Administracine teise bilietas
5 (100%) 1 vote

Administracine teise bilietas

1121314151617181

I skyrius

Administracinės teisės samprata.

1 tema. Metodologiniai administracinės teisės sampratos aspektai

1.1. Administracinės teisės sąvoka, dalykas ir reguliavimo metodas.

Pagrindinė teisės paskirtis – reguliuoti visuomeninius santykius. Todėl teisės reguliavimo dalykas visada yra visuomeniniai santykiai. Atsižvelgiant į šių santykių ypatumus bei jų reguliavimo metodą, teisė skaidoma į savarankiškas šakas. Norint apibrėžto administracinę teisę, reikia išryškinti jo reguliavimo dalyką.

Administratio (lot.) – valdyti, vadovauti. Administracinė teisė – valdymo teisė, teisės apie valdymą šaka. Administracinės teisės dalykas yra visuomeniniai santykiai, kurie susiklosto valstybinio valdymo procese.

Teisės teorijoje valstybinis valdymas yra viena iš pagrindinių valstybės veiklos rūšių. Siaurąja prasme valstybinis valdymas vadinamas vykdomąja veikla. Vykdomąją veiklą atlieka valstybės valdymo institucijos (valstybės vykdomieji organai). Jų pagrindinė paskirtis – organizuoti atstovaujamųjų organų priimtų aktų įgyvendinimą. Administracinės teisės dalykas – visuomeniniai santykiai, kurie susiklosto valstybės organų vykdomojoje veikloje.

Administracinės teisės reguliavimo dalykas – visuomeniniai santykiai, kurie susiklosto:

1. Valstybės valdymo organų veikloje (sudaro pagrindinę grupę);

2. Savivaldybės vykdomųjų institucijų veikloje;

3. Kitų valstybės organų (Seimo, teismų, prokuratūros) vidinėje veikloje.

Pvz., Seime – Seimo valdyba, vidinių vykdomųjų funkcijų institucija.

1.2. Administracinės teisės normomis reguliuojamų visuomeninių santykių rūšys.

1.3. Administracinės teisės santykis su kitomis teisės šakomis

Administracinė teisė glaudžiausiai siejasi su konstitucine teise. Konstitucinė teisė išreiškia visuomenės ir valstybės santvarką, valstybinės valdžios, aparato principus, santykius su savivaldos organais, pagrindines piliečių teises ir laisves, subjektų teisinę padėtį ir pan. Tai – pagrindinė teisės šaka, nes jos svarbiausios normos yra ir kitų teisės šakų pagrindas, aukščiausios juridinės galios šaltinis. Konstitucinė teisė yra teisės sistemos rūšis, kuri yra pagrindas atsirasti ir vystytis kitoms teisės šakoms. Šiuos visuomeninius santykius reguliuoja ir konstitucinės teisės normos, ir administracinės teisės normos. Konstitucinė teisė nustato bendrus teisės subjektų pradmenis, jų veiklos principus, o administracinė teisė realizuoja juos detalizuodama, nustato konstitucinės teisės numatytų principų įgyvendinimo tvarką. Pvz., švietimo ir mokslo sistema – kaip įdiegti konstitucines nuostatas sprendžia Vyriausybė. Administracinės teisės nuostatoms artimos ir žemės ūkio, finansų teisės nuostatos. Žodžio, demonstracijų laisvė priklauso konstitucinei teisei, bet yra numatyta mitingų tvarka, reikalavimai – tai susiję su administracine teise. Konstitucinės teisės normos reguliuoja atstovaujamosios valdžios f-jų vykdymą, o administracinės teisės normos – vykdomųjų (valstybės valdymo) organų f-jas. Bet yra ir neteisingų dalykų, pvz., administraciniai teismai nagrinės bylas kylančias iš administracinių teisinių santykių bei dėl rinkimų teisės pažeidimų – pastarasis dalykas priklauso prie konstitucinės, o ne administracinės teisės normų (rinkimų komisija – ne valdymo organas).

1.4. Administracinė teisė kaip valdymo teisė.

Administracinė teisė – valdymo teisė, teisės apie valdymą šaka. Teisės teorijoje valstybinis valdymas yra viena iš pagrindinių valstybės veiklos rūšių. Siaurąja prasme valstybinis valdymas vadinamas vykdomąja veikla. Vykdomąją veiklą atlieka valstybės valdymo institucijos (valstybės vykdomieji organai). Jų pagrindinė paskirtis – organizuoti atstovaujamųjų organų priimtų aktų įgyvendinimą.

1.5. Administracinės teisės kategorijų – valdymas, valstybės valdymas, vykdomoji valdžia, valstybinis valdymas ir viešasis administravimas santykis.

1.6. Valstybinės valdžios padalijimo principas.

2 tema. Administracinės teisės normos ir administraciniai teisiniai santykiai

2.1. Administracinės teisės normų sąvoka, struktūra.

Administracinės teisės normai būdingi bendri teisės normos požymiai. Tai – valstybės nustatytos ir saugomos bendro pobūdžio privalomos elgesio taisyklės, apibrėžiančios reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų teises ir pareigas, t.y., galimo ir privalomo elgesio ribas.

Bet yra ir skiriamųjų administracinės teisės normoms būdingų bruožų. Administracinės teisės normoms būdingi ypatumai:

Specifinis reguliavimo dalykas – jomis reguliuojama valstybės specifinė – įstatymų vykdomoji – veikla, t.y. valstybės valdymas. Reguliuojami valdymo santykiai, atsirandantys valstybinio bei vidinio valdymo procese;

Administracinio – teisinio reguliavimo metodo išraiška – administracinės teisės normos, nustatydamos reguliuojamų santykių subjektų teises ir pareigas, valstybinius valdingus įgalinimus valdymo procese suteikia tik valstybinio valdymo organams;

Valstybinio valdymo pobūdis sąlygoja administracinės teisės normų imperatyvumą, kuris gali pasireikšti trejopai:

tiesioginis paliepimas elgtis nurodytu būdu;

galimybė rinktis vieną iš kelių numatytų alternatyvų;

suteikimas teisės subjektui elgtis savo nuožiūra neperžengiant tam tikrų ribų.

Administracinės teisės norma – tai teisės norma, kuri administracinio – teisinio metodo pagalba reguliuoja visuomeninius valdymo pobūdžio santykius, atsirandančius valstybinio bei vidinio valdymo procese.

Administracinės teisės normos struktūra, dažniausiai susideda iš šių elementų:

Hipotezė – normos dalis, nurodanti konkrečias aplinkybes ar sąlygas, kai norma turi būti vykdoma arba taikoma. Hipotezėje nurodomos aplinkybės yra juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda atitinkami administraciniai – teisiniai santykiai. Pagal apibrėžtumo laipsnį hipotezė gali būti absoliučiai apibrėžta, santikinai apibrėžta arba visai neapibrėžta; jos gali ir visai nebūti.

Dispozicija – svarbiausia administracinės teisės normos dalis, nustatanti tam tikrą elgesio taisyklę. Čia išvardinamos reguliuojamo visuomeninio santykio subjektų teisės, įgalinimai, pareigos, leidžiamas elgesys, draudimai, apribojimai. Dispozicija gali būti tiksliai apibrėžta, santykinai apibrėžta arba blanketinė (kai yra nukreipiama į kitą teisės normą, kurioje nurodyta tam tikra elgesio taisyklė).

Sankcija – nurodymas valstybinio poveikio priemonių asmenims, nevykdantiems teisės normoje nurodytos taisyklės ar ją pažeidusiems. Sankcija plačiąja prasme suprantama kaip įvairaus poveikio priemonės – drausminio, civilinio, ekonominio. Sankcija siaurąja prasme suprantama kaip priemonė, kuria siekiama nubausti – įspėjimas, bauda, nušalinimas nuo pareigų, administracinis areštas. Administracinėje teisėje labiausiai paplitę drausminės ir administracinės sankcijos, tačiau kai kurių normų reikalavimų vykdymui užtikrinti nustatomos turtinės (ypač materialinės finansinės) sankcijos.

Pagal poveikio tikslus ir pobūdį administracinės teisės normų sankcijos gali būti skirstomos į:

Kardomąsias – administracinės kardomosios prievartos priemonės;

Atstatomąsias – numato priverstinį neįvykdytos arba netinkamai įvykdytos pareigos įvykdymą bei neteisėtų valdymo aktų panaikinimą;

Baudžiamąsias – administracinės ir drausminės nuobaudos;

Baudžiamąsias – atstatomąsias.

Pagal apibrėžtumo laipsnį sankcijos gali būti apibrėžtos, santykinai apibrėžtos, blanketinės arba nenurodomos visai – pvz., atsako pagal įstatymus. Sankcijos skirstomos:

Pagal vidinę sandarą –

paprastos – kai numatoma viena poveikio priemonė už elgesio taisyklės nevykdymą. pvz., bauda – užtraukia 500 Lt. baudą.

sudėtinės – gali būti alternatyvinės (kai numatoma galimybė rinktis vieną iš kelių galimų poveikio priemonių – pvz., bauda arba areštas – “užtraukia baudą nuo 100 iki 300 litų ar pataisos darbus nuo 1 iki 2 mėn, išskaitant dvidešimt procentų darbo užmokesčio, arba administracinį areštą iki 30 parų.”) ir kumuliatyvinės (kai prie pagrindinės sankcijos pridedama ir papildoma sankcija – pvz., bauda ir konfiskavimas – “užtraukia baudą nuo 10000 iki 20000 litų su šių prekių konfiskavimu”).

2.2. Administracinės teisės normų ypatumai.

Administracinės teisės normos ypatumai:

a) reguliuoja visuomeninius santykius valdymo srityje, atsirandančius valstybinio bei vidinio valdymo procese, taip pat susiklostančius visuomeninėms organizacijoms įgyvendinant joms pavestas viešo valdymo funkcijas;

b) nustatydamos reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų t&p, valstybinius valdingus įgalinimus suteikia tik v.v. institucijoms;

c) yra savotiškai imperatyvios, ką sąlygoja v.v. pobūdis. Šis imperatyvumas gali reikštis trejopai:

– kaip tiesioginis paliepimas, įpareigojantis subjektus elgtis tik nurodytu būdu;

– kaip galimybė pasirinkti vieną iš normose numatytų variantų;

– kaip suteikimas subjektui teisės elgtis savo nuožiūra, tačiau neperžengiant t.n. apibrėžtų elgesio ribų.

2.3. Administracinės teisės normų rūšys.

Administracinės teisės normos skirstomos į dvi grupes:

1. Normos, taikomos visoje valstybės valdymo sferoje – jos yra universalios ir sudaro bendrąją administracinės teisės dalį. Tai – tokios administracinės teisės normos, kurios įtvirtina valstybės valdymo principus, reglamentuoja administracinės teisės subjektų teisinę padėtį, valdymo organų formavimo tvarką, valstybės tarnybą, valstybės valdymo veiklos formas ir metodus, administracinės procesinės veiklos pagrindus, teisėtumo užtikrinimo valdymo srityje būdus ir kt.

2. Normos, taikomos konkrečiose valstybės valdymo sferose ar šakose. Šių normų pobūdis toks, kad jos nėra universalaus taikymo, taikomos konkrečiose šakose konkrečiais atvejais, taikymo matas siauresnis, jos atspindi valdymo organizavimo ypatumus konkrečiose šakose. Šios normos skirstomos į 3 stambias grupes:

2.1. normos, veikiančios ūkio valdymo srityje – finansai ir kreditas, statistika, transportas, žemės ir miškų ūkis, aplinkosauga, statyba, prekyba, energetika ir t.t.

2.2. normos, veikiančios socialinės-kultūrinės veiklos srityje – švietimas ir mokslas, kultūra, socialinė apsauga, kūno kultūra ir sportas, sveikatos apsauga ir kt.

2.3. normos, veikiančios politinės administracinės veiklos srityje – vidaus reikalai, teisingumo valdymas, valstybės saugumas, užsienio reikalai, krašto apsauga ir
kt.

Administracinės teisės normos gali būti grupuojamos ir pagal įvairius kitus kriterijus. Svarbiausieji kriterijai ir skirstymai:

Normos turinys – pagal tai skiriamos:

materialinės – nustato subjektų teisinę padėtį, teises ir pareigas valdymo sferoje;

procesinės – reglamentuoja materialinių normų taikymo tvarką (bauda turi būti skiriama pagal protokolą ir t.t.).

Taikymo sfera – pagal tai skiriamos:

bendrosios – reguliuoja visą grupę vienarūšių santykių arba nustato bendrus teisinio reguliavimo pagrindus;

specialiosios – konkretizuoja bendrųjų normų taikymą atsižvelgiant į tam tikros rūšies visuomeninių santykių ypatumus (pvz., žemės ūkis, finansai ir t.t.);

ypatingosios – taikomos tik išimtinais, ypatingais atvejais, kai susidaro ypatingosios aplinkybės – pvz., epidemijos, stichinės nelaimės ir pan. atvejais.

Subjektai – skiriamos normos, reguliuojančios:

valdymo organų teisinę padėtį, veiklos formas ir metodus;

tarnautojų administracinį – teisinį statusą;

vietos savivaldos organų teisinę padėtį;

visuomeninių organizacijų teisinę padėtį valdymo sferoje;

piliečių, kitų fizinių asmenų administracinį teisinį statusą valdymo sferoje.

Normų tarpusavio santykis – pagal tai išskiriamos:

Normos – įstatymai – turi aukščiausią teisinę galią, jomis remiantis leidžiamos poįstatyminės normos;

poįstatyminių aktų normos – leidžiamos normų – įstatymų pagrindu. Gali būti savo ruožtu toliau skirstomos pagal jas išleidusius organus – nuo priklauso jų juridinė galia. Tačiau nepriklausomai nuo skirtingos juridinės galios ir tarpusavio subordinacijos, visos normos vienodai privalomos adresuojamiems subjektams.

Normos poveikio subjektams pobūdis – pagal tai išskiriamos:

įpareigojančios – reikalauja iš subjektų atlikti tam tikrus, normoje numatytus veiksmus;

įgalinančios – suteikia teisės subjektams įgaliojimus tam tikrus atlikti tam tikrus veiksmus arba elgtis savo nuožiūra normos dispozicijos nurodytose ribose;

draudžiančios – nustato tam tikrus apribojimus, t.y. draudžia atlikti normoje nurodytus veiksmus;

rekomendacinės – rekomenduoja atlikti tam tikrus veiksmus teisės subjektams, kurie yra nepavaldūs, arba nereikalauja kategoriškai atlikti tam tikrų veiksmų.

2.4. Administracinės teisės normų realizavimo formos.

Administracinės teisės normos savo socialinę paskirtį atlieka tada, kai jos realizuojamos – kai visuomenės elgesys atitinka jų reikalavimus. Atsižvelgiant į administracinės teisės normų turinį ir jose įtvirtintų elgesio taisyklių formulavimą, teisės teorijoje skiriamos 4 šių normų realizavimo formos:

Laikymasis;

Vykdymas;

Panaudojimas

Taikymas.

ATN laikymasis – paprasčiausias būdas – teisės subjektų savanoriškas paklusimas teisės normos reikalavimams. Čia dažniausiai realizuojamos draudžiančios normos (pvz., draudžiama viešoje vietoje rodyti pimpalą).

Vykdymas – realizuojamos įpareigojančios normos. Įgyvendinamos aktyviais subjektų veiksmais, kurie atitinka normos reikalavimą.

Įgalinančios normos realizuojamos jas panaudojant. Tai – subjektyvinių teisių įgyvendinimo forma – naudojama galimybė (pvz., savo namuose prieš veidrodį galima sau rodyti pimpalą).

Sudėtingiausias ATN realizavimo būdas – taikymas. Jas taikyti gali tik kompetentingi teisėkūros subjektai. Tokias teises suteikia valstybė. Taikant ATN, turi būti priimtas specialus valdymo organo pareigūno aktas arba atlikti tam tikri veiksmai (pvz., jei viešoje vietoje rodysi pimpalą, tai mentai pagaus ir pritaikys tau normą, prieš tai auliniais batais tau per jį pavaikščioję).

2.5. Administracinės teisės normų galiojimas laike, erdvėje, pagal taikymo subjektus.

Paminėtinos normų galiojimo ribos – pagal tai normų galiojimas skirstomas į:

galiojimą laiko atžvilgiu – jei norma numato subjekto atžvilgiu negatyvų poveikį, tai ji netaikoma laike atgal (tuo tarpu kitose teisės šakose gali būti ir taikomos, pvz., baudžiamojoje teisėje – bausmė už genocidą, masinį terorą ir kitus nusikaltimus žmonijai ir žmogiškumui)

galiojimą erdvėje – gali galioti visoje teritorijoje, arba jos dalyje, arba tik viename administraciniame teritoriniame vienete;

galiojimą asmenų atžvilgiu.

Pažymėtina, kad visos administracinės teisės normos įtvirtinamos atitinkamuose teisiniuose aktuose ir pradeda galioti nuo tų aktų galiojimo pradžios. Normos nustoja galioti kai:

pasibaigia galiojimo laikas, arba

panaikinus teisės aktą, arba

įvykus tam tikrai sąlygai.

2.6. Administracinio teisinio santykio sąvoka, ypatumai. 2.7. Administracinių teisinių santykių struktūra.

ATS – tai administracinės teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, susiklostantys vykdomosios valdžios, kitų subjektų tos rūšies veikloje.

BVTT yra teisinių santykių bruožai, yra ir būdingi ATN reguliuojamiems santykiams:

Šie santykiai atsiranda valstybės valdymo organams arba vykdomosioms ar savivaldos institucijoms įgyvendinant joms pavestas funkcijas ar uždavinius – viešojo valdymo srityje;

Šiame santykyje vienas subjektas paprastai yra privalomasis – paprastai tam tikras valstybės organas arba jo pareigūnas, arba organas, turintis valstybės valdingus įgalinimus (valstybės deleguotą kompetenciją) – tai sąlygoja ATS
reguliavimo metodas.

Administraciniai teisiniai santykiai paprastai atsiranda vienos šalies iniciatyva, kitos šalies sutikimas nebūtinas. Gali būti ir dviejų šalių iniciatyva (pvz., 2 ministerijų bendras aktas).

Dažnai tarp ATS dalyvių kyla ginčų. Tokiu atveju šie ginčai sprendžiami administraciniu būdu – sprendžia valstybinio valdymo (vykdomosios valdžios) organas (pareigūnas). Atskirais atvejais, numatytais įstatyme, administraciniai ginčai sprendžiami teismo keliu (bendrosios kompetencijos ir administraciniuose). Teismas paprastai sprendžia tokius ginčus, kurie liečia gyvybiškai svarbias piliečių ar kitų subjektų teises. Ginčas dėl administracinės nuobaudos sprendžiamas teisme. Teisminė ginčų nagrinėjimo tendencija platėja.

Administracinių teisinių santykių šalis, pažeidusi ATN reikalavimus, atsako ne antrajai ginčo šaliai (kaip CT), bet valstybei, jos organams – tai lemia valstybinis valdymo pobūdis.

ATS struktūra. Būtini ATS elementai:

TS subjektai. ATS dalyviais gali būti: valstybės valdymo organai; prezidentas; valstybės tarnautojai (pareigūnai); savivaldybės institucijos ir pareigūnai; įvairios nevalstybinės organizacijos ir jų vadovai; fiziniai asmenys: piliečiai, užsieniečiai, asmenys be pilietybės.

Šių subjektų subjektyvinės teisės ir pareigos – šalis, veikianti valstybės vardu, turi daugiau teisių, bet ir jos pareigos atsakingesnės;

TS objektas – tam tikri veiksmai asmens, kurie reguliuojami AT normų. Valdymo objektas – veiksmai, nes TN reguliuoja ne subjektą, o jo veiksmus. ATS dalyviai teisės normose nustatytas pareigas realizuoja veiksmais, kurie priklauso nuo materialinių vertybių, dvasinių vertybių. Kitos teoretikų grupės nuomonė – objektas yra daiktai.

2.8. Administracinių teisinių santykių rūšys.

ATS rūšys skiriamos pagal įvairius aspektus.

Pagal ryšių tarp santykio šalių pobūdį:

vertikalūs (subordinaciniai) – būdingi tiems, kurie pavaldūs vieni kitiems organizacine tvarka;

horizontalūs – susiklosto tarp tiesiogiai vienas kitam nepavaldžių subjektų (pvz., ministerijos viena kitai nepavaldžios);

Pagal santykių paskirtį:

Pozityvūs (teigiami – sprendžiami teigiami klausimai) – susidaro siekiant geidžiamų vertybių;

Deliktiniai (neigiami) – santykiai dėl padaryto teisės pažeidimo;

Pagal turinį:

Turtinio pobūdžio – santykio objekto priežastis – materialinės vertybės;

Neturtinio pobūdžio – mokslas, literatūra ir pan.

Pagal santykių apsaugos būdą:

Ginami administracine tvarka ir

Ginami teismine tvarka.

Pagal subjekto pobūdį:

Tarp vykdomųjų organų ir pareigūnų;

Tarp vyriausybinių organų?;

Tarp piliečių;

Tarp užsieniečių.

2.9. Administracinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai.

ATS atsiranda, pasikeičia ir pasibaigia juridinių faktų pagrindu. Juridinis faktas – toks faktas, aplinkybė, kuri numatyta teisės normoje. (studentas ateina į egzaminą – teisinis faktas).

JF skirstomi į veiksmus (priklauso nuo žmogau valios) ir įvykius (nepriklauso nuo žmogaus valios). Veiksmai gali būti teisėti ir neteisėti (teisės pažeidimai).

Teisėti veiksmai skirstomi:

Juridinius aktus – tokie veiksmai, kuriais tiesiogiai, sąmoningai siekiama teisinio rezultato;

Juridiniai poelgiai – neturi aiškaus kryptingumo, subjektas savo veiksmais nepretenduoja į kokį nors tikslą (pvz., pastebėto teisės pažeidimo pareiškimas policijoje).

3 tema. Valstybinio valdymo samprata

3.1. Bendroji valdymo sąvoka.

Ji naudojama įvairiose visuomenės ir gamtos mokslų šakose. Valdymo sąvoka apima atitinkamus procesus, kurie vyksta visuomenėje, gyvojoje ir negyvojoje gamtoje.

Valdymo procesas vyksta organizuotoje aplinkoje – sistemoje. Sistema – tai organizuota, tarpusavyje susijusių ir atliekančių tam tikras funkcijas struktūrinių elementų visuma. Jai būdinga jos elementų vienybė, darnumas.

Valdymui būdingi požymiai – hierarchija ir pavaldumas. Valdymo subjektas yra aukštesnėje hierarchijos pakopoje. Objektas privalo vykdyti subjekto nurodytus sprendimus.

Atsižvelgiant į sistemas, kuriose vyksta valdymo procesai, valdymas klasifikuojamas:

Mechaninis valdymas;

Biologinis valdymas (procesas vyksta gyvuose organizmuose);

Socialinis valdymas (procesas vyksta tarp žmonių).

3.2. Pagrindinės valdymo kategorijos (sistema, subjektas, objektas, funkcijos, valdymo ciklas).

Ji naudojama įvairiose visuomenės ir gamtos mokslų šakose. Valdymo sąvoka apima atitinkamus procesus, kurie vyksta visuomenėje, gyvojoje ir negyvojoje gamtoje.Valdymo procesas vyksta organizuotoje aplinkoje – sistemoje. Sistema – tai organizuota, tarpusavyje susijusių ir atliekančių tam tikras funkcijas struktūrinių elementų visuma. Jai būdinga jos elementų vienybė, darnumas. Visa tai užtikrina tikslingą ir kryptingą poveikį, daromą sistemos elementams.Valdymo procesus, kurie vyksta tam tikroje sistemoje, galima paaiškinti taip: sistema susideda iš dviejų pagrindinių pusių:Valdančiosios (valdymo subjektas)Valdomojo (valdymo objektas).Valdymo subjektas daro tam tikrą kryptingą poveikį valdymo objektui, atlikdamas tą poveikį naudojasi atitinkama informacija. Ši informacija reikalinga ne tik pažinti valdymo sistemą, bet kad valdymo subjektas pažintų jį supančią aplinką. Tokiu
valdymo procesas yra nuolatinis informacijos tarp subjekto ir objekto judėjimas. Valdymui būdingi požymiai – hierarchija ir pavaldumas. Valdymo subjektas yra aukštesnėje hierarchijos pakopoje. Objektas privalo vykdyti subjekto nurodytus sprendimus.Atsižvelgiant į sistemas, kuriose vyksta valdymo procesai, valdymas klasifikuojamas:Mechaninis valdymas;Biologinis valdymas (procesas vyksta gyvuose organizmuose);Socialinis valdymas (procesas vyksta tarp žmonių).

3.3. Socialinio valdymo sąvoka, požymiai, socialinio valdymo rūšys.

Socialinis valdymas kaip kategorija susiformavo visuomenei vystantis. Socialinis valdymas – būtina visuomenės egzistavimo, jos vystymosi funkcija. Socialinio valdymo būtinumas kyla iš visuomeninės darbo proceso prigimties. Visuomenė be valdymo egzistuoti negali. Bendra žmonių veikla sąlygoja valdymą. Tokioje grupėje reikalingas bendras darbas, bendra veikla, todėl reikalinga, kad ta veikla būtų tikslinga, sąmoninga, t.y. šie žmonių veiksmai turi būti valdomi, koordinuojami, derinami, vienijami. Pvz., orkestro dirigentas yra valdymo subjektas, sugebantis valdyti orkestrą.

Valdymo subjektas turi būti autoritetas, sugebantis nukreipti žmonių elegesį tam tikrą linkme. Socialinis valdymas yra ten, kur yra ne vienas žmogus. Socialiniam valdymui keliami tam tikri reikalavimai:

1. Subjektas turi būti autoritetas; 2. Valdymas vyksta tik žmonių grupėje; 3. Valdymo veiksmams reikalingas planas; 4. Būtinas pareigų, veiksmų paskirstymas dalyviams; 5. Būtina informacija; 6. Kontrolės funkcija; 7. Atskirų individų veiksmų vienijimas, derinimas; 8. Pastebėtų trūkumų šalinimas.

Valdymo struktūra susideda iš 3 elementų: subjekto; objekto; funkcijų.

Valdymo objektas – ne pavaldus asmuo, o jo veiksmai, elgesys. Veiksmų priežastis – tam tikros vertybės, daiktai.

Funkcijos – tam tikros veiklos, darbo atskiri veiksmai. Veiklos kryptys: kontrolė, apsauga ir pan.

Socialinį valdymą įgyvendina žmonės, jų organizuoti kolektyvai, kurie siekia tam tikros veiklos rezultatų. Taigi, socialinis valdymas:

Valdymas vyksta ten, kur yra bendra žmonių veikla;

Valdymas užtikrina kryptingą veiklą;

Valdymo tikslą pasiekia organizuotų veiksmų keliu;

Valdymas – organizacinio pobūdžio veikla.

3.4. Valstybinio (viešojo) valdymo sąvoka, struktūra ir pagrindiniai bruožai. 3.5. Visuomeninio valdymo sąvoka ir pagrindiniai bruožai.

Valstybinio valdymo sąvoka naudojama 2 aspektais – plačiąja ir siaurąja prasme.

Valstybinis valdymas plačiąja prasme – tai iš esmės valstybės valdymas, visa valstybinė veikla, viso valstybės aparato darbas.

Siaurąja prasme valstybinis valdymas suprantamas kaip tam tikra valstybinės veiklos rūšis. Reikia atsižvelgti į valdžių padalijimo teorijos teiginius: valstybinis valdymas siaurąja prasme suprantamas kaip valstybės valdymo vykdomųjų organų veikla.

Reikia išskirti būdingus šios veiklos požymius: 1. Valstybinį valdymą įgyvendina specialūs subjektai, arba valstybiniai valdymo organai (vykdomosios valdžios institucijos); 2. Valstybinis valdymas yra vykdomojo pobūdžio veikla. Ši veikla reikalinga atstovaujamųjų valstybės valdžios organų aktams įgyvendinti; 3. Valstybinis valdymas – tai poįstatyminė veikla, nes vykdomieji organai savo darbe remiasi galiojančiais įstatymais. Jie priima ir savo aktus, bet jie yra poįstatyminio pobūdžio ir turi atitikti galiojančius įstatymus; 4. Valdymo veiklai būdingi pavaldumo ir subordinacijos santykiai; 5. Vykdomoji veikla, kurią atlieka valdymo organai, labai plati, aprėpia socialinį, kultūrinį, politinį, ūkinį gyvenimą; 6. Vykdomoji veikla yra kasdieninio pobūdžio, organizacinė, nepertraukiama; 7. Vykdomoji veikla yra operatyvi.

Taigi, valstybinis valdymas – valstybinio valdymo organų vykdoma poįstatyminė veikla, skirta įgyvendinti kultūriniams, socialiniams, ekonominiams visuomenės poreikiams.

3.6. Valstybinio valdymo principų sąvoka ir sistema.

Valstybinio valdymo principai – tai pagrindinės idėjos, nuostatos, kuriomis turi remtis ir būti sudaryta valstybinio valdymo sistema. Principais laikomi tik tie reikalavimai, kurie atspindi realią tikrovę. Pagrindiniai valstybinio valdymo principai formuojami atsižvelgiant į visuomenės vystymosi reikalavimus. Jie turi būti objektyvūs, moksliškai pagrįsti.

Valstybinio valdymo sferos platumas lemia ir principų įvairovę. Todėl aktuali jų klasifikavimo problema. Klasifikuojama atsižvelgiant į konstitucinius ir kitus įstatymus, kurių normos kalba apie valstybinį valdymą.

Labiausiai pagrįsta 2 grupių valdymo principų sistema. Pagal šią sistemą minėti principai skirstomi:

Politinius teisinius organizacinius;

Organizacinius techninius. – šie principai yra universalūs, jais pagrįstas valdymas visose srityse, sferose ir šakose. Šiems principams priskiriami: demokratiškumas; viešumas; teisėtumas; atskaitomumas atstovaujamiesiems organams; kolegialumo derinimas su vienvaldiškumu ir asmenine atsakomybe; kontrolė ir apskaita.

Demokratiškumas – LR Konst. pasakyta, kad LR yra demokratinė valstybė. Todėl visi valstybinės valdžios ir savivaldos organai formuojami demokratiniais pagrindais, t.y. pagrindininius valstybės valdymo ar savivaldos organus formuoja atstovaujamieji organai. Valstybiniame valdyme dalyvauja visi piliečiai, jie turi vienodas teises nežiūrint
lyties ir pan. LRK 29 str.: įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms visi piliečiai yra lygūs. Nėra nepakeičiamų darbuotojų, kurie dirba valdymo aparate.

LRK 5 str.: valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.

Viešumas – visi šalies svarbiausi klausimai sprendžiami viešai, išskyrus tuos, kurie sudaro valstybės paslaptis. Valstybės, vyriausybės, savivaldybių priimamų aktų projektai skelbiami spaudoje.

Teisėtumas – valdymo organai, jų pareigūnai privalo laikytis įstatymų, jų veikla poįstatyminė. LRK 7 str.: negalioja joks aktas, prieštaraujantis K ar kitiems įstatymams. Negalioja nepaskelbti įstatymai. 8 str. numato teisėtumo užtikrinimo garantijas: “Valstybinės valdžios ar jos institucijos užgrobimas smurtu laikomi antikonstituciniais veiksmais, yra neteisėti ir negalioja.”, t.p. LR Konst. teismas. Teisėtumo klausimus nagrinėja įprastiniai bei administraciniai teismai. Funkcionuoja valstybės kontrolės, konstitucinės kontrolės institutai. Seimas vykdo parlamentinę kontrolę, kiekvienas Seimo narys turi paklausimo teisę.

Atskaitomumas atstovaujamiesiems organams – įtvirtintas LRK 96, 101 str. LR Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą. Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs

Ministrui Pirmininkui. Seimo reikalavimu Vyriausybė arba atskiri ministrai turi atsiskaityti Seime už savo veiklą. Kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus. Priešingu atveju Vyriausybė turi atsistatydinti. Vyriausybė privalo atsistatydinti taip pat šiais atvejais:

1) kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujai sudarytos Vyriausybės programai;

2) kai Seimas visų Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybe ar Ministru Pirmininku;

3) kai Ministras Pirmininkas atsistatydina ar miršta;

4) po Seimo rinkimų, kai sudaroma nauja Vyriausybė.

Ministras privalo atsistatydinti, kai nepasitikėjimą juo slaptu balsavimu pareiškia daugiau kaip pusė visų Seimo narių. Vyriausybės ar ministro atsistatydinimą priima Respublikos Prezidentas.

Kolegialumo derinimas su vienvaldiškumu ir asmenine atsakomybe – visi svarbiausi valstybės valdymo klausimai Vyriausybėje svarstomi kolegialiai, t.y. Vyriausybės posėdyje esant kvorumui ir sprendimus priimant balsų dauguma. Kitus sprendimus premjeras ar ministrai priima vienvaldiškai. Atskirų valdymo šakų vadovai sprendimus priima vienvaldiškai ir už juos asmeniškai atsako. Kai kurie klausimai apsvarstomi kolegijose. Kolegijoje sprendimai priimami ministro ar kito vadovo aktu (įsakymu). Asmeninė atsakomybė: valstybinio valdymo vadovai už savo veiklą atsako asmeniškai – Lietuvoje dėl to nėra Ministro pirmininko pavaduotojo, nėra ministrų pavaduotojų – tik viceministrai.

Kontrolės ir apskaitos principą įgyvendina patys valdymo institucijų vadovai, kiti pareigūnai. Taip pat valstybės kontrolė, statistikos departamentas, finansų ministerija ir t.t. – organizaciniai techniniai principai yra pritaikomojo pobūdžio. Juos formuluoja valdymo mokslas, remdamasis praktine analize ir apibendrinimu. Atsižvelgiant į šiuos principus, formuojami valstybinio valdymo organai.

Išskiriami šie organizaciniai techniniai principai: teritorinis; bendrojo vadovavimo; šakinis; tarpšakinis (funkcijinis).

Teritorinis – pagrindinė idėja – valdymo organų steigimas ir jų išdėstymas priklauso nuo respublikos teritorinės struktūros. Steigiami: Organai, veikiantys visos respublikos teritorijoje; Organai, funkcionuojantys administraciniame teritoriniame vienete.

Bendrojo vadovavimo – valstybės teritorijoje ar administraciniame vienete formuojami bendro vadovavimo, t.y. bendros kompetencijos organai (pvz., Vyriausybė). Šie organai sprendžia visus klausimus – ekonominius, ūkinius, kultūrinius, politinius.

Šakinis – sudaromi organai, vadovauti atskiroms valdymo šakoms – pramonei, prekybai, žemės ūkiui, transportui ir t.t. Tokie organai yra respublikinio mąsto.

Tarpšakinis (funkcijinis) – valdymo organai sudaromi spręsti t.t. funkciją, uždavinį ir atitinkamiems klausimams koordinuoti tarp visų tarpšakinių organų. Tas organas nustato tam tikrus normatyvus, standartus.

3.7. Valstybinio valdymo formų sąvoka ir rūšys.

3.8. Valstybinio valdymo metodų sąvoka ir rūšys.

4 tema Valstybinio valdymo aktai

4.1. Valstybinio valdymo aktų sąvoka ir jų teisinė reikšmė.

Valstybinio valdymo formos ( toliau VVF): -tam tikri vienarūšiai , giminingi valstybinių valdymo organų veiksmai. Tai veiklos būdai, kurie turi specifines formas (pvz. valstybinio valdymo organų aktų priėmimas, posėdžiai, pagrindinės VVF nustatytos įstatymais ir kt. aktais)

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4187 žodžiai iš 8299 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.