Kompiuterio programų nuosavybė – dar neįprastas dalykas. Jeigu vartotojas nusiperka knygą, tai knyga tampa jo nuosavybe. Vartotojas, nusipirkdamas programinę įrangą, įsigyja licenciją ja naudotis.
Licencija – autorių suteikiama teisė pasinaudoti kūriniu, šiuo atveju – kompiuterine programa.
Licencija paprastai nurodo, kokiomis sąlygomis programinė įranga gali būti naudojama. Dažniausiai licencija leidžia savininkui padaryti vieną kopiją, t. y. įdiegti vieną kompiuterinės programos kopiją į kompiuterio diską. Nelegaliai kopijuoti kompiuterines programas dažniausiai nėra sunku. Kadangi programinė įranga kainuoja keletą šimtų litų, tai atsiranda didelė pagunda ja naudotis neteisėtai. Tačiau reikėtų pamąstyti apie etinę šio klausimo pusę. Valstybė apibrėžia keturių tipų informacijos kūrėjų ir informacijos vartotojų santykius. Pirmiausia ji gina informaciją kaip intelektinio turto dalį ir suteikia teises informacijos kūrėjui, kurias vadiname autoriaus teise (copyright). Antra, valstybė saugo teisėtai sukauptą informaciją: rūpinasi jos tinkamu, teisėtais principais pagristu vartojimu. Trečia, valstybė garantuoja teisę savo piliečiams naudotis įvairia informacija, ypač ta, kuri teikia išsilavinimą ir skatina demokratinius procesus. Ir pagaliau, ketvirta, valstybė kontroliuoja informacijos sklaidą (saugumo, moralumo, politiniais aspektais).
Autoriaus teisė – tai būdas intelektiniam turtui apsaugoti.
Autoriaus teisė apima teisės normas, reguliuojančias santykius, susijusius su kūrinių sukūrimu ir naudojimu. Autoriaus teisės normos nustato autoriaus asmenines neturtines teises: teisę į autorystę, kūrinio neliečiamumą, išimtinę teisę skelbti, platinti kūrini; taip pat ir turtines teises: teisę gauti honorarą (atlyginimą už darbą), naudotis autoriams teikiamomis lengvatomis.