Zymiausi pasaulio kalbininkai
5 (100%) 1 vote

Zymiausi pasaulio kalbininkai

Įvadas

Mokslą per tūkstančius metų kūrė nesuskaičiuojama daugybė žmonių. Tačiau kiekviena šaka turi savo didvyrius – saujelę asmenų, kurių vardai labiausiai susiję su šio mokslo istorija. Turi tokių didvyrių ir kalbotyra. Gal didvyrių vardas ir nelabai dera su šio mokslo pavadinimu. Juk kalbotyra – tai en naujų kontinentų atradimas, ne mikrobų medžioklė, ne kova su nepagydomomis ligomis, ne kosmoso užkariavimas, kur kiekvienas žingsnis susijęs su didžiule rizika, kur kiekvienas atradimas gali sudrebinti pasaulį. Tačiau kuo, jei ne didvyriais, pavadinsime žmones, atidavusius gyvenimą pamėgtai mokslo sričiai, įtemptu darbu atskleidusius savo bendraamžiams ir būsimoms kartoms nors ir mažą mus supančios paslaptingos aplinkos dalelę (Algirdas Sabaliauskas).

Darbas atliktas naudojant aprašomąjį metodą.

Ferdinandas de Sosiūras (1857 – 1913)

Vienas iš žymiausių XIX – XX amžiaus lingvistų, be abejonės, buvo šveicaras Ferdinandas de Sosiūras (1857 – 1913). Dėl tvirtos individualybės, originalaus lingvistinio talento, aiškaus polinkio į teoriją ir milžiniškos įtakos savo mokiniams jis tapo ne tiktai reikšmingos mokyklos (vad. Ženevos mokyklos), bet ir ištisos epochos kalbos moksle kūrėju: jo idėjomis, kurias jis pirmasis viešai ir sugestyviai gynė, remiasi visa šiuolaikinė struktūrinė lingvistika.

Ferdinandas de Sosiūras gimė Šveicarijoje, Ženevoje. Jo gimtoji kalba buvo prancūzų. Studijavo Sosiūras Ženevoje, Leipcige ir Berlyne.

Sosiūras buvo kalbotyros profesorius Paryžiuje (1881 – 1889 ir 1890 – 1891 metais) ir Ženevoje (nuo 1891 m.). Ten jis dėstė sanskritą, germanų, graikų, lotynų ir lietuvių kalbas. Ir tiktai nuo 1984 metų ėmė domėtis bendrosios kalbotyros problemomis. Skelbė mažai savo darbų. Be pirmojo ir svarbiausio jo darbo „Mémoire sur le système primitif des voyelles dans les langues indo-européennes“, Sosiūras tepaskelbė iš viso tik apie 20 straipsnių, liečiančių indoeuropiečių kalbas (apie baltų, germanų, graikų kalbas, frigų įrašus). Išliko dar keletas jo trumpų pastabų ir straipsnių etimologijos klausimais, o taip pat ir atskirų apyžvalgų.

Lingvistinį išsilavinimą Sosiūras gavo iš žymiausių jaunagramatikių mokyklos atstovų (Brugmano, Osthofo, Leskyno). Be to, buvo gerai susipažinęs su natūralisto Šleicherio ir lingvistinės geografijos atstovo Žiljerono pažiūromis. Taip pat jis labai vertino ir amerikiečių lingvistą V. D. Vitnejų (W. D. Whitney), ypač šio veikalą „The Life and Growth of Language“. Taipogi žavėjosi ir Kazanės mokykla. Savo mokiniams dažnai kalbėdavo apie apie Bodueno de Kurtenė ir Kruševskio idėjų originalumą ir reikšmę, pabrėždmas, kad menkas jų darbų pažinimas esąs nuostolis Vakarų lingvistikai. Domėjosi Sosiūras taip pat ir kitų, nelingvistinių disciplinų, ypač socialogijos, plėtojimusi: didelį įspūdį jam darė Durkheimo teorija. Buvo galima tikėtis, kad Sosiūras, jaunagramatikių mokinys, savo mokslinės karjeros pradžioje seks savo mokytojų kalbine koncepcija ir metodologija. Tačiau taip vis dėlto neįvyko. Jau pirmas jo darbas moksliniu atžvilgiu buvo nepaprastai originalus: kalbos reiškiniai jame traktuojami kaip visuma, t.y. kaip sistema, o tai turėjo revoliucinio žygdarbio reikšmę lingvistinės metodologijos srityje. 1878 metai, kai pasirodė minėtoji jaunojo studento studija („Mémoire sur le système primitif des voyelles dans les langues indo-européennes“), tapo neužmirštama data kalbos mokslo istorijoje.

Sosiūras, dar būdamas studentas, turėjo nepaprastos drąsos leistis į be galo sudėtingus senojo indoeuropiečių vokalizmo tyrinėjimus. Ligi jo ilgųjų, indoeuropietiškų balsių santykis su trumpaisiais rodėsi neišsprendžiama problema. Tačiau Sosūras, remdamasis mintimi, kad kalboje viskas esą tarp savęs susiję ir kad egzistuojanti tam tikra pagrindinė struktūra, jungianti į visumą, tos sistemos gramatines formas, surado originalų tos lingvistinės mįslės sprendimą, kurį trumpai galima būtų išdėstyti šitaip.

Kaip yra įrodyta, indoeuropiečių kalbose buvo savitas alternacijos santykis. Sosiūras tvirtino, kad indoeuropiečių balsių sistema, be jau mums žinomų garsų, turėjusi dar vieną, vėliau išnykusį nežinomos kokybės garsą (Sosiūras jį žymėjo *A), kuris savo buvimu panašiuose kontekstuose nulemdavo panašią alternacijos eilę. To paslaptingojo *A išnykimas pagal indoeuropiečių fonetikos dėsnius, nulemdavęs atitinkamųjų trumpųjų balsių pailgėjimą arba atsiradimą vokalinio elemento ten, kur jo anksčiau nebūdavę.

Įtikinamas būdas, kuriuo Sosiūras išdėstė ir pagrindė savo teoriją, padarė jo amžininkams didžiulį įspūdį. Ne mažiau susjudino lingvistinę visuomenę ir tas faktas, kad, tyrinėjant hetitų kalbą, buvo atskleistas specifinio gerklinio garso buvimas kaip tik tose pozicijose, su kuriomis Sosiūras siejo paslaptingojo *A pasirodymą. Taip mokslas turėjo progos neginčijamai įsitikinti Sosiūro teorijos teisingumu.

Svarbiausios Sosiūro pažiūras į kalbą išdėstytos knygoje „Cours de linguistique générale“, paskelbtoje jo vardu 1916 m. Tačiau pats Sosiūras tos knygos neparašė. Ji buvo suredaguota po jo mirties iš užrašų mokinių, labai branginusių savo mokytojo
atminimą ir jo idėjas. Kaip įrodė R. Godelis, knygoje yra pateikta viena Sosiūro pažiūrų versija, neatitinkanti absoliučiai tos, kurią jis skelbė savo universitetinėse paskaitose ir pokalbiuose su mokiniais. Pavyzdžiui, Sosiūras taip griežtai nereikalavo skirti individo šnekos („parole“) nuo kalbos, kuri yra viso kolektyvo nuosavybė ir kuri, būdama kiekvieno individo kalbinėje sąmonėje, reguliuoja konkrečią individualios šnekos struktūrą („langue“). Nors jis tikrai nurodė reikalą tiksliai teoriškai skirti tas dvi kalbos reiškinių sąvokas, tačiau taip pat gerai suprato ir tai, kad praktikoje toks tikslus atskyrimas neįmanomas. Antra vertus, knygoje yra blankiai išdėstytos kai kurios iš tų Sosiūro pažiūrų, kurioms jis skyrė gana daug dėmesio. Ypač menkai (Godelio vertinimu) išryškintas Sosiūro žavėjimasis matematikos taikymu kalbai: šnekėdamas apie organizuotą kalbos struktūrą, jis pabrėždavo (ir vėl pirmasis), kad adekvačiai parašyti tą struktūrą esą galima tiktai taikant analizėje matematikos formules. Minčių dėstymas knygoje yra nukentėjęs ir dėl to, kad, be būtinų paties autoriaus nurodymų nebuvo galima išvengti tam tikrų pasikartojimų, neaiškumų, o kartais ir prieštaringų tvirtinimų.

Tačiau, nežiūrint teksto nelygumų, ir kurių-ne-kurių (tokiomis sąlygomis neišvengiamų) nukrypimų nuo autentiškumo (tarp kita ko, liečiančių ne esminius dalykus, o atskiras detales, akcentavimo skirtybes), jo knyga „Cours de linguistique générale“ yra suvaidinusi pionierišką vaidmenį lingvistikoje ir suteikusi Sosiūrui didžiulę šlovę mąstytojo, pradėjusio naują epochą. Iš to, ką jinai skelbė (natsižvelgiant į tai, kiek autentiškas joje buvo Sosiūro balsas), išaugo naujos lingvistų kartos, naujos teorijos, nauji veikalai. Dėl jos buvo diskutuojama, jai pritariama, nuo jos nutolstama mąstant. Toji knyga – tai visa Sosiūro lingvistinė teorija.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1122 žodžiai iš 3391 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.