Turinys
Įvadas………………………………………………………………………………………………………………………. 2 psl
Žodynai ir jų istorija…………………………………………………………………………………………………… 3 psl
Išvados…………………………………………………………………………………………………………………….. 6 psl
Įvadas
Žodynas – knyga, kurioje tam tikra tvarka (dažniausiai abėcėlės) pateikiami žodžiai, jų junginiai, terminai su paaiškinimais, iliustracijomis ar vertimais į kitą kalbą. Šį žodį lietuviams į burną įdėjo „Anykščių šilelio“ autorius Antanas Baranauskas.
Senovėje žodynas vadintas „žodžių jūra“, promptariumu (aruodu). Prancūzų rašytojui Anatolijui Fransui tai – „visata, surikiuota abėcėlės tvarka“.
Kokių tik nėra žodynų?! Įvairių įvairiausių, žiūrint kokiam tikslui leidžiami ir kam skiriami. Jie gali būti istoriniai arba dabartinės kalbos. Išsamūs, daugelio tomų, koks yra didysis „Lietuvių kalbos žodynas“. Atrankiniai, skirti kokiai kalbos ar mokslo sričiai. Pavyzdžiui, etimologijos, tarmių, terminų, tarptautinių žodžių, sinonimų, rašybos, frazeologizmų, kirčiavimo, slapyvardžių, rašytojų ir kiti žodynai. Vienakalbiai, dvikalbiai, daugiakalbiai. Vieno ar kelių tomų. Leidžiami jie įvairiausio pavidalo – staliniai, kišeniniai, miniatiūriniai, kompiuteriniai. Žodynėlių randame ir mūsų klasikų bei literatūros palikimo leidiniuose (Motiejaus Valančiaus, Žemaitės, Vaižganto ir kt.).
Specialistai žodynus skirsto į tris pagrindines grupes: enciklopedinius, kalbų (filologinius) ir terminų.
Be žodynų neišsiverčia joks studentas, specialistas, rašytojas, žurnalistas, mokytojas… Žinoma, žodynai ne tos knygos, kurios būtų skaitomos paeiliui, nuo pirmos eilutės iki paskutiniosios. Kaip, sakysime, koks romanas ar kitas grožinės literatūros kūrinys. Bet be jų kaip
be rankų.
Literatūros sąrašas:
1. 1. „Žodžiai apie knygą“ – Genovaitė Raguotienė, 1998, Vilnius
Žodynai ir jų istorija
Lietuvių leksikografijos istorija prasideda XVII a. Konstantino Sirvydo parengtu ir 1630 m. Vilniuje išleistu pirmuoju lietuvių kalbos žodynu. Tai trijų kalbų žodynas: jame lotyniški žodžiai išversti į lenkų ir lietuvių kalbą. Vėliau jis tą žodyną iš esmės perdirbo. Šis buvo išleistas keturis kartus. Tai vienintelis žodynas Lietuvoje iki pat XIX a. Jis daug prisisdįjo norminant ir turtinant lietuvių kalbą. K. Sirvydas sukūrė nemažai naujadarų (kiekybė, kokybė, knygininkas, kupranugaris, mąstytojas, prakalba, pratarmė, pažanga, rodyklė, spaustuvė, spirgintuvė, stiklinė, taisyklė, trintuvė, tolygus, virtuvė ), kuriuos vartojame ir šiandien. Tačiau neprigijo jo naujadarai tokie kaip – auksadarys (alchemikas), didžiamė (dvaras), miestavaldys (
burmistras), pribuitis (rezidencija),protameilis (filosofas), stebuklinė (teatras), švęstinis (klierikas), vaikavedys (pedagogas), veizdyklės (akiniai), vienavaldys (monarchas), vienvietė (vienuolynas). Sirvydą nurašinėjo daugelis žodynininkų, vienas geresnių – A. Juška. Tačiau jo žodyno įtaka naujųjų laikų rašomajai kalbai nėra žymi, nes didelė dalis negalėjo prigyti dėl nevykusios jų darybos. Tačiau šis žodynas lietivių kalbos istorijoje svarbus kaip pirmas bandymas raiškos priemonėmis ano meto jau pakankamai nusistojusią lenkų bendrinę kalbą ir pateikti atitikmenų viduramžinės lotynų kalbos atitrauktinėms sąvokoms ir terminams.
Reikšmingiausias iš XVII – XVIII a. rankraštinių žodynų – Jokūbo Brodovskio vokiečių – lietuvių kalbų žodynas (išlikęs nepilnas, daugiau kaip 1000 p. rankraštis saugomas Lietuvos MA centrinėje bibliotekoje), rašytas apie 1740 m. Tai didžiausias XVIII a. lietuvių smulkiosios tautosakos šaltinis (daugiau kaip 2000 vienetų). Jame gausu šnekamosios kalbos žodžių, sinonimų, biblinių ir lietuviškų asmenvardžių ir vietovardžių, yra realijų platokų aiškinimų.
XVIII a. pirmojoje pusėje pasirodo pirmieji Mažosios Lietuvos spausdinti žodynai – palyginti nedidelis F. Hako lietuvių – vokiečių ir vokiečių – lietuvių kalbų (Halė, 1730 m.), specialiai parašytas teologijos studentams, kurie mokėsi prie Halės universiteto 1793 m. įsteigtame lietuvių seminare. Žodynėlis labai menkos vertės, nors antraštėje ir pasigirta, kad jame yra visi N. Įstatymo ir psalmyno žodžiai. Antrą, taip pat dviejų dalių, tik gerokai didesnį išspausdino P. Ruigys (Karaliaučius, 1747 m.). Jis nesiribojo vien bažnytine kalba. Jis dar jaunas būdamas rinko žodžius iš gyvosios kalbos. Be to, jam rašant žodyną, talkino keli geriau
Literatūros sąrašas:
1. „Lietuvių kalbos enciklopedija“, – 1999, Vilnius
2. „Žodžiai apie knygą“ – Genovaitė Raguotienė, 1998, Vilnius
lietuviškai mokantys kunigai. Pastarąjį, kiek papildęs žodžiais ir iliustraciniais posakiais,
1800 m. antrą kartą išleido K. Milkus (savo vardu).
XIX a. Didžiojoje Lietuvoje žodynų pagausėjo, nors jie dar gana mėgėjiški ir daugiausia likę nespausdinti. Svarbiausi Mažosios Lietuvos žodynai buvo parengti kvalifikuočiau ir padarė
ryškų poveikį Didžiosios Lietuvos leksikografijai. 1851 m. Karaliaučiuje buvo išleistas Georgo Heinricho Ferdinando Neselmano parengtas lietuvių – vokiečių kalbų žodynas. Vėliau skelbta šio žodyno papildymų. Pats Neselmanas buvo parengęs kitaip sutvarkytą, pataisytą ir kiek praplėstą naują variantą (neišleistas). Neselmanui labiausiai rūpėjo gyvoji lietuvių kalba, todėl žodyno prakalboje pasisako nekreipęs dėmesio į bažnytinio turinio raštiją, kaip Šv. Rašto vertimai ir giesmynai. Bet jis plačiai naudojosi dainomis ir priežodžiais, juos laikydamas vieninteliais tautinės lietuvių literatūros paminklais. Todėl žodyne labai gausu mažybinių bei maloninių daiktavardžių ir būdvardžių lyčių.