Administracine teise – bendroji dalis
5 (100%) 1 vote

Administracine teise – bendroji dalis

1121314151617181

TVmn 2006

ADMINISTRACINES TEISES KONSPEKTAS

Pagal Programa:

Administracines teises ir proceso programa

Patvirtinta Teisės fakulteto tarybos 2002 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. 28

Note: Sutartinis žymėjimas:

Aa – temos, potemės iš programos,

Aa – neparengtas konspektas šiuo klausimu



I skyrius

Administracinė teisė – savarankiška teisės šaka

1 tema. Administracinė teisė kaip teisės šaka

Konstitucinis valstybės valdžios vaidmuo. Vykdomosios valdžios sąvoka, požymiai ir funkcijos. Vykdomoji valdžia ir administracinė teisė. Vykdomosios valdžios veiksmingumo pagrindinės problemos. Administracinės teisės kategorijų: valdymas, vykdomoji valdžia, valstybinis valdymas ir viešasis administravimas santykis.

Administracinės teisės esmė, socialinė prigimtis, samprata, dalykas ir reguliavimo metodas. Administracinės teisės funkcijos ir principai. Administracinės teisės sistema. Administracinės teisės sisteminimas. Administracinės teisės santykis su socialiniais mokslais, kitomis teisės šakomis, jos vieta teisės ir teisinėje sistemose. Administracinės teisės mokslo samprata, jo dalykas ir funkcijos. Administracinės teisės mokslo sistema. Užsienio šalių administracinės teisės bendroji charakteristika.

Konstitucinis valstybės valdžios vaidmuo

Valstybės valdžios esmė ir struktūra juridiškai paprastai įtvirtinta Konstitucijoje ir įstatymuose. Ji įgyvendinama remiantis įstatymų leidyba, valstybės aparatu, materialiniais resursais, finansinėmis lėšomis, įtikinimo ir prievartos mechanizmais. Demokratinė valstybės valdžia išreiškia gyventojų daugumos interesus ir įgyvendinama sutinkamai su valdžių padalijimo, pagarbos žmogaus teisėms, vietos savivaldos pripažinimo, teisinės valstybės kūrimo ir kitais principais. Iš minėtų principų demokratinėse šalyse valstybės valdžios esmę bei jos realizavimo procesą geriausiai atskleidžia valdžių padalijimo teorija, nes istorinė patirtis rodo, kad valstybės valdžią būtina padalinti.

Pasaulio visuomenei valdžių padalijimo principas žinomas nuo senų laikų. Jo esmė ta, kad valstybės valdžia priklauso tautai, ji vieninga ir nedaloma, savarankiška ir nepriklauso nuo kitos valdžios. Kadangi suvereniteto šaltiniu laikoma tauta, vadinasi jai turi priklausyti ir visa valdžia. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 straipsnyje įtvirtinta, kad “Lietuvos valstybę kuria tauta. Suverenitetas priklauso Tautai”. Tai reiškia, kad Tauta deleguoja valstybės valdžią valstybės valdžios institucijoms, kurios sudaro valstybės aparatą.

Įdomus ir svarbus Lietuvos teisinės minties istorijai ir tas faktas, jog dar XVI amžiuje Lietuvoje buvo kalbama apie valdžių padalijimą. Žymus to meto veikėjas, mokslininkas A. Volanas jau tada tvirtino, kad “įstatymai negali apsaugoti viešosios laisvės, jei nebus valdžios, kas juos vykdo”. Išanalizavus jo teiginius, darytina išvada, kad juose galima įžvelgti valdžių padalijimo idėjos užuomazgas, tik jinai nebuvo pakankamai aiškiai išsikristalizavusi, neturėjo tam tikrų sisteminių rėmų, bet tos mintys tuo metu aiškiai buvo novatoriškos ir savalaikės, jos atspindėjo senovės graikų idėjas ir buvo šaukliai tų idėjų, kurios vėliau pasklido po Vakarų Europą. Vėliau šį principą savo darbuose įtvirtino kitas žymus tarpukario Lietuvos teisininkas P. Leonas: “Kiekvienoje valstybėje esama trijų valdžios rūšių: a) įstatymų leidžiamoji valdžia; b) valdžia, kuri vykdo dalykus priklausančius tautų teisei; c) valdžia, kuri vykdo dalykus, priklausančius civilinei teisei”. Taip pat reikšmingos yra garsaus Lietuvos teisės apologeto M. Riomerio mintys valdžių padalijimo doktrinos aspektu, kurią jis vadina valdžios funkciniu suskirstymu: “kartais yra kalbama apie valdžios ar valdžių suskirstymą. Bet mes žinome, kad valstybėje yra ir gali būti tik viena valdžia. Taigi, galima kalbėti apie valdžios funkcijų suskirstymą, arba, kitaip sakant funkcionalinį valdžios suskirstymą”, kuris yra “toks: įstatymų leidimas, administracija ir teismas”.

Valdžių padalijimas objektyviai išreiškiamas nustatant valstybės institucijų specializaciją pagal veiklos rūšis, kurioms suteikiama atitinkama kompetencija. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog valdžių padalijimo principas reiškia, kad kiekvienai valdžios institucijai nustatyta jos paskirtį atitinkanti kompetencija, kurią lemia tos valstybės valdžios vieta tarp kitų valdžios institucijų, jos įgaliojimų santykis su kitų institucijų įgaliojimais. Taigi, kiekviena jų turi apibrėžtą veiklos sritį, vykdo tam tikras konstitucines funkcijas.

Valstybės valdžios kartu yra savarankiškos ir nepriklausomos realizuodamos savo įgaliojimus. Kaip minėta anksčiau, nė viena iš valstybės valdžių negali vykdyti kitos funkcijų Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybinės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti bei, kad tokie įgaliojimai negali būti apriboti ar pakeisti įstatymu, bet jos taip pat negali funkcionuoti viena nuo kitos izoliuotos. Todėl jos nuolat sąveikauja, sudarydamos vieningą valstybės aparatą.

Valstybės valdžią
realizuoja valstybės institucijos, kurias galima traktuoti kaip vieno medžio šakas. Nežiūrint to, valdingų funkcijų ir kompetencijos tarp jų diferencijavimas neišvengiamas, todėl atitinkamai egzistuoja trys valstybės institucijų rūšys. Iš esmės tai būdinga ir sovietinio laikotarpio valstybės aparato organizavimui darbo padalijimo principu. Buvo skiriamos valstybės valdžios (taip vadinosi visų lygių Tarybos), valstybinio valdymo ir teisminės institucijos. Po Nepriklausomybės atkūrimo pereita prie valdžių padalijimo doktrinos.

Vykdomosios valdžios sąvoka

Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti teisės aktai nepateikia kategorijos “vykdomoji valdžia” definicijos. Mokslinėje literatūroje teoretikai labai diferencijuotai ją apibrėžia. Rusų teoretikas D.N. Bachrach vykdomąją valdžią apibūdina kaip “pilietinės visuomenės ir atskirų jos narių interesų užtikrinimo ir apsaugos instrumentą”. Kitas rusų mokslininkas A.B. Agapov pateikia tokį vykdomosios valdžios apibrėžimą: “Vykdomoji valdžia sudaro vieningą hierarchiškai pavaldžių valstybės institucijų sistemą, įgyvendinančią vykdomąją – tvarkomąją veiklą realizuojant įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus bei jų realizavimo kontrolę”. Pasak D.M. Ovsianko “Kalbant apie vykdomąją valdžią, tai šiai valstybės valdžios rūšiai priskirta organizacinė, vykdomoji – tvarkomoji veikla, kurią įstatymų pagrindu ir juos vykdant įgyvendina valstybės nustatytos institucijos ir pareigūnai, su tikslu užtikrinti kasdieninį valstybės ir jos aparato funkcionavimą”. J.M. Kozlovas mano, kad “Vykdomoji valdžia kaip ir valstybinis valdymas – tai ne atitinkamų valstybės institucijų sistema, o jų įgyvendinama tam tikros srities veikla, kurios rėmuose atsiranda, keičiasi ir pasibaigia administracinės teisės reguliuojami visuomeniniai santykiai”. I.L. Bačilo teigia, kad “vykdomoji valdžia – valstybės valdžios rūšis, išreikšta vykdomosios valdžios institucijų sistema, kuri įgyvendina visuomenės reikalų valdymą, užtikrina jos vystymą įstatymų pagrindu ir savarankišką vykdomojo – tvarkomojo pobūdžio valstybinių valdingų įgalinimų realizavimą”. Anot prof. S. Vancevičiaus “vykdomoji valdžia yra antrinė valstybės valdžios šaka, esanti universali, dalykinė, organizacinė ir skirta įstatymų ir kitų teisės aktų vykdymui užtikrinti”.

Paminėtų mokslininkų suformuluotos definicijos visapusiškai ir objektyviai neapibrėžia kategorijos “vykdomoji valdžia”. Šie teoretikai vykdomosios valdžios sąvoką pagrinde sieja su viena jos vykdoma funkcija, kuri artimai susijusi su jos pavadinimu. Tačiau kaip rodo atlikta funkcijų analizė vykdomosios valdžios funkcijų spektras gana platus. Jos definicija taip pat turėtų apimti ir vykdomosios valdžios požymius. Todėl galima sakyti, kad vykdomoji valdžia – tai savarankiška ir nepriklausoma, antraeilė, organizacinė, sisteminga, poįstatyminė, atstovaujamųjų institucijų kontroliuojama valstybės valdžios rūšis, kuri pasireiškia vykdomosios valdžios institucijų veikla įgyvendinant viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimo, valdymo, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos, teisėkūros, vykdymo ir jurisdikcinę funkcijas, kurių realizavimo ribas bei vykdomosios valdžios organizavimo ir funkcionavimo teisinius pagrindus nustato administracinės teisės normos.

Vykdomosios valdžios požymiai

Kuriant teisinę valstybę labai svarbu išsiaiškinti ne tik valstybės valdžios, bet ir kiekvienos jos rūšies, pirmiausia labiausiai sudėtingos ir mažiausiai Lietuvos mokslinėje literatūroje ištyrinėtos – vykdomosios valdžios esmę. Valdžių padalijimo principas sudaro prielaidas naujam valdymo praktikoje socialinio reiškinio, vadinamo vykdomoji valdžia, analizei. Jos analizę reikėtų pradėti nuo šio objektyvaus socialinio reiškinio požymių ir funkcijų išskyrimo. Būtent požymių ir funkcijų visuma leis pilnutinai jį apibūdinti. Šios valdžios požymius išsamiai analizuoja rusų profesorius J. M. Kozlovas. Jis skiria šiuos vykdomosios valdžios požymius:

1) vykdomoji valdžia charakterizuojama kaip savarankiška valstybės valdžios rūšis, glaudžiai susijusi su jos įstatymų leidžiamąja ir teismine rūšimis. Valdžių padalijimą negalima suabsoliutinti, pripažįstant kiekvienos valdžios rūšies pilnutinę ir visapusišką nepriklausomybę. Visos jos tarpusavyje susijusios ir negali egzistuoti viena be kitos, tačiau negalima sukoncentruoti dvi valdžios rūšis vienose rankose;

2) vykdomoji valdžia nepriklausoma, bet tik funkcine ir kompetencijos prasmėmis. Jos funkcijos susijusios su teisės aktų įgyvendinimu praktikoje valstybės mastu, dėl ko panaudojama dalis jai skirtų valstybės valdingų įgalinimų. Kita dalis tokių įgalinimų suteikiama įstatymų leidžiamajai ir teisminei valdžioms;

3) vykdomoji valdžia – neatskiriamas valstybės aparato, sukurto valdžių padalijimo doktrinos pagrindu, atributas. Ji visada egzistuoja kartu su įstatymų leidžiamąja ir teismine valdžiomis bei artimai su jomis bendradarbiauja įgyvendinant valstybės uždavinius ir funkcijas;

4) vykdomoji valdžia, kaip bet koks kitas valdingų įgalinimų pasireiškimas, užtikrina galimybę daryti atitinkamą poveikį asmenų veiklai, elgesiui bei priversti savo valiai paklusti kitus. Jos
skiriamasis bruožas yra tas, kad ji turi specifinį vykdomosios funkcijos pobūdį;

5) vykdomoji valdžia kaip valstybės valdžios rūšis negali būti tapatinama su valstybine veikla. Atitinkama tokios veiklos rūšis – ne pati vykdomoji valdžia, o jos praktinės realizacijos forma. Vadinasi, vykdomoji valdžia nesutampa su vykdomąja veikla. Valdžia esminis tokios veiklos apibūdinimas, jos funkcinio nukreipimo ir kompetencijos nustatymo, t. y. bazinio pobūdžio kategorija. Todėl vykdomoji valdžia negali būti tapatinama ir su viešuoju valdymu (administravimu), kuris visada charakterizuojamas kaip tam tikra valstybinės veiklos rūšis;

6) vykdomoji valdžia apibūdinama kaip ypatinga valstybės valdžios rūšis, kuri savo esme yra teisės taikomoji. Tai – jos principinis požymis ir paskirtis. Vis dėlto šiuo atveju turima omenyje ypatingo pobūdžio teisės taikymą. Teisminei valdžiai taip pat būdingas teisės taikymas, bet teismai taiko teisės aktus tik atsiradus negatyviems reiškiniams, t. y. tada, kai pažeidžiami tų teisės aktų reikalavimai ir iškyla teisminės prievartos būtinybė. Vykdomajai valdžiai pagrinde būdingas pozityvus teisės taikymo pobūdis, t. y. tiesioginis teisės aktų nurodymų vykdymas, siekiant užtikrinti jos kompetencijoje esančių institucijų normalų ir efektyvų darbą ekonomikos, socialinės – kultūrinės ir kitose viešojo gyvenimo sferose;

7) vykdomoji valdžia turi teisės aktų nustatytą subjektinę išraišką. Tai reiškia, kad ją įgyvendina specialūs subjektai, kuriems suteikiama vykdomojo pobūdžio kompetencija. Tai vienas iš valdžių padalijimo doktrinai būdingų bruožų. Vykdomąją valdžią valstybės aparate atstovauja vykdomosios valdžios institucijos. Akivaizdu, jog jomis negali būti nei įstatymų leidžiamosios, nei teisminės valstybės valdžios institucijos. Vykdomosios valdžios subjektai sudaro vieningą vykdomosios valdžios subjektų sistemą;

8) vykdomoji valdžia organizuojama ir įgyvendinama vadovaujantis konstitucija. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad “valdžios galias riboja Konstitucija”. “Šią nuostatą plėtoja Konstitucijos 84, 94, 105 ir 108 straipsniai, nustatantys atitinkamai Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės įgaliojimus bei Teismo funkcijas“. Taigi, įstatymai ir kiti teisės aktai detalizuoja veiklos kryptis, funkcijų ir kompetencijos diferencijavimą ne tik tarp valstybės valdžių, bet ir tarp vykdomosios valdžios institucijų;

9) vykdomosios valdžios realizacijos procesui būdingas organizacinis aspektas. Organizavimas reiškia, kad visas vykdomosios valdžios aparatas užtikrina įstatymų vykdymą praktikoje. Taip pat šis aparatas turi būti ypatingu būdu organizuotas (pavyzdžiui, nustatyta vykdomosios valdžios institucijų sistema, kiekvieno jos lygmens kompetencija ir t. t.);

10) vykdomajai valdžiai būdinga tai, kad jos tiesioginiame pavaldume randasi visi esminiai valstybės valdžios atributai: finansai, svarbiausios komunikacijos priemonės, kariuomenė ir kitos jėgos struktūros.

Mokslinėje literatūroje vykdomoji valdžia kartu apibrėžiama ir kaip administracinė valdžia. Rusų mokslininko D.N.Bachrach darbuose vartojama kategorija “administracinė (vykdomoji) valdžia”. Adekvačią kategoriją vartoja ir rusų mokslininkų – V. M. Manochin, J. S. Aduškin, Z.A. Bagišajev – kolektyvas. Jų darbuose sutinkama formuluotė “vykdomoji valdžia (arba kitaip – administracinė)”. Toks šių kategorijų traktavimas inicijuoja klausimą: ar sąvoka “administracinė valdžia” nėra tapati terminui “vykdomoji valdžia”.

Norint atsakyti į šį klausimą reikia išanalizuoti, kokie požymiai būdingi administracinei valdžiai. D. N. Bachrach ją charakterizuoja sekančiai:

1) administracinei valdžiai būdingas antraeiliškumas, pavaldumas, priklausomybė nuo aukščiausios valdžios (įstatymų leidžiamosios);

2) kitas administracinės valdžios požymis – jos organizacinis pobūdis. Ji užtikrina valstybės funkcijų ir uždavinių realizavimą socialinėje – kultūrinėje, ekonominėje ir administracinėje – politinėje sferose. Administracinės valdžios pagalba politinės problemos transformuojamos į organizacines. Jinai privalo apjungti piliečių pastangas užtikrinti tvarką tiek normaliomis, tiek ekstremaliomis sąlygomis;

3) administracinė veikla – tai sisteminga, nepertraukiama organizacija, nukreipta į socialinės sistemos išsaugojimą, jos stiprinimą bei vystymą;

4) administracinė valdžia turi universalų pobūdį laike ir erdvėje, t. y. įgyvendinama visur, kur funkcionuoja žmonių kolektyvai. Jinai tiesiogiai organizuoja krašto apsaugą, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką, atlieka bendro pobūdžio nevyriausybinių organizacijų valdymą (jų registracija, licencijavimas, mokesčiai, kontrolė) bei teisės normų pagalba daro įtaką asmenims ir organizacijoms. Vykdydama aukštesniųjų institucijų priimtus teisės aktus jinai dar įgyvendina teisėkūros ir jurisdikcinę funkcijas ( skiria administracines nuobaudas, nagrinėja asmenų prašymus, skundus, pareiškimus ir pan.). Administracinė valdžia naudodama teisės aktų nustatytus žmonių valios poveikio būdus, užtikrina jų veiklos organizavimą bei tvarką visuomenėje;

5) esminis administracinės valdžios požymis – jos tiesioginiame
esantys milžiniški įvairių resursų kiekiai – teisiniai, informaciniai, ekonominiai, techniniai, ideologiniai, organizaciniai. Joje sukoncentruota faktinė valstybės galia, nes tik jinai suteikia konkretiems subjektams atitinkamas teises bei skiria jiems resursus;

6) turėdama savo žinioje didžiulius išteklius, administracinė valdžia tiesiogiai jų nenaudoja, nes ji negamina produkcijos, negydo ir nemoko. Jinai disponuoja žmonių veiksmais, gamtiniais ir kitais resursais, kad organizuoti gamybą, švietimą, sveikatos apsaugą ir pan;

7) tiesioginiame administracinės valdžios valdyme randasi krašto apsaugos pajėgos, policija, valstybės saugumas bei specialios prievartos įstaigos. Administracinės valdžios subjektai naudoja jų kompetencijai priskirtą neteisminę administracinę prievartą. Prievarta – galimybė administracine tvarka savarankiškai įgyvendinti fizines, organizacines ir kitas prievartos priemones – svarbus administracinės valdžios požymis;

8) žinoma, kad ir įstatymų leidžiamoji, ir teisminė valdžios ne disponuoja organizacine vienybe, hierarchija, žemesniųjų valdymo lygmenų pavaldumu aukštesniesiems. Skirtingai nuo kitų valdžių, administracinė valdžia organizaciškai vieninga, jos žemesnieji lygmenys pavaldūs aukštesniesiems, jinai dalinama į hierarchinius lygmenis;

9) tiesioginė kasdieninė įvairių socialinių ryšių organizacija, realus prievartos įgyvendinimas reikalauja didelio aparato darbuotojų skaičiaus. Neabejotina, kad administracinio aparato sudėtis, skaičius asmenų, užsiimančių administracine veikla, kartu paėmus žymiai viršija bendrą visų kitų valstybės institucijų darbuotojų skaičių. Administracinės valdžios realizavimas reikalauja didelio specialistų skaičiaus ir racionalaus darbo organizavimo. Pagrindinė administracijos figūra – valstybės tarnautojas. Administracinė valdžia – valstybės tarnautojų valdžia;

10) administracinė valdžia traktuojama kaip antraeilė lyginant su įstatymų leidžiamąja, kadangi atstovaujamoji valdžia nustato jos struktūrą, jos institucijų įgaliojimus, net jeigu vykdomosios valdžios nešėjus tiesiogiai renka tauta (pavyzdžiui, Respublikos Prezidentą). Vykdomosios valdžios institucijų leidžiami teisės aktai yra poįstatyminiai, nes jie tikslina, detalizuoja, taiko konkrečiu atveju įstatymą. Administracijos veiksmai negali prieštarauti įstatymui, nes ji yra jo vykdytoja;

11) teisinės valstybės sąlygomis pastebimai keičiasi vykdomosios valdžios veiklos apimtis ir kontrolė. Ji nepavaldi kitoms valdžioms, savarankiška, tačiau ją turi teisę kontroliuoti visos funkcionuojančios valstybės valdžios: ir parlamentas, ir teismai, ir kitos institucijos, nepriklausančios nei vienai iš trijų valstybės valdžios rūšių (pavyzdžiui, prokuratūra, Valstybės kontrolė ir kt.). Lietuvoje didžiuliai kontrolės įgaliojimai priklauso Lietuvos Respublikos Seimui, taip pat ir Respublikos Prezidentui, užimančiam ypatingą vietą Lietuvos valdžių padalijimo sistemoje.

Kaip matyti, administracinė valdžia pasižymi analogiškais požymiais kaip ir vykdomoji valdžia, tačiau D.N. Bachracho nuomone administracinei valdžiai būdingi pirmi devyni požymiai, o paskutiniai du priklauso jos brandžiai atmainai – teisinės valstybės vykdomajai valdžiai. Tai suponuoja mintį, kad teisinės valstybės kūrimo procese administracinė valdžia transformuojama į vykdomąją valdžią, nes jos požymių spektras papildomas dviem naujais požymiais, būtent, ji tampa poįstatyminė ir kontroliuojama. V.S.Četverikov pažymi, jog “vykdomoji valdžia netapati administracinei, kadangi pastaroji – tai, visų pirma, neteisminės, t.y. administracinės prievartos realizavimas”. Nors minėti autoriai iš dalies diferencijuotai apibūdina šias dvi kategorijas, tačiau vis dėlto galima daryti bendrą išvadą, jog terminas “administracinė valdžia” nėra tapatus sąvokai “vykdomoji valdžia”.

Vykdomosios valdžios funkcijos

Norint visapusiškai ir objektyviai charakterizuoti vykdomąją valdžią bei suformuluoti jos apibrėžimą vien tik požymių išskyrimo ir jų analizės nepakanka, – būtinas ir vykdomosios valdžios funkcijų tyrinėjimas. Visuotinai pripažinta, kad įstatymų leidžiamoji valdžia atlieka koordinavimo ir kontrolės funkcijas, o vykdomoji valdžia – vykdomąją ir poįstatyminę. Tačiau įvairiapusiška vykdomosios valdžios veikla rodo, kad jos esmę neįmanoma sutalpinti į žodžio “vykdymas” rėmus.

Vykdomosios valdžios funkcijos – tai vykdomosios valdžios veiklos tikslai, kuriuos valstybė kelia vykdomajai valdžiai, ir svarbiausios jos veiklos kryptys, ir teisinės priemonės (pareigos ir įgaliojimai), kurios naudojamos iškeltiems tikslams pasiekti. Kiekviena vykdomosios valdžios funkcija turi savo veiklos sferą ir kaip taisyklė įgyvendinama remiantis atitinkamais metodais. Joms būdingas savarankiškumas, giminiškumas ir pakartotinumas. Funkcijos atspindi vykdomosios valdžios veiklos turinį bei jos esmę. Vykdomosios valdžios struktūra ir ypatumai tokie, kad detali jų analizė duoda pagrindą kalbėti apie du jos funkcijų lygmenis – pagrindinį ir papildomą.

Pagrindinis vykdomosios valdžios funkcijų lygmuo apima svarbiausias jos funkcijas, turinčias globalinę reikšmę visuomenės gyvenimui ir kylančias iš substancinės jos prigimties.

Pagrindinis lygmuo
tris svarbiausias vykdomosios valdžios funkcijas. Pirmoji funkcija – viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimo funkcija – nustato svarbiausias ją realizuojančių institucijų veiklos kryptis. Tiesiogiai ši funkcija reglamentuota Konstitucijoje, Vyriausybės ir Policijos veiklos įstatymuose bei kituose teisės aktuose. Viešoji tvarka ir visuomenės saugumas sudaro visų asmenų normalaus socialinio gyvenimo bei valstybinių, nevyriausybinių ir privačių organizacijų veiklos fundamentą. Šios funkcijos nepakankamas vykdymas pasireiškia administracinių nusižengimų, sanitarinių, ekologinių ir kitų taisyklių pažeidimų skaičiaus didėjimu, valstybės ir savivaldybių turto viešosiose vietose gadinimu ir pan. Vykdomosios valdžios viešosios tvarkos apsaugos ir visuomenės saugumo užtikrinimo funkcija vaidina svarbų vaidmenį, nes netinkamas jos vykdymas neigiamai atsiliepia kitų valstybės veiklos sričių, būtent, ekonomikos, finansų, kultūros, švietimo, socialinio aprūpinimo ir pan. valdymui.

Kitą nagrinėjamos funkcijos pusę sudaro nacionalinio saugumo užtikrinimas, kuris vadovaujantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi apibrėžiamas kaip “Tautos ir valstybės laisvos ir demokratinės raidos sąlygų sudarymas, Lietuvos valstybės nepriklausomybės, jos teritorinio vientisumo ir konstitucinės santvarkos apsauga ir gynimas”. Ji apima žmogaus ir piliečio teises, laisves ir asmens saugumą, valstybės nepriklausomybę, konstitucinę santvarką ir kitus nacionalinio saugumo objektus. Šią funkcijos pusę užtikrina valstybė, jos nacionalinio saugumo bei gynybos ir kitos institucijos, o taip pat piliečiai, jų bendrijos ir organizacijos.

Antroji vykdomosios valdžios pagrindinė funkcija – valdymo. Ji nustato viešųjų institucijų veiklą vadovaujant ekonomikai, finansams, kultūrai, švietimui, sveikatos apsaugai, krašto gynybai bei vidiniams ir išoriniams valstybės reikalams. Konstitucijos 94 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) įstatymo 22 straipsniuose nustatytos kai kurios sritys, kuriuose valdymą įgyvendina Vyriausybė. Pavyzdžiui, Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 3 ir 11 punktai gana aiškiai pabrėžia aukščiausios vykdomosios valdžios institucijos valdymo aspektą: Vyriausybė “koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą bei organizuoja valdymą aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose”. Ši Vyriausybės veikla yra valdymo pobūdžio, įgyvendinama nepertraukiamai vykdant įstatymus.

Viešajam administravimui kaip vykdomosios valdžios institucijų veiklai kartu būdinga ir tvarkomojo pobūdžio veikla. Vykdomosios valdžios institucijos charakterizuojamos ne kaip pasyvios įstatymų, atstovaujamųjų arba aukštesniųjų vykdomosios valdžios institucijų valios vykdytojos, bet ir kaip institucijos, disponuojančios valdingais įgalinimais, savo iniciatyva priimančios valdingus sprendimus bei valdingų sprendimų pagalba reaguojančios į valdymo aplinkos pasikeitimus.

Vykdomosios valdžios institucijų tvarkomąją veiklą negalima priešpastatyti vykdomajai. Viešajame administravime vykdymą ir paliepimus (įsakymus) tenka analizuoti kaip dvi vieno reiškinio puses: vykdydamos įstatymus, vykdomosios valdžios institucijos savo paliepimais (įsakymais) paleidžia į judėjimą visą administracinę mašiną. Todėl teisinėje literatūroje viešasis administravimas traktuojamas kaip vykdomoji – tvarkomoji veikla. Kategorija “vykdomoji – tvarkomoji veikla” absoliučiai charakterizuoja vykdomąją valdžią įgyvendinant jai valdymo funkciją.

Trečia, svarbia vykdomosios valdžios funkcija laikoma žmogaus teisių ir laisvių apsaugos funkcija. Žmogaus teisės ir laisvės yra aukščiausia vertybė, kurių apsauga – pagrindinė valstybės ir jos institucijų pareiga. Ši funkcija įtvirtinta Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose, kurie reguliuoja atitinkamų vykdomosios valdžios veiklos sričių valdymą. Vykdomoji valdžia, realizuodama valstybės politiką, turi sudaryti sąlygas, užtikrinančias tinkamą žmogaus teisių ir laisvių apsaugą. Jai įgyvendinant šią funkciją svarbiausia žmogaus teisių apsaugos mechanizmo dalis yra policija.

Antrąjį vykdomosios valdžios funkcijų lygmenį sudaro papildomos funkcijos, kurios artimai susijusios su pagrindinėmis funkcijomis. Antrojo lygmens vykdomosios valdžios funkcijos – teisėkūros, vykdomoji ir jurisdikcinė – naudojamos kaip organizacinės – techninės funkcijos, realizuojant šios valdžios rūšies pagrindines funkcijas.

Vykdomosios valdžios papildoma funkcija visuotinai pripažįstama teisėkūros funkcija, kuri pasireiškia šios valdžios rūšies institucijų valdymo aktų leidyba. Jeigu įstatymus priima Seimas, tai poįstatyminius teisės aktus leidžia vykdomosios valdžios institucijos. Sutinkamai su Konstitucijos 95 straipsnio bei Vyriausybės įstatymo 37 straipsnio 1 dalyse reglamentuotomis nuostatomis “Lietuvos Respublikos Vyriausybė valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus”. Tendencija tokia, jog pastaruoju metu daugumos vykdomosios valdžios institucijų leidžiamų valdymo aktų skaičius didėja aritmetine progresija. Leisdamos teisės aktus vykdomosios valdžios institucijos savo kompetencijos ribose faktiškai pratęsia
įstatymų leidžiamosios valdžios veiklą.

Kita turinti svarbią praktinę reikšmę vykdomosios valdžios papildoma funkcija – vykdomoji. Ji pasireiškia tuo, kad vykdomosios valdžios institucijos užtikrina teisės normų, įtvirtintų įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose, realizavimą. Vykdomosios valdžios institucijos savo įgaliojimų pagalba užtikrina normatyvinių paliepimų (įsakymų) taikymą arba reikalui esant juos dar papildomai konkretizuoja. Svarbiausiu teisės taikymo veiklos elementu pripažįstamas valdymo sprendimas – valdingas individualus aktas (žodinis arba rašytinis), adresuotas asmeniui ir išsprendžiantis konkrečią problemą. Vykdomosios valdžios teisės taikymas yra nuolatinė, kasdieninė, praktinė veikla, turinti kūrybinį, organizacinį pobūdį. Šis aspektas charakterizuoja vykdomosios valdžios vykdomąją funkciją kaip funkciją, kuri tiesiogiai susijusi su kiekvienos pagrindinės vykdomosios valdžios funkcijos realizavimu.

Ypatingas vaidmuo realizuojant vykdomosios valdžios pagrindines funkcijas tenka jurisdikcijai, kurią įgyvendina jos institucijos. “Vykdomosios valdžios jurisdikcinė funkcija suprantama kaip jos institucijų veikla, taikant piliečiams ir valstybinio valdymo aparato darbuotojams administracines, drausmines ir materialines sankcijas už padarytus pažeidimus”. Tokių jurisdikcinių poveikio priemonių sistema užtikrina operatyvų, savalaikišką, objektyvų ir efektyvų viešosios tvarkos arba žmogaus teises ir laisves pažeidusių asmenų nubaudimą. Svarbią reikšmę vykdomosios valdžios jurisdikcinė funkcija turi užtikrinant žmogaus teises ir laisves. Vykdomosios valdžios jurisdikcinė funkcija užtikrina efektyvią viešosios tvarkos apsaugą, labiau kokybišką ir disciplinuotą viešojo administravimo institucijų darbą, operatyvią ir patikimą žmogaus teisių ir laisvių apsaugą.

Administracinės teisės teorijoje pateikiamos ir kitos vykdomosios valdžios funkcijų klasifikacijos. V.P. Salnikov skiria tris vykdomosios valdžios funkcijų grupes, kategorijas: bendras, užtikrinančias ir specialias. Bendroms funkcijoms priskiriamos tokios kaip organizavimas, koordinavimas, planavimas, prognozavimas, informacija, teisinis reguliavimas ir kontrolė. Vykdomosios valdžios užtikrinimo funkcijoms reikėtų, pirmiausia, priskirti tas, kurios ne tiesiogiai, o tarpiškai padeda pasiekti bei išspręsti joms keliamus tikslus ir uždavinius. (materialinis – techninis ir finansinis aprūpinimas, resursų paskirstymas, personalo valdymas, įvairios aptarnavimo rūšys ir t. t.). Specialiomis vykdomosios valdžios funkcijomis reikėtų laikyti šias: teisėkūros, valdymo, užtikrinančias piliečių bei valstybės tarnautojų teisių ir laisvių socialinę – teisinę apsaugą, viešosios tvarkos palaikymo ir kt.

Rusų administracinės teisės teoretikai (D.M.Bachrach ir L.V.Truchanovič) dar skiria bendras vykdomosios valdžios funkcijas, kurios diferencijuojamos į sistemą orientuojančias (prognozavimo, planavimo, norminio reguliavimo, metodinio vadovavimo), sistemos užtikrinimo (personalo, materialines – technines, finansines, organizacines – struktūrines, informacines, teisės taikymo užtikrinimo) ir sistemos operatyvaus vadovavimo (tiesioginės veiklos reguliavimo, apskaitos, kontrolės, įvertinimo ir poveikio priemonių taikymo).

D.M.Ovsianko nuomone, vykdomosios valdžios struktūroms būdingos šios funkcijos: prognozavimas, planavimas, valdančiosios ir valdomosios posistemių organizavimas, teisinis reguliavimas, bendras vadovavimas ir operatyvinė – tvarkomoji veikla; išankstinė ir einamoji koordinacija; kontrolė; materialinių – finansinių ir kitokių priemonių apskaita; informacinis aprūpinimas ir informacinė – analitinė veikla; metodinis vadovavimas, materialinis – techninis, finansinis aprūpinimas ir t. t. Taigi, galima teigti, jog šių tyrinėtojų (V.P.Salnikov, D.M.Bachrach ir L.V.Truchanovič, D.M.Ovsianko) pateiktos vykdomosios valdžios funkcijų klasifikacijos iš dalies sutampa.

Vykdomoji valdžia ir administracinė teisė

Pateikta trumpa vykdomosios valdžios požymių ir funkcijų analizė leidžia spręsti apie jos veiklos apimtį, jos įtaką visuomenei ir socialiniams procesams, taip pat apie tai, kad vykdomosios valdžios įgaliojimai diferencijuoti, atsižvelgiant į reguliavimo sferas.

Valdžių padalijimo doktrinos evoliucijos procesas susiklostė taip, kad kiekviena iš šių valdžių siejama su atitinkama teisės šaka. Tenka pastebėti, jog su vykdomąją valdžia ypač glaudžiai susijusi administracinė teisė, kuri nustato šios valdžios rūšies teisinį reglamentavimą. Tai patvirtina ir mokslinėje literatūroje skirtingų mokslininkų pateikiami administracinės teisės apibrėžimai. Pavyzdžiui, J.A. Tichomirov rašo, jog “Būtent administracinė teisė reguliuoja specialaus aparato – vykdomosios valdžios institucijų – organizavimą ir veiklą […]”. Analogiškai mano ir kitas rusų mokslininkas A. P. Korenev: “Administracinė teisė yra viena iš pagrindinių teisės sistemos šakų, kadangi ji skirta reguliuoti įvairius visuomeninius santykius pačioje įvairiaspusiškiausioje socialinėje sferoje – vykdomosios valdžios veiklos sferoje”. Anglų konstitucinės ir administracinės teisės tyrinėtojas John Adler teigia, kad “Administracinė teisė siejama su vykdomąja valdžia ir gali
skirstoma į konkrečias sritis, pavyzdžiui, sveikatos apsauga, apsirūpinimas būstu, švietimas, kiekviena iš kurių gali būti studijuojama atskirai”.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4468 žodžiai iš 8759 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.