elementas, pasireiškiantis tam tikrais ūkio raidos dėsningumais bei tendencijomis, darančiomis įtaką įmonės sprendimams ir veiksmams.

Socialinė ir kultūrinė aplinka – tai makroaplinkos elementas, atspindintis visuomenės poveikį įmonei, jos sprendimams bei jų įgyvendinimui.

Politinė ir teisinė aplinka –tai makroaplinkos elementas, apimantis visuomenės politinių struktūrų veiklą ir teisės aktus, veikiančius įmonės sprendimus ir veiklą.

Mokslinė ir technologinė aplinka –tai makroaplinkos elementas, apimantis mokslo žinių ir technologijų įtaką organizacijų veiklai.

Gamtinė aplinka- tai makroaplinkos elementas, apimantis klimato sąlygų, gamtos išteklių, jų naudojimo ir aplinkosaugos priemonių įtaką įmonės sprendimams ir veiksmams.

Pirkėjas – tai fizinis arba juridinis asmuo, norintis iš kito asmens įsigyti prekę ir įsipareigojantis už ją mokėti nustatytą pinigų sumą.

Tiekėjai – tai įmonės ir pavieniai asmenys, iš kurių perkami gamybos ir kitos veiklos reikmenys.

Konkurentai – tai rinkos dalyviai, potencialiems pirkėjams siūlantys tapačius arba panašius poreikius tenkinančias prekes.

Produkto pakaitalai – tai pirmiausia nauji produktai ir paslaugos, galintys patenkinti tokius pat ar panašius vartotojų poreikius.

Įmonės aplinka siaurąja prasme reikėtų laikyti tą vietovę, kur yra pati įmonė. Įmonės ryšius su aplinka rodo 6 pav. Įmonė palaiko ryšius su keletu, keliolika, keliasdešimt ar net keliais šimtais asmenų, įmonių bei organizacijų. Įmonė gali veikti sėkmingai tik tada, kai pasiekiama tarp įmonės ir jos partnerių interesų pusiausvyra.



2.3. Įmonių skirstymas

Norint įvertinti šalies ūkio veiklą, planuoti bei palyginti atskirų šalių įmones, panašias įmones reikia suskirstyti į grupes. Veiklos panašumas nustatomas pagal veiklos paskirtį ir naudojamus išteklius. Veiklos paskirtis gali būti tokia:

• gaminti produktus ir teikti patarnavimus (ištekliai – parduotų prekių vertė), pvz.: bendrijos, bendrovės, prekybos bei paslaugų firmos;

• teikti ne prekių pavidalo paslaugas (ištekliai – savanoriški namų ūkių įnašai ir patarnavimai), pvz.: įvairios privačios įstaigos, teikiančios ne produktus ir ne paslaugas, labdaringos organizacijos, arba pelno nesiekiančios organizacijos;

• paskirstyti pajamas (ištekliai — tiesioginiai ir
mokesčiai), pvz., valstybės administracijos centriniai organai – ministerijos, departamentai, savivaldybės, socialinio draudimo įstaigos;

• finansuoti (ištekliai – lėšos, gaunamos pagal sutartis su investitoriais ir už atliekamas finansines operacijas), pvz., bankai;

• apdrausti, tai yra garantuoti apmokėjimą, kilus rizikai, pvz., įvairios draudimo bendrovės;

• vartoti (ištekliai – atlyginimas ir įplaukos, gaunamos iš kitų sektorių, pajamos už savos gamybos produktus ar patarnavimus), pvz., namų ūkiai (ir individualios įmonės).



Namų ūkiais laikoma šeima ar kelios šeimos, taip pat kartu gyvenantys ir bendrą biudžetą turintys giminaičiai, arba kartu gyvenantys ir bendru biudžetu susieti asmenys (nors ir ne giminaičiai).

2.4. Įmonių rūšys ir bendrieji jų veiklos klausimai

Svarbi įmonės charakteristika yra jos teisinė padėtis, arba kitaip sakant, juridinis statusas. Žinant įmonės teisinį statusą, galima numanyti, kas turi teisę priimti galutinį sprendimą derybose ir pasirašyti įmonės steigimo bei kitas sutartis, kas ir kokiu laipsniu atsako už sutartinių įsipareigojimų vykdymą ir kas atlygins nuostolius ištikus nesėkmei. Be to, nuo įmonės teisinio statuso dažniausiai priklauso įmonės apmokestinimas, pelno ir nuostolių paskirstymas, įmonės likvidavimo tvarka bankroto atveju ir t.t.

Nagrinėjant verslo organizavimo formas labai svarbu suprasti jų narių turtinės atsakomybės ribas. Skiriama ribota ir neribota turtinė atsakomybė.

Ribotos turtinės atsakomybės įmonės nariai atsako už jos įsipareigojimus tik perduotu jai turtu. Tokio tipo įmonės turi juridinio asmens statusą.

Neribotos turtinės atsakomybės įmonės nariai atsako už jos įsipareigojimus visu savo turtu. Tokios įmonės turi fizinio asmens statusą.

Teisėje įmonės savininkas ar valdytojas (įmonininkas) įvardijamas kaip fizinis arba juridinis asmuo. Pagal tai sprendžiama apie jo statusą. Kas įeina į šią sąvoką?

Fizinis asmuo yra teisės sąvoka, apibrėžianti žmogaus galimybę turėti turtą, užsiiminėti ūkine, komercine veikla, kurti įmones, paveldėti turtą ir palikti jį testamentu, pasirinkti užsiėmimo rūšį ir gyvenamąją vietą bei kitokias turtines ir neturtines teises. Lietuvoje visas teises ir pareigas asmuo įgauna sulaukęs pilnametystės, t.y. aštuoniolikos metų. Fizinių asmenų statusą turi: individualiosios (personalinės), tikrosios ūkinės bendrijos, komanditinės (pasitikėjimo) bendrijos.

Individualioji (personalinė) įmonė (IĮ). Ji nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui ar keliems fiziniams asmenims (pavyzdžiui, šeimos nariams) bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Individualiosios įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko turto. Pagal įmonės prievoles įmonininkas atsako visu turtu. Individualiųjų įmonių steigimo tvarka bus gvildenama 2–ajame poskyryje.

Tikroji ūkinė bendrija (TŪB) yra visiškos turtinės atsakomybės įmonė, įsteigta bendrosios jungtinės veiklos sutartimi, sujungus kelių fizinių ar juridinių asmenų turtą į bendrąją dalinę nuosavybę komercinei–ūkinei veiklai su bendru firmos vardu. Jos turtas neatskirtas nuo bendrijos narių turto. Bendrijoje turi būti ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 20 narių. Steigiant TŪB sudaroma „Bendrosios jungtinės veiklos sutartis”. Sudarytąją sutartį pasirašo kiekvienas steigiamos bendrijos narys, po to ji patvirtinama notariškai ir įteikiama kiekvienam nariui. Ši forma patogi tada, kai bendrijos narių skaičius nesikeičia. Tačiau jei bent vienas narys išstoja ar reikia priimti naują narį, sutartį tenka įforminti iš naujo pas notarą, ir vėl reikės mokėti registravimo mokesčius.

Komanditinę (pasitikėjimo) ūkinę bendriją (KŪB) sudaro bendros firmos vardu veikiantys tikrieji nariai ir nariai komanditoriai, kuriems įmonės turtas priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. KŪB pavadinime turi būti įvardytas bent vienas tikrasis narys. Bendrijoje turi būti bent vienas tikrasis narys ir bent vienas komanditorius. KŪB turtas atskirtas nuo komanditorių turto, o nuo tikrųjų narių – neatskirtas. Taigi komanditorius iš esmės yra jau akcininkas, o bendrija – pereinamoji forma į akcinę bendrovę. Bendrijos neturi teisės išleisti vertybinių popierių; tai jas skiria nuo akcinių bendrovių.

Juridinis asmuo yra fiktyvus (fizine prasme) asmuo, kuriam suteiktos realaus asmens teisės ir įgaliojimai teisiniams veiksmams atlikti; veikia neribotą laiką, nesvarbu, kiek laiko gyvuoja jam atstovaujantys realūs fiziniai asmenys; jo valia nepriklauso nuo atskirų jį sudarančių fizinių ar juridinių asmenų valios ir gali su ja nesutapti; jo turtas atskirtas nuo jį sudarančių realių (fizinių) asmenų turto; pats atsako už savo prievoles ir įsipareigojimus ir visada tik savo turtu; kaip ir realus (fizinis) asmuo, turi teisę sudaryti sandorius savo vardu; kaip ir realus (fizinis) asmuo, gali būti ieškovas ir atsakovas teisme savo vardu. Juridinio asmens statusą turi: akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės (kai kurios jų gali būti specialios paskirties bendrovėmis); kooperatinės bendrovės; valstybės (savivaldybių) įmonės; investicinės akcinės bendrovės; žemės ūkio bendrovės. Dabar trumpai aptarsime jų skirtumus.

Akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės ir investicinės bendrovės. Tai yra ribotos
turtinės atsakomybės įmonės, turinčios juridinio asmens teises, kurių įstatinis (nuosavas) kapitalas yra padalytas į dalis – akcijas. Šių įmonių steigimą, veiklą bei likvidavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas, priimtas 2000 m. liepos mėn., ir vėlesni jo pakeitimai.

Valstybinės (vietos savivaldybės) įmonės. Jos valstybinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei arba vietos savivaldybei, turi juridinio asmens teises, yra ribotos turtinės atsakomybės. Lietuvoje iki 1995 metų pradžios buvo valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės (VĮ). Daugiau kaip 1/5 įstatinio kapitalo akcijų išleidusios VĮ tapdavo valstybinėmis akcinėmis įmonėmis (VAĮ). Valstybės turimų akcijų nominali vertė negalėjo viršyti 50 % įstatinio kapitalo. Įmonę valdo administracija, bet kaip patariamasis organas gali būti sudaryta ir valdyba. Įmonėje turi būti administracijos vadovas (generalinis direktorius ar direktorius) ir vyriausiasis finansininkas (buhalteris). Šiuos vadovus samdo steigėjas – tai yra ministerijos ar savivaldybės vadovybė, kuriai priklauso ta ar kita įmonė. Esant reikalui, įmonės steigėjas sudaro valdybą. Tai kolegialus organas, jai vadovauja administracijos vadovas. Valdybos nariai skiriami ne ilgesniam kaip 4 metų laikotarpiui.

Valstybinės įmonės kapitalas skirstomas į valstybinį ir skolintą. Taigi paprastai čia nebėra privataus kapitalo. Be to, įmonei draudžiama investuoti kapitalą kitose įmonėse. Kapitalas nėra įmonės nuosavybė, todėl už turimą kapitalą reikia mokėti iš įmonės pelno palūkanas. Palūkanos mokamos į valstybės ar savivaldybių biudžetą.

Įmonė pelną skiria:

1) įstatymų numatytiems mokesčiams į biudžetą;

2) draudimo įmokoms už įmonėje turimą valstybės ar savivaldybės kapitalą;

3) atskaitymams į įmonės pelno rezervą;

4) likusi pelno dalis steigėjo nustatytu santykiu vartojama įmonės įstatiniam kapitalui didinti, o ne mažiau kaip 25 procentai – kitoms reikmėms (premijoms, socialinėms ir kultūrinėms reikmėms ir pan.).

Žemės ūkio bendrovės. Tai yra fizinio asmens įsteigta įmonė žemės ūkio gamybinei ir komercinei veiklai. Turi juridinio asmens teises, yra ribotos turtinės atsakomybės. Ją turi sudaryti ne mažiau kaip 2 nariai. Žemės ūkio bendrovių steigimą. valdymą ir veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Žemės ūkio bendrovių įstatymas priimtas 1991 m., ir vėlesni jo pakeitimai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2654 žodžiai iš 8653 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.