Anglijos teisė
5 (100%) 1 vote

Anglijos teisė

1121314151617181

ŠALIES ISTORIJA

Seniausieji žmogaus pėdsakai Didžiosios Britanijos teritorijoje atsirado ankstyvojo ir viduriniojo paleolito laikais, kai Britanijos salos dar nebuvo atsiskyrusios nuo kontinento. 800 – 700 pr. mūsų erą į Britanijos teritoriją atsikėlė keltų gentys – britai, belgai, galai. 7 mūsų eros d-mečio pabaigoje D. Britanija (išskyrus Škotija) užkariavo romėnai ir pavertė ją Romos imperijos provincija. Pietinė, rytinė ir centrinė salos dalys buvo romanizuotos. 5 amžiuje prieš Romos imperijai pergyvenant krizę, romėnų kariuomenė iš salos pasitraukė.

Anglosaksų laikotarpis

5a vid.- 6a D. Britaniją užkariavo anglosaksai. Dauguma britų buvo išnaikinta, kiti persikėlė į salos gilumą, dar kiti tapo vergais ir kitokiais priklausomais žmonėmis. 7a anglosaksai priėmė krikščionybę. Didelės įtakos Anglijos politiniam gyvenimui turėjo normanų antpuoliai. 8a normanai užgrobė Š.Anglija ir įvedė ten savo tvarką. Kova su normanais, trukusi iki 9a vid. sukūrė prielaidas šalies susivienijimui. 9a.pabaigoje anglosaksų karalystės susijungė į viena Anglijos karalystę. Valdant karaliui Alfredui Didžiajam (871-899) buvo sudarytas 1-asis visos Anglijos įstatymų sąvadas. 8a-9a pradėjo irti gentiniai santykiai ir formuotis stambioji aristokratija, didėjo valstiečių priklausomybė nuo feodalų.

Brandaus feodalizmo laikotarpis

1066 m. Angliją užkariavo normandai., vadovaujami Vilhelmo 1ojo, kuris tapęs Anglijos karaliumi konfiskavo anglosaksų žemes ir išdalino jas savo feodalams. Visi feodalai buvo betarpiški karaliaus vasalai. 11-12a galutinai susiformavo feodalinė žemėvalda. Išlikę laisvi valstiečiai mokėjo duoklę feodalams pinigais arba natūra, o baudžiaunininkai ėjo laža. Karaliaus valdžia vis stiprėjo. 1265 metais sušauktas luominis parlamentas, kuris vėliau įgijo teisę uždėti mokesčius ir leisti įstatymus. 14a parlamente susiformavo dveji rūmai: Bendruomenių ( juose posėdžiavo riteriai ir turtingieji miestiečiai) ir Lordų (posėdžiavo baronai ir prelatai). Parlamento reikšmė ypač padidėjo per šimtametį karą (1337-1453) su Prancūzija. Vystantis prekiniams piniginiams santykiams stiprėjo feodalinė eksploatacija. Po šimtamečio karo į valdžia atėjo nauja Tiudorų dinastija (1485 – 1603).

Kapitalistinių santykių formavimasis

16a prasidėjo pradinio kapitalo intensyvaus kaupimo laikotarpis. Lenlordai plėtė avių ganyklas, užgrobdami ir aptverdami žemes. Aptvėrimai ir masinis valstiečių nuvarymas nuo žemes ypač paplito per Henriko 8 reformacija ir su ja susijusia žemiu sekuliarizacija. Netekę žemės vieni valstiečiai ėmė dirbti manufaktūrose, kiti tapo elgetomis. Valstiečių sukilimas prieš aptvėrimus buvo numalšintas. Tiudorų valdymo laikais suklestėjo absoliutizmas. Valdant Elžbietai 1 (1558-1603) buržuazija ir naujieji dvarininkai pradėjo reikšti nepasitenkinimą absoliutizmu, varžanciu konkurencijos, prekybos ir verslo laisvę. Opozicijos ideologija tapo puritonizmas – besiformuojančios buržuazinės pasaulėžiūros religine išraiška. Dėl stiprėjančios opozicijos, Karolis 1 1629 paleido parlamentą. 1640 prasidėjo Anglijos revoliucija. Parlamento kariuomenė sumušė karaliaus šalininkus, o 1649 Karoliui 1 buvo įvykdyta mirties bausmė, Anglija paskelbta respublika. Valdžia atiteko buržuazijai ir naujajai dvarininkijai, kuri likvidavusi feodalinę nuosavybę, slopino liaudies reikalavimus plėsti revoliuciją.

1707 prie Anglijos galutinai prijungus Škotiją, šalis imta vadinti Didžiaja Britanija.

Kapitalizmo raida nuo 18a iki 19a 7 d-mečio

Didžioji Britanija septynerių metų kare (1756 – 1763) su Prancūzija, užgrobė jos didžiausią koloniją Kanada, žemes į rytus nuo Misisipės, išplėtė savo valdas Indijoje. Kolonijų plėšimas ir valstiečiu ekspropriacija, parengė dirvą pramonės perversmui, kuris prasidėjo 18a 7 d-metyje. 18a pab.- 19 a pr. iš manufaktūrinės kapitalizmo stadijos buvo pereitą į fabrikinę. Galutinai susiformavo buržuazija ir proletariatas. 18a atsirado pirmosios nelegalios profsąjungos – tredjuonai, vienijantys darbininkus kovai su darbdaviais. 18a pab. pradėjo kolonizuoti Australiją, užgrobė kolonijų Indonezijoje, P. Afrikoje, nuslopino airių sukilimą (1798). Kovoje su Prancūzija siekė užvaldyti Europos rinkas ir sutvirtinti savo kolonijų viešpatavimą. 1814 Vienos kongresas pripažino didelę dalį D.Britanijos teritorijų, užgrobtų per karą su Prancūzija. Pergalė kare su Prancūzija ir pramonės perversmas padėjo pagrindus prekybinei pramonei ir kolonijinei monopolijai. Svarbiausiuose pramonės šakose įsigalėjo fabrikinė gamyba. Padidėjo darbininkų klasė. 1840 Mančesteryje įkurta Nacionalinė čiartistų asociacija – 1-oji pasaulyje masinė darbininkų partija. Čartistų judėjimas privertė valdančiasias klases padaryti parlamento reformų, įvedė 10h darbo dieną moterims ir paaugliams ( 1847). Buvo panaikinti grūdų muitai, įvesta laisvoji prekyba. 1850 D. Britanija tapo didžiausia kolonijine imperija, kurioje gyveno 80 mln. žmoniu.

Imperalizmo laikotarpis (iki 1-ojo pasaulinio karo)

Paskutiniajame 19a ketvirtyje iš iki monopolinio kapitalizmo pereita į imperalizmą. 1899 D. Britanijos valdos apėmė 30mln. km2 su 345mln. gyventojų. Kolonijos buvo prekių rinka ir svarbiausias žaliavų šaltinis. 19a pab atsirado
monopolijų. Padidejęs kapitalo išvežimas trukdė metropolijoje atnaujinti pagrindines gamybos priemones. D. Britanija pradėjo atsilikti nuo JAV ir Vokietijos pramonės. Dėl 1907 prasidėjusios ekonominės krizės ir Rusijos revoliucijos įtakos kilo masinis streikų judėjimas, sparčiai plėtėsi profsajungos. Paaštrėjo Anglijos ir Vokietijos prieštaravimai. Dėl ekonominių ir karinių strategijų susikurė 1907 D. Britanijos – Prancūzijos – Rusijos karinė sąjunga Antantė, kuri buvo priešiška Vokietijai ir jos sąjungininkėms. Nesutaikomi valstybių grupuočių prieštaravimai sukėlė 1-aji pasaulinį karą (1914 – 1918).

D. Britanija bendrosios kapitalizmo krizės laikotarpiu

Pasibaigus 1 pasauliniui karui, D. Britanijai pagal Versalio taikos sutartį atiteko didžioji dalis Vokietijos ir Turkijos kolonijų. Ji ir Prancūzija turejo lemiamą įtaka Tautų sąjungoje. Tačiau per karą prasidėjusi bendroji kapitalizmo krizė, Angliją labai susilpnino. Jos kapitalą ir prekes daugelyje pasaulio šalių pradejo išstumti JAV ir Japonija. Po 1 ojo pasaulinio karo Anglija varžėsi su Prancūzija dėl vadovaujančios padėties Europoje. Sustiprejo D. Britanijos, JAV ir Japonijos prieštaravimai. Tuo metu politika Vokietijos atžvilgiu buvo pavadinta nesikišimo politika, kuri skatino fašistinę agresiją. 1939 Vokietijai užpuolus Lenkiją, D. Britanija ir Prancūzija, vykdydama savitarpio pagalbos sutarties su Lenkija įsipareigojimus, paskelbė karą Vokietijai. Prasidėjo 2asis pasaulinis karas, kuris tesėsi iki 1945. Pasibaigus jam, Anglijoje buvo sudaryta leiboristų vyriausybė, kuriai vadovavo K. Etlis. Karas Angliją susilpnino tiek ekonomiškai tiek politiškai. Šalis neteko 25% nacionalinio turto, tapo ilgam laikui priklausoma nuo JAV. Irant imperalizmo kolonijinei sistemai, suiro ir didžiausia pasaulyje Britanijos kolonijine imperija. Nepajėgdama slopinti nacionalinio išsivadavimo judejimo, Britanija suteikė nepriklausomybę daugeliui savo kolonijų. Po 2ojo pasaulinio karo, Britanija ir JAV pradėjo Šaltąjį karą prieš TSRS, kuris truko iki1985, kada Sovietų Sajungoje prasidėjo perversmas. Per visą šį laikotarpį Britanijoje įvyko daug pokyčių. Šalį valdė tiek konservatoriai, tiek liberalai. 1949 Britanija su JAV sukūrė NATO ( karinių pajegų bloką). Prisidėjo prie SEATO ir CENTO blokų kūrimo. 1963 vyriausybė pasirašė sutartį dėl branduolinio ginklo bandymų uždraudimo. 1967 antrą kartą įvyko svaro sterlingo devalvacija ( 1oji 1947). Tačiau nepaisant to, vyriausybė išplėtė prekybinius, mokslinius, technikinius bei kultūrinius ryšius su kitomis šalimis.

Šiandien Jungtinė Karalystė yra viena iš stambiausių pasaulyje šalių tiek politiniu, tiek ekonominiu atžvilgiu. Jos ekonomika pripažinta viena is keturių stipriausių Vakarų Europoje.



GEOGRAFINĖ APLINKA

Išsidėstymas

Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystė įkurta 4801 m. ir užima beveik tokį plotą kaip JAV Oregono valstija. Pietinį šalies krantą nuo Vakarų Europos skiria Lamanšas, o rytinę pakrantę – Šiaurės jūra. Šiaurinius ir Vakarinius krantus skalauja Atlanto vandenynas. Vietovei būdingos raižytos kalvos ir neaukšti kalnai pagrečiui su plokščiomis lygumomis. Krantas labai vingiuotas, todėl krašte nėra vietos, nutolusios nuo jūros daugiau kaip 75 mylios.

Painu skirti sąvokas Anglija, Britanija ir Jungtinė Karalystė. Didžioji Britanija suprantama kaip Anglija, Škotija ir Velsas kartu su Meno sala bei Normandijos salomis (Džersiu, Gernsiu, Olderniu ir Sarbiu). O Jungtinė Karalystė – tai Didžioji Britanija kartu su Šiaurės Airija.

Politinis ir administracinis pasiskirstymas atsispindi nacionalinėje Britanijos vėliavoje: joje vaizduojami raudonas Anglijos šv. Jurgio, raudonas Airijos ir baltas Škotijos šv. Andriaus kryžius mėlyname fone. Velsas yra kunigaikštystė, išlaikiusi išskirtinumą, bet savos vyriausybės neturi. Škotija dar išlaikiusi šiek tiek nacionalinės nepriklausomybės bruožų. Ir Škotijoje, ir Velse jaučiamas tam tikras visuomenės judėjimas už nepriklausomybę. Tačiau panašu, kad nei artimiausiai metais, nei tolimoje ateityje šios dvi šalys netaps nepriklausomomis nuo Jungtinės Karalystės.

Šiaurės Airijos provincija atsirado padalijus Airiją XX a. pradžioje. Tuomet Britanija išsireikalavo politines teises kontroliuoti šiaurines Airijos grafystes, kad apsaugotų gyventojų daugumą, save laikančią britais, o ne anglais.

Anglijos centre eina kalnų grandinė Peninai. Aukščiausi kalnai yra Škotijoje ir Velse: Ben Nevis 1,343 m. (Škotijoje). Ilgiausios upės: Temzė (346 km), Severnas (352 km).

Klimatas

Britanija – drėgna, skendinti rūkuose vidutinių platumų klimato Šiaurės jūros sala. Oro temperatūra čia retai nukrinta iki užšalimo taško ir retai pakyla per 800 pagal Farenheito skalę. Oras yra nuolat besikeičiantis. Vidutinis kritulių kiekis yra daugiau nei 1,600 mm kalnuotose vietose vakaruose ir šiaurėje, bet mažiau nei 800 mm centrinėje ir rytinėje dalyse.

Tačiau pastaraisiais metais jaučiama kraštutinumų tendencija – salą aplankė kelios neįprastai karštos vasaros. Tuomet neatvėsdavo net po dešimtos vakaro. Žiema paberia sniego (išskyrus Londoną ir pietinę dalį).

Naudingosios iškasenos

Energijos ištekliai, kurie labai svarbūs ir veikia pramonės plėtotę
laikais. Praeityje pasitarnavo Vidurio Škotijos akmens anglys. Pagrindiniai energijos šaltiniai: nafta ir dujos, išgaunamos jūros šelfe. Kitos naudingosios iškasenos: geležies rūda, kaolinas.

Transportas

Kaip ir kitose Europos šalyse, transportas D. Britanija labai išplėtotas, o jo šakos sujungtos į vieną gerai veikiančią sistemą. D. Britanijos transporto specifinė ypatybė – krovinių gabenimas jūromis (85 proc. Visų krovinių). Dieną ir naktį veikia didieji uostamiesčiai – Londonas, Liverpulis, Glasgas, Santamptonas, Belplastas.

Didžioji vamzdynų dalis taip pat paklota jūroje (Šiaurės). Geografinė šalies situacija skatina ir oro susisiekimo, ypač tarptautinio, sparčią plėtotę. Londono Heatbrow aerouostas yra pasaulyje labiausiai užimtas aerouostas tarptautiniais skrydžiais. 1996 metų duomenimis 120 milijonų žmonių naudojosi Jungtinės Karalystės aerouostais. Taip pat didelio užimtumo aerouostai: Lutono, Gatviko (Gatwick).

Traukinių transportas Anglijoje taip pat gerai išplėtotas, o keliai pilni mašinų.SOCIALINĖS INSTITUCIJOS

Šeima

Tipinę britų šeimą sudaro mama, tėtis ir du vaikai, tačiau pastaraisiais metais įvyko daug pasikeitimų, kuriuos sukėlė nauji įstatymai. Pavyzdžiui, kai buvo paskelbtas naujas įstatymas, leidžiantis lengviau išsiskirti, skyrybų skaičius išaugo. Faktiškai, dabar kas trečia santuoka baigiasi skyrybomis, kas reiškia, jog yra daug šeimų, kuriose vaikas turi tik vieną iš tėvų. Taip pat auga skaičius ir tų porų, kurios gyvena kartu prieš vedybas.

Britai pirmauja Europoje pagal išsiskyrusių porų skaičių. Britanijoje 1995 metų duomenimis, vyrai vesdavo sulaukę 28 metų, moteris tekėdavo 26. Vienas iš trijų vaikų iki 5 metų turi išsiskyrusius tėvus, 40 % turi šią patirtį iki 8 metų grupėje.

Socialinės institucijos

Nuo seno britų moterys visą laiką skirdavo auginti vaikams ir vaikščioti į centrinę gatvę nusipirkti kasdienes mėsos, daržovių ir duonos produktų. Šiandien vis daugiau moterų dirba, o kai kurios turi tikrai netradicines profesijas – pradedant taksi vairuotoja ir baigiant vyriausiąja finansininke. Tyrimų duomenys rodo, kad britų vyrai nedega troškimu dalintis namų ūkio darbų našta. Pasitaiko ir anekdotiškų atvejų, kai daugeliui vyrų vis dar nepakeliamai sunku klausyti moters viršininkės nurodymų. Vis dėl to Britanija tebėra vyrų dominavimo šalis, nors ryškėja ir pasikeitimai. Britų moterims pamažu atsiveriant vis daugiau galimybių, vyrai išmoksta su tuo, susitaikyti. Kartais netgi perima tradiciškai moteriškas priedermes – užsiima slauga ar šeštadienio rytais apskalbia šeimą. Dirbančios moterys turi teisę gauti daugiausia aštuoniolikos savaičių motinystės atostogas. Be atlyginimo, dauguma jų dar šešias savaites iš darbdavių gauna savaitinius priedus, sudarančius apie 90 % atlyginimo vidurkio, o paskui kitas dvylika savaičių – apie 85 JAV dolerius per savaitę.

Taigi tėčiai vis daugiau įtraukiami į vaikų auklėjimą, be to vaikai turi daugiau laisvės daryti sprendimus. Nors šeimos atostogos vis dar svarbi šeimos gyvenimo dalis, tačiau daugelis vaikų atostogauja atskirai nuo tėvų, su mokyklos draugais ar kita suorganizuota grupe.

Šeimos nariai: seneliai, dėdės, tetos, pusbroliai, pusseserės palaiko santykius, bet mato viens kitą rečiau, nei tai darydavo anksčiau. Visi stengiasi susitikti per Kalėdas, keliauja daug mylių kad praleistų šią šventę kartu. Kiekviena karta stengiasi būti nepriklausoma nuo tėvų, kuriant savo šeimą.

Išsilavinimas

Jungtinėje Karalystėje 1999 m. raštingų žmonių skaičius buvo 99 %.

Vaikai pradeda eiti į mokyklą, kai jiems sukanka 5 metai. Pradinis išsilavinimas trunka 6 metus, kol vaikams sukanka 11 metų. Vidurinis trunka iki 16 metų (jie privalo iki tiek metų eiti į mokyklą) ir jie gali pasilikti metams ar dviem, jei jie to nori. Vaikai neprivalo laikyti jokio egzamino, pradedant lankyti vidurinę mokyklą. Kai kurie tėvai nusprendžia leisti savo atžalas į privačią vidurinę mokyklą. Jos yra brangios ir lanko » 5 % visų besimokančių vidurinėje mokykloje.

Tie jauni žmonės, kurie nusprendžia palikti mokyklą sulaukę 16, gali rinktis arba gauti aukštesnį išsilavinimą (pvz. Kirpėjos, virėjos darbas), arba nori dirbti ir neranda darbo, tai vyriausybė parengusi planą, pagal kurį jie įdarbinami 6 mėnesiams biznio, pramonės srityse ir gauna patirtį, kuri vėliau jiems suteiks šansą gauti geresnį darbą. Kartais ta pati kompanija pasiūlo jiems pastovų darbą.

Būdami 18-19 metų, moksleiviai pasirenka universitetą, kaip taisyklė, kuo toliau nuo savo namų.

Britanijoje yra 46 universitetai. Žymiausi Oksfordo, Kembridžo, Mančesterio, Edinburgo.

POLITINĖ SISTEMA

Jungtinė Karalystė yra parlamentinė monarchija, kur aukščiausią valdžią turi monarchas, tačiau jo valdžia yra apribojama. Britanijos valstybė laikoma demokratine, nes ji pagrįsta ilgamete konstitucija. Parlamentas – įstatymų leidžiamasis valdžios organas, kurį sudaro Lordų Rūmai, Bendruomenių Rūmai ir Monarchas. Bendruomenių Rūmai turi didesnę įtaką įstatymų leidyboje nei Lordų rūmai. Vykdomąjai valdžiai vadovauja ministras pirmininkas, kuris taip pat yra ir Bendruomenių Rūmų narys. Vyriausybę, dar vadinamą Jos Didenybės Vyriausybę, sudaro ministrų kabinetas,
kurių dauguma yra Bendruomenių Rūmų nariai; vyriausybės departamentai, pavaldūs ministrams; vietos valdžios organai. B.Dritanijoje Bendruomenių Rūmai atlieka įstatymų leidybos bei vykdomąją funkcijas, todel nėra ryškios ribos tarp šių dviejų funkcijų, kaip Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Konstitucija

Britų konstituciją sudaro keletas dokumentų:

§ Magna Carta (parašyta 1215 m.)

§ Teisės Peticija (priimta 1626 m.)

§ Teisių Bilis (pasirašytas 1689m.)

§ Taip pat įstatymai, tradicijos ir papročiai.

Demokratiškai išrinkti Bendruomenių rūmai gali keisti įstatymus daugumos balsu. Taigi įstatymai, susiję su Konstitucija, yra nuolat keičiami ir plėtojami, kaip ir kitose šalyse.

Monarchija

Teoriškai, Britų monarchas yra įtakingas valdžioje, bet iš tiesų ta monarcho galia yra apribota. Monarchas taip pat visada turi paisyti ministrų nuomonių. Britų monarchija turi paveldimumo teisę nuo 9 amžiaus. Tačiau į šią paveldimumo teisę ne viena kartą kišosi Parlamentas. 1701 m. buvo sukurti Hanoverio Rūmai (House of Hannover), kurie pakeitė nuversąją Stiuartų dinastiją. Britanijoje ir dabar galioja teisė, kad sostą paveldi vyriausiasis sūnus arba, tuo atveju, kai nėra sūnaus, sostas atitenka vyriausiąjai dukrai. Dabartinė karalienė Elizabeth II – vyriausioji karaliaus Džordžo VI duktė.Jos vyras princas Filipas neturi jokio rango ar privilegijų. Dabartinis sosto paveldėtojas yra princas Čarlzas – vyriausias karalienės Elizabeth II sūnus. Kaip paprastai monarchinėje šalyje egzistuoja regentas. Tuo atveju, jeigu monarchas yra nepilnametis ar neveiksnus, valdymą perima regentas.

Monarcho veikla yra labai plati. Jis gali sušaukti arba paleisti Parlamentą ir ministrų kabinetą. Jam pavaldi šalies karinės jėgos, aukščiausiasis Anglijos ir Škotijos Bažnyčios gubernatorius. Tačiau iš tiesų veiklas, susijusias su šiomis finkcijomis, atlieka vyriausybė. Teoriškai, monarchas paskiria teisėjus, karininkus, diplomatus, vyriausias bažnyčios galvas. Monarchas taip pat įteikia apdovanojimus ir suteikia riterio vardus bei paskiria Perų luomo (Lordų rūmų nariai) atstovus. Tačiau, atlikdamas ir šias finkcijas, monarchas tariasi su ministru pirmininku. Ministras pirmininkas monarcho vardu skelbia taiką ir karą bei sudaro sutartis su užsienio valstybėmis. Britų monarchas taip pat yra Britanijos Tautų Sandraugos, kurią sudaro 16 šalių, vadovas.

Tikroji monarcho veikla – dokumentų pasirašymas. Jis gali peržiūrėti visus svarbius dokumentus, tartis su Kabineto nariais. Monarchija gali būti panaikinta, jei tik dauguma šalies gyventojų balsuotų už tai, nes, kaip žinoma, D.Britanija yra demokratinė šalis. Devintąjame dešimtmetyje monarchija išliko populiari, nepaisant didelio žiniasklaidos kišimosi į asmeninius monarchų gyvenimus. Tačiau dalis škotų dabar norėtų, kad D.Britanija taptų respublika.

Aptariant monarchijos vaidmenį D.Britanijoje, galima sakyti, kad monarchas yra daugiau simbolinis, jo veikla ribota. Be jau minėtų monarcho funkcijų, karališkoji šeima taip pat dalyvauja įvairiuose labdaros renginiuose, lankosi ligoninėse, prieglaudos namuose. Be to užsieniečius ypač traukia karališkoji šeima ir to pasekoje turizmas, susijęs su karališkąja šeima, atneša daug papildomų pajamų.

Vykdomoji valdžia

Ministras pirmininkas

Vykdomosios valdžios vadovas yra ministras pirmininkas. Jis arba ji yra partijos, kuri turi daugiausiai vietu Bendruomenių rūmuose, vadovas. Ministras pirmininkas vadovauja Kabinetui ir renka kitus Kabineto narius. Kabineto nariai ir ministras pirmininkas atstovauja šalies vyriausybę. Anksčiau Ministrą pirmininka rinkdavo Lordų rūmai. Šiuo metu, jei Perų luomoatstovas siekia ministro pirmininko posto, visų pirma jis turi atsistadydinti iš Lordų rūmų ir siekti išrinkimo i šį posta Bendruomenių rūmuose.

Ministras pirmininkas gali priimti skubų įstatymą ir be Benruomenių rūmų, tačiau tokiu atveju jį turi paremti partijos, kuriai jis atstovauja, balsų dauguma ir ta partija turi būti gavusi daugiausia vietu. Kai kuriais atvejais ministras pirmininkas turi pasitikėti stiprių partijų koalicija. Taip buvo per abu Pasaulinius karus ir Didžiają krizę 1930 metais. Jeigu ministras pirmininkas yra iš partijos, kuri neturi daugumos vietu Bendruomenių rūmuose, partija turi pasikliauti alijancu su mažesnėmis partijomis. Toks partijų alijancas Parlamente vadinamas mažumų vyriausybe. Pavyzdžiui, nuo 1974 iki 1979 metų maža Darbo partija buvo labai galinga, nes turėjo didelę balso teisę apsijungdama kartu su Liberalų partija.

Kabinetas

Kabinetas susiformavo 18 amžiuje iš neformalių pagrindinių valstybės ministrų susitikimų. Tai buvo laikotarpis, kai valde Hanoverio monarchai, kurie mažai domėjosi šalies politika. Greitai Kabinetas įgavo svarbesnę reikšmę vykdomojoje valdžioje.

Kabinetą sudaro 20 narių, dar vadinamų ministrais, kurie visi yra Parlamento nariai. Kabineto nariai yra daugumos partija Bendruomenių rūmuose ir, tačiau labai retai kai kurie iš jų buna Lordų rūmų atstovai. Kabineto ministrai, kurie vadovauja Apsaugos Ministerijai, vadinami valstybės sekretoriais. Ministras pirmininkas atlieka vyriausiojo iždininko pareigas. Tačiau Kabinete taip pat yra ministrų, kurie nevadovauja jokioms ministerijoms ir atstovauja Tarybai,
paprastų iždininkų pareigas arba yra paprasčiausiai ‘’ministrai be portfelio’’. Pastarieji neturi specialių įsipareigojimų, bet yra atsakingi už atskiras užduotis. Perų luomo (Lordų rūmų) kancleris turi ypač svarbias pareigas. Be to, kad jis ar ji yra Kabineto narys, kancleris taip pat yra Teisinės sistemos vadovas. Ministras pirmininkas turi teisę keisti Kabineto ministrų darbo vietas bei iš viso atleisti juos.

Dvi pargindinės valstybės Kabineto doktrinos: kolektyvi ir ministerinė atsakomybės. Kolektyvi atsakomybė reiškia, kad nepriešiškai, net ir tuo atveju, kai ne visi Kabineto ministrai pritaria svarstomam dalykui. Jei svarbus sprendimas yra nepriimtinas kažkuriam Kabineto nariui, tikimasi, kad jis ar ji susitaikys su savo reiškiamu nepritarimu ir nesipriešins priimti tą sprendimą. Ministerinė atsakomybė reiškia, kad ministrai yra atsakingi už savo departamento darbą ir atsako Parlamentui už departamento veiklas.

Slaptoji Taryba

Slaptąją Tarybą sudaro 450 narių, kuri viduražiais vadinosi Karališkąja Taryba. Dabartinis pavadinimas egzistuoja nuo 18 amžiaus. Slaptoji Taryba susideda iš visų dabartinių ir buvusių Kabineto narių bei Britanijos Tautų Sandraugos atstovai. Slaptoji Taryba atlieka patarėjo vaidmenį monarchui. Slaptąją Tarybą sudaro daugelis komitetų, kurių kiekvienas atlieka tam tikrą užduotį, kaip tarkim susitarimai su universitetais, salų, priklausančių šaliai, problemas ir kita. Svarbią finkciją atlieka Teismo Komitetas, priklausantis šiai Tarybai. Jis yra aukščiausias apeliacijos teismas Britanijos Tautų Sandraugoje.

Įstatymų leidžiamoji valdžia

Parlamentas

Parlamentas susideda iš trijų institucijų: Monarcho, Lordų Rūmų ir Bendruomenių Rūmų. Parlamentas vadinamas Vestminsteriu. Per ilgą laiką šių institucijų galia kito: nuo Monarcho iki Lordų ir dabartiniu metu Parlamente daugiausiai galios turi Bendruomenių rūmų atstovai. Kažkuriuo metu Parlamentas vykdė karališkųjų pajamų didinimo finkciją, darydamas subsidijas mokesčių mokėjimui. Iš pradžių Parlamento sesijose dalyvaudavo ir didžiosios bažnyčių galvos. Nuo 13 amžiaus pabaigos Parlamente reguliariai turėjo dalyvauti riteriai ir buržuazinės klasės atstovai. Vėliau buržuazai ir riteriai turėjo sėdėti atskirai nuo dvasininkų ir taip iš jų susiformavo Bendruomenių Rūmai. Bajorai ir dvasininkai sudarė Lordų rūmus.

Dabartinė Parlamento forma susidarė dar viduramžiais. Parlamentas atlieka įstatymų leidybos funkciją bei iteisina mokesčius ir priima įstatymus. Parlamente, kaip ir visoje valdžios sistemoje, daugiau įtakos turi Lordų ir Bendruomenių Rūmai negu Monarchas. Nuo 20 amžiaus Bendruomenių Rūmai turi daugiausiai įtakos Parlamente. Šiuo metu Lordų rūmai gali tik vilkinti įstatymus.

Parlamentas yra renkamas kas penkeri metai ir gali būti paleidžiamas Monarcho įsaku pritariant Ministrui Pirmininkui. Parlamento sesijos vyksta kiekvienais metais nuo Spalio iki Lapkričio. Parlamentas renkasi Parlamento Rūmuose Londone, kurie oficialiai vadinami Naujieji Vestministerio Rūmai. Jungtinės Karalystės Parlamentas leidžia įstatymus visai šaliai. Parlamente veikloje taip pat dalyvauja atstovai iš Anglijos, Škotijos, Velso ir Šiaurės Airijos atstovai. 1997 metais referendume buvo pasisakyta už atskirą Velso ir Škotijos vietines įstatymų leidybos įkūrimą, kad šie abu regionai galėtų savarankiškai valdyti finansus ir administraciją. 1999 metais Škotija išrinko savą Parlamentą ir Velsas išsirinko Asamblėją. Šiaurės Airija turi savo Parlamentą, vadinamą Stormontu, tačiau jis buvo panaikintas 1972 metais, kai ši teritorija tapo tiesiogiai pavaldi Britanijai. 1998 metais Gegužės mėnesį Šiaurės Airijoje ir Airijoje ratifikavo taikos sutartį dėl ginčijimosi dėl Šiaurinės Airijos dalies. Pagal šią sutartį nauja institucija buvo išrinkta Šiaurės Airijoje, vadinama Asamblėja.

Lordų Rūmai

Dabartiniu metu Lordų Rūmai nebeturi tiek galios ir daugiau dalyvauja diskusijose bei debatuose. Netgi įstatymams jie nebeturi tokios didelės galios ir gali juos apsvarstyti tik po Bendruomenių Rūmų patvirtinimo. Lordų Rūmų nariai nėra renkami. Šie rūmai susideda iš laikinų lordų, dvasinių lordų ir įstatyminių lordų. Laikinieji lordai yra Perų luomo atstovai bei Gyvenimo Perų. Gyvenimo Perus skiria Monarchas, tačiau šis titulas nėra paveldimas. Tokie paskirtieji Perai dažniausiai būna nusipelnę visuomenei arba pelnę visuotinį pripažinimą. Gyvenimo Perais buvo paskirti buvę Britų ministrai pirmininkai Vinstonas Čerčilis ir Haroldas Vilsonas. Dvasiniai lordai yra Kenterberio ir Jorko arkivyskupai; Londono, Durhamo ir Vinčesterio vyskupai ir dar 21 senieji vyskupai. Įstatyminiai lordai vykdo teisines Lordų Rūmų finkcijas. Iš viso Lordų Rūmuose yra daugiau nei 1100 narių, tačiau tik trečdalis jų atstovauja Lordų Rūmus Parlamente.

Lordų Rūmai gali siūlyti įstatymų projektus, tačiau įstatymų projektus, kurie susiję su finansiniais reikalais, gali siūlyti tik Bendruomenių Rūmai. Lordai taip pat turi teisę vilkinti įstatymų projektų priėmimą. Finansiniai įstatymų projektai gali būti vilkinami ne ilgiau kaip vienas mėnuo ir tokie projektai tampa įstatymais po 30 dienų, nepaisant to, ar Lordų Rūmai pritaria ar ne.

Lordų Rūmų teiės yra apribotos,
dauguma Britų mano, jog modernioje demokratinėje šalyje nerenkama institucija gali veikti tik kaip forumas, kuriame reiškiamos nuomonės ir kuris beveik nepriklauso jokiai partijai. Nors ši institucija ir neturi daug galios, vieni Britai norėtų ją išvis panaikinti, o kiti pakeisti žmonių renkama institucija.

Bendruomenių Rūmai

Bendruomenių Rūmai yra labai įtakingi Britų valdžioje. Bendruomenių Rūmų nariai yra demokratiškai renkami šalies gyventojų, kurie yra virš 18 metų. Balsuoti negali Lordų Rūmų nariai, protiniai ligoniai, kaliniai ir tie, kurie buvo nusižengę rinkimuose per paskutinius 5 metus. Balso teisės taip pat neturi šie asmenys: Perai; Anglijos Bažnyčios, Škotijos Bažnyčios, Airijos Bažnyčios ir Romos Katalikų Bažnyčios dvasininkijos; taip pat žmonės, kurie nuteisti kalėti daugiau nei metams ir asmenys, neapmokėję bankroto skolų.

Bendruomenių Rūmų atstovai renkami iš rinkiminių apygardų. Taigi kiekvienas Bendruomenių Rūmų narys atstovauja vidutiniškai 60,000 žmonių. Taip pat egzistuoja keturios komisijos iš Anglijos, Velso, Škotijos ir Šiaurės Airijos. Jų tiksla – palaikyti rinkiminių apygardų teisėtumą ir siekti, kad apygardos veiktu tikslingai. Kadangi apygardos sudaromos pagal gyventojų skaičių kiekvienoje jų, komisijų darbas taip pat yra reguliuoti, kad apygardas sudarytų reikiamas žmonių skaičius. Konisijos peržiūri apygardų sudėtį kas 8 – 12 metų dėl populiacijos skaičiaus apygardose. Pakutinis apygardų pakeitimas įvyko 1995 metais. Per 1997 metų rinkimus D.Britanijoje buvo 659 apygardos: 529 – Anglijoje, 72 – Škotijoje, 40 – Velsas ir 18 – Š.Airijoje.

Britanijos gyventojai, gyvenantys užsienyje, gali balsuoti tik 20 metų išvykę iš D.Britanijos. Vėliau jie praranda balsavimo teisę D.Britanijoje. 1992 metais visuotiniuose rinkimuose dalyvavo 76,9 % žmonių, o 1996 metais tokio pat tipo rinkimuose – 71,5 % žmonių, turinčių balso teisę.

Parlamentas renkamas 5 metams. Tačiau Ministras Pirmininkas turi teisę paleisti Parlamentą. Nors oficialiai tik Monarchas turi tokią teisę, tačiau tai turi būti aptarta su Ministru Pirmininku. Ministras Pirmininkas taip pat gali paleisti Parlamentą, jeigu daugiausia balsų turinčios partijos rinkėjai yra pasipiktinę Parlamento veikla.

Kai Parlamento dauguma balsuoja prieš įstatymą, laikoma, jog yra nepasitikima Ministru Pirmininku ir jo vadovybe. Tačiau taip pasitaiko labai retai. 1979 metais leiboristo Ministro Pirmininko Džeimso Kalangano vadovaujama valdžia buvo paleista, kai nepasitikejimo balsas buvo pareikštas Profsąjungiečių darbo streiku. Valdžia siekė sumažinti darbo atlyginimus. Tokio pasipirešinimo D.Britanijoje nebuvo buvę nuo 1924 metų. Beje, kai Ministras Pirmininkas paleidžia Parlamentą, vyksta bendrieji rinkimai visoms vietoms užimti Bendruomenių Rūmuose.

Daugumos balsų išrinktieji partijos nariai sėdi priešais mažiausiai balsų pelniusios partijos narius. Kiekvienas ‘’sparnas’’ turi po suola, kuriame sėdi partijų lyderiai. Ministras Pirmininkas ir jo/jos Kabineto kolegos sėdi mažumos balsų partijos lyderių suole. Opozicijos partijos lyderių suole sėdi taip vadinamo ‘’Šešėlinio Kabineto’’ nariai. ‘’Šešėlinį Kabinetą’’ sudaro opozicijos partijos lyderis ir tie, kurie ‘’prijaučia’’ šiam lyderiui ir be abejo, tikisi, kad bus priimti i Kabinetą, jei jų lyderis taptų Ministru Pirmininku.

Amerikos specialioji telezivija dažnai transliuoja sesijas, vykstančias D.Britanijos Parlamente.

Didelę dalią Kabineto darbų įstatymų leidyboje padeda atlikti specializuoti komitetai, kurie vykdo debatus ir publikuoja įstatymų projektus.

Įstatymų projektus gali siūlyti Bendruomenių Rūmuose arba Lordų Rūmuose, išskyrus finansinių įstatymų projektus. Pastaruosius gali siūlyti tik Bendruomenių Rūmuose. Savarstant kiekvieną projektą, praeinami atitinkami etapai. Visų pirma, susipažįstama su projektu. Tada projektas giliau analizuojamas komitete. Čia vykdomos diskusijos siūlomu projektu bei daromi pakeitimai jame. Trečią karta apsvarstant projektą, projektas pristatomas Rūmuose galutiniame formate ir tada vyksta balsavimas uz arba prieš. Jeigu toks įstatymo projektas priimamas, jis siunčiamas i kitus Rūmus, kur taip pat praeina panašų kelią. Jei jis priimamas ir šiuose Rūmuose, jis siunčiamas Monarchui. Taip jis iforminamas pagal karališkuosius norodymus ir taisykles ir tada tampa įstatymu. Taigi, prieš tampamt oficialiu įstatymu, įstatymo projektas turi praeiti ir Bendruomenių Rūmus, ir Lordų Rūmus, ir tik poto jis siunčiamas karaliui ar karalienei. Lordų Rūmai gali užlaikyti įstatymo projektą metus (30 dienų – finansinių įstatymų projektus). Tačiau įstatymu taps projektas, jei jis bus svarstomas sekančių metų Bendruomenių Rūmų sesijoje.

Vietinė valdžia

D.Britanijoje nėra tokio pasidalinimo tarp centinės ir vietinės valdžios kaip, pavyzdžiui, JAV tarp federacinės valdžios, valstijos ir vietinės valdžios. Vietinės valdžios institucijomis gali būti tarybos arba šalies, miesto, kuris turi išsirinkęs tarybą, arba rajono institucijos. Vietos Tarybas kontroliuoja įstatymai, kuriuos priėmė centrinė valdžia, ypač susiję su biudžetu ir išlaidomis. Vietinės Tarybos valdžioje yra gaisrininkai, kelių sistema, namų statymo
reguliavimas, bibliotekos, aplinkos apsauga ir mokyklos, kurias išlaiko centrinė valdžia.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4590 žodžiai iš 9068 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.