Galų gale kažkas turėjo atsirasti iš nieko…
„Nebandykite gyventi amžinai, jums nieko neišeis.“
B.ŠO
Kiekvieną kartą, kai aš pradedu mąstyti iš kur atsirado gyvybė, žmogus ir mūsų pasaulis, pradeda suktis galvą, juk kiek yra daug įvairių teorijų ir jeigu gilintis į kiekvieną, gerai apmąstyti kiekvienos priežastis, tai tos arba anos teorijos tikimybės yra vienodos.
Vieni tvirtina jog mūsų pasaulis buvo sukurtas Dievu. Iš pirmo Jis sukūrė žemę, vandenį, augalus, gyvulius : visas sąlygas kad žmogus galėtų gyventi elementariai. Bet nors aš ir esu tikintis žmogus, niekada nesuprasiu kokiu būdu Jis sukūrė mus. Juk žmonės nuo senų laikų kūrė sau įvairius mitus ir dievus (pvz. Saulės, mėnulio, ugnies, žėmės, meilės dievai ir t.t.) ,gerbino juos. Ir iki šiol Dievas lieka mums Šventas, kiekvienoje valstybėje žmonės turi savo dievus ir garbina juos nuo sėnovės. didelis Dievų, religijų pliuralizmas. Bet aš manau, kad tikėjimas Dievu – tai toks grandis, kuris ryšia visą planetos žmoniją. Bet kiekviena tauta turi savo religijas ir Dievo teorijas. Ir vėl gi aš nesuprantu, jeigu yra Dievas, tai kam gi sugalvoti skirtingas religijas, tikėjimo teorijas. Dievas yra vienas visiems, o budizmas, iudaizmas,krykščionybė arba kitos religijos – tai visiška nesamonė. Taip. Kiekviena religija turi savo papročius ir tradicijas, bet tuo metu – tai jau XX amžiaus korektyvai.
Dievas turi 3 savybes:
• nepriežastinis, bet yra visa ko priežastis;
• būva amžinai;
• antlaikiškas, neegzistuoja laike.
Viskas, ką jis daro – gerai ir nieko nebereikia taisyti. Kyla klausimas, jei Dievas toks geras, kodėl jis sukūrė tokį netobulą pasaulį ir suteikė jam laikinumą? Dievas sutvėrė žemę ir įvedė žemėje laiką, nes žemiško laikinumo plotmėje atsiveria Dievo malonė, jo valia. Kurdamas žemišką pasaulį Dievas pasakė: aš gyvenu ne dėl savęs, aš gyvenu, kad savo gėriu pasidalinčiau su kitais. Žemiško pasaulio laikinumas – yra Dievo dovana, nes laikinume atsiveria unikalumas.
Žmogus pasaulyje užima ypatingą vietą – jis tartum Dievo tarpininkas pasaulyje. Dievas kūrė žmogų pagal analogiją su savim. Jis apdovanojo žmogų trimis savybėmis: dvasiškumu, protu ir laisva valia. Tuo visagalis žmogų išskyrė iš kitų gyvūnų tarpo. Dievas paliek galimybę žmogui rinktis jo gyvenime tikslą. Savo tiksluose žmogus siekia laimės. Laimė laimei nelygu. Vieni laimę linkę sieti su malonumais. Kuo jų daugiau, tuo jaučiasi laimingesnis. Ištvirkėlis irgi laimingas. Malonumai nėra tikrosios laimės garantas. Kiti laimę įžvelgia moksle, žiniose. Laimę motyvuoja tuo, kad mokslas patenkina jų žingeidumą. Gali turėti daug žinių, tačiau jei tavo žinios nukreiptos į blogį, o ne į gėri, tai laimes neatneš. Siekdami kažko, žmonės vykdo pasirinkimą. O pasirinkę tiki tuo pasirinkimu, vadinasi pasirinkimas žmogų atveda i tikėjimą o tikėjimas suteikia žmogui tai, ko nesuteikia pažinimas tokiu būdu tikėjimas suteikia žmogui didžiausios laimes. Gyvenime neretai šalia geru žmogaus savybių pasireiškia ir blogosios – vagia, meluoja. Kur yra blogio šaltinis? Kodėl būdamas visagaliu Dievas įleido blogį? Blogio šaknų reikia ieškoti pačiame žmoguje, nes Dievas suteikė žmogui laisve rinktis. Jau Ieva ir Adomas pasirinko ne geriausius siekius, o kūniškus malonumus.
Todėl tikėjimas turi būti grįstas argumentais. Argumentai reikalingi įrodyti ir Dievo buvimą.
Dievo būvimo įrodymai:
Jei yra idėja, tai turi būti ir objektas. Apie nieką nieko sugalvoti negali; Sako, kad ne tikėjimas, o žinojimas priartina žmogų prie tikėjimo, o tikėjimas – prie Dievo.
Yra ir kita gyvenimo atsiradimo teorija, jog žmogus – galutinis bezdžionių brendimo etapas ir t.t.. Bet kila klausymas, iš kur gi atsirado gyvenimas. Mano nuomonė tokia – prieš daugėlį tūkstantmečių mūsų visatoi ar kosmose įvyko tam tikros cheminės reakcijos, kad atsirado žėmę, jau ne sakau apie tai kokiu būdu atsirado saulė – tai arčiausia žvaigždė, mėnulis, ir kitos planetos. Paprasčiausiai, visata – tai toks sudetingas cheminis organizmas, kad mums, žmonėms, neįmanoma sužinoti apie ją plačiau. Ir jeigu dabar gilintis į tokias smulkmėnas, tai man, kaip paprastam žmogui, labai lengva išeiti iš proto. O kiek yra daug atvejų, kai tokiu būdu žmonės praranda protą. Kad viską tai mokinti reikia turėti didžiulę valią, norą ir, aišku, geras žinias.
Savo darbą aš pradėjau būtent šia tėma ( nuo žmogaus atsiradimo),nes manau tai yra būties pagrindas, apie ką ir bus mano referatas. XX amžiaus filosofijoje nei pasaulys, nei gamta, o žmogus tampa atskaičiavimo problema.
Dvidešimto amžiaus pabaiga daug kam kelia nerimą, išgąstį… Žmonija įbauginta hipotezių, pranašysčių, ekonominių nuosmukių, politinių sprendimų, gamtos stichijų ir t.t., visai užmiršo žodžius: meilė, tikėjimas, viltis, gyvenimas. Amžinas sukimasis buities rate žmones pavertė voveraitėmis, nežinančiomis kur skuba. Beprotiška konkurencinė kova atpratino juos nuo ramybės ir noro suvokti, kas jie yra ir dėl ko yra.
Žodis būtis yra iš tiesų labai abstraktus. Paprastai galėčiau apibūdinti, kad tai pasaulis, kurį mes suvokiame pirmiausia per jusles, po to protu ir galiausiai intuicija. Būtis neturi ribų, todėl
būtybei sunku atrasti save nerealioje erdvėje.
Filosofija, keldama būties problemą, klausia: kas egzistuoja būtyje ir kaip egzistuoja. Būtis traktuojama labai įvairiai, bet iš esmės ji tapatinama su erdve ir laiku. Būtis yra tai, kas neatsiranda, ir tai kas neišnyksta! Senosios filosofijos atstovai žvelgė į pasaulį, o gal ir į būtį, kaip į kažką, kurio prigimtį reikėtų išsiaiškinti. Šiuolaikiniai filosofai apie būtį kalba kaip apie nepriklausomai nuo žmogaus ir nuo jo mąstymo egzistuojantį pasaulį. Taigi būtis suvokiama savaip ir vis kitaip. Bet viena aišku – būtyje reikia būti. Prieš keldami sunkiai suvokiamą problemą, turime išsiaiškinti, ko siekiame. Būtis neturi jokios gelmės, jokios struktūros, jokios substancijos. Ontologija (filosofinė būties teorija) mėgina ištirti būties buvimo būdus ir pakopas. Kiekvienas būties sluoksnis turi savo ypatingas kategorijas, bet kiekvienas aukštesniosios pakopas pagrindas yra žemesnioji; organizmai kartu yra materialūs kūnai, ir sąmonės turėtojai, sielą turintys individai. Kuo aukštesnė pakopa, tuo didesnis laisvės laipsnis ir galimybė realizuoti aukštesnes vertybes. Tačiau būtis nepažintina ne tik atskiram žmogui, ji nepažintina visai žmonijai. Atsakyti negali ir filosofija. Visa tai yra dėl to, kad būtis neturi jokių sąlyčio taškų. Būdamas mirtinga ir ribota būtybė, žmogus niekada ir niekaip negali turėti reikalo su visiška nebūtimi ar absoliučia būtimi. Mirtingasis sako, kad būtis yra, nes joje būna būtybė. Atsiranda problema kaip būti ten, kur visiškas neaiškumas. Tuomet einama kur arčiausia, prie žmonių, turinčių jausmus, išgyvenimus, sąmonę. Taigi mirtingiesiems atsiveria buvimas tarp žmonių ir daiktų, kitaip tariant, kelias į būtį eina per egzistencijos analizę. Kuo daugiau pasaulio, tuo daugiau esmės. Apskritai filosofija nagrinėja ne faktus, o principus, ne tik tikrovę, o galimybę. Juk niekada nebuvo ir nebus žmogaus būties grynu pavidalu. Išliks tik ontologinės orientacijos, nesvarbu, kokiame laike ir kokioje erdvėje bebūtumėm.
Klausimai apie žmogaus reikšmę įsiveržia į mūsų egzistenciją ir neišvengiamai iškyla. Ne žmogus kelia problemas, o atvirščiai – pats žmogus yra problema ir jo egzistencija yra problematiška. Žmogaus filosofija nesukuria žmogaus problemų. Ji tas problemas randa, jas kritiškai tyrinėja ir bando juoms duoti atsakymą. Ypač man svarbūs ir įdomūs du klausimai : „kas yra žmogus“ ir „mirties supratimas“.
Nuo senų laikų žmogų kamuoja amžinas esminis klausimas: “Koks gyvenimo tikslas? Kodėl žemiškasis gyvenimas nėra amžinas, kodėl jis artėja į mirtį? Ar mirtis tai mūsų gyvenimo tragiškumas, ar tai reiškia sielos nemirtingumą ir amžinybės būtinumą. Juk be amžinybės gyvenimas būtų beprasmiškas.
Deja surasti atsakymą į šį klausimą nėra taip lengva. Egzistuoja daug konfliktuojančių filosofijų, religijų ir požiūrių. Jos varžosi viena su kita, norėdama kiekviena įrodyti savo teisumą.
Žmogus turėdamas laisvę rinktis dažniausiai pasiklysta tarp idėjų gausos ir nueina klaidingu keliu.
Šiame darbe būties klausimas nagrinėjamas remiantis tiek Rytų, tiek Vakarų filosofija ir religine filosofijos atmaina.
Vėlyvojo stoicizmo atstovus – Seneką, Epiktetą, Marką, Aurelijų ir kitus – pirmiausia domino dvasinio žmogaus gyvenimo etinis tobulinimas. Gamtos pažinimo problemas, skirtingai negu jų pirmtakai, savo raštuose jie retai keldavo. Didelis dėmesys logikai įgalino juos sukurti gana uždarą sąvokų sistemą žmogaus dvasiniam pasauliui nusakyti. Stroikai ypač rūpinosi terminija, specialiai ją tyrinėjo, tikslindavo, papildydavo.
Epiktetas, kaip ir daugelis stroikų, laikosi dichotominio požiūrio į žmogų. Viena jo dalis – mirtingas kūnas (jį turinčios ir kitos gyvos būtybės), kuris, kaip ir bet koks išorinis gėris, nepriklausąs nuo mūsų. Aukštesnioji, dvasinė žmogaus dalis – siela. Jos atsiskirimas nuo kūno yra mirtis. Be sielos,šią dalį gali apibūdinti ir kitos sąvokos. Kūnui bei išoriniams dalykams Epiktetas kartais priešpriešina ne visą sielą, o tik jos svarbiausiąją, vadovaujančiąją, dalį – „vidinį vadovą“. Žmogaus vidus, iš kurio reikia pašalinti neigiamus afektus , netinkamus polinkius ir kuriame reikia ieškoti ramybės, nusakomas kitų gyvų būtybių žmogus dar skiriasi protu. Tai pagrindinės sąvokos, kurias paprastai vartoja Epiktetas, analizuodamas žmogaus dvasinį pasaulį.