Anglijos bendroji teise
5 (100%) 1 vote

Anglijos bendroji teise

112131

1. Bendroji teisė ir įstatymai

2. Nuorodos į konkrečius šaltinius:

2.1. Maksimaitis M. Užsienio teisės istorija. V., 2002

2.2. Glendon M. A., Gordon M. W., Osakwe C. Vakarų teisės tradicijos. V., 1993

2.3. http://www.pixi.com/~kingdom/common.html

2.4. http://www.commonlawreview.com

3. Tuo metu, kai tik pradeda kurtis Anglijos „bendroji teisė“ (pradžia laikomas 1066 metų Normanų užkariavimas), Europoje jau yra įvykęs bažnyčios skilimas (1054 m.), o po 30 metų prasideda pirmieji kryžiaus žygiai (1096 m.). Taip pat šiuo laikotarpiu kuriasi naujos Europos valstybės.

4. Precedentinės teisės kilmės vieta – XI amžiaus Anglija. Tuo laikotarpiu, siekiant centralizuoti valdžią, buvo sukurti karališkieji teismai greta veikusių bendrųjų teismų. Karališkieji teisėjai važinėdavo po šalį ir spręsdavo ginčus pagal vietos papročius. Grįžę į žiemos rezidenciją Londone analizuodavo skirtingus vietos papročius, juos lygindavo ir išrinkdavo protingiausius bei teisingiausius, kuriuos išvežiodavo po visą šalį. Taigi karališkieji teisėjai pradėjo taikyti visai šaliai bendras taisykles ir taip susikūrė bendroji teisė, kurios pagrindu susikūrė bendroji teisės tradicija. Anglijos bendroji teisė buvo sukurta karališkųjų teismų sprendimais, o ne įstatymais, kaip buvo kontinentinėje Europoje.

5. Trumpai apie teisę kuriančių institucijų raidą. Anglijos bendroji teisė atsirado dėl būtinumo, kurį nulėmė centralizuotas Vilhelmo Užkariautojo valdymas. Šios tradicijos atsiradimą paskatino vienintelis įvykis – 1066 metų normanų užkariavimas, padėjęs pagrindą unikaliai, „nerašytai“ konstitucijai ir užrašytiems, bet žodžiu perteikiamiems sprendimams. [2 šaltinis, 142 psl.] Vilhelmas Užkariautojas paliko iš esmės nepaliestą Anglijos teisę, kuri buvo įvairiausių vietos papročių visuma. [2 šaltinis, 144 psl.] 1086 m. Vilhelmo administracija parengė vadinamąją Paskutiniojo teismo dienos knygą – surašymą (Domesday Book), kurioje buvo inventorizuotos visos Anglijos žemės, ir tai sudarė sąlygas valstybei gauti daug didesnes metines pajamas. Vietinius klausimus spręsdavo grafysčių (shires) ir šimtinių (hundreds) teismai. Karalius spręsdavo tik ypatingus, su Karaliaus aplinkos žmonėmis susijusius teisminio pobūdžio ginčus [2 šaltinis, 145 psl.]

XII amžiuje Henrikas II reformavo valdymo sistema. [1 šaltinis, 204 psl] Buvo įsteigti 3 nauji teismai: iždo teismas, bendrųjų civilinių bylų teismas ir Karaliaus suolo teismas. Trys teismai įtvirtino centralizuotą teisminę valdžią. Jie posėdžiavo Vestminsteryje net ir tuomet, kai karaliaus nebūdavo. [2 šaltinis, 145-146 psl] Bendrosios teisės teismų jurisdikciją griežtai varžė įsakymų sistema (writ system). Iškelti civilinę bylą viename iš teismų buvo galima tik gavus specialų įsakymą iš aukštų pareigūnų („jeigu nėra įsakymo, nėra ir teisės“). [2 šaltinis, 147 – 148 psl.] 1215 metais baronai kartu su dvasininkais išgavo iš karaliaus Jono chartiją, kuri vėliau imta vadinti Didžiąja Laisvių Chartija (Magna Carta) [2 šaltinis, 149 psl] Ja Karalius taip pat įsipareigojo neskirti valdininkais žmonių, neišmanančių įstatymų. [1šaltinis, 207 psl] Bažnyčios teismai ilgiau negu kaimo bendruomenių teismai įstengė konkuruoti su karališkaisiais teismais. Bažnyčios teismai gynė kanonų teisę. [2 šaltinis, 149 – 150 psl]

Parlamentas Anglijoje susikūrė XIII amžiaus antroje pusėje. Iki XIV amžiaus vidurio visi luomų atstovai posėdžiavo bendrai, o po to išsiskyrė į dvejus rūmus: Bendruomenių ir Lordų rūmus. 1330 metų Vestminsterio statutas nustatė, kad parlamentas turi rinktis kartą per metus, o prireikus – ir dažniau. [1 šaltinis, 208 psl]

Karaliaus valdžiai saugoti Henrikas VII 1487 metais įsteigė Žvaigždžių Rūmų teismą. [1 šaltinis, 209 psl] Žvaigždžių Rūmams buvo suteikta plati baudžiamoji jurisdikcija. Jų skiriamos piniginės baudos ir bausmės nebuvo pernelyg griežtos, be to, nebuvo skiriama mirties bausmė. [2 šaltinis, 153 psl.]

1628 metais Parlamentas išleido Teisių peticiją. [2 šaltinis, 155 psl.] 1700 metais remiantis Santvarkos aktu (Acto of Settlement), buvo įkurta nepriklausoma teismų sistema, kurios narius pašalinti galėjo tik parlamentas. Aktas įteisino tai, ką Coke‘as buvo pasakęs prieš kelis dešimtmečius: monarchas negali atleisti teisėjų. [2 šaltinis, 156 psl] Teismų santvarkos aktai paspartino teisės ir teisingumo susiliejimą. Kiekvienas Aukštojo teismo padalinys privalėjo taikyti ir teisės, ir teisingumo taisykles. Bet jei rasdavosi prieštaravimų, viršų turėdavo imti teisingumas. [2 šaltinis, 158 psl.]

Norintys plačiau susipažinti su Anglijos teisėkūros ir teisėsaugos institucijų raida gali pasiskaityti: 1 šaltinyje 202 – 210 psl, 2 šaltinyje 142 – 169 psl. 3 šaltinyje yra Laisvių Chartija (tekstas anglų kalba). Taip pat ir ketvirtame šaltinyje yra daug informacijos, tačiau ji taip pat anglų kalba.

Bendroji teisė. Tai, kad jau XII a. Anglijos karaliams iš esmės pavyko sutelkti teiseną keleriuose jiems pavaldžiuose Londono (Vestminsterio) teismuose, ypač kai nusistovėjo tuos karalių teismus atstovaujančių važinėjančių teisėjų veikla, susidarė sąlygos iš kiekvienai vietovei skirtingos teisės medžiagos, kur svarbiausia buvo papročių teisė, kurtis
bendrai visai Anglijos valstybės teritorijai teisei nacionaliniu pagrindu. Šia teisę, kuri ėmė vadintis bendrąja teise (common law), karalių teismai kūrė spręsdami konkrečias, atsirandančias visoje valstybės teritorijoje, bylas. [1 šaltinis, 210 psl.]

Iš pradžių bendroji teisė buvo gana ribota, skirta tik karaliaus byloms. Privatūs asmenys su savo skundais kreiptis į karaliaus teismus neturėjo teisės, jų bylas nagrinėjo vietos teismai. Tačiau netrukus bendroji teisė ėmė plėstis, apimdama ir vadinamąsias bendrąsias bylas. [1 šaltinis, 210 psl]

Privatūs asmenys patys tiesiogiai į karaliaus teismą kreiptis negalėjo, tai buvo laikoma privilegija, kurios kaskart reikėjo prašyti karaliaus. Nuo Henriko II laikų kiekvienu tokiu atveju reikėjo gauti karaliaus, o praktiškai – lordo kanclerio specialų įsakymą (writ),leidžiantį jų ginčo nagrinėjimą perkelti į karališkąjį teismą. Įsakymuose tam tikra specialia forma trumpai būdavo išdėstoma bylos esmė ir teismo valdininkui pavedama išnagrinėti ieškinį ir atkurti pažeistas ieškovo teises. [1 šaltinis, 210 psl.]

Lordo kanclerio įsakymas faktiškai garantavo, kad, ieškovas, teisme įrodęs įsakyme konkrečiai nusakyto teisės pažeidimo faktą, bylą laimės. Ši viduramžių Anglijoje nusistovėjusios teismo procedūros forma priminė senovės romėnų vadinamąjį formulinį procesą. [1 šaltinis, 211 psl.]

Tokia tvarka (įsakymų reikalingumas bylai pradėti) buvo pradėta taikyti XII amžiuje iš pradžių kaip išimtis, o vėliau, plečiantis karališkųjų teismų kompetencijai, tai tapo kasdienybe. Ilgainiui susidarė tam tikras aplinkybių, kuriomis asmuo galėjo tikėtis įsakymo, sąrašas.[211]

Kiekvienam konkrečiam ieškiniui rašant vis kitą įsakymą tapo aišku, kad ieškovai savo ieškiniui pagrįsti naudoja vis tuos pačius argumentus. Ši aplinkybė netrukus paskatino parengti standartinius įsakymų tekstus pagal ieškinių rūšis. Įsakymai virto iš anksto parengtais ir kaskart konkrečiai konfliktinei situacijai parenkamais ieškinių formuliarais, į kuriuos tereikėdavo įrašyti šalių vardus ir adresus. Laikui bėgant ginčų rūšių vis daugėjo, ėmė nebeužtekti parengtų įsakymų tipų, todėl imti rengti kaskart vis nauji. XII amžiaus pabaigoje Lordas kancleris naudojo apie 75 tipų standartinius įsakymus, kurių skaičius vėliau dar išaugo. Jie buvo pradėti grupuoti. XIII amžiuje pasirodė pirmieji bendrosios teisės žinynai. Netrukus nusistovėjo tvarka, kad ieškovas pats turėdavo pasirinkti tinkamą įsakymo formuluotę ir iš karaliaus kanceliarijos gaudavo tik jo patvirtinimą. Neteisingas pasirinkimas lėmė teisėjo atsisakymą nagrinėti ieškinį. [212]

Bendroji teisė kūrėsi taip pat tiesioginės karaliaus teismų praktikos pagrindu. Užrašuose šalių reikalavimai ir motyvuotas teismo sprendimas pradėti fiksuoti nuo važinėjančių teisėjų atsiradimo. Jie buvo ir Vestminsterio teismuose. Nuo XIII amžiaus tokie teismų sprendimai pradėti reguliariai skelbti vadinamuosiuose „Bylų ritinėliuose“, o netrukus ir „Metraščiuose“. Ši medžiaga iš pradžių buvo naudojama vienam ar kitam konkrečiam papročiui patvirtinti, bet ilgainiui čia susiklostė precedento taisyklė – kartą priimtas tos pačios grandies ar aukštesnių teismų sprendimas, kuriame yra kokia nors teisminė nuostata, taip pat aiškinantis painią teisės normą ar atsakantis į teisės normų nenumatytą klausimą, imtas laikyti privalomu pavyzdžiu visiems vėlesniems bylų, kuriose yra panašių faktinių aplinkybių, sprendimams. Teisėjo pareigą taikyti bendrosios teisės normą, esančią ankstesniame teismo sprendime, pagrindė tradicinė anglų doktrina, pagal kurią teismo sprendimais deklaruojamos bendrosios teisės normos yra amžinos ir nuo teisėjo nepriklausančios. [1 šaltinis, 213 psl.]

Bendra visai valstybės teritorijai teisė kūrėsi ne vietoj senosios anglosaksų papročių teisės, o šalia jos. Formaliai jos niekas niekada nepanaikino. Tačiau vėliau, ėmus didėti karaliaus teismuose taikomos teisės vaidmeniui, senoji teisė tapo vis mažiau reikalinga ir pamažu buvo išstumta iš gyvos teisės apyvartos.

Aktyvi teisinė karaliaus kanclerio veikla leidžiant naujus įsakymus ilgainiui ėmė kelti feodalų nepasitenkinimą. Todėl 1285 metais kancleriui buvo uždrausta leisti naujo turinio įsakymus (antrasis Vestminsterio statutas). Nuo tada karaliaus tesimai ėmė priiminėti tik tokius privačių žmonių skundus, kurių turinys atitiko kurį nors vieną iš jau esamų įsakymų. Tai lėmė įsakymų sistemos sustabarėjimą, o piliečiai, neradę tinkamo formuliaro, likdavo be teisminės gynybos. [1 šaltinis, 214 – 215 psl.]

XIV amžiuje vykstant natūrinio ūkio smukimui ir miestų augimui, audringai keičiantis rinkos santykiams kūrėsi nauji visuomeniniai santykiai, kurie bendrosios teisės normų nebuvo sureguliuoti. Atsirado didelių teisės sistemos spragų. Ieškodami išeities, nukentėjusieji ėmė kreiptis į karalių, dažniausiai per lordą kanclerį, kad pats karalius, vadovaudamasis sąžine ir teisingumo jausmu, įgyvendintų teisingumą arba pavestų teismui priimti teisingą sprendimą. Tokius skundus nuo XV amžiaus ėmė nagrinėti lordas kancleris. Nesant reikiamos teisės normos lordo kanclerio sprendimas rėmėsi įsitikinimu, kad kaip tik tai buvo „teisinga tuo atveju“.
Dėl šios aplinkybės Lordo kanclerio teismas pavadintas „teisingumo teismu“ [1 šaltinis, 215 psl.]

Tokia nauja bylų karaliaus teismuose nagrinėjimo tvarka greitai virto taisykle. Buvo suformuluoti 3 pagrindai, kuriems esant leista kreiptis į karalių su teisingumo prašymu:

a) jei pretenzijai tenkinti bendroji teisė neteikė jokių galimybių

b) jei priemonės, kuriomis disponavo bendroji teisė, buvo nepakankamos

c) jei teisėjas, spręsdamas bylą, akivaizdžiai buvo nešališkas.

Lordas kancleris bylas nagrinėjo kitaip, negu jos buvo nagrinėjamos karaliaus teismuose. Jos buvo nagrinėjamos ne viešai ir raštu. Lordas kancleris pasikviesdavo atsakovą. Jis, davęs priesaiką, turėjo išdėstyti lordui kancleriui bylos esmę ir atsakyti į jo klausimus. Sprendimą lordas kancleris priimdavo savarankiškai. Ilgainiui iš tokių sprendimų ėmė formuotis normos. XVIII amžiuje jau buvo akivaizdu, kad Lordo kanclerio teismas vadovaujasi paties sukurtais precedentais. [1 šaltinis, 215 psl.]

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1711 žodžiai iš 3379 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.