Zmogaus gyvybė-baudZiamojo teisės įstatymo saugoma vertybė
5 (100%) 1 vote

Zmogaus gyvybė-baudZiamojo teisės įstatymo saugoma vertybė

112131

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………. 3

I. NUSIKALTIMAI GYVYBEI……………………………………………………………………. 4

II. NUŽUDYMO SĄVOKA IR RŪŠYS…………………………………………………………. 5

III. TYČINIAI NUŽUDYMAI………………………………………………………………………. ..8

IV. TYČINIS NUŽUDYMAS BE SUNKINANČIŲ AR LENGVINANČIŲ APLINKYBIŲ……………………… ……………………………………………………………….. .9

V. TYČINIS NUŽUDYMAS SUNKINANČIOMIS APLINKYBĖMIS……………. 11

VI. TYČINIS NUŽUDYMAS LABAI SUSIJAUDINUS…………………………………. 15

VII. NUŽUDYMAS PERŽENGUS BŪTINOSIOS GINTIES RIBAS………………… 16

VIII. NEATSARGUS GYVYBĖS ATIMIMAS………………………………………………. …17

IX. PRIVEDIMAS PRIE SAVIŽUDYBĖS…………………………………………………….. 18

X. NUSIKALTIMAI ŽMOGAUS GYVYBEI…………………………………………….. …19

XI. LYTINIAI NUSIKALTIMAI………………………………………………………………….. 20

XII. NUSIKALTIMAI ŽMOGAUS LAISVEI………………………………………………….. 21

XIII. NUSIKALTIMAI ŽMOGAUS ORUMUI…………………………………………………. 22

IŠVADOS……………………………………………………………………………………………………….. .23

LITERATŪRA…………………………………………………………………………………………………. 24

VADOVO ATSILIEPIMAI…………………………………………………………………………………25

ĮVADAS

Mūsų šalyje asmens garbę, orumą, gyvybę, sveikatą ir laisvę saugo valstybė. Svarbus vaidmuo saugant asmenybę priklauso baudžiamajai teisei. Už nusikaltimus asmeniui traukiama atsakomybėn pagal baudžiamuosius įstatymus, nes žmogaus teisė į gyvybę saugo įstatymai. Žmogaus laisvė yra neliečiama. Taip pat niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Žmogaus orumą gina įstatymai, todėl draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą. Žmogus turi teise turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.

Piliečių asmenybės apsauga numato ir išnaudotojišku valstybių įstatymai. Juose asmenybės interesų gynimas yra klasinio pobūdžio. Vergovinių ir feodalinių valstybių įstatymuose jis atvirai reiškėsi netolygiomis bausmėmis už tuos pačius nusikaltimus. Pavyzdžiui, feodalinės Lietuvos teisės šaltiniuose – Statutuose – numatytos skirtingos bausmės už nusikaltimus asmenims, priklausomai nuo nukentėjusiojo ir kaltininko klasinės padėties. Šlėkta, tyčia nužudęs paprastą žmogų, buvo baudžiamas nužudymo išpirkos dydžio bauda ir rankos nukirtimu. Paprast ą žmogų baudė mirties bausme vien už šlėktos sužalojimą. Kai šlėkta be priežasties nužudydavo paprastą žmogų, tačiau norėdavo įrodyti, kad buvo užpultas, jam užtekdavo su dviem šlėktomis prisiekti ir tai jį atleisdavo nuo baudžiamosios atsakomybės. Statutai numatė griežtas bausmes už išžaginimą, ir merginos privertimą tapti jo žmona. Už išžaginimą, jeigu buvo įvykio liudytojų ir nukentėjusioji šaukėsi pagalbos, bausdavo mirties bausme ir bauda už negarbę.

Šiuolaikiniame pasaulyje kaltininko asmenybės įvertinimas yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas nusikaltimą padariusiojo asmenybę, teismas turi skirti asmenybės požymius, kurie lemia asmens pavojingumą, ir požymius, kurie tam įtakos neturi. Kaltininko pavojingumą nulemia požymiai, charakterizuojantys jį iki nusikaltimo padarymo (ankstesni nusikaltimai ar kiti teisės pažeidimai, polinkis į girtavimą, narkotinių ar kitų svaiginančių priemonių vartojimą, vertybinė orientacija, požiūris į darbą, asmens charakteristika ir panašiai), nusikaltimo padarymo metu (nusikaltimo padarymo būdas, įrankiai ir priemonės, laikas, vieta, pasekmių sunkumas, kaltės forma, nusikaltimo tikslas ir motyvas) ir po nusikaltimo padarymo.

I. NUSIKALTIMAI GYVYBEI

Socialistinėje visuomenėje žmonių tarpusavio grindžiami pagarbos vienas kitam principu. Gyvybė yra pati didžiausia žmogaus vertybė. Todėl baudžiamieji įstatymai nusikaltimus gyvybei įtaiko labai sunkiais nusikaltimais asmenybei. Žmogaus gyvybė saugoma kaip absoliuti vertybė, į kurią kėsintis niekas neturi teisės. Baudžiamosios teisės uždavinys – visapusiška žmogaus gyvybės apsauga.

Nusikaltimai gyvybei skirstomi i dvi grupes: nužudymą ir privedimą prie savižudybės.

Už žmogaus gyvybės atėmimą baudžiama laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metu (BK 129strp.)

Tas kas nužudė:

1) Mažametį;

2) bejėgiškos būkles žmogų;

3) savo motiną, tėvą ar vaiką;

4) nėščia moterį;

5) du ar daugiau žmonių;

6) kankindamas ar kitaip itin žiauriai;

7) kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu;

8) dėl chuliganiškų paskatų;

9) dėl savanaudiškų
paskatų;

10) dėl nukentėjusio asmens tarnybos ar piliečio pareigu vykdymo;

11) siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą siekdamas įgyti nukentėjusio asmens organą ar audinį transplantavimui;

baudžiamas laisves atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos (BK 129strp. 2 dal.).

II. NUŽUDYMO SĄVOKA IR RŪŠYS

Baudžiamojoje teisėje priimta kiekvieno nusikaltimo sudėtį skirstyti į keturius elementus – objektą, objektyvinę pusę, subjektyvinę pusę ir subjektą, nes kiekvieną nusikaltimą sudaro ir objektyvinių, ir subjektyvinių požymių visuma. Nusikalstami veiksmai, nusikaltimo padariniai glaudžiai susiję su kaltininko psichine veikla.

Nusikaltimo objektyvinė pusė – tai objektyviai pasireiškianti kaltininko veika, nusikaltimo žalingos pasekmes, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, nusikaltimo padarymo būdas, aplinka ir sąlygos. Nusikaltimo subjektyvinė pusė sudaro kaltininko psichinis požiūris į savo nusikalstamą veiką bei jos pasekmes; ji pasireiškia arba tyčia, arba neatsargumu. Nusikaltimo subjektas – tai pats nusikaltimą darantis asmuo, sulaukęs tam tikro amžiaus, psichiškai sveikas ir todėl galintis atsakyti pagal baudžiamuosius įstatymus.

Nužudymas – labai pavojingas visuomenei nusikaltimas, nes juo kėsinamasi į didžiausią žmogaus vertybę – gyvybę. Nužudymo objektas yra žmogaus gyvybė, tai yra žmogus nuo pat gimimo iki mirties. Nelaikomi tokie veiksmai kurie nukreipti į dar negimusį ar jau mirusi žmogų.

Baudžiamosios teises teritorijoje ir teismų praktikoje nėra vieningos nuomonės, kuriuo momentu baigiasi žmogaus gyvybė. Vyrauja nuomonė, jog žmogaus gyvybė pasibaigia jo biologine mirtimi.

Nužudoma paprastai aktyviais veiksmais, tačiau kai kada tai padaroma ir neveikimu. Iš teismų praktikos žinoma, kad dažniausiai nužudoma duriamais-pjaunamais įrankiais, paprastai peiliais, taip pat nušaunant, paskandinant, uždusinant, nunuodijant, sumušant įvairiais įrankiais ar kumščiais, spardant ir kitais būdais. Už žmogaus mirtį dėl neveikimo atsakomybėn traukiama tik tada, kai asmuo privalėjo ir galėjo atlikti veiksmus, kurie būtų išgelbėję tą žmogų nuo mirties. Asmens pareiga atlikti tokius veiksmus sąlygoja tarnybinė padėtis ar profesinė pareiga (gydytojas, gaisrininkas); asmeniniai santykiai su žuvusiuoju (tėvai, vaikai, globėjai ir pan.); ankstesni kaltininko veiksmai, dėl kuriu žmogus atsidūrė pavojingoje gyvybei situacijoje.

Pavyzdžiui, pilietė A. norėdama išvengti išlaidų savo mažamečių vaikų išlaikymo, žiemą nuvežė juos ko toliausiai nuo namų ir uždarė jį sandėliuke kur vaikai sušalo ir mirė. Taigi kaltininkė iš pradžių atliko veiksmus, dėl kuriu vaikas atsidūrė pavojingoje gyvybei situacijoje, ir mirė dėl neveikimo. Teismas už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis nuteisė nusikaltėlę mirties bausme.

Nusikaltimas laikomas baigtu nukentėjusiajam mirus. Kai kaltininkas atlieka veiksmus, kuriais tiesiogiai siekia nužudyti žmogų, tačiau nusikaltimo nebaigia dėl priežasčių ar aplinkinių sutrukdymo, nepriklausančio dėl jo valios, jis atsako už pasikėsinimą nužudyti.

Baudžiama taip pat ir už rengimąsi nužudyti, tai yra už priemonių ir įrankių suieškojimą ar pritaikymą, taip pat už kitokį tyčinį sudarymą sąlygų nusikaltimui padaryti. Bausmė už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikaltimą skiriama pagal įstatymą, numatanti atsakomybė už tą nusikaltimą.

Nužudymas yra neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas. Vadinasi, mirties bausmės vykdymas nuteistajam, mirties sukelimas būtinosios ginties atveju ir panašiai yra teisėtas gyvybės atėmimas ir tai nelaikoma nužudymu.

Kiekvienoje nužudymo byloje būtinai nustatoma nusikaltimo motyvas ir tikslas, nes jie turi svarbią reikšmę kvalifikuojant kaltininko veiksmus bei skiriant bausmę.

Nusikaltimo motyvas – tai paskata, sukelianti kaltininko pasiryžimą padaryti pavojingą visuomenei veiką. Nusikaltimų motyvai kyla iš žmogaus poreikių, dažniausiai iškreiptų, ir jausmų (emocijų ). Iš teismų praktikos žinoma, kad dažniausiai nužudymo motyvas yra kerštas, pyktis, pavydas, chuliganiškos ir savanaudiškos paskatos.

Nusikaltimo tikslas yra įsivaizdavimas norimo rezultato, dėl kurio daromi pavojingi visuomenei veiksmai. Nužudymo tikslas labai įvairūs: siekimas neteisėtai gauti valstybinį ar asmeninį piliečių turtą, paslėpti kitą nusikaltimą arba palengvinti jį padaryti, atsikratyti konkurento ar varžovo ir kt.

Pagal baudžiamuosius įstatymus už nužudymą atsako asmenys, kuriems yra suėję 14 metų; neatsako – šio amžiaus nesukakę vaikai, taip pat žmonės kurie dėl lėtines psichinės ligos, laikino psichinės veiklos sutrikimo, silpnaprotystės ar kitokios patologinės būsenos negali suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti. Tokiems asmenims teismas gali taikyti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones – gydymą bendrojo ar specialaus tipo psichiatrinėje ligoninėje.

Nužudymo bylų analizė rodo, kad asmenis, padarę nusikaltimą, galima suskirstyti į dvi grupes:

a) piktybinius nusikaltėlius, tai yra asmenis psichologiškai pasirengę
nužudę žmogų dėl konkrečios nepalankios situacijos.

III. TYČINIAI NUŽUDYMAI

Nužudymai skirstomi į tyčinius ir dėl neatsargumo.

Tyčiniu nužudymu apkaltinama tada, kai kaltininkas, norėdamas nužudyti, arba kai jam visiškai nesvarbu, kokios bus nusikaltimo pasekmės, nužudo kitą žmogų. Tyčinių nužudymų būna visokių – muštynių metu, susiginčijus, iš pavydo, gaunant vagį. Todėl bausmės ribos labai plačios – laisvės atėmimas nuo 5 iki 21 metų. Kartais nusikaltėliai nužudę žmogų, teisinasi, kad jie nenorėję nužudyti, nežinoję, kad nuo tokių sužalojimų, kokius jie padarė, auka gali mirti. Tačiau nusikaltėlis, padaręs gyvybei pavojinga sužalojimą, net jei jis sako, kad to nesuprato, aukos mirties atveju apkaltinamas tyčiniu nužudymu, nes laikoma, kad sveiko proto žmonės suvokia, kas yra pavojinga gyvybei ir kas ne.

Pavojingais gyvybei laikomi šie sužalojimai: kaukolės kaulų lūžiai, išskyrus veido kaulus; stiprus smegenų sumušimas; kaklo slankstelių lūžiai ir iširimai; stuburo kiauryminis sužalojimas; gerklės kiauryminiai sužalojimai; vidaus organų sužalojimai; krūtinės ląstos sužalojimai; atviri žastikaulio ir blauzdikaulio lūžiai; sužalojimai, sukėlę didelį nukraujavimą; kaklo suspaudimas, sukeliantis gyvybei pavojingus reiškinius.

Nesvarbu, kiek laiko praėjo nuo pavojingo gyvybei sužalojimo padarymo iki aukos mirties dėl to sužalojimo, nesvarbu, ar auka buvo tinkamai gydyta ar ne – kaltininkas baudžiamas už tyčinį nužudymą. Jeigu po pasikėsinimo auka lieka gyva, tačiau teisėsaugos pareigūnai išsiaiškina, kad buvo siekiama nužudyti, – kaltinama pasikėsinimu nužudyti, kur skiriama švelnesnė bausmė negu už iki galo įvykdytą nusikaltimą.

2000 metais Lietuvoje buvo išaiškinti 79% užregistruotų tyčinių nužudymų (Vilniuje -87%).

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1658 žodžiai iš 5504 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.