KALBA
Ar verta “pūsti prieš vėją” ir kovoti dėl mūsų kalbos išlikimo?
“Kalba, kuria kalbam ir kuria didžiuojamės, yra mūsų kalba. Joje užtenka žodžių meilei ir neapykantai, džiaugsmui ir liūdesiui. Ji niekam negrasina, ji nieko neatstumia. Kaip ir visos, ji nori gyventi”. (Justinas Marcinkevičius).
Kiekvienas lietuvis turėtų žinoti ir suprasti, kad mūsų kalba – ne vien bendravimo priemonė, ji- didžiausias mūsų tautos turtas, gyvasis tautos balsas, kultūros ugdymo ir perdavimo iš kartos į kartą laidas. Bet, deja, mes dažnai teršiame savo kalbą žargonais, svetimybėmis.
Tas kalbos negerovių srautas plinta per radiją, televiziją, laikraščius, žurnalus. O kaip valdžia? Panašiai kaip 1928 metais, kai Jonas Balčikonis rašė:” Nuostabus daiktas: kuo aukštesnė mūsų krašto įstaiga, tuo blogiau ji lietuviškai kalba”.
Kad ir kiek kalbininkai betaisytų, daugelis iš mūsų vis dar nemoka apsirengti: dedasi batus, sukneles, švarkus, paltus. Nuo seno žmogus sėdėjo, šunys ir paukščiai tupėjo, o dabar sėdi ir numylėtieji šunys ir žvirbliai, ir varnos. Arba, kur tik pasisuksi, vis išgirsi aš skaitau. Atrodo, kad knygos- kasdieniniai mūsų palydovai. Tačiau ne, mes tik norime pasakyti aš manau, esu įsitikinęs. Vis dar naudojamės pravažiuojančiais bilietais, o norėdami pakrauti mobiliojo telefono bateriją, ieškome pakrovėjo. Šie pavyzdžiai rodo, kad kalbame tiesiog negalvodami.