Zmogaus teisių apsauga europos sąjungos teiseje
5 (100%) 1 vote

Zmogaus teisių apsauga europos sąjungos teiseje

11213141

PLANAS

I. ĮŽANGA.

II. ŽMOGAUS TEISIŲ APSAUGOS EUROPOS SĄJUNGOJE RAIDA.

III. ŽMOGAUS TEISIŲ ES TEISĖJE ŠALTINIAI:

1. 1950m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.

2. 1999m. ES Pagrindinių teisių chartija.

3. procesinės teisės .

IV. EUROPOS TEISINGUMO TEISMAS KAIP ŽMOGAUS TEISIŲ APSAUGOS INSTITUCIJA.

V. EUROPOS TEISINGUMO TEISMO IR EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO SANTYKIS.

VI. „EUROPOS SĄJUNGA GINA SAVO PILIEČIUS“ (socialinės ir užimtumo politikos, lygiateisiškumo (nediskriminacijos) principo, vaikų teisių apsaugos įgyvendinimas).

VII. IŠVADOS.

ĮŽANGA

„Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai“.

(1948m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija)

Žmogaus teisės turi plačią politinę, filosofinę, moralinę bei teisinę prasmę. Žmogaus teises galima apibrėžti kaip vertybes, kurios formavosi palaipsniui dviejuose lygiuose – nacionaliniame ir tarptautiniame, ir kurių tikslas – užtikrinti žmogaus kaip biologinės ir kaip socialinės būtybės egzistavimą bei vystymąsi. Beje, visuomenė nuolat keičiasi ir nebus akimirkos, kai visos teisės ir laisvės bus visiškai užtikrintos ir apsaugotos. Iš to seka, jog žmogaus teisės – tai evoliucinio pobūdžio kategorija, todėl negalime kalbėti apie baigtinį šių teisių sąrašą

Nors žmogaus teisių instituto ištakų galima ieškoti dar Senovės Graikijoje, vis tik žmogaus teisių institutas „suklestėjo“ tik po II- jo Pasaulinio karo, XXa. viduryje. 1948m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija pirmąkart universaliu lygiu apibrėžė žmogaus teises. Vėlesni tarptautiniai paktai išskyrė ir įtvirtino konkrečias politines, pilietines, socialines, ekonomines, kultūrines teises ir laisves. 1950m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija buvo pirmoji tarptautinė sutartis, kodifikavusi šias teises; šios Konvencijos pagalba sukurta pirmoji tarptautinių peticijų prieš žmogaus teisių pažeidimus sistema ir pirmasis žmogaus teisių apsaugos teismas. Reikia pastebėti, kad žmogaus teisių teisinio reguliavimo ir jų apsaugos mechanizmų kūrimo iniciatyva priklausė Jungtinėms Tautoms.

Deja, Europos Bendrijai negalima taikyti iniciatoriaus vardo, be kita ko dar reikia pridurti, kad Bendrija, ypač savo egzistavimo pradžioje, stengėsi vengti žmogaus teisių klausimų reguliavimo. Buvo laikomasi pozicijos, kad Bendrijai kaip sistemai, grindžiamai griežtai ekonominiais interesais, žmogaus teisų apsaugos sritis yra visiškai svetima. Pirminėse Bendrijos sutartyse daugiausia dėmesio skirta prekybai ir kitiems ekonominiams klausimams, o klausimai, susiję su žmogaus teisių apsauga priskiriami išimtinai Europos žmogaus teisių teismo (įsteigto Europos Tarybos) kompetencijai.

Žmogaus teisių apsaugos klausimai Bendrijai parūpo tik vėlesniais jos raidos etapais, kai vis gilėjanti integracija ir vis dažnėjančios konfliktinės situacijos tarp valstybių narių ir Bendrijos teisės įrodė, jog teisinė sistema be žmogaus teisių doktrinos kai kuriose valstybėse narėse gali sukelti konstitucinių problemų. Ir nors dabar žmogaus teisės pripažįstamos Europos Sąjungos teisės pagrindu, vis dar išlieka daugybė žmogaus teisių reguliavimo problemų.

II. ŽMOGAUS TEISIŲ APSAUGOS EUROPOS SĄJUNGOJE RAIDA

Nuo XXa. vidurio žmogaus teisių instituto plėtotė tapo itin intensyvi: 1950m. Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau tekste – EŽTK arba Konvencija) funkcionavimo sėkmę patvirtina ir tai, kad nuo jos įsigaliojimo 1953 metais jos dalyvių skaičius išaugo daugiau kaip tris kartus ir dabar apima praktiškai visą Europos kontinentą. Žmogaus teisių institutas intensyviai plėtojosi, darydamas didžiulę įtaką tiek valstybių narių, tiek tarptautinės teisės sistemoms, nepalikdamas galimybės Europos Bendrijų teisinei sistemai – kad ir siekiančiai išimtinai ekonominių tikslų – atsiriboti ir toliau ignoruoti žmogaus teisų svarbą. Nors Europos Bendrijų steigimo sutartyse nerasime nei tiesioginių nuostatų, nei atviresnių užuominų žmogaus teisių klausimu, tai nereiškia, kad tuo metu, kai buvo kuriamos Bendrijos, šios vertybės nebuvo svarbios vieningos Europos idėjų šalininkams. Antai, dar 1952m. Europos gynybos bendrijos steigimo sutartyje (deja, taip ir neįsigaliojusioje) nustatyta pareiga gerbti politines laisves ir pagrindines asmens teises, o 1953m. Europos politinės bendrijos sutarties projekte siekta perimti materialias EŽTK nuostatas – Konvencijos I skyrių ir I-jį protokolą traktuoti kaip svarbiausiąją EB teisės dalį – ir suteikti atitinkamą kompetenciją Europos teisingumo teismui.

Apibendrinant įvairias teisės literatūroje pateikiamas nuomones, galima teigti, kad pagrindinė priežastis, ilgam atitolinusi formalų žmogaus teisių pripažinimą Europos Bendrijų konstitucinėse sutartyse, ir buvo sumanymų įkurti prieš tai nurodytas politinio pobūdžio bendrijas žlugimas bei apsiribojimas ekonomine integracija – ilgą laiką buvo orientuotasi į ūkio subjektus, o ne į individus .

Taigi iš pradžių, susidūręs su žmogaus teisių ir laisvių, paprastai garantuojamų valstybių narių konstitucijose, klausimais, kurie iškildavo nacionaliniams teismams taikant Europos Bendrijos teisę, Europos teisingumo
teismas (toliau tekste – ETT arba Teismas) teigė negalįs pasakyti, ar Bendrijų institucijų priimtos priemonės atitinka šias teises ir laisves. Taip 1959m. byloje Stork v. High Authority Teimas nusprendė, kad Vyriausioji valdyba (Europos anglių ir plieno bendrijų institucija), gavusi įmonės skundą dėl jos atžvilgiu priimto sprendimo, nebuvo kompetetinga nagrinėti, ar sprendimas pažeidė Vokietijos konstitucijoje įtvirtintus bendruosius principus. Nors iš esmės pripažindamas bendrųjų principų egzistavimą ir svarbą, Teismas nesutiko, kad jais galima būtų remtis, ginčijant Bendrijų institucijų aktų teisėtumą – vengdamas tiesiai atsakyti į nacionalinių teismų paklausimus, ar konkretūs Bendrijos teisės aktai atitinka žmogaus teises, Teismas ir toliau apsiribodavo bendrais teiginiais, pavyzdžiui, „Bendrijos teisė negali būti panaikinama remiantis nacionaline netgi konstitucine teise“. Tokia teismo pozicija pirmiausiai kėlė ūkio subjektų, patekusių į Bendrijos jurisdikciją, nepasitenkinimą. Situacija ypač komplikavosi, kuomet dalis nacionalinės valdžios kompetencijos sričių (kurios buvo tradiciškai ribojamos konstitucinių nuostatų, siekiant užtikrinti piliečių interesų apsaugą) perdavus jas bendrijos kompetencijai, nebeteko jokių analogiškų apribojimų: „individai neteko teisės pasiremti savo šalies Konstitucija, nesuteikiant analogiškos apsaugos bendrijų lygiu, o tai sukėlė tikrą „teisingumo trūkumą“ .

Problema dar labiau paaštrėjo, Europos teisingumo Teismui pradėjus savo praktikoje teigti EB teisės viršenybės principą. Valstybės narės nuogąstavo, kad Bendrijos teisė kėsinsis į pagrindines vertybes, ginamas jų nacionalinės teisės, o pati neužtikrins šių vertybių tinkamos apsaugos. Beje, plečiantis Bendrijų kompetencijąi į vis naujas sritis (aplinkos apsauga, vartotojų apsauga, kultūra, sveikata, švietimas), didėjo ir žmogaus teisių pažeidimo galimybė.

Tapo akivaizdu, jog ES teisinė sistema be žmogaus teisių doktrinos gali sukelti konstitucinių problemų. Siekiant to išvengti bei užtikrinti tolesnę EB integraciją, ETT nusprendė išplėtoti Bendrijos koncepciją žmogaus teisių apsaugos klausimais. Pradžia tam buvo padaryta 1969m. byloje, kurioje ieškovas iš Vokietijos, Stauder v Ulm, norėjęs pagal socialinę aprūpinimo programą su nuolaida įsigyti sviesto, prieštaravo nustatytai tvarkai, reikalaujančiai pateikti kuponą, rodantį jo pavardę ir adresą. Ieškovo nuomone, toks reikalavimas atskleisti asmens tapatybę yra pažeminimas ir tai pažeidžia jo, kaip žmogaus, pagrindines teises. ETT nustatė, kad kupone neturi būti nurodoma sviesto gavėjo pavardė ir pareiškė, kad “ginčytina nuostata niekuo nepažeidžia žmogaus teisių, kurios yra Bendrijos teisės bendrųjų principų dalis ir yra ginamos teismo”. Taigi buvo pripažinta, jog pagrindinės žmogaus teisės yra Bendrijos teisės bendrasis principas. Visgi Stauder v Ulm byloje ETT dar uoliai vengė bet kokių nuorodų į kokį nors tarptautinį dokumentą, skirtą šių pagrindinių teisių apsaugai.

Šiek tiek vėliau, 1970m., spręsdamas Internationalle Handelgesellschaft bylą, Teismas taip pat pažymėjo, kad “pagrindinių teisių apsauga, būdama įkvėpta bendrų visoms valstybėms narėms konstitucinių tradicijų, turi būti užtikrinama Bendrijos struktūros ir tikslų rėmuose”. Šioje byloje, kurioje preliminarios teismo išvados prašė Vokietijos nacionalinis teismas, ieškove buvo prekybos įmonė, įsigijusi kukurūzų žaliavos eksporto licenciją ir pateikusi reikiamą užstatą. Šis užstatas iš dalies buvo konfiskuotas, nes įmonė nespėjo viso produkcijos kiekio eksportuoti per licencijoje nustatytą terminą. Ieškovas reikalavo panaikinti tokio reglamento teisėtumą, kaip prieštaraujančio Vokietijos konstitucijoje įtvirtintiems ūkinės veiklos laisvės, proporcingumo principams. Deja, Teismas nusprendė, kad ribojimai proporcingi siekiamam tikslui.

ETT pagrindines Bendrijos ginamas žmogaus teises pradžioje dažniausiai kildino iš valstybių narių konstitucinių tradicijų ir tik vėliau jų šaltiniu nurodė ir tarptautinės teisės aktus. 1974m. nagrinėdamas bylą, kurioje ieškovė – maža anglių prekybos įmonė Nold – ginčijo Komisijos sprendimą, įteisinantį anglių didmeninę prekybą tik dideliu kiekiu, ir ieškovo nuomone, tuo pažeidusį jo teises ir lėmusį jo bankrotą. Teismas, vertindamas ieškovo teiginius, neva Komisijos sprendimas pažeidžia jo teisę į nuosavybę ir teisę laisvai verstis verslu, nagrinėjo nacionalinių konstitucijų ir EŽTK suteikiamas šių teisų garantijas ir pripažino, kad tokios teisės nėra absoliučios – jos priklauso nuo ginamų vertybių socialinės funkcijos, ir todėl gali būti ribojamos vardan visuomenės intereso. Panašiai ir “Bendrijos teisėje yra leistini tam tikri šių teisių apribojimai, kurie gali būti pateisinami Bendrijos siekiamais bendrais tikslais, su sąlyga, kad nepažeidžiama šių teisių esmė, <…> o grynai komerciniai tikslai neįeina į jų apimtį”. Teismo nuomone, ginčijamas Bendrijos aktas nepažeidė ieškovo teisių, jo patirtus nuostolius lėmė ne minėtas aktas, o ekonominiai anglių pramonės pokyčiai, prie kurių ieškovas turėjo prisitaikyti. Be kita ko, Nold byloje Teismas jau pripažino, kad tarptautinės sutartys dėl žmogaus teisių galėtų nurodyti
kryptis, kurių reikėtų laikytis Bendrijos teisėje.

Teismo praktiką žmogaus teisių apsaugos srityje gerokai sutvirtino EB institucijų politinis pritarimas Teismo pasirinktai krypčiai: 1977 04 05 buvo pateikta bendra Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos deklaracija, kurios preambulėje aiškiai nurodyta, jog EB teisę sudaro ne tik pirminė ir antrinė rašytinė teisė, bet ir bendrieji teisės principai, kuriais grindžiama valstybių narių konstitucinė teisė. Pirmaeilė svarba šioje deklaracijoje teikiama ginti teises, kildinamas iš EŽTK. Vėliau panašios deklaracijos pareikštos 1986 ir 1989 metais, kurios padrąsino Teismą remtis ne Konvencija apskritai, o konkrečiomis jos normomis.

Pirmasis Bendrijos dokumentas, oficialiai pripažinęs Europos Žmogaus Teisių konvenciją, (nors jis tai padarė tik savo preambulėje) buvo 1987 metais įsigaliojęs Suvestinis Europos Aktas. Šio akto preambulėje valstybės narės išreiškė pasiryžimą “skatinti demokratiją, grindžiamą pagrindinėmis teisėmis, kurios pripažintos valstybių narių konstitucijose ir įstatymuose, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje bei Europos socialinėje chartijoje, ir būtent – laisve, lygybe ir socialiniu teisingumu”. Praktiniu požiūriu, Suvestinis Europos Aktas paskatino ETT suinteresuotumą EŽTK naudoti kaip tiesioginį teisės šaltinį.

1992m. Mastrichto sutartimi žengtas dar vienas žingsnis: F straipsnio 2 dalyje skelbiama: “sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias garantuoja EŽTK, pasirašyta Romoje, 1950m., ir kurios kyla iš valstybėms narėms būdingų konstitucinių tradicijų kaip Bendrijos teisės bendrųjų principų“. Nors šia sutartimi žmogaus teisės pripažintos bendruoju Sąjungos teisės principu, tačiau praktiškai dar nebuvo pribrendęs laikas įtvirtinti aiškų šių teisių sąvadą sutarčių lygiu. O štai 1999m. Amsterdamo sutartyje pagarba žmogaus teisėms įvardyta kaip vienas iš principų, kuriuo remiasi Sąjunga, ir numatyta valstybių narių politinė atsakomybė už šio principo pažeidimą. Pagal šią sutartį Ministrų Tarybai suteikiama teisė imtis veiksmų kovojant su diskriminacija dėl lyties, rasės, religijos ar tikėjimo, neįgalumo, amžiaus ar seksualinės orientacijos; atskiras straipsnis skirtas kovai su rasizmu ir ksenofobija. 2001m. gruodį Nicos Europos Viršūnių Tarybos susitikime priimta Europos Sąjungos pagrindinių teisų chartija, kurioje pagaliau pateikiamas konkrečių žmogaus teisių sąrašas.

Apžvelgus žmogaus teisių ES teisėje raidą, reikia pastebėti, jog tai, kas dabar atrodo akivaizdu, yra lėtos evoliucijos, nuo 1957 iki 1997metų rezultatas. Darytina išvada, kad ES – kaip ekonominių tikslų siekianti bendrija – savo veiklos pradžioje bandė apskritai neliesti žmogaus teisių srities. Būtent todėl žmogaus teisės į Bendrijos teisę pateko praktiniu keliu – per ETT sprendimus, pradžioje pateikdavusius teisines abstrakcijas, tačiau ilgainiui vis aiškiau formulavusius konkrečias žmogaus teises, įvardindamas jas kaip Bendruosius ES teisės principus. Pagaliau 1992m. Mastrichto sutartimi EŽTK pripažinta kaip ES teisės šaltinis, o konkretus žmogaus teisių sąrašas pateiktas 1999m. Pagrindinių teisių chartijoje.

III. ŽMOGAUS TEISIŲ EUROPOS SĄJUNGOJE ŠALTINIAI

Prieš pradedant kalbėti, kokiais formaliais šaltiniais grindžiama žmogaus teisių ES apsauga, būtina akcentuoti, kad ES teisinėje sistemoje vartojamas terminas „pagrindinės teisės“, išreiškiantis potencialiai platesnę kategoriją negu žmogaus teisės, nes apima tiek teises, įtvirtintas tarptautiniuose dokumentuose, tiek tuos nerašytinius principus, kuriuos Teismas savo praktikoje apibūdina kaip teises ir laisves . „Pagrindinių teisių“ sąrašas ES teisinėje sistemoje formavosi remdamasis iš esmės dviem šaltinių grupėmis:

• valstybių narių konstitucinėmis tradicijomis;

• žmogaus teises reglamentuojančiomis tarptautinėmis sutartimis. Tačiau čia nuorodos tik į EŽTK nepakanka, kadangi ETT dažnai rėmėsi ir Europos socialine chartija, ir Tarptautinės darbo organizacijos konvencijomis bei kitais dokumentais.

• Beje, būtina paminėti ir pačiose Bendrijų steigimo sutartyse įtvirtintus principus, tokius kaip laisvo judėjimo ir nediskriminavimo dėl pilietybės ar lyties, proporcingumo ir kt.

1. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija

Žmogaus teisių apsaugos Europoje pagrindinis privalomojo pobūdžio dokumentas – 1950m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Nors Europos Sąjunga nėra prisijungusi prie Konvencijos, visos valstybės narės yra jos dalyvės, todėl kiekviena Konvencijos nuostata traktuojama kaip ES teisės bendrasis principas, kuriais remiasi ETT savo sprendimuose.

2. ES Pagrindinių teisių chartija

1999m. birželio 3 – 4d. Kelne Europos Viršūnių Taryba pareiškė nuomonę, kad pagrindinės žmogaus teisės ES lygmeniu turėtų būti apibendrintos chartijoje. Chartija turėtų apimti pagrindinius Europos Tarybos 1950m. Konvencijos principus, taip pat ES piliečių pagrindines teises, ekonomines ir socialines teises, numatytas Europos Socialinėje chartijoje ir EB darbuotojų pagrindinių teisų chartijoje.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2275 žodžiai iš 4529 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.