Įvadas
Dar netolimoje praeityje Lietuvoje buvo planinis ūkis. Pramonė ir žemės ūkis buvo įjungti į sudėtingą visasąjunginį mechanizmą, įmonės nesusidurdavo su prekių realizacijos problemomis, nereikėjo rūpintis žaliavomis – viskas buvo skirstoma iš centro. Bedarbystė neegzistavo, nes baigusiam studijas ir įsigijusiam specialybę asmeniui buvo garantuojama darbo vieta, neatsižvelgiant į tos rūšies specialistų paklausą. Jeigu žmogus dėl tam tikrų priežasčių (motinystės atostogų, grįžusieji po būtinosios karinės tarnybos) būdavo bedarbis, tai valstybė jam arba išsaugodavo ankstesnę darbo vietą, arba suteikdavo galimybę per tam tikrą laiko tarpą susirasti kitą darbą. Neįgalintiems žmonėms buvo garantuojamos bent jau nedidelės pajamos iš apmokamo darbo.
Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, padėtis iš esmės pakito. Prasidėjo perėjimas nuo planinio ūkio prie rinkos ekonomikos, buvo vykdoma privatizacija. Suirus centralizuotai ūkio valdymo sistemai, įmonės prarado produkcijos ir žaliavų realizavimo rinkas, suiro darbo vietų paskirstymo sistema. Tai sukėlė įmonių prastovas, gamybos apimties sumažėjimą, bankrotus, lėšų, skirtų darbo apmokėjimui, stygių, darbo vietų sumažėjimą. Sumažėjo sunkiosios pramonės reikšmė, karinė pramonė visai išnyko.
Įteisinus privačią nuosavybę, atsirado naujos verslo organizavimo formos: individualios įmonės, partnerinės įmonės, akcinės bendrovės, investicinės akcinės bendrovės.
Verslas, tai veikla, teikianti naudą verslininkui ir kitiems asmenims, tarpininkaujantiems prekiniams mainams. Be prekinių mainų teikiama ar gaunama nauda nebus verslas.
Verslo organizavimas susijęs su prekių ar paslaugų paklausa, ekonominėmis bei materialinėmis gamybinėmis sąlygomis.
Nuo verslo organizavimo formos pasirinkimo priklauso tiek įmonės steigimo procesas (jo trukmė ir lėšų sąnaudos), tiek turimų finansinių, intelektinių bei darbo jėgos resursų panaudojimas.
Rinkos ekonomikos šalyse tokie svarbiausieji firmų organizavimo tipai:
• individualios (personalinės) įmonės;
• tikrosios ūkinės bendrijos;
• komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos;
• akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės ir investicinės bendrovės;
• žemės ūkio bendrovės;
• kooperatinės bendrovės (kooperatyvai).
Smulkus verslas organizuojamas kuriant vadinamąsias, personalines ar ūkines bendrijas. Čia gamybinės apimtys yra nedidelės,gaunamas didesnis pelnas kapitalinių įdėjimų atžvilgiu negu stambiajame versle, greičiau ir su mažesnėmis išlaidomis įdiegiamos techninės pažangos naujovės gamybai, paslaugoms, technologijoms bei rinkoms plėtoti.
Stambusis verslas (beveik be išimčių) organizuojamas akcinėse bendrovėse, čia pagaminama didžioji dalis produkcijos tenkanti pardavimui.
Individualioji verslo įmonė – tai įmonė (firma), sukurta vieno ar kelių fizinių asmenų (šeimos narių) bendrosios jungties nuosavybės teise su visiška turtine atsakomybe. Individuali (personalinė) įmonė apibrėžtina kaip privatusis, neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Šios rūšies įmonė nuosavybės teise gali priklausyti vienam fiziniam asmeniui arba keliems fiziniams asmenims (sutuoktiniams) bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Individualią (personalinę) įmonę nuosavybės teise gali turėti taip pat juridiniai asmenys – negamybinės organizacijos (nesiekiantys pelno juridiniai asmenys). Individualioji įmonė yra lanksti ir nesudėtinga verslo organizacija. Jos labiausiai paplitusios ir populiarios, nes jas lengviausia ir pigiausia organizuoti. Savininkas pats perka reikiamas medžiagas, samdo personalą, įsipareigoja sumokėti sąskaitas. Verslo pajamos priklauso jam pačiam, jis su niekuo nesidalija jomis, išskyrus valdžią, apmokėdamas valstybei pajamų mokestį už gaunamas asmenines grynąsias įplaukas (pajamas) arba pelną.
Smulkaus verslo pradžiai tokios įmonės steigimas yra geriausias sprendimas. Įstatymai nereikalauja jokio minimalaus pradinio kapitalo, todėl verslą įmanoma pradėti turint gerą idėją bei nedideles pradines lėšas. Individualioje (personalinėje) įmonėje galima dirbti neįdarbinant kitų darbuotojų, t.y., tokioje įmonėje gali dirbti net vien tik savininkas ir jo šeimos nariai.
Pažymėtina ir tai, kad individualios (personalinės) įmonės apskaitai keliami nedideli reikalavimai – taikoma sutrumpinta finansinė atskaitomybė. Jeigu individualių (personalinių) įmonių vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir metinės pajamos neviršija 500 tūkstančių litų, apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 13 procentų mokesčio tarifą.
Tačiau ši įmonių rūšis turi ir trūkumų. Nusprendęs steigti tokios rūšies įmonę, būsimasis verslininkas turi įsisąmoninti, kad teks dirbti tik pelningai, nes jeigu įmonės prievolėms įvykdyti neužteks įmonės turto, už jas savo turtu atsakys savininkas (savininkai). Be to, Lietuvoje individualioms (personalinėms) įmonėms dažnai yra sudėtingiau gauti banko paskolą veiklos plėtrai.
Kartais tikslinga kurti bendrijas dviejų ar daugiau partnerių, kurie dalijasi atsakomybe už verslo organizavimą. Šiuo atveju kiekvienas partneris atlieka tam tikrą verslo dalį, gauna sutartą dalį pelno, o prireikus
padengia ir dalį susidariusių nuostolių.
Ūkinė bendrija – apibrėžiama kaip kelių fizinių ar juridinių asmenų, taip pat fizinių ir juridinių asmenų jungtinės veiklos sutartimi įsteigta įmonė komercinei-ūkinei veiklai vykdyti, sujungus jų turtą į bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrijoje gali būti nuo 2 iki 20 narių. Ūkinė bendrija apibūdinama kaip privatusis neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo.
Ūkinė bendrija gali būti dviejų formų:
1. tikroji ūkinė bendrija
2. komanditinė (pasitikėjimo) ūkinė bendrija.
Tikrąją ūkinę bendriją sudaro tikrieji nariai. Tikrųjų narių turtas nėra atskirtas nuo bendrijos turto, taigi jos nariai atsako solidariai visu savo turtu pagal bendrijos prievoles. Ieškinį bendrijos nariams galima pareikšti netgi ir po bendrijos likvidavimo ar jungtinės veiklos sutarties pakeitimo bei atnaujinimo įregistravimo vietos savivaldybėje.