TURINYS
1. VERSLO ORGANIZAVIMO FORMOS………………………………………………………………………………3
2. VERSLO ĮMONIŲ KŪRIMAS…………………………………………………………………………………………….4
• Smulkaus ir vidutinio verslo aplinka………………………………………………………………..4
• Socialiniai – kultūriniai veiksniai……………………………………………………………………..4
• Ekonominiai veiksniai…………………………………………………………………………………….5
• Reikalavimai įmonės kūrėjams………………………………………………………………………..5
• Verslo sėkmės faktoriai…………………………………………………………………………………..6
• Verslo rizikos esmė, veiksniai, formos ir metodai………………………………………………7
• Įmonės teisinės formos parinkimas…………………………………………………………………..8
3. VERSLO PLANAS………………………………………………………………………………………………………………9
• Verslo sumanymas – svarbiausia………………………………………………………………………9
• Kokia jūsų verslo prasmė?………………………………………………………………………………9
• Verslo plano stuktūra……………………………………………………………………………………..9
• Produkcijos gamybos kaštų skaičiavimas………………………………………………………..11
• Verslo inkubatoriai……………………………………………………………………………………….12
4. NAUJOS ĮMONĖS VALDYMAS……………………………………………………………………………………….12
• Išteklių naudojimo svarbiausi elementai ir jų valdymas…………………………………….12
• Veikla…………………………………………………………………………………………………………13
• Finansų sritis……………………………………………………………………………………………….13
• Firmos išteklių valdymo procesas…………………………………………………………………..14
• Smulkių ir vidutinių įmonių valdymas…………………………………………………………….15
• Verslo įmonės finansinės veiklos vertinimas……………………………………………………15
• Naujos verslo įmonės finansavimo tikslai ir instrumentai………………………………….16
• Alternatyvios įmonės veiklos finansavimo rūšys………………………………………………18
• Verslo mokesčiai………………………………………………………………………………………….19
5. LITERATŪRA…………………………………………………………………………………………………………………..20
1. VERSLO ORGANIZAVIMO FORMOS
Lietuvoje pagal galiojančius teisės aktus verslu galima užsiminėti tokiais būdais:
• įsteigus įmonę
• fiziniam asmeniui įsigijus patentą
• kai kuriems Vyriausybės nutarimu nustatytiems asmenims suteikta teisė užsiimti tam tikra veikla nesteigiant įmonės (pvz., notarams, advokatams, ūkininkams)
• įsigyjant (perkant) įmonės pagal frančizės sutartį.
Pagrindinė verslo organizavimo forma – įvairių rūšių įmonių steigimas.
Ekonominėje literatūroje skiriamos trys pagrindinės ūkinės veiklos (verslo) organizavimo formos:
privačios (individualios, personalinės) firmos;
partnerių firmos (ūkinės bendrijos);
akcinės bendrovės (korporacijos).
Akcinės bendrovės – yra ribotos turtinės atsakomybės įmonės, turinčios juridinio asmens teises. Jų kapitalas yra padalytas į akcijas. Akcininkai gali būti fiziniai asmenys, juridiniai asmenys ir valstybė, kuriai atstovauja atitinkamas valstybės organas. Yra atviros akcinės bendrovės (AB) ir uždaros akcinės bendrovės (UAB). AB akcininkų skaičius neribojamas ir akcijos gali būti platinamos viešai ir parduodamos biržoje. UAB akcininkų skaičius ribojamas (Lietuvoje – ne daugiau kaip 50 akcininkų), ribojamas ir viešas jos akcijų platinimas ir pardavimas biržoje. AB dažniausiai kuriamos tada kai reikia sukaupti didelį kapitalą. Pagal LR akcinių bendrovių įstatymą, AB įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 100 000 Lt. UAB – ne mažesnis kaip 10 000 Lt.
Įmonės filialai ir atstovybės – įmonės gali steigti savo filialus ir atstovybes. Įmonės filialai ar atstovybės veikia pagal įmonės įgaliojimą.
Ūkinės bendrijos – tai visiškos turtinės atsakomybės įmonių grupė. Jos turtas neatskirtas nuo bendrijos narių turto. Jos nariai atsako solidariai visu savo turtu. Kuriam nors bendrijos narių negalint išsimokėti, jo nuostolius atlygina visi kiti bendrijos nariai. Greta tikrųjų ŪB yra ir kitokia jų atmaina – komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos. Šios bendrijos yra dvejų ar daugiau asmenų susivienijimas. Už bendrijos įsipareigojimus tikrieji jos nariai atsako visu savo turtu, o kiti nariai (komanditoriai) – tik savo įnašu. Tokios ūkinės
bendrijos nariais gali būti fiziniai ar juridiniai asmenys.
Kooperatinė bendrovė – Lietuvoje gali sukurti grupė fizinių ar juridinių asmenų. Bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės įmonė, ji atsako tik turimu turtu.
Specialios paskirties bendrovės – šis statusas nustatomas bendrovėms, vykdančioms valstybei gyvybiškai būtinas funkcijas arba kurių veiklai būtinas specialus režimas. Specialios paskirties bendrovėse vienai iš valstybinės valdžios ir valdymo institucijų priklausanti akcijų dalis negali būti mažesnė kaip suteikianti 70% balsų. Specialios paskirties bendrovėms priklauso ne tik elektros bei šiluminę energiją gaminančios įmonės, bet ir įmonės gaminančios ir eksportuojančios etilo spiritą ir alkoholinius gėrimus.
Viešoji įstaiga – pelno nesiekianti, privataus kapitalo pagrindu veikianti organizacija, ir viešai teikianti socialines, švietimo, kultūros, mokslo ar kt. panašių sričių paslaugas visuomenės nariams. Tokia viešoji įstaiga turi juridinio asmens statusą.
Žemės ūkio bendrovė – įmonė, kurios įplaukos už žemės ūkio produkciją ar paslaugas žemės ūkio gamybai sudaro daugiau kaip 60% visų realizacijos įplaukų. Jos steigiamos žemės ūkio gamybinei ir prekybinei veiklai. Nuosavas kapitalas formuojamas iš narių įnašų – pajų. Jei bendrovės veikla sėkminga pajininkams išmokami dividendai – pelno dalis, proporcinga pajaus vertei.
Ofšorinė įmonė – įregistruota mokesčių lengvatų zonoje. Tokia įmonė dažniausiai nemoka jokių arba moka labai mažus mokesčius.
Fiktyvios įmonės – sandorius su verslo partneriais sudaro pateikusios suklastotus dokumentus, neįsiregistravusios ir nemokančios mokesčių ir pan.
Frančizės (lengvatų) įmonės – tai sutartinis leidimas pasinaudoti versle žinomos ir diegiančios technologines naujoves patirtimi ir vardu. Tai susitarimas pagal kurį frančizės pardavėjas suteikia teisę frančizės pirkėjams naudoti jo pavadinimą, prekių ir paslaugų ženklus, rinkodaros sistemą, gamybos technologiją bei verslo metodus už tam tikrą mokestį. Pvz., McDonald, Coca Cola.
Personalinės (individualios) įmonės – fizinis asmuo ar keli fiziniai asmenys atlieka įvairias ūkines operacijas ir iš to gauna pajamas. Už tokios įmonės įsipareigojimus visiškai atsako įmonininkas visu savo turtu.
Ne pelno organizacijos įmonės. Vadovaujantis 1996 07 03 priimtu Ne pelno organizacijų (įmonių) reorganizavimo įstatymu (Nr. I-1429) per vienerius metus visos anksčiau registruotos organizacijos buvo reorganizuotos į vieną iš subjektų:
asociaciją – tai savanoriška įmonių sąjunga vykdanti jos narių pavestus uždavinius, savo veikla atstovaujanti jų interesams. Kapitalas: materialiniai ir finansiniai narių įnašai, labdara.
labdaros ir paramos fondą – tai neturinti narių ne pelno organizacija, kurios veiklos tikslai yra labdara arba (ir) parama mokslo, kultūros, švietimo, meno, religijos, sporto, sveikatos apsaugos, soc. rūpybos ir globos, aplinkosaugos ir kt. sritim.
visuomeninę organizaciją
viešąją įstaigą – kuri yra ne pelno siekianti, privataus kapitalo pagrindu veikianti organizacija, viešai teikianti socialines, švietimo, kultūros, sveikatos ar kt. panašių sričių paslaugas visuomenės nariams. Pvz. Lukiškių poliklinika, Sanatorija „Žuvėdra“ ir kt.)
2. VERSLO ĮMONIŲ KŪRIMAS
SMULKAUS IR VIDUTINIO VERSLO APLINKA
Vienas iš pagrindinių rodiklių pradedant verslą – verslo aplinkos išaiškinimas. Turint informaciją apie verslo aplinką, ją įtakojančius veiksnius galime sėkmingiau numatyti naują verslo kūrimo galimybės bei veikiančių įmonių konkurencinę padėtį.
Remiantis žinomo ekonomisto F. Kotlerio teorija, galima išskirti keturis pagrindinius verslo makro aplinkos veiksnius: ekonominius, politinius – teisinius, socialinius – kultūrinius, mokslo ir technikos pažangos veiksnius.
Socialiniai – kultūriniai veiksniai. Šie veiksniai – tai pokyčiai visuomenės vertybėse ir gyvenimo būde. Bet kuri organizacija funkcionuoja tam tikroje kultūrinėje aplinkoje, kurią sudaro konkrečios tradicijos, papročiai bei jų besilaikantys žmonės. Nors visos vertybės yra gan pastovios ir stabilios, tačiau kultūrinėje aplinkoje vyksta pokyčiai. Svarbu numatyti, ar tai esminiai pokyčiai, ar tik trumpalaikės tendencijos.
Ekonominiai veiksniai. Ekonominė situacija šalyje tiesiogiai įtakoja verslo vystymąsi šalyje. Ją sąlygoja valstybės valdymo organų vykdoma mokesčių ir pinigų masės, kapitalo judėjimo, investicinės aplinkos, kreditų teikimo ir palūkanų normos politika. Ekonominę aplinką taip pat sąlygoja ir paklausos – pasiūlos, konkurencijos, kainodaros ir kiti ekonominiai veiksniai.
Ekonomikoje gali vykti du pagrindiniai pokyčiai, sąlygoti ekonominių veiksnių.
Pirmasis apima ekonomikos vystymosi ciklus, t.y., augimo ir smukimo periodus. Verslininkams labai svarbu numatyti šiuos ciklus, įvertinant jų poveikį vystomam verslui.
Antrasis pokytis – tai ekonomikos struktūros kitimas, kuris pasireiškia dominuojančio ekonominio sektoriaus pakeitimu (tokie pokyčiai vyksta beveik visose buvusiose socialistinėse šalyse).
Politiniai – teisiniai veiksniai. Laisva verslininkystė gali vystytis tik demokratinėje, rinkos ekonomikos šalyje. Politinio stabilumo veiksnys itin aktualus šalyse, kuriose vyksta perėjimas nuo planinio į rinkos ūkį.
Politinė – teisinė
aplinka susideda iš:
• Politinės sistemos;
• Teisinių aktų;
• Nuosavybės teisės;
• Valstybinio reguliavimo laipsnio;
• Valstybinių ir visuomeninių įstaigų ir organizacijų.
Verslo aplinka turi tiesioginę įtaką verslininkystei plėtoti. Ji gali skatinti verslo atsiradimą arba priešingai – apsunkinti jo kūrimąsi ir tolesnę plėtotę.
Verslininkystei plėtoti būtinos šios sąlygos:
• Privačioji nuosavybė;
• Ūkininkavimo laisvė;
• Konkurencija;
• Teisinė verslininkų apsauga ir verslininkystės skatinimas.
REIKALAVIMAI ĮMONĖS KŪRĖJAMS
Įmonės kūrimo etapai yra šie:
verslo kūrimo idėjos pagrindimas;
įmonės kūrėjo asmeninių savybių įvertinimas;
verslo organizavimo sąlygų įvertinimas;
įmonės juridinės formos parinkimas;
verslo organizavimo projekto parengimas;
įmonės steigimo dokumentų parengimas;
įmonės registravimas.
Praktikoje įrodyta, kad įmonės sėkmingą veiklą lemia trys dalykai: naujos idėjos privalumai, verslininko sugebėjimai ir materialios sąlygos.
Idėjos pagrindimas – tai rinkos nišos ir prekės (paslaugos), kurios užpildytų tą nišą nustatymas.
Įmonės kūrėjas turėtų turėti verslo žmogui būtinų savybių. Tyrimais seniai įrodyta, kad mažos ir vidutinės įmonės dažniausiai žlunga dėl verslininko nesugebėjimo vadovauti, rečiau – dėl specifinių žinių stokos ir dar rečiau – dėl finansinių problemų.
Iš daugelio vadovui būtinų bruožų mažoje įmonėje ypač reikia organizatoriaus talento, kuris gali būti apibūdintas kaip nusiteikimas neilgai svarstyti, o greitai spręsti (dažnai remiantis ne visapusiška padėties analize, o intuicija ir patirtimi). Pagaliau reikia gebėti perteikti savo mintis, duoti nurodymus ir kontroliuoti kaip jie vykdomi.
Be to, reikia įvertinti ar egzistuoja palankios sąlygos verslui organizuoti. Pirmiausia – ar pakankamo dydžio rinka ir kiek ilgai ji egzistuos, ar stipri žada būti konkurencija. Antra – kiek reikės pradinio kapitalo ir kokios banko kredito ar paskolos iš privačių asmenų gavimo sąlygos. Trečia – kokia žaliavų ir energijos išteklių rinka. Ketvirta – kokia padėtis darbo rinkoje. Penkta – ar valstybės politika palanki tokiam verslui organizuoti, kokie teisės aktai tai reglamentuoja.
Konkretus verslo planas pradedamas rengti tik tada, kai visi įmonės išoriniai ir vidiniai veiksniai yra pakankamai ištirti ir įvertinti, kai išaiškėja būsimo verslo stipriosios ir silpnosios pusės – sėkmę ar pražūtį lemiantys veiksniai.
Išanalizavus padėtį galima spręsti verslo organizavimo juridinės formos (įmonės rūšies) ir valdymo organizavimo klausimus. Sprendimui turi įtakos keli dalykai:
• asmeninės valdžios siekimo atkaklumas;
• materialinis ir finansinis būsimo verslininko apsirūpinimas;
• įmonės pelno paskirstymo būdas;
• įmonės registravimo ir kitų mokesčių dydis;
• įmonės likimas ateityje.
Kokią bepasirinktų įmonės formą, valdymo organizacinė struktūra turėtų būti paprasta, lanksti, leidžianti greitai perduoti informaciją. Mažos ir vidutinės įmonės valdymas ypatingas tuo, kad savininkas pats vadovauja visiems darbuotojams ir pats atsako už įmonės veiklą.
VERSLO SĖKMĖS FAKTORIAI
Sėkmė smulkiame versle priklauso nuo šių pagrindinių faktorių:
• Verslininko gabumai.
• Verslininko pažiūros (galvosena), motyvai ir asmenybė.
• Vyriausybės skatinimas.
• Pakankamas kapitalas.
• Verslo galimybės.
• Darbuotojų bendradarbiavimas.
Sėkmingai veikiantis verslininkas dažnai turi tokias savybes:
• didelis poreikis karjerai;
• savarankiškumas;
• poreikis būti nepriklausomam;
• poreikis naujovėms;
• kūrybingumas,
• entuziazmas,
• darbštumas.
VERSLO RIZIKOS ESMĖ, VEIKSNIAI, FORMOS IR METODAI
Verslininkystės rizika – tai gamybinės komercinės veiklos dalyvavimas gresiant ekonominiam pavojui (žalai). Kitaip tariant, rizikos sąlygomis verslo įmonė gali netekti dalies arba netgi visų savo išteklių (kapitalo), negauti laukiamų pajamų bei patirti papildomas išlaidas vykdydama gamybinę komercinę veiklą.
Gamybinės komercinės veiklos (verslo) riziką sąlygoja įvairūs veiksniai. Verslininkystės rizikos veiksniai, slypintys pačiame rinkos mechanizme, jo funkcionavimo specifikoje:
rinkos dalyvių alternatyvinis pasirinkimas ūkinėje veikloje (nėra garantijų, kad iš daugelio galimybių verslininkas pasirinko geriausią variantą);
verslo paslaptis bei ribota informacija rinkoje;
nuolatiniai rinkos paklausos, pasiūlos bei kainų svyravimai;
sparti rinkos dinamika bei greitai senstanti informacija;
kūrybinis, novatoriškas verslo pobūdis.
Visi iki šiol minėti verslininkystės rizikos veiksniai slypi pačiame rinkos mechanizme. Kitaip tariant, jie išlieka ir tada, kai rinkos mechanizmas funkcionuoja nepriekaištingai.
Lietuvos rinkų neapibrėžtumas objektyviai sąlygotas to, jog pereinant į rinką vėluoja įstatyminis naujų ekonominių procesų reguliavimas. Šiuo metu Lietuvoje galima išskirti keturias verslo rizikos rūšis, su kuriomis susiduria verslininkas: