Baudžiamojo įstatymo galiojimas erdvėje asmenims ir laike nacionalinio baudžiamojo įstatymo ir tarptautinės bei es teisės santykis ateities taikymo perspektyvos labaratorinis
5 (100%) 1 vote

Baudžiamojo įstatymo galiojimas erdvėje asmenims ir laike nacionalinio baudžiamojo įstatymo ir tarptautinės bei es teisės santykis ateities taikymo perspektyvos labaratorinis

1121314151

Baudžiamojo įstatymo galiojimas erdvėje, asmenims ir laike. Nacionalinio baudžiamojo įstatymo ir tarptautinės bei Europos Sąjungos teisės santykis, ateities taikymo perspektyvos

I.Baudžiamojo įstatymo galiojimas erdvėje

Svarbiausi baudžiamųjų įstatymų galiojimo erdvėje principai yra du: teritorinis ir pilietybės. Šie principai pripažįstami besąlygiškai baudžiamosios ir tarptautinės teisės teorijose ir yra įtvirtinti daugelio pasaulio valstybių įstatymuose [ 7; 53 ].

Teritorinio principo esmė – valstybės baudžiamasis įstatymas taikomas visiems asmenims, padariusiems nusikaltimus jos teritorijoje. Tačiau, jei vienos valstybės pilietis kitoje valstybėje padaro nusikaltimą ir sugrįžta į tėvynę, jis negali būti išduodamas tai valstybei, kurioje padarė nusikaltimą. Kad šie asmenys būtų nubausti, egzistuoja pilietybės (aktyvusis personalinis) principas. Šis principas, pasak Andriaus Neveros, leidžia valstybei bausti savo piliečius, taikant savo baudžiamąjį įstatymą. Tačiau pasitaiko atvejų, kai pilietybės ir teritorinio principo nepakanka. Pavyzdžiui, užsienietis, padaręs savo valstybėje nusikaltimą, kuriuo pakenkiama Lietuvos piliečiui ar Lietuvos valstybei, atvyksta į Lietuvą. Vadovaujantis pilietybės ir teritoriniu principu, čia jo nepavyks nubausti. Šiai problemai spręsti suformuluotas realinis baudžiamųjų įstatymų galiojimo erdvėje principas. Taikant realinį principą galima nubausti užsieniečius, padariusius nusikalstamas veikas Lietuvos interesams.

Baudžiamasis kodeksas įtvirtina principinę taisyklę – asmenys, padarę nusikalstamas veikas Lietuvos valstybės teritorijoje, atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

Baudžiamasis kodeksas neatskleidžia, kas laikytina Lietuvos teritorija. Pagal LR Valstybės sienos įstatymą valstybės teritoriją pažymi siena, oro stulpas, einantis į gelmes. Remiantis šiuo įstatymu bei tarptautinės teisės normomis, galima teigti, kad Lietuvos teritoriją sudaro: sausumos teritorija – visa sausumos dalis, ribojama šalies valstybinės sienos; vandens teritorija – vidaus (nacionaliniai) ir teritoriniai vandenys (teritorinė jūra); oro teritorija – oro stulpas, esantis virš šalies sausumos ir vandens teritorijos; žemės gelmės. Lietuvos baudžiamoji jurisdikcija vykdoma kontinentiniame šelfe ir išskirtinėje ekonominėje zonoje, nors šie rajonai ne Lietuvos teritorija. Andriaus Neveros nuomone, problema ta, kad tarp Baltijos jūros valstybių nesutarta dėl kontinentinio šelfo ir išskirtinės ekonominės zonos ribų, todėl gali kilti keblumų dėl baudžiamosios jurisdikcijos taikymo.

Baudžiamosios atsakomybės klausimas sprendžiamas priklausomai nuo to, ar yra dvišalis susitarimas: kaip nustatyta dvišaliame susitarime, taip ir sprendžiama praktikoje. Valstybės siena nenustatyta su Latvija, tai gali sukelti problemų, nes jei nusikaltimas padarytas ,,ginčytinoje” teritorijoje, sunku nuspręsti kurios valstybės baudžiamoji jurisdikcija taikoma. Kai tokio susitarimo nėra, kiekviena valstybė turi nustatyti savo vidinę tvarką.

Baudžiamųjų įstatymų taikymas asmenims, padariusiems nusikaltimus Lietuvos valstybės vandens teritorijoje, yra komplikuotas, nes tenka vadovautis ne tik nacionaliniais, bet ir tarptautiniais teisės aktais, nes teritorinis principas šioje valstybės teritorijos dalyje turėtų būti taikomas su tam tikrais apribojimais. Reikia detalizuoti ,,teritorinės jūros” ir vidaus vandenų” sąvokas. LR valstybės sienos įstatyme nustatyta, kad ,,vidaus vandenys yra: jūrų vandenys, kuriuos riboja linija, jungianti labiausiai nutolusius jūroje hidrotechninių ir kitų uostų įrenginių taškus; upės, ežerai, įlankos ir kiti vandens telkiniai, kurių krantai priklauso Lietuvos Respublikai”.

Remiantis tarptautinės teisės normomis, kariniams jūrų laivams tradiciškai taikomas visiškas imunitetas. Visiško imuniteto teise taip pat turi naudotis policijos laivai ir laivai, kuriais vyksta valstybės vadovas ar pasiuntinys.

Jei kaltininkas ar nukentėjusysis nėra karinio laivo įgulos narys, nusikaltimas tiriamas kranto šalies teisėsaugos institucijų. Padarius nusikaltimą ne kariniame laive, o kranto šalies sausumos teritorijoje – nusikaltimas turi būti nagrinėjamas kranto šalies teisėsaugos institucijų, ir tik aukščiausia valstybės valdžia gali nuspręsti, ar perduoti bylą valstybei, karinio laivo savininkei. Šios paprotinės taisyklės, Andriaus Neveros nuomone, racionalios, nes padeda palaikyti gerus santykius su kitomis valstybėmis.

Eksteritorialumo teise naudojasi ir užsienio valstybės kariuomenė, kuri bazuojasi nustatytą tarpvalstybine sutartimi laiką kranto šalies teritorijoje.

Kitokios taisyklės galioja, jei nusikaltimas padaromas civiliniame (prekybiniame) laive, esančiame kranto šalies vandenyse. Civiliniams laivams eksteritorialumo principas netaikomas – padarius nusikaltimą laive, byla turi būti nagrinėjama šalies teisėsaugos institucijų.Tačiau nėra taisyklės be išimties.

XIX a. susiformavo dvi baudžiamosios jurisdikcijos sistemos: prancūzų ir anglų. Prancūzų teismai vykdo baudžiamąją jurisdikciją dėl visų nusikaltimų, padarytų svetimuose laivuose. Išimtis taikoma tik drausminiams nusižengimams arba nusikaltimams
padarytiems ekipažo narių, nesudrumstus tvarkos už laivo ribų. Panašiais dėsniais vadovaujasi ir kitos pasaulio valstybės: Belgija, Ispanija, Norvegija, Italija.

Anglų teismai gali teisti asmenis už bet kokio nusikaltimo padarymą svetimame laive, esančiame anglų teritoriniuose vandenyse, tačiau teismų sprendimai vykdomi tik su Vyriausybės leidimu.

Tarptautinėse sutartyse taip pat nurodomi atvejai, kai valstybei, kurios vandens teritorijoje buvo padarytas nusikaltimas, rekomenduojama susilaikyti nuo savo baudžiamųjų įstatymų taikymo.

1958 m. Ženevos konvencijoje dėl teritorinės jūros ir gretutinės zonos nustatyta, kad visų šalių judėjimas per kranto šalies teritorinę jūrą yra laisvas, jei nepažeidžiama gera tvarka ir nesudaromas pavojus kranto šalies saugumui. Nurodoma, kad kranto šalies baudžiamoji jurisdikcija taikoma, padarius nusikaltimą civiliniame jūrų laive, esančiame teritorinėje jūroje, jei:

1) nusikaltimo padariniai liečia kranto valstybę:

2) nusikaltimas pažeidžia šalies ramybę ar teritorinės jūros gerą tvarką;

3) laivo kapitonas ar konsulas kreipiasi pagalbos;

4) norima užkirsti kelią narkotinių medžiagų ar ginklų gabenimui.

Ženevos konvencijos 19 str. nurodo, kad kranto šalies baudžiamoji jurisdikcija netaikoma, jei nusikaltimas padarytas jūrų laive, plaukiančiame per teritorinę jūrą turint tikslą suimti asmenį, esantį ne kranto šalies teritorijoje, arba atlikti ikiteisminį tyrimą dėl tave laive anksčiau padaryto nusikaltimo.Be to, rekomenduojama netaikyti kranto šalies baudžiamosios atsakomybės pirmiesiems laivo asmenims dėl sausumoje padarytų nesunkių nusikaltimų.

Lietuvos teisėsaugos institucijos, nagrinėdamos baudžiamąsias bylas dėl nusikaltimų, padarytų aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, vadovaujasi angliškosios sistemos dėsniais. A.Neveros nuomone, sunku daryti išvadą, ar ši Lietuvos pozicija yra išties teisinga. Vargu, ar visais atvejais būtina laikytis tokios griežtos pozicijos. Galbūt tikslinga taikyti Lietuvos baudžiamąją jurisdikciją tik tais atvejais, kai nusikaltimu padaroma žala Lietuvos piliečiui ar valstybės interesams.

1963 m.Tokijo konvencijoje dėl nusikaltimų ir tam tikrų veiksmų, padarytų orlaiviuose, numatyta, kad oro erdvės šeimininkei tikslingiausia taikyti savo baudžiamuosius įstatymus, jei:

1) nusikaltimo padariniai susiję su šalimi, kurios erdvėje jis bus padarytas;

2) nusikaltimas padarytas oro erdvės šalies piliečio ar asmens, nuolat ten gyvenančio;

3) nusikaltimu kėsintasi į šalies saugumą;

4) buvo pažeistos skrydžio taisyklės;

5) jurisdikcijos taikymas reikalingas vykdant tarpvalstybinius susitarimus.

Lygiai tokie patys principai pakartoti 1970m. Hagos konvencijoje dėl neteisėtų oro laivų užvaldymų.

Pažymėtina, kad padarius nusikalstamą veiką civiliniame oro laive, esančiame sausumos teritorijoje, laikomasi tarptautinėje teisėje pripažintos normos, kad orlaiviai esti skrydyje nuo to momento, kai įlaipinus keleivius ar pakrovus krovinį, uždaromos visos durys. Tokiais atvejais taikoma orlaivio šalies baudžiamoji jurisdikcija, o visais kitais – sausumos teritorijos šeimininkės jurisdikcija.

Lietuvos teritorijoje yra užsienio valstybių jurisdikcijos (ambasados). Lietuva savo jurisdikciją gali vykdyti, jei to prašo tos valstybės atstovas. Tas pats yra su Lietuvos konsulinėmis teritorijomis.

Analogiška situacija su diplomatiniu transportu. Ant automobilio turi būti pritvirtinta vėliava. Jei yra tik diplomatiniai numeriai – imunitetas nesuteikiamas. Oficialių delegacijų atstovai taip pat naudojasi imunitetu.

Skraidantiems ir plaukiojantiems objektams, esantiems tam tikroje teritorijoje, taikomi arba Lietuvos, arba tos valstybės teritorijos įstatymai. Kai laivas ar orlaivis yra neutralioje teritorijoje, taikomas vėliavos principas ir baudžiamoji atsakomybė sprendžiama pagal orlaivio registracijos vietą. Tarptautinėje teisėje švelninamas vėliavos principas – efektyvios vėliavos principas: dažnai laivo registracijos vieta keičiama dėl mažesnių mokesčių, o nuolatinis uostas yra kitas. Laikomasi nuolatinio uosto (gyvenamosios vietos) principo.

Nustačius, kad baudžiamasis įstatymas galioja Lietuvos teritorijoje, reikia konstatuoti, ar baudžiamoji veika padaryta Lietuvos teritorijoje.

Pagal Baudžiamojo kodekso 4 str. 2 dalį nusikalstamos veikos padarymo vieta yra vieta, kurioje asmuo veikė arba turėjo ir galėjo veikti, arba vieta, kurioje atsirado baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai.

Baudžiamasis kodeksas įtvirtina vieną specialią taisyklę, kad žmogus neišvengtų baudžiamosios atsakomybės – jei veika padaryta kelių valstybių teritorijoje, laikoma, kad ji padaryta Lietuvoje, jei čia buvo pradėta, baigta ar nutrūko. Dviejų valstybių jurisdikcija užprogramuota. Kolizija būtina tam, kad padarius tam tikrą nusikalstamos veikos dalį Lietuvoje, nebūtų išvengta baudžiamosios teisinės atsakomybės.

Pilietybės principo esmė – Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolatiniai Lietuvos gyventojai atsako pagal Lietuvos baudžiamąjį įstatymą, nesvarbu, kur padarytų baudžiamąją veiką. . Tai siejama su tam tikrais dalykais: jei abiejų valstybių įstatymai numato skirtingus bausmių
bausmė skiriama pagal Lietuvos baudžiamąjį įstatymą. Numatoma viena išlyga – jei užsienio valstybės įstatymai numato mažesnę maksimalią bausmę, teismas skirdamas bausmę, maksimalią ribą vertina pagal užsienio valstybę.

JT Konvencijoje dėl pilietybės neturinčių asmenų statuso 1 str. nurodoma, kad terminas ,,asmuo be pilietybės” reiškia asmenį, kuris nelaikomas kokios nors valstybės piliečiu pagal jos įstatymą. Pagal Konvencijos 12 straipsnį, asmens be pilietybės statusas nustatomas šalies, kurioje yra jo gyvenamoji vieta, įstatymais, jeigu nuolatinės gyvenamosios vietos nėra, įstatymai tos šalies, kurioje jis tuo metu gyvena. Tai reiškia, kad asmenys be pilietybės skirstomi į turinčius nuolatinę gyvenamąją vietą ir neturinčius.

A.Neveros nuomone, įstatymu reikia nustatyti, kad užsieniečiais laikomi tik tie asmenys, kurie turi kokios nors užsienio valstybės pilietybę, ir asmenys be pilietybės, tačiau neturintys Lietuvoje nuolatinės gyvenamosios vietos.

Jei nusikalstama veika padaryta ne Lietuvos teritorijoje, taikomas universalios jurisdikcijos principas. Pagal BK 7 str. asmenys atsakys pagal Lietuvos baudžiamąjį įstatymą, nepriklausomai, kur jie yra padarę baudžiamąją veiką, bet ne už visas, o už 7 str. įvardintas veikas: nusikaltimus žmogiškumui ir karo nusikaltimus; prekyba žmonėmis; vaiko pirkimą arba pardavimą; netikrų pinigų ar vertybinių popierių pagaminimą, laikymą arba realizavimą; nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimą; teroro aktą; orlaivio užgrobimą; neteisėtą elgesį su radioaktyviomis medžiagomis; nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis.

Esama vertybių, kurios branginamos daugelio pasaulio valstybių, nes yra civilizuoto pasaulio pagrindas. Sprendžiant klausimą dėl nusikalstamų kėsinimųsi į tokias vertybes kriminalizavimo, yra priimtos tarptautinės konvencijos, prie kurių prisijungusios valstybės pasižada solidariai kovoti su įvardintais nusikaltimais. Dėl šių nusikaltimų gali nukentėti visa žmonija, todėl kiekviena valstybė privalo užkirsti kelią šiems nusikaltimams plisti, o juos padariusius asmenis privalo bausti. Šių principų turi laikytis ne tik ta valstybė, kuri pasirašo atitinkamą konvenciją, bet ir tos, kurios pritaria tokiai politikai [7; 66 ].

Viena iš universaliojo principo ypatybių ta, kad asmuo, padaręs nusikaltimus įvardintus tarptautinėse sutartyse ir turi būti nubaustas neatsižvelgiant į tai, ar už padarytą nusikaltimą baudžiama pagal vietos įstatymus. Lietuvos Baudžiamojo kodekso 7 straipsnis teigia, kad asmenys atsako pagal šį kodeksą, nesvarbu, kokia jų pilietybė ir gyvenamoji vieta bei tai, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos įstatymus, kai padaro nusikaltimus, atsakomybė už kuriuos numatyta tarptautinių sutarčių pagrindu. Nusikaltimo padarymo vietos sankcija yra visiškai nesvarbi.

II.Baudžiamojo įstatymo galiojimas asmenims

Pagal LR Konstitucijos 86 str. Respublikos Prezidento asmuo neliečiamas: kol eina savo pareigas, jis negali būti patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Taip pat ir Seimo nario asmuo neliečiamas. Konstitucijos 62 str. teigia, kad seimo narys be seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė.

Tarptautinė teisė pripažįsta asmeninį imunitetą tam tikrų asmenų atžvilgiu. Pagal Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių 29 straipsnį diplomato asmuo neliečiamas. Jis negali būti sulaikytas ar laikomas suimtas jokia forma. Priimančioji valstybė turi reikšti jam tinkamą pagarbą ir imtis visų priemonių, kad būtų išvengta bet kokio pasikėsinimo į jo asmenį, asmens laisvę ir orumą.

Diplomatas taip pat naudojasi imunitetu nuo priimančiosios valstybės baudžiamosios jurisdikcijos. Tačiau diplomato imunitetas nuo priimančios valstybės jurisdikcijos neatleidžia jo nuo atstovaujamosios valstybės jurisdikcijos. Diplomato šeimos nariai, gyvenantys kartu su juo, jeigu jie nėra priimančiosios valstybės piliečiai, naudojasi neliečiamybe ir imunitetu nuo priimančiosios valstybės baudžiamosios jurisdikcijos.

Vienos konvencijos 39 str. teigia, kad kiekvienas asmuo, turintis teisę į privilegijas ir imunitetus, naudojasi jais nuo to momento, kai atvyksta į priimančiosios valstybės teritoriją, vykdamas į atstovybę, į kurią yra paskirtas, arba, jeigu jis jau yra toje teritorijoje, nuo pranešimo apie jo paskyrimą užsienio reikalų ministerijai ar kitai ministerijai.

Pasibaigus asmens, kuris naudojasi privilegijomis ir imunitetais, funkcijoms, privilegijos ir imunitetai paprastai nebeteikiami nuo to momento, kai jis išvyksta iš šalies arba kai pasibaigia tam reikalingas laiko tarpas, tačiau iki tol jie toliau teikiami net ir kilus ginkluotam konfliktui. Imunitetas ir toliau teikiamas už asmens veiksmus, kuriuos jis atliko eidamas savo pareigas atstovybėje.

Vadovaujantis LR Vyriausybės ir JAV Vyriausybės susitarimu dėl bendradarbiavimo masinio naikinimo ginklų platinimo prevencijos srityje ir dėl gynybos bei karinių santykių plėtojimo 9 str. JAV kariškiams ir
darbuotojams, kurie yra Lietuvos teritorijoje pagal šį Susitarimą atliekamos veiklos suteikiamos privilegijos ir imunitetai, lygiaverčiai tiems, kurie yra suteikiami administraciniam ir techniniam personalui pagal Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių [ 6; 34 ].

III.Baudžiamojo įstatymo galiojimas laike

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas, apsvarstęs Lietuvos teismų pastarųjų metų praktiką taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu, konstatuoja, kad teismai šias normas iš esmės taiko tinkamai. Sunkumų atsiranda ir dėl to, kad senojo bei naujojo baudžiamųjų įstatymų santykis yra itin sudėtingas, ypač kai pakeitimai daromi ir atsakomybės griežtinimo, ir švelninimo linkme.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas nutarė, išaiškinti teismams, kad:

1. Teisingas baudžiamųjų įstatymų taikymas reikalauja gerai žinoti teisės normas, nustatančias jų galiojimą laiko atžvilgiu, ir tiksliai jomis vadovautis.

2. Baudžiamųjų įstatymų galiojimo ir taikymo laiko atžvilgiu bendrieji pradmenys yra įtvirtinti Visuotinės žmogaus teisių deklaracijoje , Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakte, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir jį taikant priimtuose Europos žmogaus teisių teismo sprendimuose. Šiuos pradmenis išplėtoja LR baudžiamojo kodekso 3str. 1 d., 7 str. ir kiti įstatymai, reglamentuojantys baudžiamosios teisės normų galiojimą ir taikymą laiko atžvilgiu.

3. Taikant įstatymą, reglamentuojantį baudžiamojo įstatymo galiojimą laiko atžvilgiu, reikia atsižvelgti į Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymą. Jei įsigaliojusi ratifikuota LR tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymas, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.

Lietuvos Respublikos konkreti tarptautinė sutartis, net ir neratifikuota, taip pat vidaus teisės norminis aktas gali nustatyti šios bendros taisyklės išimčių.

4. Asmens baudžiamoji atsakomybė yra neatsiejama nuo baudžiamojo įstatymo galiojimo. Asmuo gali būti baudžiamas tik tuo atveju, jeigu jo padarytos veikos baudžiamumas buvo nustatytas įstatymo, įsigaliojusio iki nusikaltimo padarymo. Pagal BK 7 str. 1 d. veikos nusikalstamumą ar baudžiamumą nustato įstatymas, galiojęs šios veikos padarymo metu. Šia nuostata teismai privalo vadovautis visais atvejais, išskyrus tuos, kuriuos numato Konstitucijos 107 str. 1 d. arba kuriems taikomos BK 7 str. 2 ir 4 dalyse numatytos išimtys.

LR Konstitucija. nustato, kad Lietuvos Respublikos įstatymas arba kitas Seimo aktas, Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja LR Konstitucijai.

5. Įstatymas, darantis įtaką veikos nusikalstamumui arba baudžiamumui, taip pat veiką padariusio asmens teisinei padėčiai, ne visada būna įtrauktas į Baudžiamąjį kodeksą. Tai gali būti ir atskiras baudžiamasis įstatymas, pavyzdžiui, įstatymas „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“.

6. BK 7 str. reglamentuoja tik baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu. Tačiau kai kuriais atvejais veikos nusikalstamumui, baudžiamumui arba veiką padariusiojo asmens teisinei padėčiai įtakos gali turėti pakeitimai įstatymuose bei kituose teisės norminiuose aktuose, kurie nepriskiriami prie baudžiamųjų įstatymų, kaip antai: Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas, Buhalterinės apskaitos įstatymas, Kelių eismo taisyklės ir pan. Teismai, nagrinėdami bylas, turi kruopščiai išsiaiškinti, kaip dėl tokių teisės norminių aktų pasikeitimo pakito baudžiamajame įstatyme numatytų veikų nusikalstamumas, jų baudžiamumas ar veiką padariusiojo asmens teisinė padėtis.

7. Teismai turi skirti baudžiamojo įstatymo priėmimą, paskelbimą ir įsigaliojimą.Pagal BK 7 str. nuostatas parenkant taikomą baudžiamąjį įstatymą teismų sprendimuose reikalinga nurodyti, kuris iš įstatymų yra pritaikytas, jo redakcija turi būti nurodyta pagal įstatymo priėmimo, o ne paskelbimo arba įsigaliojimo datą.

8. Atsižvelgiant į BK 3 str. 1 ir 3 d. nuostatas, kad baudžiamoji atsakomybė galima tik tais atvejais, jeigu įstatymas jau buvo įsigaliojęs iki nusikaltimo padarymo ir jeigu veikos padarymo metu iš asmens galima buvo reikalauti įstatymą atitinkančio elgesio. Baudžiamasis įstatymas, jeigu jame nėra nurodyta įsigaliojimo diena, pradedamas taikyti kitą dieną po jo oficialaus paskelbimo „Valstybės žiniose“.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2848 žodžiai iš 5636 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.