Civilinio proceso teisės tikslai ir principai
5 (100%) 1 vote

Civilinio proceso teisės tikslai ir principai

1121314151617181

Civilinio proceso teisės tikslai

Civilinio proceso teisės tikslų sąvoka. Civilinio proceso teisės tikslai – tai tam tikri įstatymų leidėjo suformuluoti siekiai, kurių įgyvendinimui turi tarnauti civilinio proceso teisė. Civilinio proceso teisės tikslų turinys iš esmės priklauso nuo to, kuria iš civilinio proceso teisės teorijų vadovausimės. Vieni tikslai civiliniam procesui bus keliami, jeigu į jį žvelgsime tik kaip į privačių šalių privatų reikalą (tokiu atveju civilinio proceso užduotis – suteikti šalims ginčo mechanizmą, o teismui – tam tikrus kontrolės bei sprendimo priėmimo įgalinimus) ir visiškai kitaip civilinio proceso tikslai bus traktuojami jeigu jame įžvelgsime ir tam tikrą viešo pobūdžio suinteresuotumą bylos išnagrinėjimu.

Civilinio proceso teisės tikslų reikšmė. Aiškus ir nedviprasmiškas civilinio proceso teisės tikslų suformulavimas yra labai svarbus, kadangi būtent tikslai atsako į klausimą, kokia civilinio proceso teisė turėtų būti. Taigi civilinio proceso teisės tikslai tiesiogiai įtakoja pačios civilinio proceso teisės turinį ir, nustatydami tam tikrus prioritetus įstatymų leidėjui, iš esmės palengvina jo darbą apsisprendžiant dėl vienos ar kitos teisės normos būtinumo ar jos turinio. Tad teisė be tikslų – tai tarytum pasiklydęs žmogus miške, kuris griebiasi visų iš eilės jo požiūriu įmanomų priemonių, kad būtų surastas kelias atgal. Tačiau, kadangi šis ieškojimas yra pakankamai chaotiškas, jisai arba trunka pakankamai ilgai, arba iš viso nesukelia jokių teigiamų rezultatų.

Civilinio proceso teisės tikslai. Kaip jau minėjome, naujojo Lietuvos CPK pagrindu yra socialinio civilinio proceso teisės mokykla. Tai reiškia, jog įstatymų leidėjas akcentuoja dviejų rūšių civilinio proceso teisės tikslus:

a) privataus pobūdžio ir;

b) viešo pobūdžio.

Dėl konkrečių civilinio proceso teisei keliamų tikslų buvimo ar nebuvimo kyla pakankamai nemažai ginčų civilinio proceso teisės teorijoje. Nepaisant to, Lietuvos įstatymų leidėjas apsiėmė įstatymo lygmeniu suformuluoti pagrindinius šiai teisės šakai keliamus tikslus. Teisminei civilinio proceso teisei keliami tikslai yra suformuluoti naujojo CPK 2 straipsnyje, kuriame sakoma, kad civilinio proceso tikslai yra asmenų pažeistų ar ginčijamų materialinių subjektinių teisių ar įstatymų saugomų interesų gynimas, tinkamas įstatymų taikymas teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, kuo greitesnis teisinės taikos tarp ginčo šalių atstatymas, teisės aiškinimas bei vystymas. Neteisminei civilinio proceso teisės daliai, tikslai paprastai formuluojami atitinkamuose specialiuose įstatymuose (Notariato įstatymas, Komercinio arbitražo įstatymas), tačiau iš esmės visi jie yra pakankamai susiję ir yra nukreipti į tinkamą materialinės teisės įgyvendinimą, jos pagrindu atsirandančios materialinės subjektinės teisės gynimą bei kilusio ginčo šalių išsprendimą. Jau minėjome, kad šiame vadovėlyje kalbėsime apie teisminį civilinį procesą, todėl detaliau nenagrinėsiu neteisminei jo daliai keliamų tikslų.

Kaip matome iš CPK įvardintų tikslų sąrašo daugiau privataus tikslo pobūdį atitinka tik vienas iš tikslų – tai pažeistų materialinių subjektinių teisių ir įstatymų saugomų interesų gynimas. Būtent šio tikslo realizavimo sferoje ir veikia civilinės materialinės teisės pagrindą sudarantys dispozityvumo bei šalių lygybės principai. Savo ruožtu jų pagrindu yra sukonstruojamas ir rungimosi principas civiliniame procese. Tad nepaisant tam tikrų viešo pobūdžio interesų civiliniame procese, apie kiekvieno konkretaus proceso (kai kalbame apie ieškininę teiseną) pradžią ir pabaigą, pareiškiamo reikalavimo turinį, procese pateikiamus įrodymus ir pan. sprendžia išimtinai ginčo šalys.

Įstatymas reikalauja tinkamo materialinių subjektinių teisių ir įstatymų saugomų interesų, t.y. tinkamo įstatymų taikymo teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant jose sprendimus bei juos vykdant. Materialinės subjektinės teisės ir įstatymų saugomi interesai bus laikomi apginti tinkamai, jeigu byloje bus priimtas teisingas sprendimas. Sąvoka “teisingas sprendimas” civiliniame procese toli grąžu nėra savaime suprantama ir vienalytė. Procesine prasme yra galimos trejopos tiesos – tai formalioji, materialioji ir objektyvioji tiesa. Formalioji tiesa reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas, būdamas procese pasyvus, priima byloje sprendimą tik šalių pateiktų įrodymų pagrindu. Jisai negali įtakoti jokių papildomų įrodymų rinkimo, inicijuoti bylos medžiagos papildymo ir pan. Tokiu būdu priimant sprendimą byloje egzistuoja padidintas pavojus, kad jisai neatitiks tikrosios padėties, o procesą laimės ta šalis, kuri bus tiesiog gudresnė ar turės geresnį advokatą. Materialioji tiesa reiškia, kad priimdamas sprendimą byloje teismas yra įsitikinęs arba beveik įsitikinęs jo teisingumu, t.y. tuo, kad aplinkybės, kuriomis šalys rėmėsi iš tikrųjų egzistavo arba neegzistavo. Teismas tokiame procese užima aktyvią padėtį, jam priklauso “išaiškinimo pareiga”. Tačiau atsižvelgiant į dispozityvumo bei rungimosi principų esmę teismo aktyvumas jokiu būdu nereiškia jo visagalybės. Jisai turi teisę, o dažnai ir pareigą inicijuoti, siūlyti
procese, tačiau galutinį žodį visada taria ginčo šalys. Objektyvioji tiesa reiškia, kad priimtas byloje sprendimas visiškai atitinka realią tikrovę ginčijamų aplinkybių atžvilgiu. Ši taisyklė vyravo tarybiniame civiliniame procese, toliau vyrauja baudžiamajame procese. Kalbant apie civilinį procesą, kuriame yra įgyvendinamas dispozityvumo principas, šios tiesos reikalavimo teismo sprendimui taikymas mums atrodo neįmanomas. Keldami teismui reikalavimą priimti byloje objektyviai teisingai sprendimą, turime suteikti jam visiškai laisvas rankas įrodymų rinkimo bei ieškininių reikalavimų ar atsikirtimų koreagavimo srityje. Tai, savo ruožtu, reikštų visišką šalių galios nuvertinimą, jų pavertimą tiesiog proceso objektu ir valstybės praktiškai neribotą galimybę kištis į privačių asmenų, privataus pobūdžio teisinius santykius, tuo pačiu paneigiant jų autonomijos idėją. Objektyvią tiesą atitinkantis teismo sprendimas dažnai civilinėje byloje nėra įmanomas ir dėl paties civilinio ginčo prigimties. Tik gana retais atvejais civiliniame ginče vienareikšmiškai galima konstatuoti vienos šalies teisumą, o kitos neteisumą. Paprastai abi šalys turi savo argumentų, kuriuose yra dalis tiesos. Atsižvelgiant į tai teismui dažnai sprendimu tenka nustatyti ne tai, kas teisus, o kas ne, bet atsakyti į klausimą, kas konkrečioje situacijoje yra teisesnis. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko socialinio civilinio proceso modelį, iš CPK 176 straipsnio pirmojoje dalyje suformuluoto įrodinėjimo tikslo galima daryti išvadą, kad civiliniam procesui yra keliamas materialiosios tiesos nustatymo tikslas. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad apie šalies procesinio veiksmo turinį ir jo atlikimą ar jo neatlikimą galutinai nusprendžia tik pati šalis, taip pat atsižvelgiant į tai, kad šalis gali pažeisti jai priklausančią pareigą rūpintis proceso skatinimu, teismas gali imtis įstatymo numatytų priemonių, kurios sukels sprendimo, atitinkančio formalią tiesą byloje priėmimą (pvz.: sprendimo už akių priėmimas, atsisakymas priimti pavėluotai pateiktus įrodymus ir pan.).

Bet kokiu atveju kalbant apie tinkamo įstatymų taikymo tikslą akcentuotinas dėmesys į tai, jog tai yra viešo pobūdžio tikslas, ir kad įstatymų leidėjas reikalauja tinkamo ne tik materialinių bet ir procesinių įstatymų taikymo. Kalbant apie tinkamą materialinės teisės taikymą procesiniai įstatymai ir jais vadovaujantis civilines bylas nagrinėjantis teismas ir privalo sudaryti visas sąlygas, kad byloje būtų išaiškintos esminės ginčo aplinkybės ir tuo pačiu būtų sudarytos sąlygos teisingam materialiąja prasme įstatymo pritaikymui išsprendžiant konkretų šalių ginčą.

Kitas civiliniam procesui keliamas tikslas – tai kuo greitesnis teisinės taikos tarp šalių atstatymas. Kaip matyti šį tikslą sudaro dvi dalys – proceso koncentruotumo tikslas ir teisinėws taikos atstatymo tikslas. Be jau įvardintų argumentų (aptariant socialinę civilinio proceso mokyklą) papildomai galime paminėti tik tai, kad šis procesui keliamas tikslas yra įtvirtintas pačiu aukščiausiu tarptautiniu lygiu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio pirmojoje dalyje nedviprasmiškai sakoma, kad kiekvienas žmogus turi teisę, kad jo byla būtų išnagrinėtą per įmanomai trumpesnį laiką. Kita vertus, šio tikslo įtvirtinimas ir betarpiškai Lietuvos CPK jokiu būdu nereiškia, kad, kaip kartais bandoma teigti, greitai tai nereiškia gerai. Atvirkščiai įstatymų leidėjas reikalaują įmanomai greito ir kartu teisingo bylos išnagrinėjimo. Tuo tarpu Europos žmogaus teisių teismas jau ne kartą yra kategoriškai pasakęs, jog teisingai, bet per ilgai – visada reiškia blogą teisingumo vykdymą ir atitinkamų žmogaus teisių pažeidimą. Tad kalbant apie civilinio proceso koncentruotumo tikslą reikėtų vadovautis nuostata, kad siekiame įmanomai greito ir materialiai teisingo bylos išnagrinėjimo, tačiau jeigu to padaryti yra neįmanoma, geriau jau greitesnis ir ne toks visapusiškas, nei visapusiškas bet nesibaigiantis teisingumo vykdymas.

Kita įvardinto procesui keliamo tikslo dalis reikalauja teisinės taikos atstatymo. Ideali situacija yra pasiekiama tada, kai procese pavyksta atstatyti socialinę taiką tarp šalių, tačiau taip gali atsitikti tik tada, kai byloje sudaroma taikos sutartis. Priimant byloje sprendimą nėra siekiama socialinės taikos atstatymo, tačiau yra atstatoma teisinė taiką – pašalinamas teisinis ginčas, o byloje priimtas sprendimas yra privalomas ginčo šalims. Ir nors socialine prasme tarp šalių ir toliau gali nebūti “didelės draugystės”, tačiau teisine prasme, įsiteisėjus byloje sprendimui yra atstatoma visuomeninių santykių pusiausvyra bei jų stabilumas. Bet koks tolesnis ginčas dėl teisės teisiniu požiūriu tampa neįmanomu.

Tad, kuo greitesnis teisinės taikos tarp šalių atstatymo tikslas reiškia visuomenės suinteresuotumą, kad bent jau teisine prasme visuomenėje kilęs ginčas tarp konkrečių jos narių, būtų pašalintas per įmanomai trumpesnį laiką.

Teisės aiškinimo bei vystymo tikslas. Teisės aiškinimas ir vystymas nėra tapačios sąvokos. Teisės aiškinimo funkciją teismas atlieka kiekvienoje civilinėje byloje taikydamas arba atsisakydamas taikyti konkrečias teisės
CPK 3 straipsnio pimoji dalis numato, kad aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus teismas privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Ką tai reiškia? Teisingumo principo sąvoka ir jo turinys buvo suformuluotas ir gana plačiai pretorių formuliariniame procese taikomas jau senovės Romoje. Čia jisai reiškė, kad teisė turi būti aiškinama pagal vadovaujantis principu, jog kiekvienas žingsnis turi vesti link visuotinio gėrio, kad draudžiama nustatyti privilegijas konkrečiam asmeniui, kad visi yra lygūs prieš įstatymą ir, pagaliau, kad teisė turi būti aiškinama ne paraidžiui, o siekiant atskleisti tikruosius konkrečios teisės normos tikslus ir siekius.

Protingumo ir sąžiningumo principų turinys taip pat negali būti vienareikšmiškai atskleistas. Tai iš esmės turėtų padaryti teismų praktika. Bet kokiu atveju kalbant apie bendriausius kriterijus apibūdinant šiuos principus reikėtų teigti, jog aiškindamas galiojančią teisę teismas tai turėtų daryti laikydamasis nustatytų ir įsigalėjusių moralės, gerų papročių principų bei siekti, kad būtų užtikrinta tinkama civilinė apyvarta. Ciceronas savo kūrinyje “Apie įstatymus” yra pasakęs, jog būtų tiesiog kvaila manyti, kad visi rašytiniai įstatymai yra teisingi. Teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principų taikymas teismui aiškinant galiojančią teisę ir turi garantuoti tai, kad būtų išvengta minėtos blogybės, kad pagaliau galiojanti teisė būtų pritaikyta besikeičiantiems ekonominiams bei socialiniams santykiams. Teismo vaidmuo šia prasme jau negali būti pasyvus, atvirkščiai – jis turėtų būti aktyvia jungiamąja grandimi tarp galiojančios teisės iš vienos pusės ir realaus gyvenimo – iš kitos.

Teismo veikla teisės vystymo srityje, reiškia, kūrybinę teismo veiklą tais atvejais kai yra kalbama apie būtinumą užpildyti teisinio reguliavimo. CPK 3 str. penktoji dalis numato tiek įstatymo, tiek ir teisės analogijos taikymo galimybę bei teismo pareigą taip pat ir šioje veikloje vadovautis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais. Kyla klausimas ar kuria šiuo atveju teismas teisę? Atsakymas šiuo atveju yra randamas jau pačioje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurioje įtvirtintas valdžių padalinimo principas. Teisę kurti naujas teisės normas turi tik įstatymų leidžiamoji valdžia bei savo kompetencijos ribose įstatymų vykdomoji valdžia. Tuo tarpu teisminė valdžia privalo vadovaudamasi įstatymu vykdyti teisingumą. Taigi, pildydamas teisės spragas, teismas visada vadovaujasi galiojančiu įstatymu. Iš esmės jisai išplečia arba susiaurina galiojančios normos ar tam tikro teisės principo taikymo ribas. Tačiau tai nėra naujos teisės kūrimas, o jau esamos aiškinimas.

Bemaž svarbiausią vaidmenį teisės aiškinimo ir vystymo srityje atlieka Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vykdydamas kasacinio bylų nagrinėjimo funkciją ir tuo būdu užtikrindamas vienodą teisės aiškinimą visoje teisminėje valdžioje (detaliau apie šio teismo reikšmę – kalbant apie civilinio proceso teisės šaltinius).

Būtų pakankamai sudėtinga išskirti iš įvardintų tikslų, kurį nors vieną ir pasakyti, kad jisai yra svarbiausias. Visi jie yra vienodai svarbūs. Tačiau kaip reikia elgtis tais atvejais, kai susiduriame su situacija, kurioje atsiranda civilinio proceso tikslų konkurencija. Šiais atvejais būtina atsižvelgti į konkrečias sąlygas (pvz.: jeigu nepaisant teismo nurodymo šalis nepateikia atsiliepimo į pareikštą ieškinį, priimamas sprendimas už akių. Čia iškeliamas proceso koncentruotumo tikslo realizavimo būtinumas į pirmąją vietą), į šalių (ar šalies) elgesį, kitas turinčias reikšmės aplinkybes.



Civilinio proceso teisės principai

VII. Proceso koncentruotumo bei ekonomiškumo principai

Proceso koncentruotumo principas. Jau minėjome, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 str. I d. įtvirtinta žmogaus teisė į tai, kad jo byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpą laiką. Atitinkamas civilinio proceso tikslas – kuo greitesnis teisinės taikos tarp šalių atstatymas- įtvirtintas įtvirtinamas ir CPK 2 straipsnyje. Jau minėjome, kad naujojo CPK pagrindu yra socialinio civilinio proceso mokykla, kurioje proceso koncentruotumo tikslas yra traktuojamas kaip viešo pobūdžio suinteresuotumas galimai greitu bylos išnagrinėjimu. Atsižvelgiant į visas šias priežastis CPK 7 str. įtvirtinamas savarankiškas civilinio proceso koncentruotumo principas. Šio principo suformulavimas naujajame CPK nereiškia, jog iki šiol Lietuvoje jisai nebuvo pripažįstamas. Atvirkščiai, didelį indėlį į jo įtvirtinimą teismų praktikoje įnešė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą akcentuodamas šio principo reikšmę. Pavyzdžiui civilinėje byloje Nr. 3K-3-1212/2001 teisėjų kolegija konstatavo, jog egzistuoja viešas interesas greitu ir teisingu civilinės bylos išnagrinėjimu. Kitoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-999/2001 Teismas taip pat konstatavo, jog civilinio proceso paskirtis – užtikrinti greitą ir teisingą privatinių ginčų išsprendimą bei nustatęs, kad savo procesinėmis teisėmis asmuo piktnaudžiauja, privalo ex officio (savo iniciatyva) šalinti tokius neteisėtus veiksmus ir jų pasekmes.

Diskusija. Jeigu pripažįstame, kad naujojo Lietuvos CPK
pagrindu yra socialinio civilinio proceso teorija, ginčytis dėl savarankiško proceso koncentruotumo principo ir tikslo egzistavimo nėra jokios prasmės, nes jisai savaime yra sudėtinė šios teorijos dalis.

Paminėti verta tik neretai pareiškiamą argumentą prieš šį principą, kad greitai tai ne visada gerai. Reikia sutikti su pareikšta nuomone, kad skubėjimas vardan paties skubėjimo niekada negarantuoja gero rezultato. Tačiau būtina atkreipti dėmesį į keletą argumentų:

a) Europos žmogaus teisių teismas jau ne vienoje byloje yra pasakęs, jog visapusiškas, bet per ilgas bylos nagrinėjimas visada reiškia žmogaus teisių pažeidimas – taigi toks procesas negali būti vadinamas tinkamu. Kokia nauda bus asmeniui iš teisingai priimto sprendimo, jeigu nuo ieškinio pareiškimo jau praėjo aštuoni ar daugiau metų?

b) jokioje monografijoje ar vadovėlyje, kuriame yra aptariamas proceso koncentruotumo principas, nerasime nuostatos, jog jisai reiškia, kad byla turi būti išnagrinėjama greitai net ir teisingumo sąskaita. Įmanomai greitas bylos išnagrinėjimas visada yra kartu su teisingu jos išnagrinėjimu, o esant šių dviejų procesinių tikslų konfliktui, jisai sprendžiamas vieno ar kito naudai priklausomai nuo konkrečių aplinkybių (pvz.: nekyla jokių abejonių, kad jeigu šalis vilkina bylos nagrinėjimą, prioritetą teiksime proceso koncentruotumo principui).

Tikslas. Sudaryti tinkamas sąlygas, kad byla būtų iš esmės išnagrinėta jau per pirmąjį teismo posėdį.

Turinys. Šio principo turinį sudaro viena vertus teismo pareiga rūpintis įmanomai greitesniu bylos išnagrinėjimu ir užkirsti kelia bet kokiems bandymams vilkinti procesą, kitą vertus – tai šalies pareiga rūpintis proceso skatinimu. Be to, proceso koncentruotumas pasiekiamas dviem formom – įgyvendinant procesinės medžiagos koncentracija ir įgyvendinant procesinių veiksmų koncentraciją.

Teismo pareiga. Teismo pareiga rūpintis įmanomai greitesniu bylos išnagrinėjimu ir užkirsti kelią proceso vilkinimui yra detalizuojama atskirose CPK normose. CPK 72 str. I d. atsisakoma bylos išnagrinėjimo terminų, tačiau įtvirtinama pirmininkaujančiojo pareiga rūpintis, kad byla būtų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką, kad nebūtų vilkinamas jos išnagrinėjimas. CPK 142 straipsnis numato atsiliepimų į pareikštą ieškinį pateikimo terminus; 141 str. įtvirtinama teismo teisė atsisakyti priimti ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimą; 181 str. numato teismo teisę atsisakyti pavėluotai pateiktus įrodymus; 285 straipsnis reglamentuoja sprendimo už akių priėmimo sąlygas ir kt.

Šalies pareiga rūpintis proceso skatinimu. Šiuo atveju kalbame apie santykinę pareigą. Ji yra įtvirtinta CPK 7 str. II d. ir detalizuota kituose straipsniuose. Reiškia, kad šalis privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Tad, ši šalių pareiga viena vertus reiškia ir jų (ne tik teismo) pareigą rūpintis proceso eiga (realizuojama CPK 120, 121 ir kituose straipsniuose), kita vertus reiškia šalies pareigą laiku atlikti procesinius veiksmus, t.y. nei per anksti (kad būtų išvengta teismo perkrautumo bereikalinga medžiaga), nei per vėlai (kad būtų išvengta proceso vilkinimo).

Santykis su tiesa. Kaip jau minėta, proceso koncentruotumo principas jokiu būdu nereiškia greito bylos išnagrinėjimo bet kokia kaina. Atvirkščiai, CPK 7 str. I d. yra įtvirtinta labai svarbi sąlyga, kad teismas turi stengtis išnagrinėti bylą vieno teismo posėdžio metu, jeigu tai nekenks tinkamam bylos išnagrinėjimui. Tuo tarpu byla bus išnagrinėta tinkamai, jeigu, priimant sprendimą, joje bus nustatyta materialioji tiesa, o įstatymų numatytais atvejais – ir formalioji tiesa (priimant sprendimą už akių).

Proceso ekonomiškumo principas. Jau ne vieną kartą beveik kiekvienam, bent šiek tiek besidominčiam civilinio proceso teise teko girdėti mintis, kad teisingumas negali būti vertinamas pinigais, kad viskas tai amoralu, neetiška ir net neteisėta. Visa tai yra reakcija į proceso ekonomiškumo principą. Vargu ar viskas yra taip paprasta. Teisingumo vykdymas neabejotinai kainuoja ir kainuoja ne tik mokesčių mokėtojams (už biudžetines lėšas išlaikoma visa teisingumo vykdymo sistema) bet ir šalims (kurios moka žyminį mokestį, išlaidas susijusias su bylos nagrinėjimu). Todėl neabejotinai egzistuoja teismo pareiga kaip galima ekonomiškiau naudoti tiek biudžeto, tiek proceso šalių lėšas. Kita vertus tai be jokios abejonės nereiškia teismo teisės (o tuo labiau pareigos) taupyti minėtas lėšas teisingo bylos išsprendimo sąskaita.

Šis principas įtvirtintas CPK 7 straipsnyje ir reiškia teismo pareigą rūpintis, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta galimai ekonomiškiau. Kita vertus tai reiškia įstatymo leidėjo pareigą civilinio proceso teisei suteikti tokį turinį, kad būtų sudarytos sąlygos ekonomiškam procesui.

Pozicija. Kalbant apie proceso ekonomiškumo principo realizavimą daugiausiai ginčų kyla kai kalbama apie supaprastintą tam tikrų civilinių bylų dėl nedidelių sumų, nagrinėjimo procedūrą (pvz.: CPK 441 str.) bei apribojimus,
priklausomai nuo ginčijamos sumos pateikti apeliacinius ir kasacinius skundus (pvz.: CPK 303, 341 str.). Kalbant apie supaprastintą kai kurių bylų nagrinėjimo procedūrą, ji jokiu būdu nereiškia teismo išaiškinimo pareigos atsisakymo, t.y. atsisakymo nuo to, kad teismas turi išsiaiškinti esmines bylos aplinkybes (CPK 159 str. I d.). Atvirkščiai, teismui išlieka pareiga užtikrinti tinkamą bylos išnagrinėjimą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ginčo suma nėra didelė, o tuo pačiu ir pats ginčas dažniausiai yra paprastesnis, įstatymų leidėjas leidžia teismų civiliniam procesui keliamų tikslų siekti liberalesnėmis priemonėmis.

Kalbant apie apeliacinių bei kasacinių skundų apribojimų egzistavimą, situacija yra dar paprastesnė. Manytume, kad žmogaus teisė į teisminę gynybą yra realizuojama proceso pirmosios instancijos teisme metu. Kitaip tariant, Konstitucijos 30 straipsnis garantuoja asmens teisių gynybą teisme, tačiau ne prieš teismą. Net ir Europos žmogaus teismo praktikoje išryškėjus pageidavimui, kad šalims būtų suteikta bent viena teismo sprendimo apskundimo galimybė, yra pripažįstamos išimtys mažareikšmėms byloms. Tad galima teigti, jog viskas, kas yra už “pirmosios instancijos ribų” priklauso tik nuo valstybės geros valios ir niekaip nėra susiję su Konstitucinių teisių tinkamu realizavimu. Na, o dėl neteisingo sprendimo priėmimo galimybės, tenka pastebėti, jog tokia galimybė išlieka ir praėjus visas galimas teismines instancijas.

VIII. Kooperacijos principas

Pozicijos. Dėl savarankiško kooperacijos principo egzistavimo civilinio proceso moksle egzistuoja dvi pakankamai priešingos pozicijos. Vieni autoriai teigia, kad savarankiško tokio principo visiškai nėra, o tai ką bandoma juo apibrėžti yra tik dispozityvumo principo apribojimai. Kiti autoriai vadovaujasi nuostata, kad egzistuoja savarankiškas kooperacijos principas civilinio proceso teisėje. Lietuvos civilinio proceso teisės koncepcijoje yra atstovaujama antroji pozicija, t.y. vyrauja požiūris, jog egzistuoja savarankiškas kooperacijos principas. Šis principas įtvirtintas CPK 8 straipsnyje.

Turinys. Pati sąvoka “kooperacija” pirmiausiai reiškia tam tikrą bendradarbiavimą. Civiliniame procese ji reiškia bendradarbiavimą tarp ginčo šalių ir bylą nagrinėjančio teismo. Tokio bendradarbiavimo tikslas yra įmanomai pilnesnis civilinio proceso tikslų bei socialinio civilinio proceso pamatinių idėjų įgyvendinimas. Į teismo ir šalių bendradarbiavimą įstatymų leidėjas žvelgia ne kaip į šių subjektų teisę, bet kaip į pareigą. Būtent įgyvendinant bendradarbiavimo idėją yra įmanomas ir aktyvaus teismo civiliniame procese idėjos, kuri yra neatsiejama socialinio civilinio proceso dalis, realizavimas. Minėtas bendradarbiavimas negali vykti chaotiškai, tik pagal kurio nors subjekto valią ir norus. Atvirkščiai, bendradarbiaujama gali būti tik tiek, kiek tai leidžia įstatymas. Peržengus šią ribą kalbėsime ne tik apie atitinkamų procesinių veiksmų neteisėtumą, bet ir teismo šališkumą konkrečioje byloje.

Visi šie kooperacijos principo bruožai yra apibūdinti CPK 8 straipsnyje, kuriame sakoma, kad teismas, šio kodekso nustatyta tvarka bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, kad būtų tinkamai išnagrinėta byla. Ši tvarka praktiškai yra įtvirtinta trijuose CPK straipsniuose, t.y. 7 straipsnyje, kuriame atsispindi šalies pareiga rūpintis proceso skatinimu; 159 straipsnyje, kuriame kalbama apie teismo išaiškinimo pareigą ir 161 straipsnyje, kuriame įtvirtinama teismo teisė pasiūlyti pasirūpinti šaliai atstovavimu. Ar visos šios priemonės nereiškia teismo šališkumu? Mūsų nuomone jokiu būdu ne. Teismas bus laikomas šališku, jeigu jisai tiesiogiai ar netiesiogiai bus suinteresuotas bylos baigtimi. Kol apie tokį suinteresuotumą nėra kalbos, negalime kalbėti ir apie jo šališkumą byloje. Teismo teisė užduoti klausimus, nurodyti aplinkybes, kurios turi būti papildomai įrodytos, teisė pasiūlyti pasirūpinti atstovavimu ir kitos atitinkamos teisės tėra priemonės, kurių pagalba yra realizuojami civiliniam procesui keliami tikslai ir užtikrinamas tinkamas teisingumo vykdymas civilinėse bylose.

IX. Žodinio ir rašytinio bylos nagrinėjimo derinimo principas

87) Žodiškumo ir raštiškumo principų sąvoka. Žodiškumo principas ir šiandieną lieka viena iš labiausiai pamėgtų diskusinių temų civilinio proceso teorijoje. Jo esmė ta, kad visi įrodymai, šalių kalbos, pasirengimas teisminiam nagrinėjimui ir pats teisminis nagrinėjimas vyksta žodžiu. Sprendimo pagrindu taip pat gali būti tik ta procesinė medžiaga, kuri buvo ištirta ir pateikta procese žodžiu. Šis principas tiesiogiai susijęs su teisminio nagrinėjimo betarpiškumo principu, kurio esmė ta, kad teismas savo sprendimą grindžia tik tais įrodymais, kuriuos pats betarpiškai žodžiu ištyrė teismo posėdyje. Tuo tarpu raštiškumo principo pagrindine idėja yra pripažįstama taisyklė “Quod non in actis, non est in mundo”. Jo esmė ta, kad sprendimo pagrindu gali būti tik tai, kas teismui buvo pateikta raštu.

Ginčas. Teorijoje gana ilgai buvo ginčijamasi, kuri iš proceso vedimo formų yra geresnė ir kuriuo atveju geriau gali būti įgyvendinami procesiniai tikslai. Tik apie dvidešimtojo amžiaus vidurį
kontinentinės Europos civilinio proceso teorijoje ir praktikoje buvo galutinai apsistota ties “sententia media” (kompromisine taisykle), jog geriausias ir optimaliausias variantas yra šių dviejų principų derinimas, paprastai žodinę proceso formą išlaikant kaip vyraujančią. Tad šiandieną galime kalbėti apie tvirtai įsitvirtinusią mišrią proceso formą, kurioje yra derinami žodinio ir rašytinio bylos nagrinėjimo principai. Panagrinėsime šias dvi formas kiek plačiau.

Istorija. Nekelia jokių abejonių teiginys, kad pirmieji procesai buvo žodiniai ir priežastis to labai paprasta – tiesiog didžioji visuomenės dalis nemokėjo nei rašyti, nei skaityti. Romos ordinarinis civilinis procesas taip pat iš principo buvo žodinis. Rašytinė proceso forma įsigali jau kanoniniame Romos procese ir viduramžiais tampa vyraujančiu procesiniu principu pagrindinėse Europos valstybėse (Austro – Vengrijos Imperija, Vokietija, Prancūzija). 1806 m. priėmus Prancūzijos CPC, jame yra kategoriškai atsisakoma rašytinio ir pereinama prie žodinio proceso. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie Vokietijos 1877 m. ZPO bei Rusijos 1864 m. civilinės teisenos įstatymą. Pirmasis ir kaip rodo patirtis pavykęs bandymas suderinti šiuos du iš pirmo žvilgsnio lyg ir visiškai nesuderinamais atrodančius principus buvo padarytas 1895 m. Austrijos ZPO. Šių dviejų procesinių pradų derinimo idėja išlaikė laiko išbandymą ir šiandieną, kaip jau minėta, yra įtvirtinta praktiškai visuose Europos civilinio proceso kodeksuose.

Kodėl liberaliojo civilinio proceso “tėvai” taip kategoriškai neigė raštiškumo principą? Pirmiausiai tai reiškė kovą prieš “kabinetinį teisingumą” ir būtinybę įtvirtinti proceso viešumo principą. Kadangi visi rašytiniai procesai iki tol buvo uždari, tauta praktiškai negalėjo vykdyti liberalizmo deklaruojamos teisingumo kontrolės idėjos. Kita vertus buvo kalbama apie “raštų upes” teismuose, begalinį proceso formalumą, ilgą jo trukmę, teisėjo praktinį negalimumą iš “procesinių raštų” susidaryti tikrojo vaizdo apie bylos aplinkybes, betarpiškai ištirti įrodymus, kad teisėjui yra praktiškai neįmanoma išsiaiškinti bylos aplinkybių, kad raštiškas procesas yra nelankstus bei nepaslankus, būtinai susijęs su eventualumo principo (besąlygiškas atsisakymas priimti įrodymus, kurie pateikiami pažeidus tam nustatytą terminą) realizavimu ir pan. Reikėtų akcentuoti tai, jog būtent ilga proceso trukmė buvo įvardinama kaip vienas iš pagrindinių raštiškumo trūkumų.

Tuo pačiu metu buvo įvardijami šie pagrindiniai žodinio proceso privalumai: paprastumas, aiškumas, pritaikomumas, reali galimybė nustatyti tiesą byloje, betarpiškai išsiaiškinti šalių pozicijas, greitumas, teismo darbo viešumas ir betarpiškumas.

Deja, po pergalingo žygio prieš rašytinį procesą, greitai išryškėjo ir grynai žodinės proceso formos trūkumai. Kadangi įrodymus praktiškai be jokių apribojimų galima buvo pateikti per visą teisminį nagrinėjimą, šalys ėmė tuo piktnaudžiauti ir taip sukeldavo begalinį teismo posėdžių atidėliojimą; šalies neatvykimas į teismo posėdį taip pat reikšdavo jo atidėjimą; teismui rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui šalys taip pat piktnaudžiavo informacijos pateikimu dalimis ir taip stipriai prailgindavo šios stadijos trukmę. Pagaliau buvo teigiama, kad visiškai įgyvendinus žodinio bylos nagrinėjimo principą, teismas dažnai tiesiog pasimeta palaidame ir nesusistemintame informacijos sraute. Buvo teigiama, kad dėl begalinio bylos nagrinėjimo atidėliojimo betarpiškumo principas praktiškai praranda savo prasmę, nes po kelerių metų priimant sprendimą teismas tiesiog nebepajėgia susigaudyti visoje toje žodinėje informacijoje. Tad kritikavę rašytinį procesą dėl jo ilgos trukmės, žodinio proceso šalininkai gana greitai susidūrė su ta pačia problema žodiniame procese. Imta pripažinti, kad žodiškumas kaip proceso pagreitinimo priemonė efektyvi yra tik tada, kai teismo posėdžių skaičius neviršija dviejų, kitokiu atveju jis tampa “kelmu prie kojos”. Iš visų čia įvardintų blogybių, pagrindine ilgo bylos nagrinėjimo žodiniame procese priežastimi buvo laikoma “lašelinio pobūdžio” (po truputį viso bylos nagrinėjimo metu) šalių suteikiama informacija teismui, kas tiesiogiai sąlygoja teismo posėdžių atidėliojimą. Buvo bandoma įvairiais būdais spręsti šią problemą neribojant žodiškumo principo, tačiau visi šie bandymai buvo nesėkmingi.

Kuriant Austrijos ZPO šios žodiškumo bėdos jau buvo gana aiškiai matomos ir F. Kleinas sugebėjo iš šios situacijos rasti protingą išeitį. Šiame procese taip pat vyraujančiu yra pripažįstamas žodinio bylos nagrinėjimo principas, tačiau jis yra ribojamas tam tikrais rašytinio proceso elementais. Kleinas teigė, jog žodinis procesas – tai ne savitikslis dalykas, žodiškumas pirmiausiai užtikrina proceso betarpiškumą, tačiau žodiškumas procese turi būti įgyvendinamas tik tiek, kiek tai padeda civilinio proceso tikslų realizavimui. Austrijos ZPO buvo numatyti du principiniai žodiškumo principo apribojimai pirmosios instancijos procese – tai pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadija, kuri iš principo buvo rašytinė bei teismo posėdžių protokolavimas. Rašytinis pasirengimas teisminiam
užtikrinti bylos medžiagos koncentraciją ir tuo pačiu galimybę priimti byloje teisingą sprendimą jau pirmojo teismo posėdžiu metu. Teismo posėdžio protokolas turėjo užtikrinti ne tik realią galimybę teismui susiorientuoti žodžiu pateiktoje informacijoje, bet ir greitą apeliacijos procedūrą. Kaip jau minėjome, po šio kodekso priėmimo, ginčai dėl to, kuri forma yra geresnė dar labiau sustiprėjo. Jį išsprendė ne teorija, o praktika, kuri priėmė “mišraus” proceso idėją. Praktika šiuo atveju teorijai pateikė neginčijamą išvadą, kurią labai puikiai suformulavo prof. P. Arens: “Mūsų tyrinėjimas parodė, kad grynojo žodinio bylos nagrinėjimo principo įgyvendinimas praktikoje yra visiškai netikslingas. Pagaliau jo neįmanoma visiškai įgyvendinti. Žodiškumas, kaip bylos nagrinėjimo pagrindas, be jokios abejonės yra prasmingas dalykas, kadangi jis teismui suteikia geriausią galimybę kartu su šalimis išnagrinėti ginčą. Tai taip pat yra geriausias įrodymų tyrimo būdas. Tačiau, kaip parodė mūsų ZPO istorija šie žodiškumo tikslai gali būti tinkamai įgyvendinami tik tokiu atveju jeigu byla bus aktyviai ir greitai parengta teisminiam nagrinėjimui. Be apsikeitimo procesiniais raštais tarp ginčo šalių tai nėra įmanoma. Taigi, norint, kad žodiškumo principas tinkamai funkcionuotų, tiesiog būtina jį apriboti tam tikrais raštiškumo elementais.” Tad galime daryti išvadą, jog raštiškumo ir žodiškumo principų derinimas yra geriausias būdas, viena vertus bylos išnagrinėjimo koncentruotumui pasiekti, kita vertus proceso greitumo ir sprendimo teisingumo tikslų suderinimui.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 5059 žodžiai iš 9390 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.